Kartais, kai suaugusiųjų klasėje garsiai skaitau Evangelijos pagal Morkų antrame skyriuje aprašytą istoriją apie paralyžiuotą žmogų, kurį keturi draugai atnešė pas Jėzų, paprašau jų užsimerkti ir įsivaizduoti, kad kiekvienas iš jų ir yra tas paralyžiuotas žmogus.
„Susitelkite į tai, dėl ko jums gėda, - pasiūlau, - į tokį dalyką, kuris jus paralyžiuoja, prieš kurį esate visiškai bejėgiai. Įsivaizduokite, kad jūsų draugai ir šeima dėl to nepaprastai susirūpinę. Jie buvo girdėję apie Jėzų - žmogų, kuris gydo. Ar leisite jiems nunešti jus pas Jį? Nepaisydamas daugybės nesėkmių ir nusivylimo, jūs visgi nusileidžiate draugų reikalavimams ir sutinkate su jų sumanymu. Draugai nuneša jus pas Jėzų ir paaiškina, kodėl jus čia atnešė.“
Po kelių tylos akimirkų paprašau žmonių atsimerkti ir pasidalinti tuo, ką įsivaizdavo. Aš klausiu, ką reiškia susitikti su Jėzumi, kai Jis pasiūlo išgydymą ir atleidimą.
Atsakymai būna įvairūs, bet kas nors visuomet paklausia: „Jei tai istorija apie išgydymą, kodėl Jėzus čia atleidžia nuodėmes?“ Kai kas pritaria: „Man irgi tai atrodo keista. Žodis nuodėmė man kelia nepatogumų. Vos tik jį išgirstu, jaučiuosi kaltas, nors aš tikrai labai stengiuosi gyventi krikščioniškai.“ Dar kiti sako: „Kai kurie mano draugai sako, kad juos piktina krikščionių nuodėmės samprata. Jie stengiasi tinkamai gyventi, bet nenori eiti į bažnyčią, nes ten jiems bus pasakyta, kad jie yra blogi.“
Skaitydami evangelijas mes nuolat susiduriame su Jėzaus atleidimu ir su pačiu nepopuliariausiu krikščioniško žodyno žodžiu nuodėmė.
Nuodėmė yra būklė, atskirianti mus nuo Dievo, kitų žmonių ir nuo to, kas esame iš tikrųjų. Jaučiamės atitolę, taip ir elgiamės. Žinojimas (dažniausiai slaptas ir gėdingas), kad esame atskirti, kad nuolat krentame, kad tai kartojasi, kelia skausmą. Mūsų širdims tai milžiniška našta. Dėl slegiančios gėdos mes prarandame lankstumą, nebeturime vilties susitvarkyti patys. Kaip Adomas ir Ieva Rojaus sode, prisidengiame figų lapais, kad paslėptume savo nuogumą... nuo savęs, vienas nuo kito ir, žinoma, nuo Dievo.
Ir bažnyčioje mes labai rūpinamės išore - daug šypsomės, kalbame teologiškai teisingus dalykus, tačiau dažnai jaučiamės nepaprastai vieniši, vadinasi, liekame giliai susvetimėję. Dievo atleidimas, kurį siūlo Jėzus, gali išlaisvinti mūsų širdis, grąžinti mus prie Dievo, sugrąžinti mus į bendruomenę ir atstatyti mūsų mąstymą.
Jėzus prisiima visas nuodėmes, o atleidimui Jo gyvenime ir mokyme suteikiama didžiausia reikšmė. Jis supranta tą neviltį, apie kurią vėliau apaštalas Paulius kalba, sakydamas, jog „atpildas už nuodėmę - mirtis“. Tai - amžinas atskyrimas nuo Dievo veido. Bet, būdamas žmogumi, tokiu kaip mes, Jėzus nekovoja su žmogišku ribotumu. Jis tampa visiškai pažeidžiamas, nes paklūsta Dievui, atskleisdamas žmogiškąsias kontrolės sistemas, kurias pasitelkę mes, žmonės, bandome pasiekti teisumą. Taip atskleista žmogiška baimė reikalauja, kad Jėzus, Dievas ir Žmogus, mirtų. Ir, paklusdamas šiai gelbstinčiai mirčiai, Jis apsaugo mūsų gyvenimą.
Skaitydami evangelijas matome, kad Jėzus atsako į du esminius žmogiškos prigimties poreikius - absoliutų nuodėmių atleidimą ir poreikį visad jausti užjaučiančio ir neabejingo Dievo artumą. Jėzus švelniai priima tuos, kurie neabejotinai nusidėjo, ir tvirtai atstumia „gerus“ - religingus žmones, besiderančius su Dievu dėl dorybių. Kitaip tariant, ir tie, kurie supranta, kad yra prislėgti, atskirti, negalintys išsilaisvinti, ir tie, kurie pridengia savo poreikį teisuolišku figos lapu, nėra nežinomi ir visi yra kviečiami neapsimetinėti.
Praktiškai visiems, kurie konsultuoja, yra pažįstamas grėsmingas ir nepaaiškinamas blogio pojūtis, su kuriuo susiduria dauguma žmonių. Jis įstumia mus į priklausomybę ir atskirtį. Alkoholikas nekenčia savęs, bet vis tiek geria. Vaikas meluodamas siaubingai bijo, bet vis tiek nenustoja meluoti. Moteris persivalgo, dėl to labai gėdijasi, bet vis tiek prisikemša. Jie visi sako: „Jei tik turėčiau valios, būtų labai lengva viską pakeisti.“ Jėzus žinojo, kad tie, kurie „turi valios“, yra lygiai taip pat prispausti, kaip ir tie, kurie jos neturi.
Atleisdamas Jėzus iš karto išsprendžia mūsų atskirties, atmetimo problemą, o tai, žiūrint iš žmogiškos patirties, labai keista. Jo atleidimas nepriklauso nuo atsiprašymo. Jėzus nesako paralyžiuotam jaunuoliui: „Jei pasakysi, kad gailiesi, aš tau atleisiu ir tave išgydysiu.“ Jis tiesiog noriai, švelniai ir džiaugsmingai nuima tą nepakeliamą naštą: Būk drąsus, sūnau, tavo nuodėmės atleistos! (Mt 9, 2). Atleidimas eina prieš atgailą, pats atleidimas suteikia žmonėms galimybę be baimės pripažinti, kad jie yra siaubingai vieniši, suvargę ir tušti.
Evangelijos pagal Luką 19 skyriuje (Lk 19, 1-10) minimas Zachiejus buvo turtingas mokesčių rinkėjas, dirbęs romėnams, bet neskriausdavęs ir savęs. Taip elgdamasis jis atskyrė save nuo tautos - tautiečiai Zachiejų laikė išdaviku. Jis buvo pašalintas iš bendruomenės, jam nebuvo leidžiama valgyti su kitais prie bendro stalo (prie bendro stalo buvo leidžiama sėdėti šeimos nariams ar tam pačiam socialiniam sluoksniui priklausantiems žmonėms). Pirmajame amžiuje Viduržemio jūros regione tradicija valgyti ir bendrauti prie bendro stalo buvo labai stipri ir reikšminga. Tad kiekvienas, išdrįsęs bendrauti su Zachiejumi, būtų taip pat užsitraukęs didžiulę gėdą. Jėzaus sprendimas užeiti pas Zachiejų vakarienės neabejotinai įrodo, kad šiam žmogui buvo atleista.
Jėzus priėmė Zachiejų dar prieš jam atgailaujant. Jis sugrąžina Zachiejų į bendruomenę, leisdamas jam patirti tai per jaudinantį artumą, vakarieniaujant kartu. O Zachiejus elgiasi taip, lyg jam būtų atleista. Jis atgailauja ir, išsižadėdamas savo elgesio, atsigręžia į bendruomenę. Atleidimas eina prieš atgailą - lyg Jėzus suprastų, jog esame bejėgiai, kad mūsų gėda tokia baisi, jog net negalime pajudėti. Jėzaus atleidimas suteikia laisvės atgailauti. Atgaila padeda ir mums, ir Zachiejui, patirti atleidimą. Jėzus džiaugiasi: Šiandien į šiuos namus atėjo išgelbėjimas, nes ir jis yra Abraomo sūnus (Lk 19, 9).
Šią temą praplečia ir dar viena istorija - Jėzus susiduria su minia, kuri išstumia prieš Jį moterį, pagautą svetimaujant (Jn 8, 1-11). Moteris stovi prieš minią visiškai viena. Niekas jos nesaugo, niekas nestoja į jos pusę. Šalia jos nebuvo kartu svetimavusio vyro. Dabar ji - ją sugavusių žmonių rankose. Galbūt buvo žinoma, kad ji taip elgėsi ir anksčiau, todėl jos atvejis buvo pasirinktas kaip tinkamas išbandyti Jėzų. Jos kalte niekas neabejojo. Galbūt anksčiau ji buvo lytiškai išnaudojama, todėl nesugebėdavo atsispirti tokiems santykiams ir tiesiog bejėgiškai tam pasiduodavo... Galbūt šiurkštus jos elgesys, kuris, atrodė, liudija jos pasitikėjimą savimi, iš tiesų tėra mažas figos lapelis, slepiantis jos neviltį...
Bet Jėzus žino, kad mes visi nusidėjome ir kad mums visiems reikia Dievo atleidimo. Žmonės klausia, ar Jis pripažįsta įstatymą ir sutinka, kad šią moterį reikia užmėtyti akmenimis. Jis neatsako nieko. Tiesiog rašo pirštu ant žemės. Tyla - galingas ginklas, nors retai tenaudojamas. Tačiau figos lapais prisidengę žmonės užtikrinti, kad įstatymas - jų pusėje, ir reikalauja atsakymo: „Ką Tu pasakysi?“
Tačiau Jėzaus nuosprendis sugriauna visą jų gynybą: Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį.
Jis atkakliai laikosi minties, kad kiekvienam žmogui reikalingas atleidimas. Jis vėl rašo ant žemės. Jam atkakliai tylint, jie nueina. Jėzus atvėrė ir jiems galimybę išgyti. Dabar ir jie pripažino savo atskirtį, savo nuodėmę. Jie taip pat gali priimti atleidimą ir grįžti į bendruomenę.
Kai Jėzus lieka vienas su ta moterimi, matome, koks nepaprastas yra Jo atleidimas - asmeniškas, švelnus, santūrus, priimantis be išlygų. Jėzus ne tik suteikia jai galimybę atsikratyti šios nuodėmės naštos ir gėdos, bet suteikia ir galimybę apsiginti, teisę atsisakyti lytinio priekabiavimo, galimybę nusikratyti išnaudojimo. „Eik ir daugiau nebenusidėk“, - ištaria Jis, išlaisvindamas ją iš nuodėmės pančių ir suteikdamas jai jėgų pasakyti „ne“.
Jėzus žino, kad žmonės trokšte trokšta atleidimo. Nesvarbu, kokie - kalti ar savimi patenkinti - jie būtų, Jėzus stengiasi, kad žmonės susitaikytų su savimi, sugrįžtų į savo bendruomenes, gręžtųsi į Dievą. Nė vienas nėra per daug nusidėjęs - nei išdavikas Zachiejus, nei paleistuvavusi moteris. Jėzus ateina pas kenčiančius ir siūlo atleidimą.
Jėzus prasibrauna pro mūsų kančią ir kviečia į artimą bendravimą, prie stalo.
Pati Evangelijos žinia kviečia mus priimti atleidimą ir suteikia viltį. Ar sėdėsime kartu su Jėzumi, skaitydami Raštą, klausydami pamokslų, giedodami giesmes, ar prisiminsime Jo suteiktą meilę ir laisvę? Ar leisime Jėzui su meile nuplauti mums kojas? Ar galime vienas kitam priminti, kad galima atgailauti, pripažinti savo klaidas ir nuodėmes, atskleisti tai, dėl ko labiausiai bijome, nes mums yra atleista, ir dėl Kristaus kryžiaus mes esame saugūs?
Jei tokia bendrystė išgydo mūsų širdis, ar galime parodyti gailestingumą kitiems ir atleisti savo priešams? Jei mes dalyvaujame Dievo meilės šventėje, kas gali būti paprasčiau?
Tačiau turime atminti, kad Jėzaus raginimas atleisti ne tik išlaisvina, bet ir kelia gyvybei pavojų: kai Jėzus atleido Zachiejui, Jis įgijo priešų, o kai atleido svetimaujančiai moteriai, buvo suplanuota Jį nužudyti.
Kai ten, kur puotavo vien vyrai, įsiveržė nusidėjėlė, kad nuplautų Jėzaus kojas savo ašaromis ir nušluostytų jas savo plaukais, ten buvę fariziejai suprato, kad to neturi būti. Jie suabejojo, ar Jėzus tikrai yra pranašas. Jis leido nusidėjusiai moteriai Jį paliesti ir taip Jį suteršti. Tačiau Jėzus parodė pačių fariziejų nuodėmingumą: „Nebesislėpkite už savo teisuoliškumo figos lapų. Aš jums atleisiu, ir jūs patirsite gyvenimo pilnatvę.“
„Ateikite, - kviečia Jėzus mus, bejėgius, - jūs kankinotės ir stengėtės viską suvaldyti, siekėte savo jėgomis tapti teisūs. Už tai, kad jūs stengėtės patys tapti dievais, jums atleidžiama. Ugdykite save, švęsdami Evangeliją. Prisiminkite ir vienas kitam priminkite, kad esate mano draugai. Aš kviečiu jus būti nuostabiais, žmogiškais, ribotais žmonėmis. Priimkite savo ribotumą ir bejėgiškumą. Aš jums parodysiu, kaip.“
Iš www.ctlibrary.com
vertė Jurga Domarkaitė