1. Ištikimas krikščionis turėtų siekti dar aukštesnio lygio, kur Kristus kviečia kiekvieną mokinį „imti savo kryžių". Nes visi, kuriuos Viešpats išsirinko ir priėmė į savo šventųjų draugiją, turi pasiruošti gyvenimui, kuris yra sunkus, sudėtingas ir pilnas nesuskaičiuojamų vargų.
Jų dangiškojo Tėvo valia yra išbandyti juos tokiu būdu, kad pasirodytų, kas jie tokie. Jis pradėjo nuo Kristaus, savo Pirmagimio Sūnaus, ir taip elgiasi su visais savo vaikais. Nors Kristus ir buvo Jo mylimiausias Sūnus, kuriuo Tėvas visuomet gėrėdavosi, matome, jog su Juo nebuvo elgiamasi nuolankiai ir švelniai, kad iš tikrųjų būtų galima pasakyti, jog Jis buvo ne tik nuolat spaudžiamas, bet visas Jo gyvenimas buvo kryžiaus nešimas.
2. Apaštalas Paulius parodo priežastį: Jam buvo būtina „per savo kentėjimus išmokti paklusnumo". Tai kodėl mes turėtume vengti tokio gyvenimo būdo, kuriam turėjo paklusti mūsų Galva, Kristus, ypač kai Jo paklusnumas buvo skirtas parodyti mums kantrybės pavyzdį?
Apaštalas Paulius moko, kad visų Dievo vaikų likimas yra „tapti panašiais į Jį".
Mums didelė paguoda einant per daugybę nelaimių ir vargų yra tai, kad mes dalyvaujame Kristaus kentėjimuose, ir tai leidžia mums įveikti įvairiausius sunkumus, kaip ir Jam leido išvengti visų piktybių bedugnės ir paveldėti Dangaus šlovę.
3. Apaštalas Paulius kalba, kad jei „pažįstame Jo kentėjimus, mes taip pat pažinsime „Jo prisikėlimo jėgą" ir kai „dalyvaujame Jo mirtyje", esame ruošiami dalyvauti ir Jo šlovingame prisikėlime.
Tai taip palengvina kryžiaus nešimą! Nes kuo daugiau mus spaudžia nelaimės, tuo tvirtesnis yra mūsų bendravimas su Kristumi! Per bendravimą nelaimės ne tik tampa mums palaiminimu, bet ir priemonėmis, kurios atneša mums laimę ir išgelbėjimą (žr. Mt 16, 24; 3, 17; 17, 5; Hbr 5, 8; Rom 8, 29; Apd 14, 22; Fil 3, 10).
Kryžius padaro mus nuolankius
1. Mūsų Viešpats nešė kryžių tam, kad parodytų ir įrodytų savo paklusnumą Tėvui. Tačiau yra daugybė priežasčių, kodėl mes turime nuolat jį nešti.
Pirma, kadangi iš prigimties esame linkę priskirti viską žmogiškiems sugebėjimams, nebent būtume akivaizdžiai pamatę savo kvailumą, mes lengvai susidarom perdėtą nuomonę apie savo stiprybę ir laikome savaime suprantamu dalyku, jog liksime nepajudinami, kad ir kokios nelaimės užgriūtų.
Kvailas, tuščias kūniškas užtikrintumas išpučia mus ir imame didžiuotis prieš Dievą, tarsi be Jo malonės užtektų mūsų pačių jėgos.
Šią tuštybę Jis gali sunaikinti tik parodydamas mums ne tik pačių kvailumą, bet ir nepaprastą pažeidžiamumą. Todėl Jis bando mus pažeminimu, skurdu, artimųjų mirtimi, ligomis ar kitokiomis nelaimėmis.
Tada, nepajėgdami jų ištverti, veikiai suklumpame prieš jas. Tokiu būdu pažeminti, mes išmokstame šauktis Jo jėgos, kuri vienintelė duoda stiprybės atsitiesti užgriuvus tokioms didelėms nelaimėms.
2. Netgi didžiausi šventieji, nors ir suprasdami, kad gali būti stiprūs tik iš Dievo malonės, o ne iš savęs, mano turį pasikliauti savo drąsa ir atkaklumu, kol Jis neperveda jų per gyvenimo išbandymus, kad jie geriau save pažintų. Netgi Dovydas kalbėjo apie savo išdidumą: „Būdamas saugus, sakiau: „Niekados nesvyruosiu!" Viešpatie, savo palankumu suteikei man tvirtybę. Kai paslėpei savo veidą - nusigandau."
Jis prisipažįsta, jog klestėjimas taip susilpnino ir atbukino jo jausmus, kad jis nebekreipė dėmesio į Dievo malonę, kuria turėjo pasikliauti, pasitikėjo savimi ir manė niekada nekrisiąs.
