Jėzus kalba apie meilę taip, kad kyla noras būtinai pažinti tokios meilės skonį. Būtent tokią meilę Jėzus nori dovanoti kiekvienam, ir tik tokia meile mes turime atsakyti Jam.
Turiu pripažinti, kad nors šis Jėzaus pamokslas ir Šventosios Dvasios tarnavimas mane labai praturtino, tačiau Kalno pamoksle yra eilučių, kurios privertė mane sunerimti. Stabtelėjau ties kai kuriomis eilutėmis ir pabandžiau pamąstyti, ką visgi Jėzus norėjo pasakyti ir kaip galėčiau tai suvokti giliau. Jėzaus mokymas apie atleidimą Mato 6, 12. 14-15 man sunkiai suprantamas. Būtent dėl šios priežasties aš ir nusprendžiau šią temą paanalizuoti.
Kur visgi problema?
Jeigu bet kurio krikščionio paklaustumėte, kaip žmogui suteikiamas Dievo atleidimas, atsakymas tikriausiai būtų toks: „Žmogui tereikia patikėti Kristumi, ir Dievas jam atleidžia." Jeigu dar paklaustumėte, ar atleidimas žmogui suteikiamas su tam tikromis sąlygomis ar besąlygiškai, atsakymas tikriausiai būtų toks: „Žinoma, besąlygiškai! Dievas atleidžia mums, jeigu tik mes patikime Kristumi." Jeigu jūsų pašnekovas būtų kantrus, galėtumėte užduoti dar kelis klausimus: ar Dievo atleidimas žmogui priklauso nuo to, ar žmogus atleidžia kitiems? Ar Dievas nusiųs žmogų į pragarą, jeigu jis mirs neatleidęs kam nors kaltės? Atsakymas tikriausiai taip pat būtų „Žinoma, ne!"
Praeityje skaitydamas Pauliaus laiškus turėjau gilų įsitikinimą, kad, jeigu jau kartą patikėjau, niekas negali manęs atskirti nuo Dievo ir Jo meilės (Rom 5, 1; 8, 38-39). Tačiau Mt 6, 12. 14-15 aiškiai nurodoma, kad Dievas nesuteikia žmogui atleidimo besąlygiškai - Dievo atleidimas prilygsta dvipusiam susitarimui, pagal kurį žmogus turi atleisti visiems savo kaltininkams (Mt 6, 12), o jeigu jis negali to padaryti, Dievas taip pat negalės tam žmogui atleisti (Mt 6, 14-15). Taigi, nors Paulius tvirtai skelbė, kad man atleista be jokių sąlygų, tik iš Dievo malonės, Jėzus visgi nurodo, kad man reikia atlikti tam tikrus dalykus, kad išsaugočiau Jo malonę. Leiskite pateikti kelis pavyzdžius.
Kalno pamoksle Jėzus kalba apie atleidimą su tam tikromis sąlygomis: Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. <...> jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 12. 14-15).
Lukas ir Paulius rašo apie besąlygišką atleidimą: Apie Jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, gauna Jo vardu nuodėmių atleidimą (Apd 10, 43). Nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje (Rom 3, 23-24).
Šiose ištraukose skelbiamos tiesos tarsi viena kitai prieštarauja. Jėzus sako, kad norintis, jog jam būtų atleista, turi pats atleisti. Lukas ir Paulius teigia, jog atleidimas suteikiamas dovanai, per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Tad kuris teiginys teisingas? Ar reikia atleisti kitiems, kad būtų atleista ir man, ar visgi atleidimas suteikiamas nepriklausomai nuo mano santykių su kitais žmonėmis?
Kelių komentarų apžvalga
Perskaitęs daug straipsnių ir Evangelijos pagal Matą 6 skyriaus komentarų galiu teigti, kad išryškėjo viena kryptinga autorių pozicija - jie visi tvirtai laikosi pozicijos, kad Jėzus, sakydamas tuos žodžius, turėjo mintyje, kad Dievas suteikia žmogui atleidimą, jei jis patiki Kristumi, tačiau, norint ir toliau vystyti bendravimą su Dievu, būtina atleisti kitiems. Kitais žodžiais tariant, nė vienas iš autorių nesako, kad Dievas suteikia išteisinimą, atsižvelgdamas į mūsų santykius su kitais žmonėmis, bet tik dėl tikėjimo Kristumi. Tačiau visi autoriai pripažįsta, kad, norint tęsti ir vystyti bendravimą su Dievu, mes turime atleisti tiems, kurie mums nusikalto. Pažvelkime į kelių autorių komentarus apie analizuojamą Rašto vietą.
Johnas MacArthuras savo komentare teigia, jog Jėzus šioje Evangelijos pagal Matą ištraukoje kalba apie Tėvo atleidimą. Jis sako, kad „tikintieji negali suvokti tėviško atleidimo esmės, dėl kurio santykiai su Viešpačiu atgyja, dėl kurio išsilieja Viešpaties palaiminimai, kol patys savo širdyje ir išsakydami žodžiais neatleidžia kitiems. Jėzus išsako sąlygas ne mūsų nuteisimui ar pasmerkimui, bet pašventinimui." Komentuodamas Mt 6, 15 autorius sako, kad nuodėminga ir neatlaidi širdis yra didžiulė kliūtis palaiminimams ir prisišaukia teismą. Tikriausiai Dr. Johnas MacArthuras bando pasakyti, kad Dievo atleidimo nesuteikimas šioje vietoje prilygsta Dievo palaiminimų netekimui. Gal Jėzus, sakydamas šiuos žodžius, būtent tai ir turėjo mintyje? Beje, MacArthuro teigimu, šiose eilutėse gali būti kalbama ne tik apie bendrystės su Dievu netekimą, bet ir apie Dievo teismą.
Louisas A. Barbieris samprotauja labai panašiai tik dar labiau akcentuoja, kad norint tęsti bendravimą su Dievu, atleisti yra būtina. Dievo atleidimas už nuodėmes nesiremia vieno žmogaus atleidimu kitam, o krikščionio atleidimas remiasi suvokimu, jog jam yra atleista (Ef 4, 32). Evangelijos pagal Matą 6 skyriaus eilutėse kalbama apie atleidimą, kuris lemia gerus santykius, bet ne išgelbėjimą iš nuodėmės. Žmogus negali bendrauti su Dievu, jeigu jo širdis pilna neatlaidumo kitiems.
Žinoma, kai kas gali pasakyti, kad Louiso A. Barbierio komentaras yra nepakankamai išsamus. Jis, kaip ir MacArthuras, nepateikia argumentuoto atsakymo, ką Jėzus turėjo mintyje, sakydamas, kad Tėvas neatleis mums mūsų nuodėmių, jeigu mes neatleisime kitiems. Niekas tikriausiai neprieštaraus samprotavimams, kad jeigu aš, būdamas krikščionis, gyvenu nuodėmingai (visai nenoriu atleisti tiems, kurie man nusikalto), aš negaliu bendrauti su šventu Dievu. Bet vis dar išlieka atviras klausimas, kaip Dievas neatleidžia man, kol aš neišpildau šioje Rašto vietoje nurodyto reikalavimo.
Craigas L. Blombergas, komentuodamas šią Evangelijos pagal Matą ištrauką, rodos, yra žingsneliu arčiau atsakymo nei minėti jo kolegos. Jis teigia, jog mūsų, kaip tikinčiųjų, malda atleisti mums nuodėmes, siekiant atstatyti santykius su Dievu, t. y. panaikinti tą susvetimėjimą, kurį sukėlė nuodėmė, remiasi į mūsų atleidimą tiems, kurie mums nusikalto. Kaip pažymima 15 eil., be asmeninio žmogaus veikimo ir pastangų žmogiškame lygmenyje, nebus ir susitaikymo su Dievu.
Aiškėja, kad Craigo L. Blombergo manymu, Jėzus tiesiog paprastai kalba apie draugystę su Dievu ir kaip, nusidėjus, su Juo susitaikyti. Jis teigia, jog Jėzus nekalba apie Dievo nenorą atleisti užsispyrusiems nusidėjėliams, bet parodo, kad jie yra negabūs priimti atleidimo. Tačiau su tokiu teiginiu aš nenorėčiau sutikti, bent jau iš dalies. Nors užsispyrę nusidėjėliai tikrai nėra gabūs priimti Dievo atleidimo (Mt 23, 37), tačiau, manau, Jėzus (priešingai nei L. Blombergas) sako, kad Dievas nenori tokiems žmonėms atleisti ir jiems neatleis, juk Mt 6, 15 Jėzus labai aiškiai sako: jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.
Davies ir Allison teigia, kad raktas šių eilučių interpretacijai slypi kontekste - būtent Viešpaties maldoje. Mt 6, 14-15; 18, 15-35; Mk 11, 20-25 ir Lk 17, 3-6 - tarsi ryšys tarp visagalės maldos ir atleidimo. Tai paaiškina, kodėl Mt 6, 14-15 pasakyti būtent tokie žodžiai. Teisė pereiti nuo eschatologinio bendravimo prie aukštesnio bendravimo su Viešpačiu priklauso nuo to, ar veiksmingos maldos dėl sutaikinimo.
