Nė vienas žodis žmonių lūpose neskamba taip dažnai, kaip žodis „laisvė“. Televizijos reklamos skelbia, kad nusipirkęs tam tikrą automobilį ar pasirinkęs skrydį tam tikros kompanijos lėktuvu tapsi laisvas.Žmonės švenčia savo valstybės Nepriklausomybės dieną, dainuodami dainas apie laisvę ar jų klausydami. Politikai, verslininkai, reklamos vadybininkai, pardavėjai, karinių pajėgų vadai ir tarnautojai - visi žino, kada ir kaip vartoti žodį „laisvė“, norint atkreipti dėmesį ir sudominti. Tik keli žodžiai turi tokį didžiulį svorį.
Šis žodis taip pat aptinkamas Šventajame Rašte ir krikščioniškoje tradicijoje. Kiekvienas, kuris augdamas lankė sekmadieninę Biblijos mokyklą, žino: Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32). Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino (Gal 5, 1). Laisvė tai nėra tik Amerikai būdinga humanitarinė tema; tai ir Evangelijos tema.
Deja, žmonių mintyse visiškai susimaišė dvi iš esmės skirtingos idėjos apie laisvę. Biblinė laisvės idėja stipriai skiriasi nuo kultūrinės šio termino prasmės, tačiau dažnai tai yra painiojama. Laisvė nei viena, nei kita prasme nėra tas pats, kas laisva valia. Ne vieną krikščionį tai gali sugluminti, gali kilti klausimai: Tai kas gi yra tikroji laisvė? Ar laisvė yra tai, kad mes galime pasirinkti? Ar tai tik prievartos ir suvaržymų nebuvimas? Ar laisvas žmogus gali daryti, ką nori? Kuria prasme Jėzus mus išlaisvino ir kuo tai skiriasi nuo laisvės, kurią žada Medisono Aveniu ar Holivudas?
Pačios krikščioniškos Evangelijos šerdyje slypi keista tiesa, kad tikrą laisvę galima patirti tik atsižadėjus kultūrinio supratimo apie laisvę. Evangelija atskiria šiuos du terminus - mėgautis tikra laisve ir tik turėti laisvą valią. Nepriklausomybė ar išlaisvinimas iš tironijos nėra blogas dalykas, bet tai dar nėra tikroji laisvė. Tikroji laisvė, kaip mus moko Evangelija, tai - pasitikėjimas paklūstant arba paklusnus tikėjimas. Pripažinkime, visuomenėje kuriamas tikrai ne toks laisvės įvaizdis.
Vieni pančiai
Kai buvau vaikas, girdėjau daugybę iliustruojančių pamokslų. Mano tėtis buvo pastorius, tad įvairias temas jis dėstydavo ne tik susirinkimuose, bet ir namuose. Taip elgėsi ir evangelistai bei misionieriai, kurie susirinkdavo mūsų namų virtuvėje ar bažnyčioje. Pamenu vieną puikų, gana glaustai išdėstytą palyginimą apie laisvę - Evangelijos laisvę: traukinys gali laisvai judėti tik tol, kol jis važiuoja bėgiais. Kai traukinys nukrypsta nuo bėgių, tai - tik laisvės iliuzija, o ne tikroji laisvė. Traukinys, nuvažiavęs nuo bėgių, yra „laisvas“, bet niekur nebegali pajudėti. Tai nėra tikroji laisvė.
Vienas iš didžiųjų bažnyčios Tėvų, Augustinas, mokė, kad tikroji laisvė - tai ne galimybė pasirinkti ar suvaržymų nebuvimas; tikroji laisvė - tai būti tuo, kuo esi sukurtas būti. Žmonės buvo sukurti pagal Dievo atvaizdą, tad tikroji laisvė - ne bėgti nuo to, bet vis labiau į Jį panašėti. Kuo labiau priartėjame prie tikrojo Dievo atvaizdo, Jėzaus Kristaus, tuo laisvesni mes tampame. Kuo labiau tolstame nuo Jo, tuo labiau mūsų laisvė siaurėja.
Žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, paradoksalu, bet laisvė yra tam tikra priklausomybė arba, kitaip tariant, viena iš pančių rūšių. Martynas Liuteris suvokė šią tiesą geriau nei bet kas kitas, gal išskyrus apaštalą Paulių. 1520 m. tezėse Apie krikščionio laisvę reformatorius išdėstė: „Krikščionis yra laisviausias iš visų ir niekam nepriklauso. Krikščionis yra pats paklusniausias tarnas iš visų ir visiems paklūsta.“
Kitais žodžiais tariant, anot Liuterio, dėl to, ką Kristus padarė dėl jo ir dėl jo tikėjimo Kristumi, krikščionis yra visiškai išlaisvintas iš įstatymo pančių. Jam nieko nebereikia daryti. Iš kitos pusės, būdamas dėkingas už tai, ką Jėzus padarė dėl jo ir jam, krikščionis pašauktas tarnauti Dievui ir žmonėms. Tai įgalina jį tarnauti laisvai ir su džiaugsmu. Žmogus, kuris nepamato šios dalies, nepažįsta išgelbėjimo džiaugsmo. Būtent tai Liuteris ir turėjo mintyje.
Peršokim iš XVI a. į XX a. - nuo reformatoriaus minčių prie radikalaus anabaptistų teologo Johno Howardo Yoderio minčių, kuris savo veikale rašė, kad tikroji laisvė, tai ne įnirtingas savo teisių gynimas, bet savo teisių ir savęs pavedimas Jėzui, būnant visų pirma Jo, o paskui ir Dievo žmonių tarnu.
Laisvė per paklusnumą
Tokią tiesą sunku suvokti gyvenantiems XXI amžiuje - Apšvietos epochos įpėdiniams, kurių smegenis praplovė ir modernizmo brukamos individualizmo, ir laisvamaniškumo idėjos. Nuo pat vaikystės mus tiesiog atakuoja žinia, jog laisvė - tai atkaklus savo teisių ir savo laisvių gynimas, suvaržymų nepaisymas ir savęs ieškojimas. Aukščiausią šiuolaikinės visuomenės vertybę galima apibūdinti taip - „būk sąžiningas pats sau“.
Nė viena tiesa Šventajame Rašte nėra labiau persmelkianti nei ši - tikroji laisvė atrandama paklūstant ir tarnaujant. Ir nė viena tiesa nėra tokia priešinga moderniai kultūrai nei ši. Todėl stovime ties pasirinkimu: Evangelijos žinia apie laisvę arba kultūrinės idėjos apie saviraišką, autonomiškumas ir gyvenimas taip, kaip nori.
Kontrastas tarp Evangelijos tiesos apie tikrąją laisvę ir šėtoniško jos pakaitalo išryškėja jau Pradžios knygoje, kur rašoma apie žmogaus sukūrimą ir jo kritimą. Pradžios knygos 2 skyriuje skaitome, kad Dievas davė žmonėms laisvę: Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk (Pr 2, 16-17). Persmelkti modernizmo ir autonomijos idėjų, į bet kokius apribojimus mes reaguojame taip: „Ir kokia gi tai laisvė?“ Laisvė su apribojimais mums nėra laisvė.
Mes žinome, kaip toks siekis tapti laisviems atsiliepė Adomui, Ievai ir visai žmonijai. Tai gėdos, slapstymosi, susvetimėjimo, priešiškumo, sunkaus triūso ir mirties istorija, - trumpai tariant, visiška laisvės priešingybė. Epinėje poemoje „Prarastasis rojus“ Džonas Miltonas parodijavo žmonijos prometėjišką įniršį prieš bet kokius suvaržymus. Šioje poemoje Liuciferis skelbė: „Geriau karaliauti pragare, nei tarnauti danguje!“ Tačiau turėtų kilti klausimas: kada Ieva ir Adomas buvo labiau laisvi: Edeno sode, kai galėjo valgyti nuo visų medžių, išskyrus vieną, ar išmesti iš rojaus, kai galėjo „laisvai“ gyventi ir valgyti viską, ko tik jie norėjo?
Pradžios knygoje užrašytos istorijos išvada akivaizdi: tikroji laisvė atrandama tik paklūstant Dievui ir bendraujant su Juo. Atkakliai gindami savo teises, labiau trokšdami patys valdyti lopinėlį pragaro nei mėgautis Dievo malonės palaiminimais, tikrąją laisvę prarandame.
