Šioje eilutėje Paulius ragina krikščionis Filipuose nesijaudinti dėl tos būklės, kuri jį, kaip jie girdėjo, ištiko. Žodis „būklė" čia reiškė didelius suspaudimus ir sunkumus.
Minėtą laišką Paulius parašė būdamas romėnų kalėjime. Šiuo atžvilgiu jis buvo užgrūdintas Evangelijos karys, ištvėręs visus įmanomus sunkumus ir žmogišką sielvartą. Jei esate studijavę Pauliaus gyvenimą, jums turėtų būti žinoma visa tai, su kuo Paulius susidūrė: laivų dužimai, plakimai, smūgiai, užgauliojimai, patyčios, persekiojimai, alkis, troškulys, nuogumas, šmeižtai. Patys sunkiausi išbandymai ateidavo per tuos, kurie save vadindavo iš aukšto atgimusiais tikinčiaisiais. Kai kurie jo priešininkai buvo pavydūs bažnyčių vadovai, prieš Paulių nukreipdavę ištisas bendruomenes. Jie išjuokdavo Pauliaus gyvenimo būdą, tyčiodavosi iš jo pamokslavimo, iškreipdavo jo skelbiamą žinią, sukeldavo abejones jo valdžia. Atrodė, kad visur, kur tik Paulius eidavo, jis sutikdavo sunkumus, rūpesčius ir sielvartą.
Tačiau Paulius sako: Bet tai man nesvarbu (Apd 20, 24). Ir vėliau tęsia: Kad nė vienas nesvyruotų šiuose suspaudimuose, nes jūs patys žinote, kad tam esame skirti <...> Iš anksto sakėme, kad turėsime kentėti priespaudą (1 Tes 3, 3-4). Šiuos tikinčiuosius Paulius ramino, sakydamas: „Aš visą laiką jums kartojau, kad sekdami Jėzumi, jūs būtinai patirsite sunkumų. Tai kodėl gi dabar taip stebitės, kai tie sunkumai ištiko mane? Toks yra mūsų likimas."
Dar aiškiau šią mintį Paulius pakartojo filipiečiams: Nes jums duota (skirta - angl. vert.) dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti (Fil 1, 29).
Šiandien kai kuriose bažnyčiose paplitęs toks mokymas: „Jei teisingai naudosi savo tikėjimą, tau nereikės kęsti sunkumų. Tu klestėsi ir tavęs nevargins jokie rūpesčiai." Tačiau Biblija nieko panašaus nežada! Priešingai, Paulius teigia, kad dėl Kristaus mums paskirta kentėti. Dar daugiau, Paulius rašo, kad kiekvieną dieną jis nubunda, nežinodamas, kas man ten nutiks, tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man liudija, sakydama, kad manęs laukia pančiai ir suspaudimai (Apd 20, 22-23).
Pabandyk įsivaizduoti: štai šventas žmogus, Dievo pašauktas nešti Evangeliją tautoms. Su kiekviena nauja užduotimi Šventoji Dvasia jam kužda: „Kitas etapas nebus lengvas. Tu vėl susidursi su opozicija, patirsi dar daugiau sunkumų ir išbandymų." Šio žmogaus gyvenimas man atrodo tiesiog pritrenkiantis. Ar galite įsivaizduoti? Kiekviename žingsnyje Paulius patirdavo rūpesčius ir įvairius sunkumus.
Šventoji Dvasia jam nurodė laivą, kuriuo jie turėjo leistis į misinę kelionę, ir viskas baigėsi tuo, kad laivas pradėjo skęsti, o Paulius turėjo plaukti, kad išgelbėtų savo gyvybę. Vėliau, vykdydamas dar vieną Viešpaties užduotį, į kelionę apaštalas leidosi pėsčiomis ir buvo kelyje apiplėštas. Galiausiai, Paulius atvyko į kitą vietą skelbti Evangeliją, bet, užuot klausęsi jo žinios, žmonės tyčiojosi iš jo, sumušė jį ir įmetė į kalėjimą. Dievas išlaisvino Paulių iš kalėjimo kameros. Tik išleistas, jis nusipurtė dulkes nuo savo kojų ir leidosi vykdyti kito Viešpaties paliepimo. Štai ką Šventoji Dvasia jam tada kalbėjo: „Pauliau, ruoškis - tu vėl pakliūsi į kalėjimą, o vėliau būsi užmėtytas akmenimis. Aš žinau, kad tu daug ką iškentei, bet priešaky tavęs laukia dar daugiau suspaudimų. Džiaukis, Pauliau, nes tave palaikė vertu kentėti dėl Kristaus!"
Paulius nuvyko į kitą vietą, ir, žinoma, buvo užmėtytas akmenimis ir paliktas mirčiai. Tačiau Dievas jį atgaivino. Pasiremdamas į keletą jį lydėjusių žmonių, Paulius tęsė vykdyti kitą Viešpaties pavedimą.
Dar kartą misinės kelionės metu Paulius stabtelėjo bažnyčioje, kurią jis užaugino. Tačiau atvykęs į ją, Paulius aptiko, kad jos lyderiu tapęs kalvis Aleksandras. Aleksandras kalbėjo: „Pauliau, čia tu nebereikalingas." Šis žmogus visą bažnyčią nukreipė prieš Paulių - jos įkūrėją, ganytoją, tą, kuris daugybę kilometrų atšlubavo vien tik tam, kad juos pamatytų. Tuomet Paulius leidosi vykdyti kito paliepimo, ir Šventoji Dvasia jam vėl kalbėjo: „Tai dar ne viskas, Pauliau. Ateity tavęs laukia dar didesni sunkumai."
Gali pasakyti: „Minutėlę, tu kalbi apie Pauliaus, bet ne apie mano gyvenimą. Pats Dievas jam paskyrė iškęsti sunkumus. Manęs tokiam gyvenimui Jis nepašaukė." Netiesa! Biblija sako: Daug bėdų patiria teisusis, bet iš visų jį išgelbsti Viešpats (Ps 34, 19). Teiginys daug bėdų patiria teisusis tinka ne tik Pauliui, bet taip pat ir mums visiems, ir kuo toliau, tuo daugiau suspaudimų mums teks patirti. Mums patinka klausytis antrosios šios eilutės dalies: Bet iš visų jį išgelbsti Viešpats. Tačiau ar mes lygiai taip pat džiaugiamės ir pirmąja jos dalimi - Daug bėdų patiria teisusis?
Kartu su Pauliumi sakau: „Kodėl gi mes taip nustembame, kai vienas po kito mus užklumpa sunkumai? Juk ne kartą buvome įspėti, kad jie ateis, ir ne vienas. Tačiau sunkiose situacijose dažnai šaukiame: „O, Dieve, aš daugiau nebegaliu! Nesuprantu, kodėl aš turiu visa tai kęsti. Tu juk žinai, kad myliu Tave ir esu Tau ištikimas. Kodėl visa tai ištiko mane? Sakei, kad neleisi manęs bandyti daugiau, nei galiu pakelti, o daugiau pakelti aš nebegaliu. Prašau, Dieve, patrauk nuo manęs visas šias problemas!"
Mes norime greitų ir lengvų išlaisvinimų. Sunkumai neatneš mums jokios naudos, jei nesuprasime priežasčių, dėl kurių Dievas leidžia tam vykti. Kiekvienas suspaudimas, išbandymas, rūpestis, sunkumas ar nusivylimas į mūsų gyvenimą ateina Viešpačiui leidus. Tai tiesa, Jis tai daro turėdamas tam tikrą tikslą. Kodėl? Todėl, kad Jis ketina kažką nuostabaus mumyse ir per mus padaryti!
Mes puikiai suprantame, kad Dievui nieko nereiškia apsaugoti mus nuo suspaudimų. Būtent tai Jėzus ir turėjo omenyje, kreipdamasis į fariziejus: Kas lengviau - ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos', ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok' ? (Lk 5, 23). Jis sakė: „Aš turiu pakankamai jėgos padaryti ir viena, ir kita." Argi Jam nebūtų lygiai taip pat paprasta apsaugoti mus nuo išbandymo, kaip ir leisti mums patiems jį įveikti? Vienintelis Jo žodis akimirksniu mus išlaisvintų! Tačiau Jis elgiasi kitaip: dėl savo dieviškų tikslų Jis leidžia mums patirti įvairių suspaudimų.
Jei mes nepatirtume sunkumų, tai reikštų, kad Dievas mus atstūmė. Taip Jis tarsi sakytų: „Šiam tikinčiajam nesu numatęs jokio ypatingo darbo, jokių šlovingų planų jo gyvenimui. Taigi nėra jokio reikalo ką nors jame keisti. Te jis pasilieka nemokytas, neišsilavinęs, vaikiškai mąstantis žmogus. Te jo gyvenime nesilieja malonė. Te nepatiria jis suspaudimų ir nieko per juos neišmoksta, kad negalėtų pamokyti ir kitų. Te jis tik egzistuoja ir numiršta, kaip nesubrendėlis."