Iš šios ištraukos aiškėja, kad mes turime pasikliauti šia Rašto vieta ir jos veiksmingumu. Jėzus, pasakydamas, kad Tėvas neatleis tam, kuris neatleidžia savo broliui, sako, kad Dievas tiesiog neatsakys į jo maldas. Kai toks neatleidžiantis žmogus ateina pas Dievą, Jis tiesiog atsisako išklausyti jo maldas. Toks paaiškinimas galbūt labiausiai atitinka tikrąją šių eilučių prasmę dėl kelių priežasčių: 1) susiejus su maldos kontekstu tampa kur kas lengviau suprasti, koks yra Dievo santykis atleidimo klausimu su žmonėmis, kurie neatleidžia kitiems; 2) pradeda aiškėti, kokių priemonių imasi Dievas prieš žmones, kurie atsisako atleisti savo broliui, - Jis elgiasi taip, kaip tas žmogus elgiasi su kitu žmogumi - tiesiog su juo nesikalba. Tačiau toliau šios temos nėra kur plėtoti, todėl paaiškinimas kiek siaurokas.
Ulrichas Luzas veda mus dar vienu žingsneliu pirmyn - jis iškelia šią ištrauką į Jėzaus meilės šviesą. Jis sako, kad logiška būtų manyti, jog Viešpats šia malda parodo saugos priemones ir kaip besimeldžiantis turėtų elgtis: paliepimas „atleiskite" labai susišaukia su esminiu paliepimu „mylėkite".
Ši analizė atveda mus prie fakto, jog turime pripažinti, kad Jėzaus mokymo (Kalno pamokslo) esmė - meilė. Nors U. Luzas nepateikia paaiškinimo, kodėl mylintis Dievas visgi atsisako atleisti, tačiau jis tikrai priartino mus prie teisingo atsakymo.
Carsonas, komentuodamas šias eilutes, iškelia kelis pagalbinius klausimus: Ar Jėzus nori čia pasakyti, kad jums bus duota, jei duosite jūs? Ar pirmiausia aš turiu atleisti Džonui, o tada Viešpats atleis man dėl to, kad aš žengiau pirmąjį žingsnį? Kodėl 14-15 eil. pateiktos tokios tikslios sąlygos? Į visus šiuos klausimus autorius pateikia štai tokį atsakymą: negali būti atleista tam, kuris pats neatleidžia. Argi galėtų būti kitaip? Neatlaidi širdis neišvengiamai liudija, kad toks žmogus niekuomet neatgailavo.
Carsono atsakymas reikalauja komentaro. Pirmiausia, jis turėtų paaiškinti, apie kokį atleidimą kalbama. Iš jo argumentų ryškėja, kad jis kalba apie atleidimą, kuris suteikiamas nusidėjėliui atpirkimo metu, apie atleidimą, apie kurį kalba Paulius Laiške romiečiams. Problema ta, kad Jėzus čia kalba ne apie tokį atleidimą. Jėzaus teigimu, Jo klausytojai yra išgelbėti ir gali kreiptis į Dievą kaip į savo Tėvą, į Tą, kuris ypatingai jais rūpinasi. Ir čia Jėzus pateikia tam tikras sąlygas, norint bendrauti su dangiškuoju Tėvu.
Antra, tikrai negalima teigti, kad šiandien neatleidžianti širdis niekuomet neatgailavo ir nepatyrė išgelbėjimo. Jei taip būtų, analizuojamos Rašto vietos kontekste nebūtų užrašyta tiek daug perspėjimų, skirtų būtent tikintiesiems. Anot Carsono, jeigu tu esi tikintysis ir išgyveni tikrąjį atleidimą, tau niekada nekils sunkumų atleisti kitiems. Nemanau, kad kas galėtų tai patvirtinti. O Carsonas į atleidimą žiūri kaip į lakmuso popierėlį ir kalbant apie išgelbėjimą iš nuodėmės.
Taigi, iš analizuotų komentarų ir pateiktų atsakymų galima daryti šias išvadas: 1) Dievas (bendravimo kontekste) neatleidžia žmogui, kuris neatleidžia kitiems, ir jo nelaimina. 2) Dievas paprasčiausiai atsisako išklausyti žmogaus, kuris „užsispyrėliškai" nesutinka atleisti savo broliui, maldas. 3) Dievo skelbiamas atleidimas yra labai glaudžiai susijęs su Jėzaus skelbiama meile. Taigi, ši analizė suteikė mums nemažai informacijos apie Dievo atleidimo sąlygas.
