Pjūtis
„Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias.Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens. Tuomet Jis tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 35-38).
Gėlbėtojas su gailesčiu žvelgia į savo žmones - į Dievo tautą. Jėzus neliko patenkintas saujele tų, kurie išgirdo Jo pašaukimą ir tapo Jo sekėjais. Jis visai nenorėjo suburti nedidelį, uždarą išrinktųjų ratą. Priešingai negu didžiųjų religijų įkūrėjai, Jėzus neketino savo mokinių ištraukti iš prastuomenės minios ir įtraukti juos į ezoterinę religijos bei etikos sistemą. Jis atėjo, darbavosi ir kentė dėl visų savo žmonių. Tačiau mokiniai norėjo, kad Jėzus priklausytų tik jiems - prisiminkime atvejį, kai pas Jėzų atvedė mažus vaikučius, bei keletą kitų kartų, kai Jis buvo užkalbintas pakelės elgetų (Mk 10, 48).
Ilgainiui mokiniai suprato, jog savo tarnystės metu Jėzus nesileis būti tik jų apsuptas. Jo skelbiama Dievo karalystės Evangelija ir Jo gydanti galia priklausė visiems ligotiems ir vargšams, kad ir kur jie būtų. Su Dievo mylima tauta buvo negailestingai elgiamasi, ji buvo smarkiai pažeminta, ir atsakomybė už tai teko tiems, kurie nesugebėjo jai suteikti dieviško patarnavimo. Taip atsitiko visai ne dėl romėnų, o dėl išrinktųjų Žodžio tarnų kaltės ir jų piktnaudžiavimo Dievo žodžiu. Izraelyje nebeliko ganytojų. Nebebuvo tų, kurie nuvestų kaimenę prie tyrų vandenų troškulio numalšinti, nebebuvo, kas apsaugotų ją nuo vilkų. Ganytojų lazda žmones negailestingai, skaudžiai mušė, ir jie išvarginti, žaizdoti, leisgyviai gulėjo parblokšti. Štai kokia buvo tautos būklė, pasirodžius Jėzui. Daugybė klausimų ir nė vieno atsakymo, daug sielvarto ir jokios paguodos, sąžinės graužatis, kančia ir jokio išlaisvinimo, daug ašarų ir jokio nuraminimo, nuodėmė ir jokio atleidimo. Kur buvo gerasis ganytojas, kurio jiems taip reikėjo? Kas iš to, kad Rašto žinovai burdavo žmones į savo mokyklas ar kad Įstatymo mokytojai griežtai pasmerkdavo nusidėjėlius, bet nė piršto nepajudindavo, kad jiems padėtų? Kokia nauda iš visų tų ortodoksinių pamokslininkų ir Rašto tyrinėtojų, jeigu jie neturėjo nė lašo gailesčio ir užuojautos nuskriaustai ir sužeistai Dievo tautai? Kas iš to, kad buvo pilna Rašto aiškintojų, Įstatymo mokytojų ir pamokslininkų, bet nebuvo kaimenės ganytojų? Iš tiesų jiems reikėjo gerų ganytojų, gerų pastorių. „Ganyk mano avinėlius“, - toks buvo paskutinis Jėzaus paliepimas Petrui. Gerasis ganytojas saugo savo avis nuo vilko, nebėga tolyn, bet guldo savo gyvybę už jas. Kiekvieną Jis pažįsta, vadina vardu ir myli. Žino jų sielvartą ir silpnumą. Jis gydo sužeistąsias, pagirdo ištroškusias, pakelia parkritusias ir švelniai, ne grubiai, veda savo avis į ganyklą. Jis veda jas teisingu keliu. Jis ieško vienos paklydusios avies ir, ją radęs, grąžina į kaimenę. O netikę ganytojai jėga viešpatauja kaimenei ir, pamiršdami savo pareigas, siekia asmeninių interesų. Jėzus ieško gerų ganytojų, tačiau nė vieno neranda.
Toks vaizdas užgniaužia Jam širdį. Jėzus pradeda rodyti savo dievišką gailestį šiai paklydusiai kaimenei - didžiulėms jį supančioms minioms. Žmogaus akimis tokia padėtis atrodo beviltiška, tačiau Jėzus į visa tai žvelgia kitaip. Vietoj nuskriautos, apgailėtinos ir varganos tautos Jis mato derliui prinokusį, boluojantį Dievo lauką. „Pjūtis didelė.“ Javai prinokę - juos reikia pjauti ir krauti į klojimus. Laikas šiuos nelaimingus vargšus vesti namo į Dievo karalystę. Jėzus regi, kaip Dievo pažadas pildosi žmonėms, į kuriuos žvelgdami Rašto žinovai ir zelotai matė tik sutryptą, sudegintą ir nusiaubtą lauką. Jėzus mato boluojančius javų laukus, pribrendusius Dievo karalystei. Pjūtis didelė, tačiau tai matyti gali tik gailesčio kupinas Jėzus.
Laiko švaistyti daugiau nebegalima: reikia kibti į derliaus nuėmimo darbus. Tačiau „darbininkų maža“. Ir nenuostabu, kad Jėzaus akimis, su gailesčiu, visa tai matyti gali tik nedaugelis, nes tik turintiems Jo širdį ir Jo meilę duotos akys matyti. Tik tokie gali įžengti į prinokusį lauką.
Jėzus ieško pagalbos, nes vienas atlikti šito darbo Jis negali. Kas žengs į priekį, pasiryžęs Jam padėti, dirbti drauge su Juo? Vienas Dievas tai žino ir Jis duos tokių žmonių savo Sūnui. Nė vienas tenedrįsta savo iniciatyva išeiti į priekį ir pasisūlyti šiam darbui - net ir mokiniai. Jų pareiga - melsti pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų, nes pjūtis jau atėjo.
Apaštalai
„Pasišaukęs dvylika savo mokinių, Jis suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visas ligas bei negalias. Dvylikos apaštalų vardai: pirmasis Simonas, vadinamas Petru, ir jo brolis Andriejus; Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas; Pilypas ir Baltramiejus; Tomas ir muitininkas Matas; Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Lebėjus, vadinamas Tadu; Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris išdavė Jėzų“ (Mt 10, 1-4).
Malda išklausyta. Tėvas apreiškė savo valią Sūnui. Jėzus pasišaukia dvylika mokinių ir siunčia juos nuimti derliaus. Jis padaro juos savo „apaštalais“, savo pasiuntiniais ir bendradarbiais. „Jis suteikė jiems valdžią“ - tai be galo reikšminga. Apaštalai gauna ne žodį ar kokią nors doktriną, o veiksmingą galią, be kurios atlikti jų laukiantį darbą būtų neįmanoma. Jiems reikalinga jėga, didesnė už šio pasaulio kunigaikščio - velnio - jėgą. Velnio galią mokiniai yra patyrę, nors pati subtiliausia jo apgaulė - neigti savo galią, apsimesti neegzistuojančiu. Būtent prieš šią stipriausią velnio klastą ir reikia kovoti: jį reikia išvilkti į šviesą ir nugalėti Kristaus jėga. Šitoje kovoje mokiniai stovi petys į petį su pačiu Kristumi ir padeda Jam atlikti Jo darbą. Taigi Jėzus pasidalina su jais pačia didžiausia savo dovana - Jis suteikia mokiniams savo valdžią netyrosioms dvasioms ir velniui, kuris laiko pavergęs visą žmoniją. Dėl šio įgaliojimo mokiniai tampa kaip Kristus. Jie daro Kristaus darbus.
Pirmųjų pasiuntinių vardai įamžinami visiems laikams. Dievo tautą sudarė dvylika giminių, o dabar išrinkti dvylika pasiuntinių, kurie turės atbaigti Kristaus darbą Jo tautoje. Dievo karalystėje jų laukia dvylika sostų, ir jie sėdės juose, teisdami dvylika Izraelio giminių (Mt 9, 28). Dangiškoje Jeruzalėje bus dvylika vartų, per kuriuos vidun susirinks šventoji tauta. Ant tų vartų išraižyti dvylikos giminių vardai, o miesto sienos turi dvylika pamatų, ant kurių dvylikos apaštalų vardai (Apr 21, 12. 14).
Vienintelis dvylikos apaštalų vienybės raištis - jų išrinkimas ir pašaukimas. Simonas - Uola, muitininkas Matas, zelotas Simonas - Įstatymo ir teisingumo sergėtojas kovoje prieš pagonių priespaudą, Jonas - mylimiausias mokinys, kuris buvo prisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės, ir kiti, apie kuriuos nieko daugiau nežinome, tik jų vardus, ir galiausiai Judas Iskariotas, kuris Jėzų išdavė. Jokia galia ar įtaka nebūtų pajėgusi suvienyti šių vyrų bendram tikslui - juos sujungė tik Jėzaus pašaukimas. Pašaukimas pranoko visas jų priešybes ir subūrė juos į tvirtą bendrystę Jėzuje. Net ir Judas atsiliepė į pašaukimą ir dalyvavo Kristaus tarnystėje, ir šis faktas visada išliks mums neįmenama mįsle ir baimę keliančiu perspėjimu.
