Taip, Jis turėjo galvoje tai, ką pasakė. Tie, kurie Jam atsiduoda, taps tobuli kaip Jis - tobuli meile, išmintimi, džiaugsmu, grožiu ir nemirtingumu.Šis keitimas nebus užbaigtas šiame gyvenime, nes mirtis yra svarbi gydymo dalis. Kiek persimainys kiekvienas atskiras krikščionis dar iki mirties - nežinia.
Manau, dabar tinkama proga panagrinėti vieną dažnai keliamą klausimą. Jei krikščionybė teisi, kodėl visi krikščionys nėra akivaizdžiai malonesni už visus nekrikščionis? Šis klausimas iš dalies labai rimtas, iš dalies - ne. Rimta dalis yra ši. Jei atsivertimas į krikščionybę nepadaro teigiamos įtakos žmogaus poelgiams - jei jis lieka toks pat snobiškas ar kupinas neapykantos, pavydus ar tuščiagarbis kaip ir anksčiau, manau, turime įtarti, kad jo „atsivertimas“ buvo daugiau tik įsivaizduotas. Ir po pradinio atsivertimo kaskart, kai manaisi padaręs pažangą, geriausia pasitikrinti taip. Kilnūs jausmai, naujos įžvalgos, didesnis susidomėjimas „religija“ nieko nereiškia, jei jie realiai nepagerina mūsų elgesio; kaip ir sergant - pagerėjusi savijauta dar nieko nereiškia, jei termometras rodo, kad jūsų temperatūra vis kyla. Šia prasme išorinis pasaulis visiškai teisus, apie krikščionybę spręsdamas iš jos duodamų rezultatų. Kristus mokė mus spręsti pagal rezultatus. Medis pažįstamas iš jo vaisių; arba, kaip sakome, pudingo skonį sužinosi jo paragavęs. Kai mes, krikščionys, elgiamės blogai ar nesistengiame elgtis deramai, krikščionybę darome neįtikimą išoriniam pasauliui. Mūsų nerūpestingi gyvenimai sukelia kalbas išoriniame pasaulyje, ir mes duodame pagrindą tokioms kalboms taip, kad abejonės šešėlis krinta ant pačios krikščionybės teisingumo.
Bet išorinis pasaulis gali ir kitaip reikalauti rezultatų - gana nelogiškai. Ne tik pagerėjimo kiekvieno krikščionimi tapusio žmogaus gyvenime, bet kad prieš patikėdami krikščionybe, pasaulį jie galėtų matyti aiškiai pasidalijusį į dvi stovyklas - krikščionišką ir nekrikščionišką; ir kad visi žmonės pirmojoje stovykloje kiekvienu momentu būtų akivaizdžiai geresni nei antrojoje. Tai neprotinga dėl kelių priežasčių.
1. Pirmiausia, situacija realiame pasaulyje yra kur kas sudėtingesnė. Pasaulio nesudaro šimtaprocentiniai krikščionys ir šimtaprocentiniai nekrikščionys. Esama žmonių (ir labai daug), kurie pamažu nustoja buvę krikščionimis, bet vis dar vadinasi tuo vardu. Yra ir tokių, kurie pamažu tampa krikščionimis, nors jie dar taip savęs nevadina. Taip pat yra žmonių, nepriimančių viso krikščionybės mokymo apie Kristų, bet juos taip stipriai žavi Jo Asmenybė, kad jie Jam priklauso daug labiau, negu patys tai suvokia. Yra kitas religijas išpažįstančių žmonių, kuriuos slapta Dievo įtaka skatina susitelkti ties tais savo religijų elementais, kurie derinasi su krikščionybe, - taip jie priklauso Kristui to nė nežinodami. <...>
Vadinasi, neverta spręsti apie visus krikščionis ir visus nekrikščionis apskritai. Šiek tiek paprasčiau lyginti kates ir šunis ar net vyrus ir moteris kaip visumą, nes čia aišku, kas yra kas. Be to, gyvūnai nepavirsta (nei pamažu, nei staiga) iš šuns į katę. Bet kai lyginame apskritai krikščionis ir nekrikščionis, paprastai galvojame ne apie mums pažįstamus realius žmones, o tik apie dvi miglotas idėjas, kurias pasigavome iš romanų ir laikraščių. Jei norime palyginti blogą krikščionį ir gerą ateistą, privalome mintyje turėti du realius sutiktus žmones. Kol nemėginsime šitokiu būdu išsiaiškinti dalyko esmės, tol tik gaišime laiką.
2. Tarkime, prisikasėme prie esmės ir dabar kalbame ne apie įsivaizduojamus krikščionį ir nekrikščionį, bet apie du realius žmones, gyvenančius kaimynystėje. Bet net ir tuomet turime būti atidūs, kad teisingai iškeltume klausimą. Jei krikščionybė yra tiesa, tada: (a) bet kuris žmogus bus malonesnis būdamas krikščionis negu būdamas nekrikščionis; (b) bet kuris krikščionimi tapęs žmogus bus malonesnis, nei buvo prieš juo tapdamas. Lygiai taip, jei „Whitesmile“ dantų pastos reklamos teisingos, tai: (a) kiekvieno ją naudojančio dantys bus sveikesni, nei būtų jos nenaudojant; (b) kiekvieno pradedančio ją naudoti, dantų būklė pagerės. Aš valau dantis su „Whitesmile“ pasta (tiesa, esu paveldėjęs prastus dantis iš abiejų savo tėvų), o mano dantys nėra tokie puikūs, kaip kokio nors sveiko jauno tamsiaodžio, kuris išvis niekada nenaudoja jokios pastos, - tačiau tai savaime dar neįrodo tų reklamų neteisingumo. Krikščionės mis Beits liežuvis gali būti palaidesnis už netikinčio Diko Firkino. Tai savaime mums dar neparodo, ar krikščionybė yra tiesa, o esminis klausimas yra štai koks: koks būtų mis Beits liežuvis, jei ji nebūtų krikščionė, ir koks būtų Diko, jei jis krikščionimi taptų. Mis Beits ir Dikas dėl natūralių priežasčių ir auklėjimo vaikystėje yra skirtingų temperamentų. Krikščionybė teigia, kad ji abu temperamentus padarys pavaldžius naujam vadovavimui, jei tiedu su tuo sutiks. Teisėtas yra tik toks klausimas: ar tas vadovavimas, jeigu būna priimtas, pagerina reikalą. Kiekvienas žino, kad Diko Firkino atveju vadovavimo objektas kur kas „malonesnis“ negu mis Beits atveju. Bet esmė ne ta, kuris objektas malonesnis. Spręsdami, ar gamyklai vadovauja gerai, turite atsižvelgti ne tik į produkciją, bet ir į įrenginius. Galbūt gamyklos A įrenginiai tokie prasti, jog stebuklas, kad ji apskritai dar kažką gamina. O turint omenyje puikius įrenginius gamykloje B, jos produkcija, nors aukštos kokybės, vis dėl to yra gerokai prastesnė, nei turėtų būti. Be abejo, geras gamyklos A vadovas, kai tik galės, įsigis naujus įrenginius, bet tam reikia laiko. O kol kas menkas produktyvumas neįrodo, jog vadovas yra nevykėlis.
3. Įsigilinkime dar labiau. Vadovas įsigis naujus įrenginius; dar prieš Kristui užbaigiant savo darbą, mis Beits taps tikrai puikiu žmogumi. Bet jei čia sustotume, atrodytų, tarsi vienintelis Kristaus tikslas - pritempti mis Beits iki tokio lygio, kokio Dikas visuomet buvo. Lyg Diko nereikėtų keisti - tarsi krikščionybės reikėtų tik bjauriems žmonėms, o malonūs galėtų apsieiti ir be jos; tarsi buvimas maloniam yra viskas, ko reikalauja Dievas. Taip galvodami darytumėte lemtingą klaidą. Išties Dievo požiūriu Dikui Firkinui lygiai taip pat reikia „išgelbėjimo“ kaip ir mis Beits.
