Ecclesia Christi, mokinių bendruomenė, išplėšiama iš pasaulio gniaužtų. Žinoma, ji vis dar turi gyventi pasaulyje, tačiau sudaro vieną Kūną, kuris turi suverenią erdvę savo egzistavimui ir misijai.
Ji yra šventa Bažnyčia (Ef 5, 27), šventųjų bendruomenė (1 Kor 14, 33), ir jos nariai pašaukti būti šventaisiais (Rom 1, 7), pašventintais Jėzuje Kristuje (1 Kor 1, 2), išrinktais ir paskirtais dar prieš pasaulio sukūrimą (Ef 1, 4). Jų pašaukimo Jėzuje Kristuje ir išrinkimo dar prieš pasaulio sutvėrimą tikslas - kad būtų šventi ir nesuteršti (Ef 1, 4). Kristus atidavė savo kūną mirčiai, idant tie, kurie Jam priklauso, Dievo akyse pasirodytų šventi, tyri ir nekalti (Kol 1, 22). Jie išlaisvinti iš nuodėmės per Kristaus mirtį tam, kad, kaip anuomet savo kūno narius buvo atidavę vergauti netyrumui ir nedorybei, taip dabar juos atiduotų tarnauti teisumui, jog taptų šventi (Rom 6, 19-22).
Tik Dievas yra šventas. Jis šventas tiek savo tobulu atsiskyrimu nuo šio nuodėmingo pasaulio, tiek įkurdamas pasaulyje savo šventyklą. Tai atsispindi ir Mozės giesmėje, kurią jis giedojo kartu su Izraelio vaikais, kai pražuvo juos vijęsi egiptiečiai. Izraelitai šlovino Viešpatį, atpirkusį savo tautą iš pasaulio vergystės: „Viešpatie, kas yra Tau lygus tarp dievų? Kas yra toks šlovingas šventumu, didingas gyriumi ir savo stebuklais? Tu ištiesei savo dešinę - juos prarijo žemė. Tu, būdamas gailestingas, vedei tautą, kurią atpirkai. [...] Tu įvesi juos ir pasodinsi savo paveldėjimo kalne, į vietą, kurią Tu, Viešpatie, pasirinkai, kad gyventum, į šventyklą, kurią padarė Tavo rankos“ (Iš 15, 11-17).
Dievo šventumas reiškia Jo atėjimą apsigyventi pasaulyje ir įkurti jame savo šventyklą kaip vietą, iš kurios Jis vykdo savo teismą ir atpirkimą (Ps 99). Dar daugiau, būtent šventykloje Dievas užmezga santykius su savo tauta per sutaikinimo aktą, kurį galima atlikti tik joje (Kun 16, 16). Dievas sudaro sandorą su savo tauta, atskiria ją nuo šio pasaulio kaip savo nuosavybę ir laiduoja už šią sandorą savimi: „Būkite šventi, nes Aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2). „Aš esu šventas Viešpats, kuris jus darau šventus“ (Kun 21, 8). Tai sandoros pamatas. Visi po to duoti įstatymai skirti tam, kad būtų įtvirtintas ir palaikomas Dievo ir Jo tautos šventumas.
Kaip ir pats Dievas, Šventasis, taip ir Jo šventyklos žmonės yra atskirti nuo visų bedieviškų dalykų ir nuo nuodėmės. Dievas padarė juos savo sandoros tauta, išsirinkdamas juos sau, atpirkdamas ir padarydamas juos tyrus savo šventojoje vietoje. Ta šventoji vieta yra šventykla, o šventykla - tai Kristaus Kūnas. Taip Kristaus Kūne pagaliau išpildomas galutinis Dievo tikslas - įkurti šventą bendruomenę. Tas Kūnas atskirtas nuo pasaulio bei nuodėmės ir yra išskirtinė Dievo nuosavybė bei Jo šventoji vieta šioje žemėje. Dievas gyvena joje savo Šventąja Dvasia.
Kaip visa tai įvyksta? Kaip iš nuodėmingų žmonių Dievas sukuria šventųjų bendruomenę? Jeigu Dievas sudaro sandorą su neteisiais nusidėjėliais, tai kaip Jis panaikina jų neteisumą? Ar gali Dievas išteisinti nusidėjėlį, pats išlikdamas teisus? Kaip nusidėjėlis gali tapti teisiuoju, nesukompromituodamas Dievo teisumo? Atsakymas būtų toks: Dievas pats išteisina save, tapdamas savo paties advokatu ir apgindamas savo teisumą. Ir šis, pats didžiausiais, stebuklas įvyksta per Kristaus kryžių (Rom 3, 21). Kad nusidėjėlis galėtų gyventi Dievo akivaizdoje, jį būtina atskirti nuo nuodėmės. Tačiau jo gyvenimas taip suaugęs su nuodėme, jog vienintelis būdas tai pasiekti yra mirtis. Kitaip tariant, vienintelis būdas, kaip Dievui išliki teisiam, - pasiųsti nusidėjėlį myriop. Taigi problema tokia: kaip nusidėjėlis gali gyventi ir būti šventas Dievo akivaizdoje?