Per šią prizmę galima skaityti ir analizuoti daugybę biblinių istorijų - kaip „teokratinę dramą“ dėl laisvės ir jos praradimą, trokštant ir stengiantis mėgautis nevaržoma laisve. Prisiminkime, pavyzdžiui, dažnus Izraelio tautos maištus, kai jie prarasdavo dievišką apsaugą, arba tai, kaip Dovydas iš naujo atrado paklusnumo Dievui džiaugsmą, arba pranašus, kurie kvietė Izraelį ir Judėją laikytis Dievo įstatymų, ir žmones, kurie prarado laisvę, nes laikėsi savo kelių ir nepakluso Dievui.
Niekur kitur ši tema neatskleidžiama aiškiau nei Naujajame Testamente. Jėzus savo mokiniams sakė: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras (Mt 16, 25). Ir vėl: Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas (Mt 20, 26-27). Tiesa, apaštalas Paulius daug ir šiltai kalbėjo apie laisvę Kristuje, laisvę nuo Įstatymo, kaip išorinių suvaržymų ir prievartos gniaužtų. Pasitikėjimas Kristuje, anot jo, yra vienintelis mūsų teisingų santykių su Dievu pamatas. Iš kitos pusės, savo laiškuose jis ragino atsisakyti savo teisių ir laisvių dėl Evangelijos ir dėl to, kad būtų apsaugota kitų žmonių sažinė (Rom 14; 1 Kor 8). Paulius atrado tikrąją laisvę visiškai išsižadėdamas savo teisių: Būdamas nuo nieko nepriklausomas, pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau (1 Kor 9, 19).
Ši Evangelijos tema apie tikrąją laisvę per paklusnumą ir tarnystę yra tokia ryški Biblijoje, kad negali likti nepastebėta. Tačiau dėl mūsų kultūroje taip aukštinamos autonomijos, mes labai dažnai tiesiog pamirštame šią Biblijoje atskleistą tiesą.
Laisvos valios klausimas
Taigi, koks paklusnumas atneša tikrą laisvę? Priešingai vyraujančiai nuomonei, tai ne „primestas“ paklusnumas. Čia nekalbama apie paklusnumą Dievo valiai iš baimės, kai bijome neklusnumo pasekmių. Evangelijoje visuomet kalbama apie savanorišką paklusnumą iš laisvos valios. Nuo to momento, kai paklusnumas Kristui mums tampa nuobodus ar priverstinis, tai jau nebe paklusnumas, apie kurį kalbama Evangelijoje. Tik tuomet, kai paklūstame džiaugsmingai, kai tai kyla iš dėkingumo, tuomet galime pajausti tikrąją laisvę - laisvę būti tuo, kuo esame sukurti būti. Kitais žodžiais sakant, laisvė - tai būti teisingame kelyje.
Antra, paklusnumas, kuris teikia tikrą išlaisvinimą, kyla iš pasiaukojančios meilės. Tokią tarnavimo rūšį galima apibūdinti kaip „revoliucinį pavaldumą“, kai kiekvienas tikintysis siekia gero kitiems, nesiekdamas įtvirtinti savo teisių. Bendruomenėje, kurioje kiekvienas taip gyvena įkvėptas dėkingumo Jėzui Kristui ir sustiprintas Šventosios Dvasios, tarpsta tikroji laisvė.
Kaip visa tai susiję su laisva valia? Ar „laisvė“ ir reiškia „laisvą valią“?
Akivaizdu, kad ne. Kalbėdami apie laisvę, mes kalbame apie Evangelijoje atskleistą laisvę, kuri įkvepia tarnauti ir būti tuo, kuo Dievas mus pašaukė būti, paklusti Kristui ir panašėti į Jį, tad aišku, kad kalbame apie kai ką daugiau nei apie paprastą „laisvą valią“.
Laisva valia yra Dievo suteiktas gebėjimas rinktis Dievo malonės siūlomą tikrąją laisvę arba užsispyrus ir susikoncentravus į save ją atmesti.
Ne visi krikščionys tiki laisva valia. Nesvarbu, tikime laisva valia ar ne, tikroji laisvė yra visai kitas dalykas. Ji neprieštarauja laisvai valiai, bet ją pranoksta.