3. Jeigu taip atsitiko tokiam didžiam pranašui, kas gi iš mūsų neturėtų būti budrus ir atsargus?
Nors daugelis šventųjų savo klestėjimo metu didžiavosi atkaklumu ir kantrybe, jie suprato, kad apgaudinėjo patys save, kai nelaimė sutrupino jų atkaklumą.
Pamatę savo dvasinį aklumą, tikintieji po tokio pažeminimo padaro išvadas. Praradę savo kvailą pasitikėjimą kūnu, jie randa prieglobstį Dievo malonėje. Po tokio pažeminimo jie patiria Dievo apsaugą, kuri jiems yra stipri tvirtovė (Ps 30, 6-7).
Kryžius suteikia mums viltį
1. Paulius moko, kad sielvartas ugdo kantrybę, o kantrybė - patirtį. Krikščionys pamatys, kad Dievas padeda išbandymų metu, kai išlieka kantrūs Jo jėga, o ne savo. Todėl kantrybė yra įrodymas šventiesiems, kad prireikus Dievas iš tikrųjų jiems suteiks pagalbą, kaip žadėjo.
Ji taip pat užtvirtina jų viltį, nes jie tikrai pasielgtų nedėkingai, jei dėl savo ateities nepasikliautų Dievo tiesa, kuri, kaip jie pamatė, yra tikra ir nekintanti.
Dabar matome, kiek palaiminimų mums suteikia kryžius. Jei atsisakome klaidingos nuomonės apie savo dorybę ir pamatome savo veidmainystę, vedančią mus iš kelio savo meilikavimais, mūsų prigimtinis ir pražūtingas išdidumas išgaruoja.
Būdami taip pažeminti, mes išmoksime pasikliauti vien Dievu, nesuklupsime ir nepulsime į neviltį. Ši pergalė suteiks mums naują viltį, nes kai Viešpats ištesi pažadus, Jis sutvirtina savo tiesą ateičiai.
2. Nors čia pateiktos tik kelios priežastys, jų pakanka, kad pamatytume, kokie reikalingi kryžiaus išbandymai. Nes yra didelė nauda prarasti savo aklą savimeilę ir visiškai įsitikinti savo silpnumu; taip suvokti savo silpnumą, kad nebepasitikėtume savimi; taip nepasitikėti savimi, kad pasitikėtume tik Dievu; taip tvirtai pasitikėti Dievu, kad pasikliautume vien Jo jėga, siekdami pergalės iki galo; pasilikti Jo malonėje, kad pažintume, jog Jis yra teisingas ir ištikimai tesi pažadus; ir patirti Jo pažadų tikrumą, kad mūsų viltis taptų tvirtesnė (Rom 5, 3-4).
Kryžius moko paklusnumo
1. Viešpats turi dar vieną priežastį siųsti savo vaikams nelaimes - tai išbandyti kantrybę ir išmokyti juos paklusnumo. Iš tiesų jie negali Jam būti paklusnūs labiau, nei Jis davė jiems paklusnumo. Tačiau jam patinka tokiu būdu iškelti į paviršių ir išmėginti dovanas, kurias suteikė savo šventiesiems, kad jos neliktų paslėptos ir nepanaudotos.
Kai Dievo tarnai patirdami kentėjimus parodo Jo stiprybės dovanas, Šventasis Raštas sako, kad Jis bando jų kantrybę. Iš čia kilo posakis „Dievas mėgino Abraomą"; šis įrodė savo pasišventimą tuo, kad neatsisakė paaukoti savo vienintelio sūnaus. Todėl apaštalas Petras ir sako, kad mūsų tikėjimas yra taip išbandomas sunkumais kaip auksas ugnimi.
2. Kas gali paneigti, kad tikinčiajam būtina šią nuostabią Dievo duotą kantrybės dovaną tobulinti praktiškai, idant būtų ja užtikrintas? Antraip žmonės niekada jos nevertintų tiek, kiek ji verta. Bet jei Dievas stengiasi apsaugoti mus nuo tų dovanų nepanaudojimo ir duoda progą jas panaudoti, tada tai turėtų būti geriausia priežastis išbandyti šventuosius, nes nepatyrę nelaimių jie neįgytų kantrybės.
3. Kartoju, per kryžių jie išmoksta paklusnumo, nes tokiu būdu yra pamokomi vykdyti Dievo, o ne savo troškimus. Jei viskas vyktų taip, kaip jie nori, jie nesuprastų, ką reikškia sekti Dievu.
Seneka informuoja mus, kad anksčiau būdavo paprotys drąsinti žmones iškęsti nelaimes posakiu: „Sek Dievu." Tai reikšdavo, kad žmogus pasiduoda Dievo jungui tik tada, kai noriai priima bausmę.
Todėl, jei tai tiesa, kad mes turime visuose dalykuose pasirodyti savo dangiškajam Tėvui esą paklusnūs, tai tikrai turime neatimti iš Jo teisės panaudoti bet kokį būdą, kad įpratintų mus būti paklusnius (Pr 22, 1-2; 1 Pt 1, 7).
Kryžius ugdo drausmę
1. Dažnai nesuprantame, kaip mums būtinas paklusnumas, kol nepamatome, kaip greitai kūnas užsinori nusimesti Viešpaties jungą, kai tik mums parodoma bent kiek švelnumo ir nuolaidumo. Nes su mumis yra kaip su tais nesuvaldomais žirgais, kurie pirma iš dyko buvimo išlempa, po to tampa laukiniai, nesuvaldomi ir nekreipia dėmesio į raitelį, kurio vadžioms anksčiau paklusdavo. Kitaip tariant, tai, kuo Viešpats buvo nepatenkintas savo tautoje Izraelyje, nuolat galima matyti visuose mumyse: kai „nutunkame" ir „apaugame riebalais", tampame nepaklusnūs valdžiai To, kuris mus maitino ir globojo.
Dievo gerumas turėjo skatinti mus galvoti apie Jo gerumą ir mylėti Jį, bet kadangi esame tokie nedėkingi ir Jo švelnumas gadina mus, yra būtina, kad mus varžytų tam tikra disciplina, idant nepultume savavaliauti.
2. Todėl, kad nepradėtume gerai galvoti apie save, kai kraunamės turtus, kad nesididžiuotume, kai priimame garbę, kad netaptume akiplėšos, kai esame laiminami turtais ir sveikata, pats Viešpats savo nuožiūra naudoja kryžių, kad pažabotų ir pavergtų mūsų kūno išdidumą.
3. Ir Jis daro tai įvairiomis priemonėmis, kurios yra pamokančios ir sveikos mums. Nes mūsų visų nespaudžia tos pačios ligos ir mums visiems nereikia tų pačių vaistų. Štai dėl ko mes matome, kaip skirtingus žmones Dievas drausmina skirtingais kryžiais. Dangiškasis Gydytojas rūpinasi visų savo pacientų sveikata; vieniems Jis duoda švelnesnių vaistų, kitus gydo žymiai stipriau, tačiau neaplenkia nė vieno; nes visas pasaulis be išimčių serga (Įst 32, 15).
Kryžius atneša atgailą
1. Be to, yra būtina, kad mūsų gailestingasis Tėvas ne tik užkirstų kelią būsimoms silpnybėms, bet ir pataisytų praeities nusižengimus, idant išliktume paklusnumo kelyje. Todėl susidūrę su bet kokiu sunkumu turime nedelsdami peržiūrėti savo praeitį. Peržiūrėję tikrai rasime, kad nusipelnėme tokios bausmės. Tačiau neturime daryti išvados, kad tai pirmiausia yra raginimas būti kantriems, nes turime atsiminti savo nuodėmes.
Šventasis Raštas rodo, kur kas geresnę priežastį, sakydamas, jog nelaimėse „Viešpats mus sudraudžia, kad nebūtume pasmerkti su pasauliu".
2. Todėl netgi mėginami sunkumais turime pripažinti, kad Tėvas yra gailestingas ir švelnus mums; netgi tada Jis nenustoja rūpintis mūsų gerove. Jis spaudžia mus ne tam, kad sunaikintų ar palaužtų, bet tam, kad išlaisvintų mus iš pasaulio pasmerkimo.
Ši mintis mums primena dar vieną Rašto vietą: „Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties bausmės ir nenusimink Jo baramas, nes ką Viešpats myli, tą pabara, kaip tėvas auklėdamas sūnų, kuriuo gėrisi."
Pripažindami Tėvo rykštę, ar mes nepasirodome esą paklusnūs vaikai, o ne maištingi bei nuodėmingi žmonės, kurie rambėja darydami bloga?
Dievas leistų mums pražūti, jei savo pataisymais nesugrąžintų mūsų pas save, kai suklumpame. Apaštalas sako: „Bet jeigu jūs be drausmės, kuri visiems privaloma, vadinasi, jūs ne sūnūs, o pavainikiai."
3. Mes esame nepaprastai sugedę, jei negalime Jo pakęsti, kai Jis yra mums geras ir be galo rūpinasi mūsų išgelbėjimu.
Šventasis Raštas rodo mums skirtumą tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų; netikintys yra kaip seni savo nepagydomo sugedimo vergai, negalintys pakelti drausminimo; o tikintys yra kaip kilmingi vaikai, kurie tobulėja per atgailą ir pataisymus.
Mes patys turime nuspręsti, kokie norime būti. Turint omenyje, kad susiduriame su šiuo reikalu visur, manau, gana pakalbėti apie tai trumpai (1 Kor 11, 32; Pat 3, 11-12; Hbr 12, 8).
Iš kn. „Auksinės krikščioniško gyvenimo tiesos"