Nuo šiol Naujajame Testamente krikščionys vadinami tiesiog „šventaisiais“. Jie nevadinami „teisiaisiais“, kaip galima būtų tikėtis, - galbūt todėl, kad šis žodis byloja tik apie vieną unikalų mūsų gyvenimo įvykį - krikštą ir išteisinimą.Ir iš tiesų mums reikia kasdien tą įvykį apmąstyti, nes lygiai taip tikra ir tai, kad šventieji lieka išteisinti nusidėjėliai. Tačiau yra dar viena - ištvėrimo iki galo, arba pašventinimo, dovana. Ir išteisinimo, ir pašventinimo dovanos šaltinis tas pats - Jėzus Kristus, ir tas nukryžiuotas (1 Kor 1, 2; 6, 11). Abiejų dovanų turinys taip pat tas pats - artimas bendravimas su Juo. Šios dovanos viena nuo kitos neatskiriamos, tačiau nėra identiškos. Išteisinimas - tai būdas, kuriuo mes įgyjame Dievo išgelbėjimą, atliktą praeityje, o pašventinimas - Dievo aktyvumo dabartyje ir ateityje pažadas. Išteisinimas mums atvėrė kelią į bendrystę su Kristumi per Jo mirtį - unikalų ir atbaigtą įvykį, o pašventinimas mus šioje bendrystėje išlaiko. Išteisinimu sprendžiamas santykio tarp žmogaus ir Dievo įstatymo klausimas, pašventinimu - krikščionio atskyrimo nuo pasaulio iki antrojo Kristaus atėjimo klausimas. Per išteisinimą asmuo tampa Bažnyčios nariu, o pašventinimas išsaugo Bažnyčią su visais jos nariais. Išteisinimas tikinčiajam padeda išsivaduoti iš nuodėmingos praeities, o pašventinimas padeda jam išlikti Kristuje, išsaugoti tikėjimą ir augti meilėje. Santykį tarp išteisinimo ir pašventinimo galėtume palyginti, pavyzdžiui, su santykiu tarp kūrinijos ir jos išsaugojimo. Išteisinimas - tai naujas kūrinys naujame žmoguje, o pašventinimas - tai jo išsaugojimas iki Jėzaus Kristaus dienos.
Pašventinimas yra išpildymas dieviško tikslo, išreikšto šiais žodžiais: „Būkite šventi, nes Aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas; Aš esu šventas Viešpats, kuris jus darau šventus.“ Tas išpildymas - tai Dievo Šventosios Dvasios darbas. Ji yra „antspaudas“, kuriuo ištikimieji užantspauduojami kaip Dievo nuosavybė iki atpirkimo dienos. Iki tol jie buvo Įstatymo įkalinti, uždaryti lyg kalėjime (Gal 3, 23), tačiau dabar jie - „Kristuje“, užantspauduoti Dievo antspaudu - Šventąja Dvasia. Antspaudo laužyti nevalia. Pats Dievas užtrenkė duris ir savo rankoje laiko raktą. Kitaip tariant, tie, kuriuos Dievas laimėjo Kristuje, priklauso tik Jam. Ratas užsidaro, ir žmogus Šventojoje Dvasioje tampa visiška Dievo nuosavybe. Šventųjų bendruomenė nuo pasaulio atskirta neperlaužiamu antspaudu ir laukia galutinio savo išlaisvinimo dienos. Bažnyčia per pasaulį eina lyg užantspauduotas traukinys, važiuojantis per svetimą teritoriją. Jos kelionė panaši į Nojaus arkos kelionę - arka buvo ištepta „derva iš vidaus ir iš lauko“ (Pr 6, 14), kad atlaikytų tvaną. Šventieji yra užantspauduoti, kad patirtų atpirkimą, išlaisvinimą ir išgelbėjimą (Ef 4, 30; 1, 13; 1 Tes 5, 23; 1 Pt 1, 5 ir t. t.) antrojo Kristaus atėjimo metu. Dvasia yra užstatas, kuris užantspauduotiesiems suteikia garantiją dėl jų likimo: [...] Jo šlovės gyriui mes, kurie nuo seno turėjome viltį Kristuje. Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį - jūsų išgelbėjimo Evangeliją - ir įtikėję Juo, esate užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo užstatas iki nuosavybės atpirkimo Jo šlovės gyriui“ (Ef 1, 12-14).
Bažnyčios pašventinimas reiškia, jog Dievas atskiria ją nuo visko, kas nešventa, nuo nuodėmės; Jis užantspauduoja savo Bažnyčią ir ji tampa Jo nuosavybe, Jo buveine žemėje, vieta, iš kurios Dievo teismas ir sutaikinimas pasiekia visą pasaulį. Pašventinimas reiškia, kad krikščionys jau patyrė teismą, kad jie yra saugomi iki Kristaus atėjimo ir karštai jo laukia.