Negalime tikėtis, kad Dievas ramų Diko būdą ir draugiškumą vertintų taip, kaip vertiname mes. Šios savybės kyla iš natūralių priežasčių, kurias sukuria pats Dievas. Jos - nuotaikos rezultatas, tad gali išnykti, jei sutriks Diko virškinimas. Malonus būdas iš tikrųjų yra Dievo dovana Dikui, o ne Diko dovana Dievui. Dievas leido natūralioms priežastims, veikiančioms pasaulyje, šimtmečius gadinamame nuodėmės, suformuoti mis Beits siauro intelekto ir ištampytais nervais, o tai daugiausia ir lemia jos nemalonų charakterį. Dievas ketina atėėjus laikui šias jos ydas ištaisyti. Bet ne tai Dievui yra svarbiausia. O tasai svarbiausias dalykas, dėl ko Jis budi, dirba, ko laukia - nėra lengvas net Dievui, nes to net Jis pats negali atlikti remdamasis vien jėga. Dievas stebi ir laukia to iš mis Beits ir iš Diko Firkino. Tai kažkas, ką jie gali laisvai Jam duoti arba atsakyti. Ar šie žmonės atsigręš į Jį ir taip pasieks vienintelį tikslą, kuriam jie buvo sukurti, ar ne? Jų laisva valia virpa juose tarsi kompaso rodyklė. Bet šita rodyklė gali pasirinkti. Ji gali teisingai rodyti šiaurę, bet neprivalo. Ar rodyklė pasisukiojusi sustos ir rodys į Dievą?
Jis gali jai padėti tai padaryti, bet negali jos priversti. Jis negali, taip sakant, uždėti savo ranką ir nustatyti teisingą rodyklės kryptį, nes tada nebūtų laisvos valios. Ar ji rodys šiaurę? Tai klausimas, nuo kurio viskas priklauso. Ar mis Beits ir Dikas atiduos savo prigimtis Dievui? O ar tos jų atiduodamos (ar neatiduodamos) prigimtys tuo momentu malonios ar bjaurios - tai antraeilis klausimas. Šią problemos dalį Dievas gali nesunkiai išspręsti.
Nesupraskite manęs neteisingai. Be abejo, bjaurią prigimtį Dievas vertina kaip blogą ir apgailėtiną dalyką, o malonią prigimtį kaip gerą dalyką, - kaip gera yra duona, saulės šviesa ar vanduo. Tai geri dalykai, kuriuos Jis duoda, o mes priimame. Dievui, kiek žinome, nieko nekainuoja kurti malonius dalykus, bet atversti maištingas valias Jam kainavo nukryžiavimą. Ir kadangi tai valios, jos gali - ir malonių, ir nemalonių žmonių - atmesti Jo prašymą. Ir tada mielas Diko būdas galiausiai pavirs į nieką, kadangi tai nebuvo jo prigimties dalis. Visa prigimtis išnyks. Natūralios priežastys gerai dera Dike, sukurdamos malonų psichologinį derinį; panašiai saulėlydyje dėl natūralių priežasčių susidaro akiai malonus spalvų derinys. Netrukus (nes tai vyksta gamtoje) visos tos natūralios priežastys išsisklaidys, ir derinys abiem atvejais išnyks. Dikas turėjo galimybę tą trumpalaikį natūralių priežasčių derinį paversti (arba veikiau leisti Dievui paversti) amžinos dvasios grožiu, tik jis ta galimybe nepasinaudojo.
Čia ir slypi paradoksas. Kol Dikas neatsigręžia į Dievą, tol savo malonų būdą jis laiko savo nuosavybe; o kol taip mano, jo malonus būdas nėra jo nuosavybė. Tiktai supratęs, kad jo būdas yra ne jo, bet Dievo dovana, ir tik vėl atidavęs jį Dievui - tik tada Dikas tampa jo savininku. Nes dabar Dikas pradeda dalyvauti savo paties kūrime. Pasilaikyti galime tik tuos dalykus, kuriuos laisvu noru atiduodame Dievui. Ką tik bandome pasisavinti - būtinai prarasime.
