Skaitant Evangelijos pagal Joną 13 skyrių, svarbu pastebėti faktą, kad Jėzus visiškai suprato savo suverenią valdžią, savo kilmę ir artėjantį likimą, tikėjimu pasikliaudamas tuo, ką daro Tėvas (Jn 13, 1. 18). Ir visgi Jis savanoriškai ėmėsi vergo vaidmens ir plovė savo mokiniams kojas.
Atkreipkime dėmesį, kaip aštriai Jo mąstymas ir veiksmai supriešinami su savanaudišku mokinių nesaugumu (Mt 20, 20-24; Mk 9, 33-34; Lk 22, 24-30).
Kristaus pavyzdys
Jėzaus saugumas Dieve, Jo meilė ir Jo pasitikėjimas Tėvu ir ateitimi leido Jam prisiimti vergo poziciją, tapti nuostabiu nusižeminimo pavyzdžiu (Jn 13, 4-5). Ši nuostata, tikėjimas ir veiksmas apibendrino visą Jo tarnystę žemėje (Fil 2, 5-8) ir parodė mums tobulą pavyzdį to, ką Jis nori matyti ir mūsų gyvenime. Tai taip pat parodo, kaip tai įgyvendinama - tikint ir suprantant, kas mes esame Kristuje, ir pasitikint amžinąja šlove ateityje.
Istorinis ir kultūrinis kontekstas: Evangelijos pagal Joną 31 skyriuje skaitome, kaip Jėzus nuplovė mokiniams kojas. Palestinoje kojos turėjo būti plaunamos kiekvienuose namuose. Kodėl? Gatvėse, kuriomis jie vaikščiodavo, buvo ne tik dulkės ir purvas, dažniausiai visa tai buvo susimaišę ir su gyvulių išmatomis bei kitomis atliekomis. Žmonės neavėjo kojinių, tik sandalus, tad jų kojos greitai tapdavo labai nešvarios. Pagal paprotį vakarienės metu aplink stalą buvo sėdima pusiau gulomis. Vakarieniauti ir bendrauti purvinomis, dvokiančiomis kojomis turėjo būti itin nemalonu. Dažniausiai į namus užsukusių svečių kojas plaudavo vergai, tad pasiūlyti svečiui vergą, kad šis nuplautų kojas, buvo laikoma pagarbos ženklu. Nepasiūlęs vergo, kuris nuplautų svečio kojas, šeimininkas būtų laikomas nesvetingu (1 Sam 25, 41; Lk 7, 40-50; 1 Tim 5, 10).
Kadangi Paskutinė vakarienė vyko privačiame name ir, ko gero, kaip slaptas susitikimas, galime nesunkiai suprasti, kodėl nebuvo vergų, galinčių įvykdyti šią užduotį. Dar daugiau, kadangi mokiniai svajojo apie valdžią ir aukštus postus ateinančioje karalystėje, galime matyti, kaip Viešpats išnaudoja šią progą, norėdamas išmokyti mokinius pagrindinių krikščioniško gyvenimo principų. Mokiniai vienas kitam pavydėjo ir tarpusavyje konkuravo dėl geresnės vietos. Kaip sako vienas autorius, „jie buvo pasiruošę kovoti dėl sosto, bet tikrai ne dėl rankšluosčio“.
Evangelijos pagal Joną 13 skyriuje aprašoma situacija atskleidžia keletą rimtų tarp tikinčiųjų egzistuojančių problemų, su kuriomis susiduriame ir mes, jei norime tinkamai atspindėti Viešpatį Jėzų pasauliui.
Pirmoji problema buvo jų išdidumas ir arogancija, kurie pasireiškė dviem būdais:
* Mokiniai, kiekvienas savo būdu, siekė atrasti ir įtvirtinti savo reikšmingumą. Kaskart, kai siekiame susitvarkyti gyvenimą savais metodais, mes elgiamės arogantiškai ir demonstruojame savo nepriklausomybę.
* Jie buvo išdidūs ir nenorėjo nusižeminti, tarnauti kitiems, nors nusižeminimas yra pati Gelbėtojo gyvenimo esmė.
Yra ir kita problema, iškilusi kaip pirmosios pasekmė, - jie bandė tarpusavyje ir su Viešpačiu bendrauti neplautomis kojomis. Taigi, kaip Kristus atsisakė savo dangiškojo sosto, kad taptų žmogumi ir mirtų už mus ant kryžiaus, taip Paskutinės vakarienės metu Jis atsikėlė, nusivilko viršutinius drabužius, pasiėmė rankšluostį ir ėmė plauti mokiniams kojas.
Iliustracija ar pamoka?
Mokinių kojų plovimas (Jn 13, 6-11) parodo, jog tam, kad galėtume būti Viešpaties draugijoje ir artimai su Juo bendrauti, mums reikalingas kasdienis apsivalymas per atleidimą.
Nuodėmė trukdo draugystei, bet meilė apvalo ir draugystę atstato (Jn 13, 6-10). Paskutinės vakarienės metu visi mokiniai, išskyrus Judą, buvo tikintys, kurie patikėjo Viešpačiu Jėzumi, bet mėgino būti Jo draugijoje neplautomis kojomis. Neplautos kojos simbolizuoja tikintįjį, besistengiantį eiti su Viešpačiu, studijuoti Raštą, melstis ar tarnauti Jam, slepiant savo gyvenime nuodėmę, pavyzdžiui, išdidumą ar savanaudišką nepriklausomybę. Dialogas su Petru ir jo nenoras leisti Viešpačiui nuplauti jam kojas iliustruoja, kaip lėtai mes suvokiame šią tiesą.
Plovimo sąvoką apibūdina du skirtingi graikų kalbos žodžiai. Vienas jų (niptw) vartojamas kalbant apie atskirų kūno dalių apiplovimą (rankų, kojų, veido ir pan.). Kitas žodis (louw) vartojamas kalbant apie prausimąsi vonioje - viso kūno prausimą. Šis žodis vartojamas 10 eilutėje: „Kas nuplautas (louw), tam reikia tik kojas nusiplauti (niptw), nes jis visas švarus.“
Kai Petras nesutiko, kad Viešpats plautų (niptw) jo kojas, Jėzus atsako: „Jei nenuplausiu (niptw) tavęs, neturėsi dalies (draugystės) su manimi.“ Jėzus nepaneigia Petro galimybės būti išgelbėtam ir turėti ryšį su Juo, bet kviečia jį į artimą draugystę. Tam, kad ši draugystė augtų ir gilėtų, reikalingas kasdienis apsivalymas, nuoširdžiai išpažįstant visas žinomas savo nuodėmes (1 Jn 1, 9). Kai išpažįstame nuodėmes, Jis, Viešpats Jėzus, atleidžia ir apvalo mus (nuplauna mūsų kojas).
Netikėjimas trukdo santykiams, bet meilė santykius atstato, suteikia galimybes santykiams gilėti (Jn 13, 10-11). Dešimtoje Evangelijos pagal Joną 13 sk. eilutėje Viešpats atskiria viso kūno nuprausimą ir kojų plovimą. Abiem atvejais Viešpats yra tas, kuris apvalo, mes tik priimame tai, tikėdami ir paklusdami.
Tas, kuris patikėjo Kristumi kaip Gelbėtoju, yra nuplautas. Visiškai apvalytas, ir tai turi ilgalaikes pasekmes. Tai pabrėžia graikiškame tekste vartojamas laikas. Žodis „nuplautas“ vartojamas laiku, kuris nurodo užbaigtą praeities veiksmą, kurio pasekmės jaučiamos iki šiol. Mes esame išgelbėti, ir mums nebereikia dar vieno viso kūno nuplovimo, reikia tik kasdienio apsivalymo nuo nuodėmių, kurių vis pasitaiko, mums einant purvinu ir dulkėtu gyvenimo keliu. Apvalymo, tikint Kristaus kryžiumi, visiškai pakanka, kad ir kas gyvenime nutiktų (Rom 8, 31-39), ir tai veda kiekvieną tikintįjį į naują Dievo vaikų santykių lygį (Jn 1, 12).
Kasdienis apsivalymas išpažįstant nuodėmes yra būtinas, norint puoselėti artimus ryšius ir matyti Kristaus jėgą per Šventąją Dvasią veikiančią mūsų gyvenime. Visi, išskyrus Viešpatį išdavusį Judą, patikėjo Gelbėtoju ir visi buvo nuplauti bei išgelbėti iš nuodėmės. Tačiau jiems ir toliau reikalingas - ir taip bus visą likusį gyvenimą - kasdienis apsivalymas, kuris padeda išsaugoti draugystę.
Pamokymas ir pritaikymas
Kristus apvalė mokinius ir jiems atleido, tad jie turėjo daryti tą patį vienas kitam ir visiems tikintiesiems (Jn 13, 12-17). Visas Jėzaus gyvenimas buvo jiems pavyzdys, ir tai kalbėjo tiek apie jų tarpusavio santykius, tiek apie jų tikslo šiame pasaulyje esmę (Gal 6, 1; Ef 4, 32; Jn 13, 35).
Šis pavyzdys, kai Jėzus plauna mokiniams kojas, atskleidė keletą dvasinių tiesų:
1. Žinokime, kas esame, ir pasitikėkime tuo, ką Dievas daro, - tai gyvybiškai svarbu tarnaujant kitiems (Rom 12, 3; Ef 1, 3).
2. Mes negalime bendrauti su Viešpačiu, jei mūsų kojos neplautos, t. y. be atviros ir nuoširdžios savo nuodėmių išpažinties.
3. Be asmeninio tikėjimo Kristumi mes negalime palaikyti santykių su Dievu.
4. Kai nusidedame, mums nereikia iš naujo būti visiškai nuplautiems - išgelbėjimo mes neprarandame.
5. Mes pašaukti nuolankiai tarnauti kitiems, kaip tai darė Kristus (Fil 2, 3-5; Mk 10, 43-45).
6. Turime atleisti kitiems, kaip Kristus atleido mums (Ef 4, 32).
7. Turime padėti kitiems tikintiesiems atkurti santykius su Kristumi, kaip ir Viešpats atkūrė mūsų santykius su Juo (Gal 6, 1).
Iš www.bible.org
vertė Viktorija Valatkaitė