Jėzaus ir Pauliaus mokymo sąsajos
Prisiminkime klausimus, kuriuos uždavėme bažnyčią lankančiam nepažįstamajam: „Ar Dievas nustato tam tikras atleidimo sąlygas, t. y. ar tam, kad būčiau išgelbėtas, turiu atleisti kitiems? Ar Dievas nusiųs mane į pragarą, jeigu aš mirsiu kam nors neatleidęs?" Manau, kad į šiuos klausimus atsakymas greičiausiai būtų „ne". Kai uždaviau šiuos klausimus keliems žmonėms, vienas jų paklausė: „O apie kokį atleidimą jūs kalbate?" Šį klausimą būtų galima kelti ir aptariant Jėzaus bei Pauliaus mokymą: ar jie abu kalba apie tą patį atleidimą, ar apie skirtingas atleidimo formas? Galbūt atsakymą galėtume rasti, jei paanalizuotume, kokiai auditorijai buvo skirti Jėzaus ir Pauliaus žodžiai.
Kaip žinia, Paulius kalba apie patį svarbiausią atleidimą, kuris būtinas, norint tapti tikinčiuoju (Ef 1, 7; Kol 1, 14; 3, 13). O analizuojamame skyriuje Jėzus kalba ne tiems, kuriems reikalingas išgelbėjimas, kad galėtų bendrauti su Dievu, bet, kaip anksčiau minėta, jau išgelbėtiems tikintiesiems - žmonės, kuriems priklauso dangaus karalystė, kurie alksta ir trokšta teisumo, kurie bus vadinami Dievo vaikais, kurie yra žemės druska ir pasaulio šviesa, kurių tėvas yra dangiškasis Dievas. Todėl galima drąsiai teigti, kad Biblijos tyrinėtojas Carsonas šiuo atveju buvo neteisus, o MacArthuras, nors pateikė ir ne itin išsamią analizę, visgi buvo arčiau tiesos, kaip ir visi kiti, kurie apie čia minimą atleidimą mąstė ne kaip apie esminį - išgelbėjimo - atleidimą, bet kaip apie tą, kuris veda į tikrus ir nuoširdžius santykius su Tėvu.
Todėl Jėzaus minimas atleidimas skiriasi nuo Pauliaus minimo. Sutelkime dėmesį į šiek tiek gilesnę žodžių „jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų" analizę.
Kalno pamokslas - tai skvarbi diskusija apie santykius tarp Dievo ir tikinčių Juo žmonių. Dievas per savo Sūnų, Gelbėtoją, moko, kokie turėtų būti santykiai su Dievu ir su aplinkiniais. Būtent su šia mintimi pažvelkime į Raštus ir pabandykime rasti atsakymą, koks yra Dievo santykis į savo vaikus. Perskaitykime keletą pavyzdžių, kaip Dievas elgiasi su nepaklusniu, „paklydusiu" vaiku, ir pabandykime rasti tam tikrų sąsajų su Jėzaus išsakytais žodžiais. Sulyginkime gautą informaciją su jau turima apie Mt 6, 14-15.
Prisiminkime istoriją apie Jokūbą. Vardas „Jokūbas" reiškia „lakstaus proto" arba „apgavikas". Iš Pradžios knygos paaiškėja, kad vardas jam buvo parinktas labai tiksliai ir atitiko jo būdo savybes. Dievas reaguodavo į jo veiksmus pačiais įvairiausiais būdais, ir mes galime matyti, koks yra Dievo požiūris į mus, kai nusidedame. Bene puikiausiai tai atskleidžia tai, kad Dievas leido Jokūbui susidurti su Labanu - taip pat apgaviku. Šioje situacijoje Jobūbas akis į akį susidūrė su savo nuodėme. Kadangi obuolys nuo obels netoli rieda, pažvelkime ir į Izraelio tautos pavyzdį.
Izraelio istorija taip pat atskleidžia, kaip elgiasi Tėvas, norėdamas pataisyti klystantį vaiką. Izraelitai nepaisė visų Penkiaknygėje surašytų draudimų ir pasidavė stabmeldystei. Kai prakeiksmai ėmė pildytis, o tauta bandė bėgti, ji buvo atiduota Babilonui. Dievas sakė: „Jeigu jūs trokštate stabų, turėkite..." Viešpats prabilo per pranašą Ezechielį: Aš išsklaidžiau juos tautose ir išblaškiau kraštuose. Aš teisiau juos pagal jų kelius ir darbus (Ez 36, 19).
Krikščioniško gyvenimo prigimtis
Laiške galatams Paulius sako: Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus (Gal 6, 7-8). Būtent tokią tiesą atspindi ir pavyzdžiai iš Senojo Testamento. Dievas leis nuodėmei sugriauti mūsų gyvenimą, mes to trokšime. Kalbame ne apie išgelbėjimo praradimą, bet apie santykių su Dievu praradimą ir apie kūnišką mūsų gyvenimą. Esmė yra tokia: Dievas leidžia mums nuodėmingai gyventi ir mėgautis tuo, kiek tik mes norime.
Pagrindinis principas, kuriuo Dievas vadovaujasi įvairiose situacijose, yra meilė. Dievas visuomet myli žmogų ir Jo meilė yra esminis mūsų ir Jo santykių aspektas. Jis ateina į mūsų gyvenimą tam, kad rūpintųsi mumis ir suteiktų mums galimybę Juo džiaugtis!
Dievas iš meilės leido izraelitams eiti ten, kur jie norėjo, eiti į vergiją, kur daugelis iš jų kentėjo ir žuvo. Tačiau izraelitai buvo nustebinti Jo artumo ir Jo siekio juos susigrąžinti. Meilę galima apibūdinti kaip nuolatinį, nekintantį pasižadėjimą būti visada šalia ir daryti meilės objektui tai, kas teisinga - daryti viską, kas jam geriausia. Daryti tai, kas teisinga, reiškia daryti tai, kas priartins žmogų prie Dievo, nesvarbu, anksčiau ar vėliau tai nutiks.
Bet kaipgi tai susiję su Kalno pamokslu?
Turbūt pagrindinė Jėzaus Kalno pamokslo mintis yra meilė: meilė mūsų dangiškajam Tėvui ir meilė žmonėms. Kaip pastebėjome, dėl meilės žmogui Dievas leidžia mums akis į akį susidurti su savo nuodėmėmis, su jomis konfrontuoti. Tam, kad ateitų atgaila ir būtų atkurtas meilės ryšys.
Komentatoriai beveik sutarė, kad neatleidžiantis krikščionis praranda ryšį su Dievu, tačiau nė vienas nepaaiškino, ko Dievas siekia tokiam žmogui neatleisdamas. Atsakydami į šį klausimą turime prisiminti, kad esminė Dievo savybė yra meilė. Taigi, Jo nenoras atleisti taip pat yra meilės išraiška, siekiant priartėti prie žmogaus, o ne tolti nuo jo. Taigi, kai Jėzus sako, kad Tėvas neatleis, Jis nori pasakyti, kad Dievas leis žmogui gyventi nuodėmėje iki tam tikros ribos: kol jis akis į akį susidurs su savo nuodėme ir pamatys, kas tai iš tiesų yra. Kitais žodžiais tariant, jeigu žmogus nenori atleisti, leiskime, kad Dievas jam, kaip tikram užsispyrėliui, pakartotų du kartus. Dievas tikrai nepasiduos, ir nusidėjusiam broliui teks susidurti su neatleidžiančiu Tėvu, nuo kurio viskas priklauso (Mt 6, 25-32). Dievas nori žmogų, kuris gyvena neatleisdamas kitam, sugėdinti, parodyti jam nuodėmės bjaurumą. Tai labai retas teisingumo ir meilės tandemas. Dievas taip elgėsi su Jokūbu, su Izraeliu ir, kaip Paulius sako, su mumis visais. O rezultatas visada bus atgaivinta Dvasia, nuoširdi atgaila ir meilė.
Šių studijų tikslas buvo paanalizuoti Mt 6, 14-15 užrašytas tiesas. Apžvelgėme kelių komentatorių mintis, kurios padėjo pažvelgti į problemą. Žinoma, atsakymo galima ieškoti ir toliau, Raštas neišsemiamas.
Taigi, Jėzus norėjo pasakyti, kad Dievas, mylinčiu žvilgsniu žvelgdamas į savo vaikus, atsisako atleisti, kad žmogus pats pamatytų savo nuodėmingumą bei savo kietą ir neatlaidžią širdį. Žmogus, kuris negali atleisti kitam, greitai susitiks sau lygų. Tikslas - atkurti prarastus santykius su Dievu.
Iš http://biblija.lt/
vertė Jurgita Ratautienė
Nuotr. G. Žyvatkauskaitės