Darbas
„Šiuos dvylika Jėzus išsiuntė, įsakydamas jiems: „Nepasukite keliu pas pagonis ir neužeikite į samariečių miestą, bet verčiau eikite pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mato 10, 5-6).
Visa mokinių veikla apibrėžta aiškiu Viešpaties nurodymu. Jiems neleidžiama laisvai pasirinkti savo metodų ar vadovautis savo koncepcijomis. Jų darbas - tai Kristaus darbas, todėl jie absoliučiai priklausomi nuo Jėzaus valios. Laimingi tie, kurių tarnystė nustatyta tokiu potvarkiu, nes jiems nebereikia būti savo svarstymų ir sumanymų vergais.
Jau pačiais pirmaisiais žodžiais Jėzus apriboja mokinių veiklą - iškelia sąlygą, kuri jiems turėjo nuskambėti labai keistai. Mokiniai negali savo nuožiūra pasirinkti tarnystės lauko, kuriame darbuosis. Taip leidžiama aiškiai suprasti, jog jie dirba ne savo, o Dievo darbą. Jie būtų pasukę pas pagonis ar samariečius, kuriems Gerosios žinios, atrodytų, reikėjo labiausiai. Gal ir taip, tačiau mokiniai negauna nurodymo eiti pas juos. Dievo darbas negali būti atliekamas be jam priderančio autorizavimo, antraip jis netenka pažado. Ar tai reiškia, kad Dievo pažadas ir pasiuntimas nėra visada ir visur galiojantys? Abu (ir tas, ir tas) galioja tik ten ir tada, kai Dievas juos autorizuoja. Bet argi pati Kristaus meilė neskatina mus nepaisyti jokių ribų ją skelbiant? Jėzaus meilė labai skiriasi nuo mūsų įkarščio ir entuziazmo, nes ją įprasmina jos misija. Kas motyvuoja mus skelbti išgelbėjimą teikiančias Evangelijos tiesas? Ne tik meilė mūsų kraštiečiams ar pagonims svetimose šalyse, bet ir (o tai svarbiausia) Viešpaties duotas paliepimas su misionierišku įpareigojiumu. Jeigu Kristus neleidžia mums skelbti Evangelijos tam tikroje vietoje, mes turime paklusti Jo valiai ir žodžiui. Taigi mokiniai negali nepaisyti paliepimo sąlygų. Jie gali eiti tik ten, kur juos pasiunčia Kristus: „Nepasukite keliu pas pagonis ir neužeikite į samariečių miestą, bet verčiau eikite pas pražuvusias Izraelio namų avis.“
Mes, kilusieji iš pagonių, anuomet buvome atkirsti nuo Evangelijos žinios. Pirmiausia Evangeliją turėjo išgirsti ir atmesti Izraelis, ir tik tada ji pasiekė pagonis bei Jėzaus pasiuntimu buvo įsteigta iš pagonių atsivertusių krikščionių Bažnyčia. Tiktai po prisikėlimo Jėzus įgalioja savo apaštalus eiti į visą pasaulį. Mokiniams turėjo būti sunku suvokti, kodėl jų misija iš pradžių buvo taip apribota, tačiau galiausiai paaiškėjo, jog taip Dievo malonė deramu metu pasiekė ir pagonis. Kai jie sulaukė Gerosios naujienos, tai buvo nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties naujiena. Toks buvo Dievo išminties kelias. Jo pasiųsti esame ir mes.
„Keliaudami skelbkite: „Prisiartino dangaus karalystė!“ Gydykite ligonius, apvalykite raupsuotuosius, prikelkite mirusius, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“(Mt 10, 7-8)
Pasiuntinių skelbiama žinia ir darbai nesiskiria nuo Kristaus žinios ir darbų. Jiems suteikta Jo galios. Mokiniai įpareigojami skelbti dangaus karalystės atėjimą ir patvirtinti šią žinią ženklais. Jie turi gydyti ligonius, apvalyti raupsuotuosius, prikelti mirusius ir išvarinėti demonus. Žinia virsta įvykiu ir tas įvykis patvirtina žinią. Dievo karalystė, Jėzus Kristus, nuodėmių atleidimas, nusidėjėlio išteisinimas tikėjimu - visa tai byloja apie velnio galios triuškinimą, ligonių gydymą ir mirusiųjų prikėlimą. Tai, ką skelbia apaštalai, yra Visagalio Dievo žodis, ir todėl tai veiksmas, įvykis, stebuklas. Vienas Kristus savo dvylikos pasiuntinių asmenyse vaikšto po kraštą darydamas savo darbą. Jiems suteikta suvereni malonė yra kuriantis ir atperkantis Dievo žodis.
Bus daugiau