Pažįstu krikščionių, atsisakiusių mokytis iš suspaudimų. Po tam tikro laiko, kai Dievas pamato, kad nėra jokios prasmės leisti suspaudimams ateiti į jų gyvenimą, Jis juos patraukia. Tokie krikščionys paprasčiausiai „plaukia" per gyvenimą taip, lyg visame pasaulyje neegzistuotų nė menkiausios problemėlės. Tačiau taip yra todėl, kad jie išvis niekur nejuda! Dievo planuose jie neturi ateities. Jie lyg Izraelio vaikai keturiasdešimt metų bastęsi po dykumą. Kartkartėmis Dievas juos bandydavo, bet galiausiai nustojo!
Kaip tu elgiesi suspaudimų metu, tokie bus ir rezultatai
Tarkim, tu esi nuoširdus tikintysis, atidavęs savo gyvenimą Jėzui. Savo širdyje nešioji naštą dėl žūstančio pasaulio, raudi dėl pražuvusiųjų ir turi aiškų paliepimą nešti Gerąją naujieną ir laimėti sielas. Taigi visiems savo draugams papasakoji, kad vyksti į vieną miestą liudyti apie Dievo malonę. Tačiau tau sugrįžus, tavo draugai sužino, kad tame mieste Dievas tavęs išvis nepanaudojo: ten nėra jokios planuotos bendruomenės ir tavo tarnavimas yra apmiręs. Tu negali parodyti nieko apčiuopiamo, atspindinčio tavo pastangas. Užuot uždegęs tą miestą dėl Viešpaties, tu patekai į kalėjimą!
Kaip sureaguotum, jei visos tavo pastangos įrodyti atsidavimą, visas triūsas ir tavo pasiaukojimas nueitų perniek? Kaip tu elgtumeis, jei Dievas nutrauktų tavo veiklą, surištų tavo rankas ir paliktų tave beviltiškoj padėty?
Kai kurie krikščionys liktų nepatenkinti. Jie suabejotų jiems pasakytu Dievo žodžiu, dvejotų Šventosios Dvasios vedimu. Jėzus matytų, kaip jie verkšlena, abejoja, skundžiasi draugams. Taip visas tikėjimo išbandymas, suspaudimas, turėjęs įstumti juos į Jėzaus glėbį, nueitų perniek ir neatneštų jokių rezultatų.
Kiti krikščionys sureaguotų taip, kaip Paulius. Jie džiaugtųsi, kad buvo palaikyti vertais kentėti dėl Kristaus. Paulius nesistengė perprasti jį ištikusių suspaudimų. Jis reagavo į juos su džiaugsmu, tikėjimu ir viltimi, nes žinojo, kad yra ugdomas kaip Dievo liudytojas. Būdamas kalėjime, savo draugams jis rašė: „Mano situacija Cezario rūmuose yra pati karščiausia naujiena. Visa Roma kalba apie tai, kas man atsitiko. Aš esu kalėjime dėl Jėzaus!" Toje kalėjimo kameroje tai turėjo atrodyti įspūdingai - liesas žydas drąsina visus aplinkui: „Džiaukis savo suspaudimais. Dievas yra ištikimas!"
Paulius neiššvaistė suspaudimų laiko. Jis suvokė, kad kiekvienas suspaudimas turi dievišką tikslą. Viešpats stebi, kaip mes elgiamės išbandymų metu. Pateiksiu tris būdus, kaip suspaudimai yra iššvaistomi:
1. Mes nepasimokome iš suspaudimų, kai verkšlename, murmame ir skundžiamės.
Toks elgesys nepatinka Viešpačiui. Būtent dėl šios priežasties nė vienas izraelitų dykumoje patirtas išbandymas ir suspaudimas neatnešė jiems jokios naudos.
Skaičių knygoje pateikiamas liūdnas, perniek nuėjusių suspaudimų pavyzdys. Pas Mozę atėjo penkios Selofehado dukterys, prašydamos joms suteikti nuosavybės dalį Pažadėtoje žemėje. Jos tarė Mozei: Mūsų tėvas mirė dykumoje. Jis nedalyvavo maište, kuris buvo Korės sukeltas prieš Viešpatį, bet mirė už savo nusikaltimus. Jis neturėjo sūnų (Sk 27, 3). Šios moterys sakė: „Kai kiti sukilo prieš tave kartu su Kore, mūsų tėvo tarp jų nebuvo. Jis nedalyvavo sukilime. Jis mirė už savo nusikaltimus." Ši paskutinioji frazė pribloškė mane: „jis mirė už savo nusikaltimus." Tai reiškia, kad nors jų tėvas matė neįtikėtinus stebuklus - išvadavimą iš Egipto, vandenį, trykštantį iš uolos, maną, krentančią iš dangaus - jis mirė netikėdamas, kaip ir visa jo karta. Iš tos kartos tik ištikimieji Jozuė ir Kalebas perėjo dykumą.
Akivaizdu, kad šios penkios dukterys gimė dykumoje ir užaugo šeimoje, kur nuolatos buvo pykstama ant Dievo. Visi Izraelio išbandymai ir išmėginimai dar labiau užkietino jų tėvo širdį. Viskas, ką šios merginos girdėjo augdamos, buvo murmėjimas, skundimasis ir kartėlis. Per pusryčius, pietus ir vakarienę girdėjosi nuolatinis bambėjimas ir nė vieno žodžio, įkvepiančio tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Dabar tos moterys buvo priverstos pasakyti Mozei: „Mūsų tėvas nepaliko mums nieko - nei vilties, nei nuosavybės, nei liudijimo. Šiuos keturiasdešimt metų jis praleido verkšlendamas ir nuolat jausdamas kartėlį, nes gyventi buvo sunku. Jis mirė nuodėmėje. Visas jo gyvenimas nuėjo vėjais." Koks baisus pasakojimas apie tėvą. Aš noriu įspėti visus tėvus, skaitančius šias eilutes: jūsų vaikai stebi, kaip jūs elgiatės suspaudimų metu! Jūsų elgesys daro įtaką jų gyvenimui. Taigi kaip jūs elgiatės? Gal iššvaistote suspaudimų laiką - nepamąstę apie save ir ateinančias kartas? O gal tavo įpėdiniai įsitvirtino Kristuje, girdėdami tave kartojantį: „Man nepatinka šis suspaudimas, bet tebūnie palaimintas Viešpaties vardas. Jis visada išveda!"
Pažįstu daug krikščionių, kurie su kiekvienu nauju suspaudimu tampa vis irzlesni ir piktesni. Galima pagalvoti, kad jų Dievas miręs. Jie nuolat surūgę, veidai išvargę. Suspaudimai yra skirti tam, kad juos išlavintų ir suminkštintų. Tačiau išbandymai, per kuriuos Dievas nori parodyti savo ištikimybę, priešingai, paverčia juos amžinais niurgzliais ir bambekliais. Nuolat stebiuosi, juos matydamas: „Kur jų tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu? Ką turi galvoti jų vaikai?"
Mylimieji, branginkite suspaudimus! Leiskite, kad jų metu sklistų saldus jūsų tikėjimo ir pasitikėjimo Viešpačiu aromatas. Visi išbandymai skirti tam, kad įstumtų tave į Jo glėbį ir paskatintų tave ištarti: „Aš esu Jo, ir Jis yra mano. Jis išlaisvins mane!"
2. Mes nepasimokome iš suspaudimų, jei, susidūrę su nauju išbandymu, pamirštame, kaip buvome išlaisvinti iš jų praeityje.
Mes linkę pamiršti tai, ką gero Dievas mums yra padaręs!
Kai Dovydas stovėjo prieš Galijotą, norėdamas sustiprinti savo tikėjimą, jis prisiminė visas praeityje patirtas pergales. Jis nuosekliai permąstė: „Kai liūtas puolė mane, aš sudraskiau jį į gabalus, kai iššoko lokys, užmušiau jį. Tas pats Dievas, kuris išgelbėjo mane nuo riaumojančio liūto ir žiauraus lokio, išgelbės mane ir iš šio milžino rankų!"
Mozė Izraeliui taip pat priminė visas ankstesnes pergales ir įspėjo: Saugokis ir rūpestingai saugok savo sielą, kad neužmirštum to, ką matei savo akimis, ir tepasilieka tai tavo širdyje per visas tavo dienas. Jų mokykite savo vaikus ir vaikaičius (Įst 4, 9). Deja, apie Izraelį Biblija sako: Dievo sandoros jie nesilaikė <...> Užmiršo Jo darbus bei padarytus stebuklus (Ps 78, 10-11).
Visai kaip izraelitai, susidūrę su nauju išbandymu ar suspaudimu, ir mes linkę užmiršti praeitį. Mes šaukiame: „O, Dieve, šį kartą to man jau per daug." Bet Dievas atsako: „Tik pažvelk atgal ir prisimink mane!"
Jei reikia, tam, kad prisimintum, užsirašinėk visas situacijas, iš kurių Dievas išvedė tave savo galinga ranka. Prieš užmigdamas vakare brūkštelk keletą sakinių. Padaryk viską, kad atsimintum tai, ką Jis yra tau padaręs - visus sielvartus, kurie buvo ištikę tave ir iš kurių Jis tave išlaisvino. Atėjus kitam suspaudimui, atsiversk savo užrašus ir pasakyk šėtonui: „Šįkart tu manęs neapgausi. Viešpats išgelbėdavo mane anksčiau, išgelbės ir šį kartą!"
3. Mes nepasimokome iš sunkumų, kai atsisakome suvokti, kad Viešpats veda mus per juos tam, kad vėliau galėtume pamokyti kitus.
Mes turime dalintis savo patirtimi su broliais ir seserimis, kad įrodytume jiems Dievo ištikimybę. Mums reikia pakilti ir ištarti: „Ačiū Dievui, aš esu veteranas. Ir iš savo patirties galiu pasakyti - Jis ištikimas!" Iš tiesų, Paulius gyrėsi patirtais suspaudimais: Savo kūne nešioju Viešpaties Jėzaus žymes (Gal 6, 17). Jis žinojo, kad kiekvienas randas turi dievišką tikslą.
Kodėl, tavo manymu, Dievas tave išlaisvino iš visų patirtų suspaudimų?
Dovydas rašė: Sielvarte šaukiausi Viešpaties, savo Dievo. Jis išgirdo savo šventykloje mano balsą, mano šauksmas pasiekė Jo ausis <...> Iš aukštybių Jis ištiesė ranką ir paėmė mane, ištraukė iš gausių vandenų. Jis išgelbėjo mane iš galingo priešo, iš tų, kurie manęs nekentė, nes jie buvo stipresni už mane. Jie puolė mane aną pražūtingąją dieną, bet mano atrama buvo Viešpats. Jis išvedė mane į platybes ir išlaisvino mane, nes Jis pamėgo mane (Ps 18, 6. 16-19).
Brangus šventasis, nusiramink, jei patiri sunkumus. Taip yra todėl, kad Dievas pamilo tave. Nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja (Hbr 12, 6). Įvairūs sunkumai yra Jo meilės ženklas! Taip pat nepamiršk, kad tai, ką tu išgyveni, vieną dieną baigsis. Neseniai viename savo dienoraštyje perskaičiau fragmentą, kurį buvau parašęs didelio išbandymo metu. Tris mėnesius mano įrašai baigdavosi ta pačia fraze: „O, Dieve, kada pasibaigs šis košmaras?" Galiausiai viename puslapyje pasirodė užrašas didelėmis raidėmis: TAI BAIGĖSI - JIS MANE IŠLAISVINO!
Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad suspaudimų metu aš išmokau daugiau negu tada, kai viskas buvo gerai. Klestėjimas mūsų nepamoko, pamoko mus suspaudimai.
Mąstytojas Albertas Šveiceris yra pasakęs: „Laimė yra gera sveikata ir bloga atmintis." Ne - laimė yra prisiminti, kaip Dievas tave išlaisvino!
Dar kartą klausiu: kaip tu elgiesi patekęs į suspaudimus? Ar iššvaistai tą laiką, pradedi abejoti ir skųstis? O gal ugdai savo tikėjimą, žinodamas, kad Dievas visuomet išlaisvina? Vienintelis būdas šiandien iškęsti vargus yra atsiminti, kad dangiškasis Tėvas tavimi gėrisi! Jis turi tau planą ir pasiruošęs į tave daug investuoti. Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos (Fil 1, 6). Dievas nori iš tavęs padaryti dvasinės kovos veteraną - tikėjimo ir pasitikėjimo pavyzdį šiai kartai. Aleliuja!
Iš www.tscpulpitseries.org
vertė Aida Ambrozaitė
Šis straipnis laikraštyje „Ganytojas" buvo spausdintas 1998 m. vasario mėn. Nr 3 (28)