Šią problemą išsprendžia pats Dievas, tapdamas žmogumi, savo Sūnuje Jėzuje Kristuje apsivilkdamas mūsų kūniškąją prigimtį ir savo kūne nunešdamas ją mirti ant kryžiaus. Kitaip tariant, atiduodamas mirčiai savo Sūnų, mūsų kūniškos prigimties nešėją, Jis atiduoda mirčiai visą kūnišką prigimtį žemėje. Apreiškiama, jog nėra nė vieno gero, išskyrus Dievą, ir nėra nė vieno teisaus, išskyrus Jį. Taip Dievas pateikia bauginantį savo teisumo įrodymą (Rom 3, 26). Mirčiai ant kryžiaus Dievas turėjo atiduoti visą žmonių giminę, nuteisdamas ją savo rūstybėje, kad parodytų, jog Jis vienintelis yra teisus. Jėzaus mirtis yra Dievo teisumo pasireiškimas. Kryžius - tai vieta, kur Dievas pateikė maloningą savojo teisumo įrodymą, tai vieta, kur triumfuoja tik Dievo teisumas. Turėdami dalį Jo mirtyje, mes tampame ir Jo teisumo dalininkais, nes būtent mūsų kūniškąją prigimtį Kristus prisiėmė ir mūsų nuodėmes savo kūne užnešė ant medžio (1 Pt 2, 24). Tai, kas tenai nutiko Jam, nutiko ir mums visiems. Jis patyrė mūsų gyvenimą ir mirtį, kad mes galėtume dalytis Jo gyvenimu ir mirtimi. Kadangi Kristaus mirtimi Dievas įtvirtino savo teisumą, vadinasi, ir mes esame su Kristumi toje vietoje, kur pasireiškė Dievo teisumas, - tai yra ant kryžiaus, nes ten Jis užnešė mūsų kūniškąją prigimtį. Taigi mirę su Juo, mes per Jėzaus mirtį tampame Dievo teisumo dalininkais. Dievo teisumas, kuris lėmė mūsų, nusidėjėlių, mirtį, Jėzaus mirtyje yra Dievo mums duotas teisumas. Jėzaus mirtis įtvirtina ne tik Dievo teisumą, bet ir Jo teisumą, skirtą mums, nes mes esame Kristaus mirties apimti: „[...] pasirodydamas esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų“ (Rom 3, 26). Taigi nusidėjėlio išteisinimas įvyksta tiktai per Dievo teisumą: pats nusidėjėlis yra neteisus absoliučiai, jis neturi savo teisumo, kuris galėtų egzistuoti šalia Dievo teisumo. Jeigu norime būti teisūs savo teisumu, mes netenkame vienintelės galimybės būti išteisinti, nes tai gali įvykti tik per Dievą ir Jo teisumą. Tik Dievas yra teisus. Ant kryžiaus ši tiesa traktuojama kaip mūsų, nusidėjėlių, pasmerkimas. Tačiau, kai mes įtikime Kristaus mirtimi, gauname Dievo teisumą, triumfuojantį ant kryžiaus, - tai yra toje pačioje vietoje, kur esame pasmerkiami kaip nusidėjėliai. Tada mes galime būti išteisinti, nes visiškai išsižadame savo teisumo ir leidžiame vienam Dievui būti teisiam. Taigi vienintelis būdas būti teisiems Dievo akivaizdoje - pripažinti, jog tik Jis yra teisus, o mes visa savo esybe esame nusidėjėliai. Iš esmės mūsų teisumo Dievo akivaizdoje klausimas yra Dievo teisumo mūsų atžvilgiu klausimas. Vienintelis mūsų išteisinimo pagrindas - Dievo išteisinimas. „Kad Tu [Dieve] būtum pripažintas teisus savo žodžiuose ir laimėtum, kai esi teisiamas“ (Rom 3, 4).
Svarbiausia, kad Dievo teisumas nugalėtų mūsų teisumą, kad Dievo teisumas išsilaikytų Jo akyse ir kad Jis vienas būtų teisus. Tokia dieviška pergalė iškovojama ir laimima ant kryžiaus. Dėl to kryžius tampa ne tik teismo aktu, bet ir permaldavimo aktu visiems, kurie tiki, jog Kristaus mirtyje tik Dievas yra teisus, ir kurie pripažįsta savo nuodėmes. Dievo teisumas lemia sutaikinimą. „Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų“(2 Kor 5, 19) - Kristus prisiėmė juos ir prisiėmė mirtį, kurios jie buvo nusipelnę. „[...] ir davė mums sutaikinimo žodį“ - šis žodis siekia pažadinti tikėjimą, jog tik Dievas yra teisus ir Jėzuje Jis tampa mūsų teisumu. Tačiau tarp Kristaus mirties ir apaštališkos Evangelijos žinios apie kryžių dar yra Prisikėlimas, ir tiktai jis suteikia kryžiui atpirkimo galią. Nukryžiuotojo Kristaus Evangelija sykiu yra ir Evangelija To, kuris nepasiliko mirties gniaužtuose. „Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Die-vas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20). Sutaikinimo žinia yra paties Kristaus žodis. Jis yra prisikėlęs Viešpats, kuris liudija apie save apaštalo žodžiu kaip Tas, kuris buvo nukryžiuotas. „Atraskite savo tikrąją tapatybę Jėzaus mirtyje, Dievo teisume, kuris per ją suteikiamas mums“, - sako apaštalas. Žmogus, kuris atranda savo tikrąjį „aš“ Jėzaus mirtyje, atranda jį vien tik Dievo teisume. „Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21). Nekalta auka pasmerkiama mirčiai tik dėl to, kad prisiėmė mūsų kūniškąją prigimtį. Jis Dievo ir žmonių neapkenčiamas, kaltinamas ir padarytas kaltu tik dėl mūsų kūniškosios prigimties. Tačiau mes Jo mirtyje gauname Dievo teisumą.
Jame mes esame tik Jo įsikūnijimo dėka. Jis mirė už mus, kad mes, nusidėjėliai, Jame galėtume tapti Dievo teisumu, ir nuodėmė mums atleidžiama tiktai dėl Dievo teisumo. Dievo akivaizdoje Kristus yra mūsų nuodėmė (ji susilaukia pasmerkimo), o mes esame teisumas Jame. Be abejo, šis teisumas yra ne mūsų teisumas (Rom 10, 3; Fil 3, 9), o Dievo - tik Jo ir niekieno kito. Taigi Dievo teisumas reiškia, jog mes, nusidėjėliai, tampame Jo teisumu, ir mūsų (t. y. Jo) teisumas (Iz 54, 17) reiškia, jog tiktai Dievas yra teisus, o mes esame nusidėjėliai, kuriuos Jis priima. Dievo teisumas yra pats Kristus (1 Kor 1, 30), o Kristus yra „Dievas su mumis“, Emanuelis (Iz 7, 14), Viešpats, mūsų Teisumas (Jer 33, 16).
Kristaus mirties skelbimas mums yra išteisinimo žinia. Į Kristaus Kūną - į Jo mirtį ir prisikėlimą - mes inkorporuojami per krikštą. Kaip Kristus mirė kartą ir visiems laikams, taip ir mes esame pakrikštijami ir išteisinami kartą ir visiems laikams. Abu šitie įvykiai pačia tikriausia šio žodžio prasme yra nepakartojami. Pakartojami gali būti tik apmąstymai apie tai, kas su mumis įvyko, ir tai turi būti prisimenama kasdien. Tačiau mūsų apmąstymai nėra tas pats, kas realybė. Ir jeigu išsižadame realybės, niekuomet jos nebesusigrąžinsime. Ne be pagrindo Laiške hebrajams apie tai primygtinai įspėjama (Hbr 6, 5; 10, 26). „Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti?“ (Mt 5, 13). Pakrikštytiesiems visuomet privalu gyventi pagal šias taisykles: „Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje?“ (Rom 6, 3; taip pat žr. 1 Kor 3, 16; 6, 19); [...] laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 11). Visa, kas turėjo įvykti, jau įvyko - ir ne tik ant kryžiaus, bet ir mumyse. Mes atskirti nuo nuodėmės. Mes esame mirę. Mes išteisinti. Tuo Dievo darbas baigtas. Jis įkūrė žemėje savo šventyklą teisume. Ta šventykla yra Kristus, Kristaus Kūnas. Mes esame atskirti nuo nuodėmės per mūsų, kaip nusidėjėlių, mirtį Jėzuje Kristuje. Dievas paruošė sau tautą, kuri yra išteisinta iš nuodėmės. Toji tauta - tai Jėzaus mokinių bendruomenė, šventųjų bendruomenė. Šie žmonės yra priimami į Jo šventyklą. Iš tiesų jie ir yra Jo šventykla. Jie paimti iš pasaulio ir gyvena naujoje erdvėje pasaulio apsuptyje.
Bus daugiau
Ištrauka iš neseniai išleistos D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina“