„Prieš daugelį metų bažnyčia nusivyliau ir aš, nors vis dėlto aš ja dar tikiu", - pasakiau savo draugams ir paaiškinau, kad mano tikėjimas remiasi ne į bažnyčią. Bažnyčia nėra tinkamas tikėjimo objektas, tai būtų stabmeldystė. Aš tikiu Dievu. Tačiau vis dar tikiu ir bažnyčia, nes būtent bažnyčioje ir per bažnyčią Dievas labiausiai veikia pasaulyje, sutaikydamas žmones su savimi, burdamas juos į bendruomenę, kad ji būtų šviesa tautoms.
Labiausiai Amerikos krikščionybę kamuoja tai, kad tikintieji nerimtai žiūri į bažnyčią, nemato esminio jos vaidmens Dievo misijoje. Jungtinėse Valstijose vis daugėja krikščionių, nelankančių jokios bažnyčios, taigi, kaip sako Tyrimų centro vadovas George'as Gallupas, tarp tikinčiųjų ir priklausančiųjų kokiai nors bažnyčiai atsiranda didžiulis plyšys. Tai iliustruoja skaičiai: 84 proc. žmonių tiki, kad Jėzus Kristus yra Dievas arba Dievo Sūnus, bet baž-nyčią reguliariai lanko tik 43 proc. apklaustųjų.
Bažnyčios augimą tyrinėjantys mokslininkai mums pasakytų, kad jaunesni tikintieji nelabai mato prasmę priklausyti kokiai nors bažnyčiai, sekti tradicija. Dvasinis judėjimas „Jėzus ir aš" laimi prieš sąmoningai bažnyčią lankančius tikinčiuosius. Tačiau ar šios sąvokos - bažnyčios nelankantis krikščionis, neįsipareigojęs mokinys - suderinamos? Juk tapti Kristaus mokiniu reiškia ne tik nuspręsti sekti paskui Jėzų, bet ir prisijungti prie mokinių, kuriuos saisto bendri įsipareigojimai Viešpačiui, bendruomenės.
Kartais mes viską apverčiame aukštyn kojomis: užuot žvelgę ir pasitikėję Bažnyčios Galva, mes nukreipiame savo tikėjimą į konkrečią bažnyčią. Kai mūsų susikurti nerealūs lūkesčiai dėl bažnyčios neišsipildo, mes nusimename, reaguojame aštriai arba dar blogiau - nusiviliame. Turbūt daugiausiai nusiviliama dėl visiškai skirtingų nuomonių bažnyčioje, mąstant apie tai, kas žmonėms išties rūpi ir yra svarbu. Bet, kaip kažkas yra pasakęs, jei mūsų iliuzijos žlugo ir dėl to mes labai nusivylėme, tai galbūt mums visgi nereikėjo tų iliuzijų susikurti? Juk jei mes sudedame viltis ar imame tikėti netinkamais dalykais, būtinai nusivilsime.
Itin žmogiška institucija
Konfliktai bažnyčioje nėra naujiena. Šioje srityje nebuvo „aukso amžiaus". Nuo pat pradžios bažnyčia buvo žmogiška institucija. Ir kartais per daug žmogiška.
Pagalvokite, kaip sutrumpėtų Naujasis Testamentas, jei iš jo būtų pašalintos visos eilutės ir skyriai, kuriuose aprašomos ankstyvosios Bažnyčios problemos. Daug laiškų parašyti Paulių įkvėpė būtent nesutarimai ar konfliktai bažnyčioje, kartais nuodėmės ar teologinės bei etinės klaidos.
Korinto bažnyčia buvo pasidalijusi į „frakcijas": žmonės nesutarė ir demonstravo savo lojalumą skirtingiems lyderiams. Buvo ir perdaug dvasingų, kurie manė, kad dėl to, jog jie gyvena Dvasia, tai, ką jie daro su savo kūnu, yra visai nesvarbu. Jie pateisino amoralumą: lankėsi pas prostitutes, ištvirkavo su pamotėmis, teisėsi su kitais bažnyčios nariais, užuot krikščioniškai, broliškai sprendę problemas.
Bažnyčia yra itin žmogiška institucija. Tačiau bažnyčia nėra tik žmogiška institucija, nes ji pastatyta ant tvirto pamato, o tas pamatas - Jėzus Kristus.
Bažnyčia yra paprasta bendruomenė, susikūrusi dėl nepaprastos priežasties. Mūsų visų bendro gyvenimo pagrindas yra tai, ką Dievo Sūnus Jėzus Kristus padarė dėl mūsų. Mes buvome pašaukti būti visiškai unikaliu būdu - dėl Jėzaus Kristaus aukos, per kurią esame sutaikyti su Dievu. Dėl Kristaus aukos Dievas atleido mums nuodėmes ir priima mus į savo šeimą. Ir būtent tai, dėl ko ir gimė baž-nyčia, turi ir toliau charakterizuoti Bažnyčios gyvenimą.
Mūsų gyvenimas turi būti paženklintas atleidimo, susitaikymo, mes ir toliau turime rūpintis ir priimti naujus žmones į Dievo šeimą. Galbūt todėl, kad pametėme tai iš akių, mes nebemokame ir spęsti konfliktų? Tačiau, kaip knygoje „Kai krikščionys kovoja tapusavyje" pastebėjo Timas Staffordas, už bažnyčios ribų, kai nėra jos paskirtų vadovų, nėra numatytų aiškinimosi procesų, kai nėra tų ryšių, kurie sieja mus kaip brolius ir seseris Kristuje, konfliktuojantys krikščionys yra nepaprastai „atsparūs susitaikymui".
Nors Paulius matė visus bažnyčioje vykstančius nesutarimus ir jos narių nuodėmingumą, jis visgi vadino baž-nyčią Dievo šventykla: Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla - tai jūs! (1 Kor 3, 16-17). Bažnyčia, Dievo šventykla, yra šventa. Būti šventam nereiškia būti tobulam, - vienas Dievas yra tobulas. Būti šventam reiškia būti atsidavusiam Dievui, atsiskirti tarnauti Dievui ir Jį šlovinti. Tai nepaprastai svarbu ir turėtų padėti daugybei krikščionių, kurie ieško tobulos bažnyčios.
Dievo šventykla yra Dievo Dvasios buveinė, kur mes susitinkame su Dievu. Čia svarbi ne geografinė vieta, bet bendruomenė. Nors mes esame pernelyg žmogiški, Dievas pasirinko gyventi tarp mūsų, žmonių, Jis priima mus su kiekvieno atskirai ir visų drauge nuodėmingumu, ir iš šio molinio indo nori būti šviesa tautoms. Kokia neapsakoma malonė, kad Dievas gali naudoti tokį bjaurų, nesutariantį būrį kaip pavyzdį pasauliui!
Paulius matė bažnyčią kaip šventyklą. Tai apima ir kvietimą, ir paliepimą - būti Dievo šventykla, suvokiant savo kūniškumą ir socialinės egzistencijos principus: ginčytis nesusipykstant, puoselėti moralę, o ne savo teisuoliškumą, būti dvasingiems, bet ne nežemiškiems, būti pasaulyje, bet ne iš pasaulio.
Pakeliui į namus
Galima rasti daugybę straipsnių ir knygų, kurių autoriai pasakoja apie grįžimą prie tikėjimo, grįžimą į bažnyčią. Ar sugrįžę į bažnyčią tie žmonės rado kažką naujo? Ne, jie neatrado kažko labai įspūdingo: bažnyčios gyvenimas kartais yra kiek nuobodus ir neįdomus, dažnai „siauras" ir čia kyla daug nesutarimų... Tačiau, nepaisant visų šių bažnyčios trūkumų, žmonės čia vėl atranda Dievą - atranda Jį tarp Dievo žmonių.
Mums visiems reikalinga bažnyčia, nes mums visiems reikalingas Dievas. To reikia ir pasauliui, nes pasauliui taip pat reikia Dievo. Bažnyčia yra bendruomenė, suvokianti, kad gyvenimas nėra tik valgymas, darbas, miegas ir žaidimai. Bažnyčia yra žmonės - ne pastatas ar vieta. Ir kartais Dievą galima surasti netgi tarp mūsų, ribotų ir nekantrių žmonių.
Iš http://www.ctlibrary.com/
vertė Žaneta Lazauskaitė