Šventųjų bendruomenei tai turi trejopą reikšmę. Pirma, tikintieji išsaugos savo pašventinimą, būdami atsiskyrę nuo šio pasaulio. Antra, jie išsaugos savo pašventinimą gyvendami taip, kad būtų verti Dievo šventumo. Trečia, jų pašventinimas paslėptas, nes jie laukia Jėzaus Kristaus dienos.
Pašventinimas įmanomas tik regimoje Bažnyčioje. Tai pirmas ir pats svarbiausias pašventinimo požymis. Bažnyčia turi savo erdvę pasaulyje, ji aiškiai atskirta nuo jo ir tai reiškia, jog ji yra pašventinta. Dvasia atitveria Bažnyčią nuo pasaulio ją užantspauduodama, ir dėl to pastaroji tampa pajėgi vykdyti savo pareigą - byloti apie tai, jog Dievui priklauso ir visas pasaulis. Bažnyčia yra miestas ant kalno, įkurtas žemėje tiesioginiu Dievo veiksmu. Ji yra tas polis, minimas Mt 5, 14, ir ji, kaip miestas, yra paties Dievo nuosavybė. Taigi pašventinimo idėja turi ir tam tikrą „politinį“ aspektą, ir šis aspektas yra vienintelis pagrindas Bažnyčios politinei etikai. Pasaulis yra pasaulis, o Bažnyčia yra Bažnyčia. Vis dėlto Dievo žodis iš Bažnyčios turi sklisti į visą pasaulį, skelbdamas, kad žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties.
Kadangi Bažnyčia pašventinta Dvasios antspaudu, ji visuomet yra mūšio lauke. Ji nuolat kovoja, kad antspaudas nebūtų sulaužytas, veikiant išorės ar vidaus jėgoms. Ji kovoja, kad pasaulis netaptų Bažnyčia, o Bažnyčia nevirstų pasauliu. Bažnyčios pašventinimas iš tiesų yra gynybinis karas, kai ginama Kristaus Kūnui žemėje suteikta erdvė. Bažnyčios atskyrimas nuo pasaulio - tai kryžiaus žygis, mūšis, kurį Bažnyčia kovoja dėl Dievo šventosios vietos šioje žemėje.
Toji šventoji vieta gali egzistuoti tik regimoje Bažnyčioje. Tačiau (ir tai jau antras pašventinimo aspektas), nors Bažnyčia atskirta nuo pasaulio ir yra Dievo šventoji vieta, joje vis tiek tam tikru mastu pasilieka tai, kas yra iš pasaulio. Štai kodėl šventųjų elgesys turi būti vertas jų pašaukimo ir Evangelijos visose gyvenimo sferose (Ef 4, 1; Fil 1, 27; Kol 1, 10; 1 Tes 2, 12). Taip gyventi įmanoma tik kasdien prisimenant ir apmąstant Evangeliją, nuo kurios priklauso visas mūsų gyvenimas. „[...] dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti“ (1 Kor 6, 11) - kas dieną tai apmąstydami, šventieji yra pašventinami. Evangelija, kurios jie turi būti verti, skelbia pasaulio ir kūniškos prigimties mirtį, skelbia jų pačių nukryžiavimą bei mirtį su Kristumi ant kryžiaus ir per krikštą, o tai reiškia, kad nuodėmė nebegali jiems viešpatauti, nes jos viešpatavimas jau palaužtas, ir todėl krikščionis nebeturi daugiau nuodėmiauti. „Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės“ (1 Jn 3, 9).
Santykiai su praeitimi jau nutraukti. Jų ankstesnis gyvenimo būdas baigtas (Ef 4, 22). „Juk kadaise buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje“ (Ef 5, 8). Anksčiau jie darydavo gėdingus, nevaisingus „kūno darbus“, o dabar Dvasia juose brandina pašventinimo vaisius.
Štai kodėl krikščionys nebegali būti vadinami nusidėjėliais (vienintelė išimtis aptinkama 1 Tim 1, 15, tačiau tai asmeninis išpažinimas) - tai yra tokiais žmonėmis, kurie gyvena nuodėmės valdžioje. Nusidėjėliai, bedieviai, priešai jie buvo kadaise (Rom 5, 8. 19; Gal 2, 15. 17), bet dabar per Kristų jie yra šventi. Jiems tai nuolat primenama, ir jie raginami tokiais išlikti. Ir tai nėra idealas, kurio neįmanoma pasiekti, nes juk tapti šventais reikalaujama ne iš nusidėjėlių - tokiu atveju tai reikštų sugrįžimą prie išteisinimo darbais ir būtų šventvagystė prieš Kristų. Ne, šventais būti liepiama šventiesiems - šventiesiems, kurie pašventinti Kristuje Jėzuje per Šventąją Dvasią.
