1. Nerimavimas nedera su krikščionių tikėjimu (25-30). <...> Mūsų žmogiška patirtis tokia: Dievas sukūrė ir palaiko mūsų gyvybę; Jis taip pat sukūrė ir toliau palaiko mūsų kūną.
Tai kasdienės patirties faktas. Mes patys savęs nesukūrėme ir ne mes išlaikome save gyvus. Taigi mūsų „gyvybė“ (už kurią atsakingas Dievas) akivaizdžiai svarbesnė negu ją maitinantis valgis ar gėrimas. Panašiai mūsų „kūnas“ (už kurį taip pat atsakingas Dievas) yra svarbesnis už drabužius, kurie jį dengia ir šildo. Taigi jei Dievas jau rūpinasi didesniuoju (mūsų gyvybe ir mūsų kūnu), ar negalime pasitikėti, kad Jis pasirūpins ir mažesniuoju (mūsų valgiu ir mūsų drabužiais)? Logika nenuneigiama, ir 27 eilutėje Jėzus dar sustiprina ją klausimu: O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Neaišku, ar paskutinį Jo klausimo žodį reikėtų versti kaip „gyvenimą“ ar „ūgį“. Jis gali reikšti ir viena, ir kita. Pailginti ūgį pusmetriu būtų išties nepaprastas žygdarbis, nors tarp mūsų vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo Dievas tai padaro mums visiems. Pridėti laiko tarpą prie savo gyvenimo - taip pat ne mūsų kompetencijoje. Pats žmogus to pasiekti negali. Iš tikrųjų anaiptol nepailgindamas gyvenimo, rūpestis, kaip visi žinome, „gali gerokai jį sutrumpinti“ (Tasker, p. 77). Taigi kaip paliekame šiuos dalykus Dievui (nes jie tikrai mums per sunkūs), ar nebūtų prasminga patikėti Jam mažesnius dalykus, tokius kaip valgis ir drabužiai?
Toliau Jėzus pasuka prie kitokios rūšies argumentų. Kaip Dievo aprūpinimo maistu pavyzdį pateikia paukščius (26), o gėles - norėdamas iliustruoti Jo aprūpinimą drabužiais (28-30). Abiem atvejais Jis liepia mums įsižiūrėti, tai yra pagalvoti apie tai, kaip Dievas iš aukštybių jais rūpinasi. Aš pats nuo vaikystės esu entuziastingas paukščių stebėtojas. Be abejo, aš žinau, kad kai kas paukščių stebėjimą laiko gan ekscentriška pramoga; jie į mano pomėgius žiūri smalsiai, globėjiškai ir pašaipiai. Bet aš pateikiu biblinį - iš tiesų Viešpaties - įgaliojimą tokiai veiklai. „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius“, - sakė Jėzus. Jei domimės paukščiais ir gėlėmis, tada žinome, kad nors paukščiai nei sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, tačiau mūsų dangiškasis Tėvas juos maitina, ir nors lauko lelijos nesidarbuoja ir neverpia, tačiau mūsų dangiškasis Tėvas rengia jas puošniau už Saliamoną pačioje savo didybėje. Kadangi yra taip, ar negalime pasitikėti, jog Jis maitins ir rengs mus, kurie daug vertesni už paukščius ir gėles? Juk Jis aprengia paprastą gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį!
„Matote, - labai patraukliai rašo Martynas Liuteris, - Jis daro paukščius mūsų auklėtojais ir mokytojais. Tai didi ir nuolatinė gėda mums, kad Evangelijoje bejėgis žvirblis turi tapti teologu ir pamokslininku išmintingiausiam iš žmonių... Taigi, kada tik klausotės lakštingalos, jūs klausotės puikaus pamokslininko... “. Panašiai galima pacituoti Sperdženą: „Dailiosios lelijos, kaip jūs priekaištaujate mūsų kvailam nervingumui!“ <...>
2. Su krikščionišku tikėjimu susijusios problemos. Šioje vietoje turiu sau leisti nukrypti, kad pakomentuočiau tris problemas, susijusias su panašiu į vaiko krikščionių tikėjimu, kurio mūsų prašo Jėzus. Visos trys problemos didelės ir čia tegali būti tik paminėtos. Jos kyla mūsų prote iš esminio mūsų Viešpaties pažado, jog galima pasitikėti, kad mūsų dangiškasis Tėvas maitins ir rengs mus. Būtų neteisinga jų išvengti.
Pirma, tikintieji nėra atleisti nuo pelnymo sau pragyvenimo. Negalime atsilošti krėsle, sukioti nykščius, murmėti „mano dangiškasis Tėvas parūpins“ ir nieko nedaryti. Privalome dirbti. Paulius sakė: Kas nenori dirbti, tenevalgo! (2 Tes 3, 10). Su jam būdingu žemiškumu Liuteris rašo: „Dievas... nenori turėti nieko bendra su tingiais, rajais pilvais, kurie niekuo nesirūpina ir nieko neveikia; jie elgiasi taip, tarsi teturėtų sėdėti ir laukti, kol Jis numes jiems į burną keptą žąsį.“
Paukščius ir gėles Jėzus naudojo kaip liudijimą, kad Dievas sugeba mus pamaitinti ir aprengti. Bet kaip Dievas maitina paukščius? Kas nors atsakys, kad niekaip, nes jie patys maitinasi! Jėzus buvo akylas stebėtojas. Jis puikiai žinojo paukščių mitybos įpročius, kad kai kurie yra sėklaėdžiai, kiti - maitėdžiai, treti - žuvėdžiai. O dar kiti - mintantys vabzdžiais, plėšrūnai ar maitlesiai. Teisingai, Dievas juos maitina. Bet Jis tai daro ne ištiesdamas jiems lesalo pilną dievišką ranką, bet parūpindamas gamtoje išteklių maitintis patiems. Kažką panašaus būtų galima pasakyti apie augalus. „Gėlės neatlieka nei vyrų darbo lauke (arimo), nei moterų darbo namuose (verpimo)“ (McNeile, p. 88), tačiau Dievas jas rengia. Kaip? Ne stebuklingai, bet sudėtingu procesu, kurį Jis nustatė ir per kurį jos ima savo maistą iš saulės ir dirvos.
Taigi tas pat ir su žmonėmis. Dievas parūpina, bet mes vis tiek turime bendradarbiauti. Hudsonas Tayloras šią pamoką išmoko per pirmąją savo kelionę į Kiniją 1835 metais. Kai stipri audra nuplaukus nuo Velso pakrantės grėsė nelaime, jis pagalvojo, kad būtų nepagarba Dievui dėvėti gelbėjimosi liemenę. Taigi savąją jis atidavė. Tačiau vėliau suprato savo klaidą: „Priemonių panaudojimas neturėtų sumažinti mūsų tikėjimo į Dievą, o mūsų tikėjimas į Dievą neturėtų trukdyti naudotis nesvarbu kokiomis priemonėmis, kurias Jis mums davė savo tikslams pasiekti.“
Panašiai Dievas ne visiems savo vaikams skiria pranašo Elijo vaidmenį ir stebuklingai neteikia mums maisto per angelus ar varnus, bet veikiau per normalesnes priemones - ūkininkus, malūnininkus, daržininkus, žvejus, mėsininkus, bakalėjininkus ir panašiai. Jėzus ragina mus pasitikėti savo dangiškuoju Tėvu, bet Jo tikėjimo supratimas nebuvo nei naivus (nežinant antrinių priežasčių), nei archajiškas (nesuderinamas su šiuolaikiniu mokslu).
Antra, tikintieji neatleidžiami nuo atsakomybės už kitus. Sakau tai turėdamas galvoje antrąją problemą, kuri veikiau yra ne mokslo, o Apvaizdos problema. Jei Dievas žada pamaitinti ir aprengti savo vaikus, kaip yra, kad daugelis prastai apsirengę ir blogai maitinasi? Nepakaks, manau, vien vingriai pasakyti, kad Dievas rūpinasi savo vaikais ir kad visi vargšai, kuriems trūksta tinkamo maisto ir rūbų, yra netikintieji už Jo šeimos rato, nes neabejotinai kai kuriose sausros ir bado ištiktose pasaulio srityse esama krikščioniškų tautų, kurios kenčia labai skaudų nepriteklių. Man neatrodo, kad šios problemos sprendimas yra paprastas. Bet vieną svarbų dalyką pasakyti reikia, būtent kad pagrindinė bado priežastis - ne nepakankamas dieviškas aprūpinimas, o neteisingas žmogiškas paskirstymas. Tiesa ta, kad Dievas parūpino gausių išteklių žemėje ir jūroje. Žemė augina augalus, duodančius sėklas, ir medžius, vedančius vaisius. Jo sukurti gyvūnai, paukščiai ir žuvys yra vaisingi ir dauginasi. Bet žmonės slepia arba gadina, arba iššvaisto šiuos išteklius, jais nepasidalija. Atrodo reikšminga, kad toje pačioje Evangelijoje pagal Matą Jėzus, kuris čia sako, kad mūsų dangiškasis Tėvas maitina ir rengia savo vaikus, vėliau sako, kad mes turime pamaitinti alkanus ir aprengti nuogus, ir būsime atitinkamai teisiami. Visada svarbu leisti Raštui interpretuoti Raštą. Tai, kad Dievas maitina ir rengia savo vaikus, neatleidžia mūsų nuo atsakomybės būti tarpininkais, per kuriuos Jis tai daro.
Trečia, tikintieji neatleidžiami nuo vargo patyrimo. Tiesa, kad Jėzus draudžia savo žmonėms nerimauti. Bet būti laisvam nuo nerimo ir būti laisvam nuo vargo nėra tas pat. Kristus liepia mums nesirūpinti, bet nežada, kad būsime apsaugoti nuo bet kokių nelaimių. Priešingai, Jo mokyme yra daug ženklų, kad apie negandas Jis žinojo viską. Taigi nors Dievas rengia lauko gėlę, ji vis dėlto nupjaunama ir sudeginama. Dievas saugo net žvirblius, kurie tokios mažos vertės: Nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios, - sakė Jėzus (Mt 10, 29). Bet žvirbliai krinta žemėn ir būna užmušami. Jo pažadas buvo ne kad jie nekris, o kad tai neįvyks be Dievo žinios ir pritarimo. Žmonės taip pat krinta, nukrinta ir lėktuvai. Kristaus žodžių nereikia suprasti kaip pažado, jog mūsų labui bus atšauktas traukos dėsnis, bet vėlgi, - kad Dievas žino apie tuos nelaimingus atsitikimus ir leidžia jiems įvykti. Toliau, reikšminga, kad šio skirsnio pabaigoje priežastis, dėl kurios, anot Jėzaus, neturime rūpintis rytdiena, yra ši: Kiekvienai dienai gana savo vargo (34). Taigi „vargo“ bus. Krikščionio ramybė nekyla dėl kažkokios garantuotos laisvės nuo vargo; ji kyla dėl nerimo kvailumo (prie to prieisime vėliau) ir ypač dėl įsitikinimo, kad Dievas yra mūsų Tėvas ir netgi leistas kentėjimas yra Jo rūpinimosi orbitoje (Job 2, 10) ir kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems (Rom 8, 28).
Šis patikinimas stiprino dr. Helmutą Thielicke, kai jis vedė pamokslų apie Kalno pamokslą kursą šv. Morkaus bažnyčioje Štutgarte, baisiaisiais metais (1946-1948) tuoj po Antrojo pasaulinio karo. Jis dažnai primindavo, kaip kaukdavo oro pavojaus sirenos, perspėjančios žmones apie eilinius bombardavimus ir mirtį nuo sąjungininkų bombų. Ką tokiomis aplinkybėmis galėjo reikšti laisvė nuo nerimo? „Mes pažįstame liepsnose griūvančių namų vaizdą ir garsą... Mūsų pačių akys matė raudoną liepsną, o ausys girdėjo lūžimo, kritimo ir spiegimo garsus.“ Šiame fone liepimas įsižiūrėti į paukščius ir lelijas galėjo skambėti tuščiai. „Vis dėlto, - tęsė dr. Thielicke, - mes turime sustoti ir klausyti, kai šis Vyras, kurio gyvenimas žemėje toli gražu nebuvo panašus į paukščio ar lelijos, nurodo mums paukščių ir lelijų būvį be rūpesčių. Ar virš šios Kalno pamokslo valandos jau nešmėkščiojo niūrūs Kryžiaus šešėliai?“ Kitaip tariant, net sunkiais vargo laikais protinga pasikliauti mūsų dangiškojo Tėvo meile, nes mes esame privilegijuoti matyti ją atskleistą Kristuje ir Jo kryžiuje.
Taigi Dievo vaikams nepažadėta nei laisvė nuo darbo, nei nuo atsakomybės, nei nuo vargo, o tik nuo nerimo. Nerimauti mums uždrausta: tai nesuderinama su krikščionių tikėjimu.
3. Nerimavimas nesuderinamas su sveiku protu. 34 eilutėje Jėzus mini ir šiandieną, ir rytdieną. Bet koks nerimas yra susijęs su rytdiena, - dėl maisto, drabužių ar dar ko nors; bet visas nerimas patiriamas šiandien. Tačiau šie mūsų būgštavimai dėl rytdienos, kuriuos taip aštriai jaučiame šiandien, gali neišsipildyti. Populiarus patarimas „Nesirūpink, tai gali ir neatsitikti“, be abejo, yra nepatrauklus, bet visiškai teisingas. Žmonės nerimauja, kad gali neišlaikyti egzamino ar nerasti darbo, neištekėti ar neišsaugoti sveikatos, ar susikirsti kokiame nors užmojyje. Bet visa tai - fantazija. „Nuogąstavimai gali meluoti“, - dažnai taip ir būna.
Taigi tada nerimas yra praradimas - laiko, minčių ir nervinės energijos eikvojimas veltui. Turime išmokti gyventi ta diena. Žinoma, turime planuoti ateičiai, bet nesirūpinti dėl jos. „Vienos dienos vargo pakanka vienai dienai“ arba „Kiekviena diena turi pakankamai savo vargų“. Tad kam jiems užbėgti už akių? Taip darydami mes juos padvigubiname. Nes jei mūsų nuogąstavimas neįsikūnija, mes nerimavome dėl nieko; jei jis tampa tikrove, mes rūpinomės dukart vietoj vieno karto. Abiem atvejais tai kvaila: nerimavimas padvigubina vargą.
Laikas apibendrinti, kaip Jėzus parodo klaidingą pasaulio ambiciją. Imti rūpintis materialiais dalykais taip, kad jie užima mūsų dėmesį, siurbia energiją ir prislegia mus nerimu, yra nesuderinama nei su krikščionišku tikėjimu, nei su sveiku protu. Tai reiškia nepasitikėti mūsų dangiškuoju Tėvu, ir tai, atvirai kalbant, kvaila. Tai daro pagonys; ir tai visiškai netinkamas ir nevertas dalykas krikščionims. Jėzus Pamoksle jau pašaukė mus didesniam teisumui, platesnei meilei ir gilesniam pamaldumui; dabar Jis kviečia mus aukštesniam siekiui.
Krikščioniška ambicija
Tikroji, arba krikščioniška ambicija - Dievo valdžia ir teisumas. Svarbu 31 ir 33 eilutes matyti kartu. 31 eilutėje kartojamas draudimas nerimauti dėl valgio, gėrimo ir drabužių. 32 eilutėje pridedama: Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Tai rodo, kad Jėzaus žodyne „vaikytis“ ir „rūpintis“ gali pakeisti vienas kitą. Jis kalba ne tiek apie rūpinimąsi, kiek apie ambiciją. Pagonių ambicija sutelkta į materialias reikmes. Bet tai negali tikti krikščionims iš dalies todėl, kad Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia, bet daugiausia todėl, kad šie dalykai nėra tinkamas ar vertas tikslas krikščionims. Jis turi turėti ką nors kita, ką nors aukštesnio, kaip kad Aukščiausiasis Gėris, kurio jis energingai ieškos: ne materialių daiktų, bet dvasinių vertybių; ne savo paties, bet Dievo tikslo; iš tiesų ne valgio ir drabužio, bet Dievo karalystės ir teisumo. Tai nieko daugiau, kaip jau numanomo mokymo Viešpaties maldoje plėtojimas. Pasak Jo, krikščionys turi pripažinti ir pripažįsta kūno poreikius („kasdienės duonos duok mums“), nors mums pirmiausia rūpi Dievo vardas, karalystė ir valia. Negalime melstis Viešpaties malda, kol neišgryninti mūsų tikslai. Jėzus liepia mums „pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo“; Viešpaties maldoje šį svarbiausią ieškojimą paverčiame prašymu.
1. Pirmiausia ieškoti Dievo karalystės. Kalbėdamas apie Dievo karalystę Jėzus turėjo galvoje ne bendrą Dievo viešpatavimą gamtai ir istorijai, bet tą specifinę valdžią savo žmonėms, kurią Jis pats įvedė ir kuri prasideda žmogaus gyvenime, kai jis nusižemina, atgailauja, tiki, paklūsta ir iš naujo gimsta. „Pirmiausia ieškoti“ šios karalystės - tai kaip pirmos svarbos dalyko trokšti, kad plistų Jėzaus Kristaus viešpatavimas. <...>
Taigi turime aiškiai suprasti tikrą misionierišką motyvaciją. Kodėl trokštame Evangelijos plitimo visame pasaulyje? Ne iš nuodėmingo imperializmo ar triumfavimo, ar dėl savęs, ar dėl Bažnyčios ar net „krikščionybės“. Ir ne todėl, kad evangelizmas yra dalis mūsų krikščioniško klusnumo (nors jis toks yra). Bet ypač todėl, kad pavojuje Dievo ir Jo Kristaus šlovė. Dievas yra Karalius, įsteigė savo gelbstinčią valdžią per Kristų ir turi teisę viešpatauti savo kūrinių gyvenime. Tad mūsų siekis - pirmiausia ieškoti Jo karalystės, puoselėti aistringą troškimą, kad Jo vardas susilauktų deramos pagarbos.
Čia ir dabar suteikti pirmenybę Dievo karalystės interesams - tai neišleisti iš akių Jo tikslo už istorijos. Nes dabartinis tos karalystės pasireiškimas tėra dalinis. Jėzus kalbėjo ir apie būsimą šlovės karalystę ir liepė mums melsti jos atėjimo. Taigi „pirmiausia ieškoti“ tos karalystės apima troškimą ir maldą dėl jos visiško išsipildymo laikų pabaigoje, kai visi Dievo priešai bus tapę Jam pakoju ir Jo karaliavimas bus neginčijamas.
2. Pirmiausia ieškoti Dievo teisumo. Neaišku, kodėl Jėzus išskyrė Jo karalystę ir Jo teisumą kaip du panašius, bet atskirus pirmenybinio mūsų krikščioniško ieškojimo tikslus. Nes Dievo valdžia yra teisinga valdžia, ir jau Kalno pamoksle Jėzus mokė mus alkti ir trokšti teisumo, norėti būti dėl Jo persekiojamiems ir rodyti didesnį nei Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą. Dabar mums liepiama pirmiausia ieškoti Dievo teisumo papildomai prie to, kad pirmiausia ieškotume Dievo karalystės.
Leiskite pasiūlyti savo spėjimą dėl abiejų skirtumo. Dievo karalystė egzistuoja tik ten, kur sąmoningai išpažįstamas Jėzus Kristus. Būti Jo karalystėje - tai sinonimiška kaip ir patirti Jo išganymą. Tą karalystę mato ir į ją įžengia tik iš naujo gimusieji. Ir pirmiausia jos ieškoti - tai platinti gerąją išganymo Kristuje naujieną.
Bet Dievo „teisumas“ platesnė sąvoka negu Dievo „karalystė“. Ji apima tą individualų ir socialinį teisumą, kuris buvo minėtas Pamoksle anksčiau. Ir Dievas, kadangi Jis pats yra teisingas Dievas, trokšta teisumo kiekvienoje žmonių bendrijoje, ne tik kiekvienoje krikščioniškoje bendrijoje. Hebrajų pranašai smerkė neteisumą ne tik Izraelyje ir Jude, bet ir aplinkinėse pagonių tautose. Pavyzdžiui, pranašas Amosas perspėjo, kad Dievo teismas kris ant Sirijos, Filistijos, Tyro, Edomo, Amono ir Moabo dėl jų žiaurumo kariaujant ir kitų žvėriškumų, kaip ir ant Dievo tautos. Dievas nekenčia neteisybės ir myli teisumą visur. Lozanos deklaracijoje, sudarytoje Pasaulio evangelizavimo kongrese 1974 m., yra skirsnis apie „Krikščionių socialinę atsakomybę“, kuris prasideda taip: „Mes tvirtiname, kad Dievas yra visų žmonių Kūrėjas ir jų Teisėjas. Todėl turėtume dalytis Jo teisingumo ir susitaikinimo visoje žmonių visuomenėje rūpesčiu.“
Vienas iš Dievo tikslų šiai naujai ir atpirktai bendruomenei - per jos narius padaryti savo teisumą patrauklų (asmeniniame, šeimos, verslo, nacionaliniame ir tarptautiniame gyvenime), ir taip rekomenduoti jį visiems žmonėms. Tada tautos už Dievo karalystės matys Jį ir Jo trokš, ir Dievo karalystės teisumas tarsi išsilies į nekrikščionišką pasaulį. Žinoma, gilusis širdies teisumas, kurį Jėzus pabrėžia Pamoksle, įmanomas tik atgimusiam; bet įmanomas ir neatgimusios visuomenės tam tikras teisumo laipsnis - jos asmeninio gyvenimo, šeimos normų ir viešo padorumo. Be abejo, krikščionys nori eiti toliau ir pamatyti žmones per tikėjimą į Jėzų Kristų tikrai atvestus į Dievo karalystę. Tuo pat metu neturime drovėtis teigdami, kad ir už karalystės rato teisumas Dievui patinka labiau negu neteisumas, teisingumas - labiau nei neteisybė, laisvė - labiau nei priespauda, meilė - labiau nei neapykanta, taika - labiau nei karas.
