Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: „Akis už akį“ ir „dantis už dantį.“ O Aš jums sakau: nesipriešinkite piktam, bet, jei kas tave muštų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo tuniką, atiduok jam ir apsiaustą.
Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk (Mt 5, 38-42).
Pasakymus „akis už akį“ ir „dantis už dantį“ Jėzus priskiria prie jau anksčiau Jo cituotų Senojo Testamento įsakymų, pavyzdžiui, kad ir prie šeštojo įsakymo, draudžiančio žudyti. Šį pasakymą (kaip ir šeštąjį įsakymą) Jėzus laiko tikru Dievo įstatymu, kurio, kaip ir visų kitų, nevalia anuliuoti. Jis privalo būti išpildytas iki paskutinės raidelės. Jėzus tikrai nepritartų nūnai įsigalėjusiai tendencijai laikyti Dekalogą svarbesniu už visą likusį Senojo Testamento Įstatymą. Jam visas Senojo Testamento Įstatymas sudaro vienovę, ir Jėzus iš savo mokinių reikalauja, kad jis būtų vykdomas.
Dėl Jėzaus Jo sekėjai išsižada visų savo asmeninių teisių. Jis vadina juos palaimintais, nes jie yra romūs. Jeigu mokiniai, dėl Jo viską palikę, vis dar norėtų įsikibę laikytis savųjų teisių, jie nebebūtų Jo sekėjai. Šis fragmentas yra ne kas kita, kaip Kalno pamokslo palaiminimų išplėtojimas.
Senajame Testamente asmens teises saugo Dievo įsteigta atpildo sistema. Už visokį blogį turi būti atlyginta. Atpildo tikslas - teisingos bendruomenės kūrimas, atskleidžiant blogį ir nugalint bei pašalinant jį iš Dievo tautos gyvenimo. Toks yra atpildo principu paremto Įstatymo tikslas.
Jėzus pasitelkia šį dieviškos valios pareiškimą, patvirtindamas, jog atpildas pajėgus nuteisti ir nugalėti blogį bei užtikrinti gerus santykius tarp mokinių - tikrojo Izraelio. Teisingai naudodamas atpildo principą, krikščionis iš tiesų nugali blogį ir pasirodo esąs tikras Kristaus mokinys.
Teisingas būdas atsilyginti už blogį, pasak Jėzaus, - nesipriešinti blogiui.
Šis Kristaus pasakymas pašalina Bažnyčią iš politikos ir teisės sferos. Bažnyčiai nelemta būti tautine bendruomene, kaip kad buvo senasis Izraelis. Bažnyčia - tai tikinčiųjų bendruomenė, nesaistoma jokiais politiniais ar tautiniais saitais. Senasis Izraelis buvo ir išrinktoji Dievo tauta, ir tautinė bendruomenė, kurioje pagal Dievo valią jėga būdavo atremiama jėga. Tačiau Bažnyčios gyvenime šito nebėra: Ji neturi nei politinio, nei tautinio statuso, todėl privalo kantriai iškęti agresiją. Tik taip įmanoma puoselėti bendrystę, priešingu atveju blogis tik kaupsis.
Taigi krikščionis, susidūręs su neteisybe, nesilaiko įsikibęs savo teisių ir nepuola jų ginti bet kokia kaina. Jis absoliučiai laisvas nuo bet kokios nuosavybės ir yra atsidavęs Kristui ir niekam daugiau. Mokinių išskirtinis atsidavimas Kristui sudaro vienintelį deramą pagrindą geriems santykiams, o agresorius lieka stovėti akis į akį su Juo.
Vienintelis būdas nugalėti blogį - leisti jam rutuliotis, kol jis galiausiai patenka į aklavietę ir sustoja, nes nesutinka pasipriešinimo, kurio taip tikėjosi. Priešinimasis tik pakursto blogį, į ugnį šliūkšteldamas dar daugiau žibalo. Tačiau, kai blogis nesusiduria su pasipriešinimu ir nesutinka jokios kitos kliūties, o tik kantrų pakantumą, jo geluonis ištraukiamas ir galiausiai jis susiduria su sau lygių neturinčiu priešininku. Be abejo, taip atsitinka tik tada, kai nelieka nė lašo pasipriešinimo ir nė minties apie kerštą. Blogis neberanda savo taikinio, nebepagimdo daugiau blogio ir išsikvepia.
Pakęsdami blogį mes išvengiame konflikto. Kai nesipriešiname, blogis virsta išeikvota jėga. Krikščionis, neatsilygindamas priešui tuo pačiu ir pasirinkdamas kentėjimą be pasipriešinimo, iškelia aikštėn visą jo įžūlumo ir įžeidimo nuodėmingumą. Nesugebėjusi išprovokuoti atsakomųjų veiksmų, prievarta lieka stovėti visiškai pasmerkta. Jei koks žmogus neteisėtai reikalauja, kad atiduočiau jam savo tuniką, aš jam pasiūlau dar ir savo apsiaustą, tuo visiškai atremdamas jo reikalavimą. Jeigu jis verčia mane nueiti su juo dar mylią, aš taip ir padarau, parodydamas, kaip jis piktnaudžiauja mano geranoriškumu. Palikti viską dėl Kristaus pašaukimo reiškia būti visiškai patenkintu turint tik Jį ir sekant tik paskui Jį. Nesiimdamas pats savęs ginti, krikščionis tik patvirtina absoliutų savo atsidavimą Jėzui ir parodo, jog nėra valdomas savojo ego. Toks atsidavimas Jėzui ir yra vienintelė jėga, galinti nugalėti blogį.
Mes kalbame apie blogį ne abstrakčiai, o apie blogą asmenį. Blogą asmenį Jėzus tiesiai šviesiai pavadina blogu. Jei esu užpuolamas, nereiškia, jog toleruoju ar pateisinu agresiją. Kantrus blogio pakentimas nėra jo pateisinimas ar skatinimas. Gėdingas užpuolimas, prievarta, išnaudojimas - visa tai yra blogis. Šitai suvokdamas, mokinys privalo elgtis taip, kaip elgėsi Jėzus: susidūręs su blogu asmeniu, turi jam nesipriešinti, bet kantriai pakęsti. Sąmoningai pasirinkta kančia yra stipresnė už blogį ir galiausiai jį nugali. Kuo didesnis blogis, tuo labiau krikščionis turi būti pasiruošęs kentėti - tada blogas žmogus atsidurs Jėzaus rankose.
Reformatoriai pasiūlė visiškai kitokią mūsų aptariamo fragmento interpretaciją. Jie atskyrė asmeninius krikščionio kentėjimus nuo tų kentėjimų, kuriuos jis patiria atlikdamas savo pareigas Dievo jam skirtame poste, tvirtindami, jog priesakas nenaudoti smurto galioja pirmuoju atveju, bet ne antruoju. Antruoju atveju mes ne tik kad neprivalome vengti smurto, bet, jei iš tiesų norime elgtis nuoširdžiai ir meilės dvasioje, netgi turime daryti priešingai - jėgai pasipriešinti jėga, idant sustabdytume blogio išpuolį. Remdamiesi tokiu požiūriu, reformatoriai pateisino karo veiksmus bei kitas legalias sankcijas prieš blogį. Tačiau šitoks asmens atskyrimas nuo jo pareigybių yra visiškai svetimas Jėzaus mokymui, apie tai Jis nieko nekalba. Į savo mokinius Jėzus kreipiasi kaip į žmones, kurie viską paliko bei nusekė paskui Jį, ir prievartos nenaudojimo priesakas vienodai galioja tiek jų asmeniniame gyvenime, tiek jiems vykdant oficialias pareigas. Jis yra viso gyvenimo Viešpats ir reikalauja nedalomos ištikimybės. Argi mano elgesys kaip privataus asmens turi būti vienoks, o kaip oficialaus - kitoks? Nejaugi, susidūręs su priešiškumu kaip vaikų tėvas, turiu tai pakęsti, o, pavyzdžiui, būdamas bendruomenės pastorius ar valstybės tarnautojas, turiu tam pasipriešinti? Argi aš nesu Jėzaus akivaizdoje visada, net ir vykdydamas oficialias savo pareigas?
O gal sekuliariame pasaulyje iš viso neįmanoma paklusti tokiam Jėzaus priesakui? Juk silpnumas ir bejėgiškumas tik kursto agresiją. Galbūt Jėzaus reikalavimas tėra neįgyvendinamas idealas? Nejaugi Jis užmerkia akis prieš realybę - pasaulio nuodėmę? Krikščioniškos bendruomenės uždarame gyvenime toks idealas gal ir būtų pasiekiamas, bet pasaulyje - tai nuodėmę ignoruojantis perfekcionizmas. Nesipriešinti blogiui nuodėmės ir blogio pilname pasaulyje tiesiog neįmanoma.
Tačiau Jėzus mums sako, jog būtent todėl, kad gyvename pasaulyje, ir būtent todėl, kad pasaulis yra blogio pavergtas, šis nesipriešinimo priesakas ir turi būti vykdomas. Juk neimsime kaltinti Jėzaus, jog Jis ignoruoja realiai egzistuojančio blogio galią! Visas Jo gyvenimas tebuvo nuolat besitęsiantis konfliktas su velniu. Blogį Jėzus vadina blogiu ir savo mokiniams įsako jam nesipriešinti. Kaipgi tai įmanoma?
Siekis paversti šį Jėzaus įsakymą universaliu etiniu įstatymu iš tiesų būtų utopija; pasaulis niekuomet nepaklus tokiems įstatymams, be to, tai reikštų Dievo ir Jo nustatytos tvarkos pasaulio išsaugojimui neigimą. Jėzus nėra universalių politinių projektų kūrėjas - Jis yra Tas, kuris įveikė blogį kentėjimu. Rodės, jog ant kryžiaus triumfuoja blogis, tačiau iš tiesų nugalėjo Jėzus. Ir tiktai kryžius pagrindžia priesaką nesipriešinti blogiui, nes tik kryžius gali įžiebti tikėjimą pergale prieš blogį - tikėjimą, kuris įgalins žmones paklusti šiam priesakui. Tie, kurie paklūsta, palaiminti pažadu, jog bus ir Kristaus pergalės, ir jo kentėjimų dalininkai.
Kristaus kančia - tai dieviškos meilės pergalė prieš blogio jėgas ir vienintelis motyvas krikščionio paklusnumui. Štai ir vėl Jėzus kviečia savo sekėjus dalytis Jo kančia. Kaip įtikinsime pasaulį, pamokslaudami apie Kristaus kančią, jeigu patys jos vengsime savo gyvenime? Tai, ką Jėzus įsakė, Jis pats įvykdė ant kryžiaus ir maloningai stiprina mokinius Jo kentėjimų bendrystėje. Kryžius - vienintelė jėga pasaulyje, įrodanti, jog kenčianti meilė gali atlyginti už blogį ir jį nugalėti. Pašaukdamas pas save mokinius, Jėzus jiems suteikė galimybę tapti kryžiaus dalininkais. Dėl to jie vadinami palaimintais.