Šventųjų gyvenimas paženklintas niūria praeitimi. Ryški gyvenimo Dvasioje šviesa iškelia aikštėn tamsius kūno darbus: „[...] paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai“ (Gal 5, 19-21). Šioms blogybėms nėra vietos Kristaus Bažnyčioje, nes jos buvo kryžiumi pasmerktos ir sunaikintos, jų nebėra. Pradėjusieji naują gyvenimą krikščionys perspėjami, jog „[...] tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės (Gal 5, 21; Ef 5, 5; 1 Kor 6, 9; Rom 1, 32). Šios nuodėmės atskiria žmones nuo amžinojo išgelbėjimo. Jeigu kuri nors iš šių blogybių pakeltų savo šlykščią galvą Bažnyčioje, neliktų kitos išeities kaip tik ekskomunikavimas (1 Kor 5, 1).
Naujajame Testamente vardijamų nuodėmių sąrašuose vyrauja tam tikras dėsningumas. Beveik visuose iš jų pirma minima ištvirkavimo nuodėmė (πορνεία). Ištvirkavimas nesuderinamas su nauju gyvenimu Kristuje. Antra dažniausiai įvardijama gobšumo / geidulingumo nuodėmė (πλεονεξία, 1 Kor 5, 10; 6, 10; Ef 4, 19; 5, 3; Kol 3, 5;1 Tes 4, 4). Šias nuodėmes apibendrintai galima pavadinti „netyrumu“ arba „stabmeldyste“ (1 Kor 5, 10; 6, 9; Ef 5, 3; Gal 5, 19; Kol 3, 5. 8). Toliau vardijamos nuodėmės prieš brolius, o galiausiai paminimos orgijos. Ištvirkavimas neatsitiktinai minimas pirmiausia - ir ne dėl jo paplitimo tų laikų Romos pasaulyje, o dėl šios nuodėmės specifinio pobūdžio. Ištvirkavimas - tai senojo Adomo atgijimas, nuodėmė, kurią Adomas padarė norėdamas būti kaip Dievas, norėdamas būti gyvybės kūrėju, norėdamas viešpatauti, o ne tarnauti. Ši nuodėmė simbolizuoja žmogaus mėginimą peržengti Dievo nustatytas ribas, agresyvią pretenziją valdyti Dievo kūriniją. Izraelio nuodėmė buvo nuolatinis Viešpaties ištikimybės išsižadėjimas, ištvirkavimas su stabais (1 Kor 10, 7) ir atsidavimas jiems. Ištvirkavimas - pirmoji nuodėmė prieš Kūrėją. Krikščioniui ištvirkavimas - tai nuodėmė prieš patį Kristaus Kūną, nes krikščionio kūnas yra Kristaus Kūno narys ir priklauso tik Kristui. Kūniškai susijungdamas su paleistuve krikščionis išardo savo dvasinę vienybę su Kristumi, apiplėšia Kristaus Kūną, atiduodamas jį nuodėmei, ir netenka bendravimo su Juo. Ištvirkavimas - tai nuodėmė ir prieš mūsų pačių kūnus. Krikščionis turi įsisąmoninti, kad jo kūnas taip pat yra šventykla, kurioje gyvena Dvasia (1 Kor 6, 13). Ryšys tarp krikščionio kūno ir Kristaus yra toks glaudus, kad jo kūnas negali priklausyti ir Kristui, ir pasauliui. Dėl mūsų bendrystės Kristaus Kūne mums nevalia nusidėti savo kūnams. Paleistuvis neabejotinai užtrauks Dievo rūstybę (Rom 1, 29; 1 Kor 5, 1; 7, 2; 10, 7; 2 Kor 12, 21; Hbr 12, 16; 13, 4). Krikščionis yra skaistus: jis pašvenčia savo kūną tik Kristaus Kūno tarnystei. Jis žino, kad ant kryžiaus patirta Kristaus Kūno kančia ir mirtis labai artimai siejasi su jo paties kūnu, kuris (kaip ir Kristaus Kūnas) taip pat atiduodamas mirčiai. Bendrystė su nukryžiuotuoju ir pašlovintuoju Kristaus Kūnu išlaisvina mus iš fizinio gyvenimo netyrumo. Šioje bendrystėje kasdien marinamos mūsų laukinės fizinės aistros. Krikščionis gyvena skaisčiai save disciplinuodamas ir savo kūnu tarnauja statydindamas Kristaus Kūną, Bažnyčią. Taip jis elgiasi ir santuokoje - todėl ji irgi tampa Kristaus Kūno dalimi.
Bus daugiau
Ištrauka iš neseniai išleistos D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina“