Mes turime atleisti, kad ir mums būtų atleista.
Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais.
Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti skolą, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną ir vaikus bei visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta skola. Tada parpuolęs tarnas jį pagarbino ir tarė: „Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu“. Pasigailėjęs to tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
Vos išėjęs, tas tarnas sutiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!“ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš viską sumokėsiu“. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmetė jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas įvyko. Tada, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą tavo skolą aš tau dovanojau, nes labai manęs prašei. Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį kankintojams, iki jis sumokės visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų (Mt 18, 23-35).
Nors mes turime Dievo žodį, juo tikime, vykdome ir paklūstame Jo valiai, nors esame stiprinami Jo dovanomis ir palaiminimais, šios Šventojo Rašto eilutės sako, kad mūsų varganas, niekingas gyvenimas vis dėlto yra nuodėmingas. Mes vis dar kasdien nusidedame ir pažeidžiame Dievo įsakymus, nes gyvename pasaulyje tarp žmonių, kurie mus žeidžia ir taip iššaukia mūsų nekantrumą, pyktį, kerštą ir t. t. Be to, už mūsų nugaros slankioja šėtonas, kuris puola mus iš visų pusių ir kovoja prieš visas ankstesnes mūsų maldas, todėl vykstant tokiai atkakliai kovai tiesiog neįmanoma nuolatos išstovėti.
Dėl to mes vėl ir vėl turime šauktis Dievo ir melsti: Brangus Tėve, atleisk mums mūsų nuodėmes. Bet šauktis Jo ir melstis turime ne todėl, kad be šitos mūsų maldos Jis neatleistų mūsų nuodėmių, nes Jis atsako mūsų maldas dar mums net neprašius (Jis dovanojo mums Evangeliją, kurioje glūdi visiškas atleidimas, dar prieš mums meldžiantis ar net prieš pradedant apie tai mąstyti). Tačiau mes turime pripažinti, kad mums reikalingas atleidimas, ir jį priimti. Nes kūnas, kuriame mes gyvename, iš prigimties nenori pasitikėti bei tikėti Dievu. Jis visada greitai pasiduoda piktiems geismams ir kėslams, todėl mes kasdien nusidedame žodžiais ir darbais, darydami nusikaltimus ar apsileisdami. Dėl to mūsų sąžinė neturi ramybės ir bijo Dievo rūstybės bei nepalankumo, ir nepatiria Evangelijos teikiamos paguodos bei pasitikėjimo. Todėl būtina, kad mes nepaliautume bėgti prie Dievo sosto, kad gautume paguodą ir nuramintume sąžinę.
Tačiau tai turi pasitarnauti Dievo tikslui - palaužti mūsų išdidumą ir padaryti mus nuolankius. Dievas išsaugojo šią privilegiją sau, kad niekas negalėtų pasigirti savo dievotumu ir niekinti kitų. Žmogus turi atidžiai apsvarstyti savo gyvenimą ir nuolatos melstis šia malda, - taip jis supras, kad nėra geresnis už kitus ir kad Dievo akivaizdoje visi turi nusižeminti ir džiaugtis, kad jiems gali būti atleista. Te nė vienas nemano, kad gyvendamas čia gali pasiekti tokį tašką, kai jam nebereikės atleidimo. Trumpai tariant, jei Dievas be paliovos mums neatleistų, mes būtume pražuvę.
Štai koks yra šio prašymo tikslas - kad Dievas neįskaitytų mums nuodėmių, ir sulaikytų tai, ko esame nusipelnę, kad būtų mums gailestingas ir atleistų, kaip yra pažadėjęs. Tai leidžia mums su džiaugsmu ir pasitikėjimu stovėti Jo akivaizdoje ir melstis. Kai širdis nėra teisi prieš Dievą ar neturi tokio pasitikėjimo, ji niekada neišdrįs melstis. O pasitikėjimas ir linksmumas gali trykšti tik iš užtikrinto žinojimo, kad tavo nuodėmės yra atleistos.
Tačiau čia yra dar vienas svarbus dalykas: Jis pažadėjo, kad jei mes atleidžiame, galime būti tikri, jog ir mums yra atleista, kaip ir mes atleidome savo artimiesiems. Mes kasdien daugybę kartų nusidedame Dievui, bet dėl savo malonės Jis viską mums atleidžia. Todėl ir mes turime visada atleisti savo artimiesiems, kurie mus žeidžia, mums kenkia ir yra neteisūs. Jeigu mes jiems neatleisime, negalime tikėtis, kad Dievas atleis mums. Tačiau jei mes atleidžiame, mes turime paguodą ir garantiją, kad ir mums atleista danguje, bet ne todėl, kad mes atleidome, nes Dievas atleidžia tik iš malonės, laisvai ir besąlygiškai, todėl, kad Jis tai pažadėjo. Tokią tvarką Jis nustatė dėl mūsų, kad tai būtų kaip patvirtinimas ir garantija su pažadu, užrašytu Evangelijoje pagal Luką: Atleiskite, ir jums bus atleista (Lk 6, 37). Tai Kristus pakartoja ir po maldos „Tėve mūsų“, sakydamas: Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums (Mt 6, 14).
Apmąstykime tai ir melskimės prisimindami šį pažadą: Brangus Tėve, aš ateinu pas Tave ir prašau Tavęs man atleisti. Suprantu, kad negalėčiau nusipelnyti to savo darbais, bet Tu pažadėjai ir užantspaudavai mano prašymą, kad aš būčiau tikras, jog Tu man iš tiesų atleidai. Kaip išoriniai ženklai - krikštas ir Viešpaties Vakarienė, - taip ir šis ženklas turi galią sutvirtinti mūsų sąžinę ir įkvėpti džiaugtis. Ir tai suteikta mums būtent tam, kad mes naudotume ir taikytume tai kiekvieną valandą.
Viešpaties malda, Didysis katekizmas
Iš kn. „The Way of Faith“
vertė Lina Tamonytė
Šis str. laikraštyje „Ganytojas” buvo spausdintas 2006 m. kovo mėn. Nr 6(222)