Jei yra taip (ir aš nematau, kaip tai įmanoma paneigti), tada pirmiausia ieškoti Jo karalystės ir teisumo, galima sakyti, apima mūsų krikščioniškus ir socialinius įsipareigojimus, panašiai kaip Mt 5 „druskos“ ir „šviesos“ metaforos. Kad pirmiausia ieškotume Dievo karalystės, turime evangelizuoti, nes karalystė plinta tik tada, kai Kristaus Evangelija skelbiama, girdima, tikima ir jos klausoma. Kad ieškotume Dievo teisumo, vis tiek turime evangelizuoti (nes vidinis širdies teisumas kitaip neįmanomas), bet taip pat užsiimti socialine veikla ir stengtis plėsti visoje bendruomenėje aukštesnius teisumo standartus, kurie patinka Dievui.
Tad koks yra mūsų krikščioniškas idealas? Kiekvienas siekia kuo nors būti ar ką nors nuveikti, dažnai nuo pat vaikystės. Vaikystės ambicijos linkusios sekti tam tikrais stereotipais - pvz., būti kaubojumi, astronautu ar balerina. Suaugusieji irgi turi savo siaurus stereotipus - pvz., būti turtingam, įžymiam ar galingam. Bet galiausiai žmonėms lieka tik du galimi tikslai. Kol kas matėme, kaip Jėzus priešino klaidingą ir teisingą siekimą, pasaulietinį („pagonių“) ir krikščionišką, materialių tikslą ir dvasinį, lobius žemėje ir lobius danguje, valgį ir drabužius bei Dievo karalystę ir teisumą. Bet už viso to yra dar esmingesnė priešprieša. Galiausiai kaip yra tik dvi pamaldumo rūšys, egocentrinė ir dievocentrinė, taip yra ir tik dvi tikslo rūšys: gali siekti arba savęs, arba Dievo. Trečios alternatyvos nėra.
Ambicijos dėl savęs gali būti kuklios (pakankamai pavalgyti, išgerti ir vilkėti, kaip kad Pamoksle) arba grandiozinės (didesnis namas, greitesnis automobilis, didesnė alga, geresnė reputacija, daugiau valdžios). Bet ar jos bus kuklios, ar ne, tai ambicijos dėl manęs paties - mano komforto, mano turto, mano statuso, mano valdžios.
Tačiau mūsų troškimai dėl Dievo, kad būtų verti, niekad negali būti kuklūs. Tai kažkas iš prigimties netinkama - puoselėti mažus tikslus dėl Dievo. Kaip galime būti patenkinti, kad Jis gautų tik dar truputį garbės pasaulyje? Jei jau mums aišku, kad Dievas yra Karalius, tada geidžiame matyti Jį karūnuotą šlove ir garbe ir tai, kad Jam būtų suteikta Jo tikroji vieta, kuri yra aukščiausia vieta. Mes siekiame, kad Jo karalystė ir teisumas plistų visur.
Kai tai tikrai mūsų vyraujantis tikslas, tada ne tik visa tai bus jums pridėta (t. y. mūsų materialūs poreikiai bus patenkinti), bet nekenks turėti antrinių tikslų, kadangi jie bus pavaldūs pirminiam mūsų troškimui ir su juo nesivaržys. Iš tiesų tada antraeiliai tikslai tampa sveiki. Krikščionys turėtų uoliai ugdyti savo talentus, platinti savo galimybes, plėsti savo įtaką ir susilaukti paaukštinimo darbe - ne tam, kad skatintų savo „ego“ ar kurtų savo imperiją, bet veikiau tam, kad per visa, ką daro, teiktų garbę Dievui. Mažesni tikslai yra saugūs ir teisingi su sąlyga, kad jie nėra tikslai savaime (būtent mes patys), o priemonės didesniam tikslui (Dievo karalystės ir teisumo plitimui) ir todėl didžiausiam tikslui iš visų - būtent Dievo garbei. Tai yra „Aukščiausiasis Gėris“, kurio turime pirmiausia ieškoti; jokio kito nėra.
Paruošta pagal kn. „Kalno pamokslo žinia. Krikščioniška kontrkultūra”