Taigi neturėtume stebėtis, jei tarp krikščionių sutinkame tokių, kurių charakteris vis dar bjaurus. Kai gerai pagalvoji, gali netgi matyti priežastį, kodėl tikėtina, jog į Kristų atsigręš daugiau bjauraus nei malonaus būdo žmonių. Žmonės prikaišiojo tai Kristui Jam gyvenant žemėje: Jis, rodės, pritraukia „tokius baisius žmones“. Šitai žmonės Jam tebeprikaišioja ir visada prikaišios. Argi nematote kodėl? Kristus sakė: „Palaiminti vargšai“ ir „Kaip sunku turtingam įeiti į Karalystę“. Be abejo, pirmiausia Jis turėjo galvoje materialiai turtingus ir vargšus. Bet argi Jo žodžiai netinka ir kitokiam turtui ir neturtui? Vienas iš pavojų, turint daug pinigų, yra tas, kad jūs galite būti visai patenkintas pinigų teikiama laime, ir todėl nesuprasite, kaip jums reikia Dievo. Jei atrodo, kad viskas gaunama paprasčiausiai pasirašant čekius, galite pamiršti, kad kiekvieną akimirką esate visiškai priklausomi nuo Dievo. Panašus pavojus susijęs ir su įgimtomis dovanomis. Jei turite sveikus nervus, protinių gabumų, gerą sveikatą, esate populiarus ir gerai išauklėtas, labai tikėtina, kad esate patenkintas savo charakteriu tokiu, koks jis yra. Jūs nesate vienas iš tų nelaimėlių, kurie nuolat įkliūva į sekso, girtuoklystės, nervingumo ar blogos nuotaikos pinkles. Visi sako, kad esate malonus žmogus, ir (tarp mūsų kalbant) jūs sutinkate su jų nuomone. Dažnai šias natūralaus gerumo dovanas turintiems žmonėms labai sunku pripažinti, jog jiems apskritai reikia Kristaus, kol vieną dieną natūralus gerumas juos apvilia ir jų pasitenkinimas savimi sugriūva. Kitaip tariant, sunku šia prasme „turtingiems“ įeiti į Dangaus karalystę.
Visai kitaip yra bjauriems žmonėms - menkiems, žemiems, nedrąsiems, sugadintiems, liguistiems, vienišiems arba aistringiems, gašliems, be pusiausvyros. Jei apskritai bando būti geri, jie dvigubai greičiau patiria, kad jiems reikia pagalbos. Jiems tenka rinktis arba Kristų, arba nieką. Arba imti kryžių ir sekti paskui Jį - arba neviltis. Tokie žmonės yra paklydusios avys; Jis atėjo būtent tam, kad jas surastų. Jie yra (viena labai realia ir baisia prasme) tie „vargšai“, kuriuos Kristus laimino, ta „baisioji kompanija“, su kuria Jis vaikštinėja; ir, aišku, fariziejai, kaip ir anais laikais, sako: „Jei krikščionybė būtų bent kas nors tikro, šie žmonės nebūtų krikščionys.“
Tai arba perspėjimas, arba padrąsinimas kiekvienam iš mūsų. Jei esate malonus žmogus - jei jums lengvai pavyksta būti doram - saugokitės! Daug tikimasi iš tų, kuriems daug duota. Jei klaidingai laikote savo nuopelnais tai, ką iš tikrųjų Dievas padovanojo per prigimtį, ir jei jums pakanka būti paprasčiausiai maloniam, jūs vis dar esate maištininkas; ir visos tos dovanos tik padarys jūsų kritimą baisesnį, jūsų sugedimą - komplikuotesnį, jūsų blogą pavyzdį - pražūtingesnį.
