Tik štai kas glumina žmones, bent jau mane: tikėjimą šia prasme krikščionys laiko dorybe. Aš vis klausdavau savęs: kaip tai gali būti dorybė - kas čia moralaus ar amoralaus, jei tiki arba netiki grupe teiginių? Juk akivaizdu, kad sveiko proto žmogus priima arba atmeta kokį nors teiginį ne todėl, kad nori ar nenori, bet todėl, kad argumentai to teiginio naudai atrodo įtikinami arba ne. Jei jis klydo dėl argumentų svarumo, nereiškia, kad jis blogas žmogus - jis tik ne itin protingas. O jeigu jis manytų, kad argumentai nėra įtikinantys, bet vis tiek verstų save tikėti, - tai būtų tiesiog kvaila.
Ką gi, aš ir šiandien laikausi tokio požiūrio. Bet tuomet nepastebėjau vieno dalyko, kurio labai daug žmonių nemato ligi šiol. Man atrodė, kad jei jau žmogus savo protu priima dalyką kaip teisingą, jis nepakeis savo nuomonės tol, kol neatsiras rimta priežastis. Iš tikrųjų maniau, kad žmogaus mąstymą visiškai valdo protas ir logika. Tačiau taip nėra. Pavyzdžiui, logišką mano protą svarūs argumentai visiškai įtikina, kad nuskauminamosios priemonės manęs neuždusins ir prityrę chirurgai nepradės operuoti, kol neužmigsiu. Nepaisant to, vos tik mane paguldo ant stalo ir užsmaukia ant veido tą siaubingą kaukę, mane lyg vaiką apima panika. Neatstoja mintis, kad uždusiu, ir baiminuosi, kad jie pradės mane pjaustyti anksčiau nei išsijungs mano sąmonė. Kitaip tariant, prarandu tikėjimą anestezija. Ne logiškas protas atima iš manęs tikėjimą, o mano vaizduotė ir emocijos. Vyksta mūšis: vienoje pusėje tikėjimas ir logika, kitoje - emocijos ir vaizduotė.
Apie tai pamąstę, rasite daugybę panašių pavyzdžių. Štai žmogus, remdamasis tikrai svariais argumentais, žino, kad miela jo pažįstama mergina yra melagė ir nemoka saugoti paslapčių, ja negalima pasitikėti; bet, būnant su ja, protas praranda tikėjimą tuo žinojimu, ir žmogus ima galvoti: „Galbūt šį kartą ji elgsis kitaip", ir dar kartą apsikvailina, patikėdamas jai tai, ko patikėti negalima. Jo jausmai ir emocijos sugriovė tikėjimą tuo, ką jis tikrai žinojo esant teisinga. Arba imkim kitą pavyzdį: berniukas mokosi plaukti. Jis logišku protu puikiai žino, kad žmogaus kūnas, likęs vandenyje be atramos, nebūtinai ims skęsti - jis matė dešimtis plaukiojančių žmonių. Bet visa esmė, ar jis ir toliau sugebės tuo tikėti, kai instruktorius atitrauks ranką ir paliks jį vandenyje vieną, ar staiga liausis tuo tikėjęs, išsigąs ir ims skęsti.
Panašiai atsitinka ir su krikščionybe. Aš nė vieno neprašau priimti krikščionybę, jei jis, viską kaip galima geriau apmąstęs, prieina prie išvados, kad svarių argumentų dauguma yra prieš ją. Tikėjimas nėra tam, kad apeitume tuos argumentus. Bet, sakykime, žmogaus protas nusprendžia, kad svarių argumentų dauguma yra krikščionybės naudai. Galiu tam žmogui pasakyti, kas su juo dėsis kelias ateinančias savaites. Jis išgirs blogą naujieną, pateks į bėdą arba atsidurs tarp daugybės netikinčių žmonių, ir sukilusios emocijos iškart ims pulti jo įsitikinimą. Arba - užsigeis moters, „prireiks" pameluoti, pajus didelį pasitenkinimą savimi, atsiras proga gauti šiek tiek pinigų ne visai doru keliu - trumpai tariant, ateis momentas, kai būtų labai patogu, jei krikščionybė tebūtų prasimanymas. Ir dar sykį jo norai ir troškimai surengs ataką. Dabar kalbu ne apie tuos atvejus, kai tikrai atsiranda kokių nors naujų argumentų prieš krikščionybę. Juos reikia drąsiai pasitikti, bet tai kita kalba. Čia turiu omenyje tuos atvejus, kai prieš krikščionybę sukyla ne vien nuotaika.