Visi krikščionys sutinka, kad tikroji laisvė, laisvė - paklūstant Kristui ir panašėjant į Jį, yra Dievo malonės dovana, kurią mes visiškai išgyvensime tik danguje. Tokia yra ir Pauliaus išpažinimo, užrašyto Laiško romiečiams 7 skyriuje, esmė - čia, žemėje, vyksta kova tarp „kūno“ (kritusios prigimties) ir Dvasios, Dievo malonės dovanos, gyvenančios mumyse. Kol mes laukiame visiško pašlovinimo, mes augame laisve tik keisdami savo neapykantos Įstatymui kupiną požiūrį į naują, kai širdis dega troškimu paklusti Kristui. Tik Dievo malonės ir Dvasios padedami, mes galime vis stipriau patirti laisvę nuo nuodėmės ir mirties. Bet laisvės pilnatvę patirsime tik po prisikėlimo.
Teologai šį palaipsniui vykstantį ėjimą į laisvę vadina „šventėjimu“. Kyla diskusijos, kaip stipriai įmanoma išgyventi tą laisvės pilnatvę iki mūsų visiško atpirkimo. Bet vis tik reikia sutikti, kad tikroji laisvė - tai nepelnyta dovana, kuri mums po truputį vis atsiveria.
Laiške filipiečiams Paulius rašo: Taigi mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų, - atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo (Fil 2, 12-13). Kitais žodžiais tariant, išgelbėjimas yra ir dovana, ir užduotis. Paulius sako, kad dovana yra skirta užduočiai atlikti. Mūsų „darbas“ yra paklusti ir tarnauti - mes esame pašaukti laisva valia išpildyti šį pašaukimą. Negalime tiesiog sėdėti ir laukti, kad tai įvyktų savaime.
Malonės pakanka
Kai mes išgyvename tikrojo paklusnumo teikiamą tikrąją laisvę, vis labiau panašėjame į Jį, kaip į Tikrąjį Tarną, mes suvokiame, kad visa tai yra Dievo darbas mumyse. Tai yra „malonės ir laisvos valios paradoksas“.
Pateiksiu dar vieną pavyzdį. Kiekvieną vasarą aš laistau daugybę mano namą karštame ir sausame Teksase supančių gėlių ir krūmelių. Į kitą kiemo kampą nuvedu ilgą laistymo žarną, ją pajungiu ir paleidžiu srovę. Dažniausiai iš karto vanduo nepasirodo. Tuomet sugrįžtu į namus ir patikrinu, ar vanduo tikrai atsuktas. Dažniausiai čiaupas būna atsuktas. Bet kodėl tuomet vanduo netrykšta?
Jau esu pasimokęs, kad tikriausiai kažkur yra susidariusi vandens žarnos kilpa. Kai ją randu ir ištiesinu, vanduo pagaliau ima trykšti.
Dievo malonė, atnešanti laisvę, visuomet yra šalia - išbaigta ir pilna - nuo pat mūsų atsivertimo akimirkos. Malonės mums netrūksta, bet gali būti dalykų, kurie trukdo jai veikti - klaidingi požiūriai, įpročiai, savanaudiškos paskatos, klaidingi motyvai. Dvasiai padedant turime tai atrasti ir atgailaudami bei nusižemindami tas kliūtis pašalinti. Laisva valia yra būtina sąlyga šioje situacijoje, bet ne galutinis rezultatas. Šis procesas veda ne į visišką nepriklausomybę, bet į vis labiau augančią laisvę nuo nuodėmės ir mirties. Mes jau esame laisvi nuo įstatymo ir pasmerkimo. Laisvė tapti tuo, kuo Dievas mus sukūrė būti, - tai Jo ir mūsų darbas. Tai, ką Jis padarė, įgalina veikti ir mane. Ir Jam atitenka visa šlovė. Bet tai yra procesas, kitaip nei išgelbėjimas.
Evangelija yra Geroji Naujiena. Joje slypi ne prievolė padaryti kažką ar kažkam paklusti, nes tai asocijuojasi tik su blogomis naujienomis. Evangelija - tai žinia apie tai, ką gauname, ir tai visada yra gera naujiena. Tai gera žinia apie tai, ką aš gaučiau, jei su džiaugsmu leisčiau Dievui, per Dvasią, daryti savo darbą manyje; tai - garantuota pergalė prieš nuodėmę ir mirtį. Kai suvoksime šią pergalę ir atsisakysime reikalavimų patys valdyti mūsų „karalystes“, tuomet iš tiesų tapsime laisvi.
Iš www.ctlibrary.com
vertė Jurgita Ratautienė