Bet jei esate vargšė būtybė, sugadinta blogo auklėjimo namuose, pilnuose vulgaraus pavydo ir beprasmių vaidų; kenčianti dėl savo noru pasirinkto kokio nors atgrasaus lytinio iškrypimo; diena iš dienos graužiama menkavertiškumo komplekso, dėl kurio skaudinate net geriausius draugus - nenusiminkite. Jis visa tai žino. Jūs esate vienas iš tų vargšų, kuriuos Jis palaimino. Jis žino, kokią niekam tikusią mašiną jūs bandote vairuoti. Ištverkite. Darykite viską, ką galite. Vieną dieną (gal kitame pasaulyje, o gal anksčiau) Jis išmes tą mašiną į šiukšlyną ir duos jums naują. Ir tada galėsite nustebinti mus visus ir net save, nes jūs išmokote vairuoti griežtoje mokykloje. (Kai kurie paskutiniai bus pirmi, o kai kurie pirmieji - paskutiniai.)
Malonus būdas - sveika, vientisa asmenybė - puikus dalykas. Turime visomis mums įmanomomis medicinos, švietimo, ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis kurti pasaulį, kuriame kuo daugiau žmonių taptų malo-nūs; kaip ir privalome stengtis sukurti pasaulį, kuriame visiems apsčiai užtektų maisto. Bet net jei mums ir pasisektų kiekvieną padaryti malonų, nemanykime jau išgelbėję jų sielas. Malonių žmonių pasauliui - žmonių, patenkintų savo maloniu būdu, nežvelgiančių tolyn, nusigręžusių nuo Dievo - taip pat žūtbūtinai reikėtų išganymo, kaip ir nelaimingam pasauliui, tik, ko gero, jį išgelbėti būtų dar sunkiau.
Nes paprastas pagerinimas nėra atpirkimas, nors pastarasis visada daro žmones geresnius net čia ir dabar bei galiausiai ištobulins juos taip, kaip net negalime įsivaizduoti. Dievas tapo žmogumi, kad kūrinius paverstų sūnumis: ne tik tam, kad sukurtų geresnius seno tipo žmones, bet kad sukurtų naują žmogų. Tai ne tas pats, kas mokyti žirgą vis geriau šokinėti per kliūtis; tai tarsi paversti jį sparnuota būtybe. Aišku, vos gavęs sparnus jis iškils aukštai virš kliūčių, kurių niekad nebūtų galėjęs peršokti, ir taip įveiks paprastą, varžybose įpratusį rungtyniauti ristūną. Bet gali būti toks tarpsnis, kai jis to padaryti neįstengs, nes sparnai dar tik pradėję dygti. Tuo laikotarpiu ant pečių atsiradę gumbai gali sudarkyti jo išvaizdą, ir niekas nepasakytų, kad iš tų gumbų išsivystys sparnai.
Galbūt jau per ilgai nagrinėjame šią temą. Jei norite argumento prieš krikščionybę (gerai prisimenu, kaip uoliai ieškojau tokių argumentų, išgąsdintas minties, kad tikriausiai krikščionybė teisi), galite lengvai rasti kokį kvailą ir netikusį krikščionį ir tarti: „Tai štai jis, jūsų girtasis naujas žmogus! Man geriau patinka senas.“ Bet jei jau esate pamatę, kad krikščionybės teisingumas remiasi kitu pagrindu ir tada krikščionybė gali būti tiesa, širdyje žinosite, jog taip tik vengiate spręsti problemą. Ką jūs galite tikrai žinoti apie kitų žmonių sielas - apie jų pagundas, galimybes, kovas? Visame sukurtame pasaulyje iš tikro pažįstate vieną sielą, ir tai vienintelė siela, kurios likimas yra jūsų rankose. Jei yra Dievas, tam tikra prasme esate su Juo vienas. Jūs negalite Jo atsikratyti savo samprotavimais apie tai, ką perskaitėte knygose. Ką reikš visi šie plepalai ir gandai (ar apskritai juos prisiminsite?), kai išsisklaidys šis „gamta“, arba „tikruoju pasauliu“ vadinamas sąmonę slopinantis rūkas, ir Jo Akivaizda, kurioje visada buvote, taps apčiuopiama, tiesioginė ir neišvengiama?
Iš kn. „Tiesiog krikščionybė“