Tikėjimas ta prasme, kuria dabar vartoju šį žodį, yra menas laikytis kartą proto priimtų dalykų, nepaisant permainingų nuotaikų. Nuotaikos keisis, kad ir kokį požiūrį jūsų protas būtų priėmęs. Žinau tai iš patirties. Ir dabar, kai jau esu krikščionis, kartais mane apima nuotaika, kai krikščionybė man atrodo labai mažai tikėtina. O kai buvau ateistas, priešingai - aplankydavo tokia nuotaika, kai krikščionybė atrodydavo net labai įtikima. Bet kuriuo atveju neišvengsite tokio emocijų maišto prieš jūsų tikruosius įsitikinimus. Štai kodėl tikėjimas yra tokia būtina dorybė: kol neišmoksite valdyti savo nuotaikų ir neparodysime joms „jų vietos", niekada nebūsite nei įsitikinęs krikščionis, nei įsitikinęs ateistas. Būsite tik svyruojanti būtybė, kurios įsitikinimai iš tikrųjų priklauso nuo oro ar virškinimo. Vadinasi, tikėjimo įprotį reikia lavinti.
Pirmas žingsnis šia kryptimi - pripažinti, kad jūsų nuotaikos kinta. Kitas - pasirūpinti, jei jau priėmėte krikščionybę, kad kasdien sąmoningai skirtumėte laiko krikščioniškoms tiesoms apmąstyti. Nes kasdienės maldos, religinės literatūros skaitymas ir bažnyčios lankymas yra būtinos krikščioniško gyvenimo dalys. Mums reikia nuolatinio priminimo, ką tikime. Nei krikščioniški, nei kitokie įsitikinimai nesilaiko sąmonėje gyvi patys savaime. Juos reikia maitinti. Iš tikrųjų, jei apklaustumėte šimtą žmonių, praradusių tikėjimą krikščioniškomis tiesomis, būtų įdomu, kiek būtų pakeitę įsitikinimus paveikti sąžiningo argumentavimo? Argi dauguma nenutolsta tiesiog iš inercijos?
Dabar norėčiau apžvelgti tikėjimo klausimą kilnesne prasme. Tai pats sunkiausias iš visų iki šiol aptartų dalykų. Noriu prie to priartėti vėl imdamasis nuolankumo temos. Kaip minėjau, pirmas žingsnis nuolankumo link - pripažinti, kad tavyje yra puikybės. Noriu pridurti, kad kitas žingsnis - rimtai stengtis ugdyti krikščioniškas dorybes. Savaitės tam neužtenka. Pirmomis dienomis dažnai viskas vyksta labai sklandžiai. Pabandykite taip gyventi šešias savaites. Per tą laiką, kaip jums tikriausiai pasirodys, visiškai nusiritę atgal ar net smuktelėję žemiau to lygio, nuo kurio pradėjome, jūs atrasite kai kurias tiesas apie save. Nė vienas žmogus nežino, koks jis blogas, kol labai rimtai nepabando būti geras. Yra paplitusi kvaila nuomonė, girdi, geri žmonės nepažino, kas yra pagunda. Tai melas. Tik tie, kurie stengiasi pasipriešinti pagundai, žino, kokia ji stipri. Juk suprantate, kokia galinga priešų armija, kai prieš ją kovojate, o ne kai pasiduodate. Vėjo stiprumą patiriate eidami prieš jį, o ne atsigulę ant žemės. Tas, kuris pasiduoda pagundai po penkių minučių, visiškai neišmano, kokia ji būtų po valandos. Todėl blogi žmonės tam tikra prasme labai mažai nutuokia apie blogį. Visada pasiduodami jie gyveno „apsidraudę" nuo sunkumų. Mes niekada nepažinsime savyje esančio pikto impulso stiprumo, kol nepabandysime jo įveikti. Tik Kristus, vienintelis niekada nepasidavęs gundymui, yra vienintelis žmogus, iki galo žinantis, kas yra gundymas, - tik Jis yra visiškas realistas. Vadinasi, svarbiausia, ko išmokstame rimtai stengdamiesi gyventi krikščioniškomis dorybėmis - kad mums tai nepavyksta. Jei turėjome mintį, kad Dievas surengė mums savotišką egzaminą ir patys galime pelnyti gerus pažymius, - jos teks atsisakyti. Jei įsivaizdavome tam tikrą sandorį, pagal kurį galėtume įvykdyti savo sutarties dalį ir taip padaryti Dievą savo skolininku, kad Jis būtų paprasčiausio teisingumo verčiamas įvykdyti savo dalį, - tokios minties taip pat teks atsisakyti.
Manau, kad kiekvienas, bent miglotai tikintis Dievą, kol netampa krikščionimi, tol mintyse puoselėja egzamino arba sandorio idėją. Pirmas tikros krikščionybės rezultatas - sutrupinti šią idėją į šipulius. Pamatę sudužusią idėją, kai kurie žmonės pamano, jog tai ženklas, kad ir krikščionybė yra žlugusi, ir meta ją. Regis, jie įsivaizduoja Dievą esant visai kvailą. O Jis neabejotinai visa tai žino. Krikščionybė kaip tik ir turi šią idėją sudaužyti. Dievas laukia akimirkos, kai jūs pamatysite, kad nesugebate už šį egzaminą gauti teigiamo pažymio arba padaryti Dievo savo skolininku.
Paskui atrandame dar kai ką: visi jūsų gebėjimai, galia mąstyti ar judinti galūnes, yra jums duoti Dievo. Jei kiekvieną savo gyvenimo akimirką paskirtumėte Jo tarnystei, net ir tada negalėtumėt Jam duoti ko nors daugiau, kas jau ir taip kokiu nors būdu nepriklausytų Jam. Taigi žmogus, ką nors darantis dėl Dievo arba ką nors Jam atiduodantis, panašus į mažą vaiką, kuris ateina pas tėvą ir sako: „Tėti, duok man pinigų, kad galėčiau nupirkti tau dovaną gimimo dienos proga." Žinoma, tėvas duoda, ir jam maloni ši vaiko dovana. Visa tai labai miela ir teisinga, bet tik kvailys galvotų, kad iš tokio sandorio tėvas pasipelno. Kai žmogus būna padaręs šiuodu atradimus, Dievas gali iš tikrųjų imtis darbo. Tik po šito prasideda tikrasis gyvenimas. Žmogus pabunda.
Dabar galime tęsti pokalbį apie tikėjimą antrąja prasme.
Kai suvoki, kad esi bankrutavęs...
Norėčiau, kad į tai, nuo ko pradėsiu, kiekvienas būtinai atkreiptumėte dėmesį. Tai štai: jei šis skyrius jums atrodo nereikšmingas, jei manote, kad čia bandoma atsakyti į niekad jums neiškilusius klausimus, nesivarginkite, iškart jį praleiskite. Krikščionybėje yra dalykų, kuriuos galima suprasti žvelgiant „iš išorės", dar prieš tampant krikščionimi. Bet yra ir daug tokių dalykų, kurių nesuvoksite, jei nebūsite krikščionybės keliu ėję patys. Tai tiesiog praktiniai dalykai, nors taip ir neatrodo. Tai nurodymai, kaip elgtis tam tikrose kryžkelėse, kaip įveikti kliūtis kelionėje, ir jie nieko nesako jų nepriėjusiam. Nesijaudinkite, jei krikščioniškoje literatūroje susiduriate su jums visiškai nesuprantamu teiginiu. Palikite jį. Ateis diena, galbūt po daugelio metų, kai staiga suvoksite, ką tai reiškia. Jei suprastumėte jį dabar, tai tik pakenktų.
Žinoma, visa tai liudija prieš mane kaip ir prieš bet ką kitą. Galbūt to, ką čia ruošiuosi aiškinti, aš pats dar nepriėjau. Gal tik įsivaizduoju ten nukakęs, kai iš tikrųjų nesu. Man belieka tik paprašyti patyrusių krikščionių labai atidžiai stebėti, ką teigiu, ir perspėti, kai klystu. Kitus prašau priimti tai kritiškai, nes šitai sakau todėl, kad kitiems gali būti naudinga, o ne būdamas įsitikinęs savo teisumu.
Bandau kalbėti apie tikėjimą antrąja, aukštesne, prasme. Kaip minėjau, tikėjimo šia prasme klausimas kyla tada, kai žmogus labai stengiasi įgyvendinti krikščioniškas dorybes ir pamato, kad jam nepavyksta, ir net jei pavyktų, jis tik grąžintų Dievui tai, kas ir taip Jam priklauso. Kitaip tariant, jis suvokia esąs bankrutavęs. Dar kartą kartoju, Dievui rūpi ne tiek mūsų veiksmai, kiek tai, kad mes būtume tam tikros rūšies ar kokybės būtybės: tokios, kokiomis Jis mus skyrė būti - susijusios su Juo tam tikru būdu. Nepriduriu: „ir tam tikru būdu susijusios viena su kita", nes tai jau yra pirmame teiginyje - jei mūsų santykis su Juo teisingas, neišvengiamai bus teisingas ir mūsų santykis su visomis to paties likimo būtybėmis. Lygiai kaip visi rato stipinai būtinai bus tinkamoje padėtyje vienas kito atžvilgiu, jei jie bus reikiamai sustatyti į stebulę ir ratlankį. Tad kol žmogus mąsto apie Dievą kaip apie egzaminuotoją, uždavusį tam tikrą užduotį, arba kaip apie kitą pusę savotiškame sandoryje - kol jis galvoja apie abipuses pretenzijas - jo santykis su Dievu dar nėra tinkamas. Jis dar nesuprato, kas yra jis pats ir kas yra Dievas. Teisingas santykis su Dievu neužsimegs, kol nesuvoksime, jog esame subankrutavę.
Sakydamas „suvoks", turiu omeny, kad tikrai suvoks, o ne lyg papūga pakartos tuos žodžius. Aišku, bet kuris vaikas, gavęs tam tikrą religinį išsilavinimą, greitai išmoks kartoti, kad mes negalime duoti Dievui nieko, kas Jam nepriklausytų; ir kad mes matome nesugebą Jam atiduoti net to, kas Jam priklauso, nepasilaikę ko nors sau. Bet aš kalbu apie tikrą suvokimą, kai iš patirties įsitikinama, jog tai teisinga.
Šia prasme suvokti savo nesugebėjimą laikytis Dievo įstatymo galime tik stengdamiesi jo laikytis iš visų jėgų (ir tada nesugebėti). Kol iš tikrųjų to nepabandėme, kad ir ką sakytume, širdies gilumoje tikėsimės, jog jei kitą kartą labiau pasistengsim, mums pavyks būti nepriekaištingai geriems. Taigi viena vertus, kelias atgal pas Dievą yra vis didėjančių moralinių pastangų kelias. Kita vertus, ne tos pastangos mus kada nors parves į Tėvo namus. Jos tik rengia gyvybiškai svarbiam momentui - atsigręžti į Dievą ir sakyti: „Tu turi tai padaryti. Aš nepajėgsiu." Prašau jus, tik nepulkite savęs klausti: „Ar aš jau priėjau tą momentą?" Neatsisėskite ir nepradėkite stebėti savo paties proto, ar tas momentas artėja. Tai jus pastūmėtų į visiškai klaidingą kelią. Gyvenime itin svarbūs dalykai dažnai įvyksta tą momentą, kai to net nežinome. Žmogus nuolat kartoja sau: „Ei, aš augu!" Dažnai tik atsigręžęs atgal jis suvokia, kas atsitiko, ir atpažįsta, kad tai yra vadinamasis „augimas". Galite tai pastebėti net paprastuose dalykuose. Žmogus, kuris ima nerimastingai sekti, kada užmigs, tikriausiai taip ir neužmiega. Be to, nebūtinai kiekvienam tai turi atsitikti akimirksniu, kaip apaštalui Pauliui ar Bunyanui: viskas gali vykti taip pamažu, kad niekas negalės nurodyti konkrečios valandos ir net konkrečių metų. Svarbu pats keitimosi pobūdis, o ne tai, ką jaučiame jam vykstant. Tai perėjimas iš pasitikėjimo savo jėgomis į būseną, kai mes, netekę vilties pakeisti ką nors patys, paliekame tai Dievo valiai.
Žinau, kad žodžiai „paliekame tai Dievo valiai" gali klaidinti, bet šiuo momentu jie turi būti ištarti. Krikščioniui jie reiškia visiškai pasitikint visa pavesti Kristui; jis pasitiki, kad Kristus kažkaip pasidalys su juo savo tobulu žmogišku klusnumu, kurį jis tesėjo nuo savo gimimo iki nukryžiavimo; kad Kristus padarys jį panašesnį į save ir tam tikra prasme ištaisys jo trūkumus. Kalbant krikščioniškai, Jis pasidalys su mumis savo „sūnyste", padarys mus tokius kaip Jis - „Dievo Sūnumis". Galime sakyti, kad Kristus mums siūlo kai ką veltui; netgi viską. Galima sakyti, visas krikščioniškas gyvenimas ir yra priimti tą ypatingą pasiūlymą. Bet sunkiausia ir yra pasiekti tą momentą, kai pripažįstame, kad visa, ką padarėme ir ką galime padaryti - niekis. Mums patiktų, jei Dievas skaičiuotų mūsų teigiamus taškus ir ignoruotų neigiamus. Arba vėl, tam tikra prasme galime sakyti, kad pagunda tol neįveikiama, kol nesiliaujame stengęsi ją įveikti - kol neprisipažinsime nugalėti. Bet teisingu būdu ir dėl teisingos priežasties galime „liautis stengęsi" tik tada, kai būsime iš visų jėgų stengęsi ją įveikti. Kita vertus, perduoti visa Kristui anaiptol nereiškia liautis stengtis. Pasikliauti Juo, žinoma, reiškia stengtis daryti visa, ką Jis liepia. Neprasminga sakyti, kad jūs pasitikite kokiu nors asmeniu, jei neklausote jo patarimų. Tad jei tikrai atsidavėt Jam, jūs būtinai stengsitės Jam paklusti. Bet dabar jau kitaip, mažiau nerimaudami. Dabar tai darysime ne tam, kad būtume išgelbėti, bet todėl, kad Jis jau pradėjo mus gelbėti. Ne tikėdamiesi gauti Dangų kaip atlygį už savo elgesį, bet iš tikro patys norėdami atitinkamai elgtis, nes jumyse jau nušvito pirmas silpnas Dangaus spindulys.
Krikščionys dažnai ginčijasi, ar į Tėvo namus juos veda geri darbai, ar tikėjimas į Kristų. Man atrodo, jog tai tas pats, kaip klausti, kuri žirklių geležtė reikalingesnė. Tik rimtos moralinės pastangos atves jus iki vietos, kur jūs prisipažinsite nugalėtas. Ir tik tikėjimas į Kristų gelbės jus tokiu momentu nuo nevilties: o iš to tikėjimo būtinai turi kilti geri darbai. Yra dvi tiesos parodijos, kuriomis praeityje skirtingos krikščionių grupės kaltino viena kitą tikint: galbūt jos padės paaiškinti pačią tiesą. Viena grupė buvo kaltinama teigusi: „Tiktai geri darbai turi reikšmę. Geriausias geras darbas - artimo meilė. Geriausia artimo meilė - aukoti pinigus. Geriausia pinigus aukoti Bažnyčiai. Taigi duokite mums 10 000 svarų sterlingų ir mes pasirūpinsime, kad jūs būtumėte išgelbėtas." Atsakymas į šią nesąmonę, žinoma, būtų toks: geri darbai, padaryti manant, kad Dangų galima nusipirkti, būtų ne geri darbai, o tik prekybiniai sandoriai. Kita grupė buvo kaltinama sakiusi: „Vien tik tikėjimas turi reikšmę. Vadinasi, jei jūs tikite, tada nesvarbu, ką darote. Nuodėmiauk, drauguži, kiek patinka ir mėgaukis gyvenimu, o Kristus galų gale pasirūpins, kad tai būtų visai nesvarbu." Atsakymas į šią nesąmonę yra toks: jei tai, ką vadinate „tikėjimu" į Kristų, nereiškia nė mažiausio dėmesio atkreipimo į Jo žodžius, tada tai visai ne tikėjimas, - ne tikite Jį ir ne pasitikite Juo, o tik intelektualiai priimate kažkokią teoriją apie Jį.
Biblija, regis, išsprendžia šį klausimą, sujungdama abu teiginius į vieną nuostabų sakinį. Pirma jo dalis skamba taip: Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami - atrodo, tarsi viskas priklausytų nuo mūsų ir mūsų gerų darbų; bet antroji šio sakinio dalis byloja: nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti (Fil 2, 12-13), - taigi tarsi Dievas darytų viską, o mes - nieko. Bijau, kad kaip tik su tokiais dalykais ir susiduriame krikščionybėje. Mane tai glumina, bet nestebina. Matote, dabar stengiamės suprasti ir griežtai atskirti tai, ką būtent daro Dievas ir ką - žmogus, kai Dievas ir žmogus veikia išvien. Ir, žinoma, mintyse mes tai sulyginame su dviem kartu dirbančiais žmonėmis, apie kuriuos galite pasakyti: „Jis padarė tą, o aš - šitą." Tačiau šis sulyginimas yra neteisingas. Dievas toks nėra. Jis yra ir jūsų viduje, ir išorėje: net jei mums pavyktų suprasti, kas ką padarė, nemanau, kad žmonių kalba galėtų tai deramai išreikšti. Stengdamosi tai išreikšti skirtingos bažnyčios teigia skirtingus dalykus. Bet jūs įsitikinsite, kad net tie, kurie ypač pabrėžia gerų darbų svarbą, kalba ir apie tikėjimo būtinybę; o ypatingą dėmesį skiriantys tikėjimui liepia daryti gerus darbus. Bet kuriuo atveju tiek aš tegaliu apie tai pasakyti.
Manau, visi krikščionys sutiks su manimi, jei pasakysiu, kad nors iš pradžių atrodo, jog krikščionybė kalba vien apie moralę, pareigas ir taisykles, kaltę ir dorybę, tačiau ji veda toliau - iš visų šitų dalykų į kažką už jų. Akimirksnį pasimato šalis, kur apie tokius dalykus nekalbama, nebent juokais. Kiekvienas ten yra pilnas to, ką mes vadintume gėriu, kaip veidrodis pilnas šviesos. Bet niekas nevadina to gėriu. Niekaip to nevadina. Apie tai negalvojama - visi pernelyg užsiėmę, nes žvelgia į šaltinį, iš kurio tai sklinda. Bet mes priartėjome prie srities, kur kelias išeina už mūsų pasaulio ribų. Nė vieno žvilgsnis nepasieks ten labai toli, nors yra daug žmonių, kurių akys gali įžvelgti toliau nei manosios.
Ištrauka iš kn. „Tiesiog krikščionybė"
Dvi tikėjimo prasmės
Kalbėsiu apie tai, ką krikščionys vadina tikėjimu. Atrodo, žodį „tikėjimas" krikščionys paprastai vartoja dviem prasmėmis; jas paeiliui apžvelgsiu. Pirmuoju atveju tai reiškia tiesiog įsitikinimą - krikščionybės doktrinų priėmimą, arba jų laikymą teisingomis. Tai gana paprasta.