Ibervillea sonorae - vienas įdomiausių augalų pasaulyje, galintis be vandens ir žemės išgyventi neįtikėtinai ilgai. Kaip pasakoja Annie Dillard, vienas toks augalas be dirvožemio ir vandens net septynerius metus buvo eksponuojamas Niujorko botanikos sode.Septynerius metus iš eilės jis viltingai išleisdavo ūglius, tikėdamasis rasti vandens, ir septynerius metus iš eilės toliau džiūdavo, vildamasis, jog kitąmet pasiseks.
Šis augalas - puikus ištvermės ir atkaklumo pavyzdys, rodantis, kaip svarbu sunkumams užklupus nepasiduoti. Vis dėl to ir atkaklumas turi ribas. Net ir Ibervillea sonorae po aštuonerių metų sadistiškos sausros Niujorko botanikos sode tebuvo miręs augalas.
Daugelis mūsų puikiai žinome, ką reiškia septyni sausros bei troškulio sezonai ir aštuntojo pavasario laukimas - nebelieka jėgų, energijos, vos begalime išleisti varganą ūglį. Ir tai kartais pasitaiko septynis ar net aštuonis kartus per metus. Tam mažam dykumos augalui tikrai galime pavydėti ištvermės. Užtenka šiek tiek nuovargio, sunkaus darbo, užsitęsusios ligos ar tiesiog prastos mitybos, ir mums prireikia gero nakties miego, laisvos dienos, pasivaikščiojimo parke ar net vaistų. Įprastam nuovargiui - įprastas gydymas, ir viskas vėl sustoja į vietas.
Gilesnė reikšmė
Mūsų nuovargis ir troškulys, nepaisant išvardintų galimų priežasčių, gali turėti ir gilesnę reikšmę. Džonas Sanfordas apie tai kalba, pasitelkdamas seno šulinio, stovėjusio šalia jo šeimos sodybos Niuhampšyre, paveikslą. Šulinio vanduo buvo be galo tyras ir šaltas. Karščiausiomis vasaromis ir didžiausių sausrų metu tai buvo pagrindinis džiaugsmo ir atgaivos šaltinis. Dėl šios priežasties tas „ištikimasis“ šulinys Džonui stipriai įsirėžė atmintin ir priminė daug gražiausių kaime praleistų vasarų. Visgi, laikui bėgant, sodyba buvo rekonstruota: įvesta elektra, nutiesus vandentiekį namuose ėmė tekėti karštas ir šaltas vanduo. Ilgainiui senasis šulinys tapo nereikalingas, tad buvo nuspręsta jį užkalti ir palikti nenumatytiems atvejams ateityje.
Visgi po daug metų, vedinas vaikystės atsiminimų apie gaivų ir tyrą vandenį, Sanfordas atidarė šulinį ir nuleido į jį kibirą, tikėdamasis pasemti nostalgiją keliančio, gaivinančio vandens. Jo nuostabai ir netikėtumui, ilgus metus tarnavęs ir didžiausias sausras atlaikęs šulinys buvo išdžiūvęs. Suglumęs, jis kalbėjosi su vietiniais gyventojais, siekdamas išsiaiškinti, kodėl taip nutiko. Džonas sužinojo, kad vanduo į tokio tipo šulinius atiteka šimtais mažų požeminių upeliūkščių. Kol vanduo semiamas, šuliny nuolatos atsiranda vietos naujam vandeniui atitekėti, todėl upeliais nuolatos teka srovė, neleidžianti jiems užakti. Tačiau nustojus naudoti šulinio vandenį, tuose upeliuose prisirenka purvo, ir vanduo nustoja tekėti. Šulinys išdžiūvo ne todėl, kad buvo dažnai naudojamas, bet priešingai - todėl, kad nebuvo naudojamas pakankamai dažnai.
Sanfordas pastebi, jog mūsų sielos yra panašios į minėtą šulinį. Jeigu nesiartiname prie Jėzaus, Jo pažadėto gyvojo vandens šaltiniai mumyse užanka (Jn 7, 38), mūsų širdys tampa uždaresnės, išdžiūva, ir mes nė nepastebime, kaip ateina „aštunti sausros metai“. Negerdami iš Dievo mums teikiamų gilių versmių, ilgainiui apskritai prarandame gebėjimą gerti. Nesimelsdami, mes patys save nubaudžiame. Gyvenimas be maldos yra ir ligos priežastis, ir pati liga. Štai tokia yra gilesnė nuovargio tarnaujant reikšmė.
Dvasinis abejingumas
Išsekę ir neturėdami tikslo, mes svirduliuojame diena iš dienos, lyg nuo troškulio mirštantys žmonės dykumoje. Pamokslavimas, mokymas, konsultavimas ir vadovavimas tampa nepakeliamomis naštomis, nes pamirštame, kodėl apskritai visa tai darome. Šis nuovargis primena tai, ką viduramžių teologai laikė mirtina nuodėme - inertiškumą arba abejingumą, lotyniškai tai vadinama acedia. Tuomet, kai paprastas nuovargis sako: „Žinau, kad turėčiau tai daryti, tačiau neturiu tam jėgų“, dvasinis abejingumas klausia: „Kam visa tai? Koks skirtumas? Ką tai pakeis?“
Richardas J. Neuhausas savo knygoje „Laisvė tarnystei“ rašo, kad acedia - tai penktadienis, praleistas ruošiant sekmadienio bukletą, tai trys valandos, tuščiai praleistos skaitant žurnalą „Times“, vėliau tai priskiriant „studijoms“. Acedia - tai nesuskaičiuojami vakarai, praleisti prie televizoriaus, skirti ne pramogoms ar edukacijai, bet veikiau gynybiškam darbų ir pareigų atidėliojimui. Acedia galiausiai yra abejingumas, atsisakymas vesti kenčiančius ir nuskriaustuosius prie Viešpaties.
Vienas pažįstamas gydytojas pasiūlė perskaityti tarptautiniame medicinos žurnale publikuotą straipsnį, kuriame buvo rašoma apie psichologinę būseną, sutrikimą, vadinamą „pasidavimo kompleksu“ arba tiesiog „pasidavimu“. Šis sutrikimas pasireiškia žmonėms, nebematantiems priežasčių gyventi, kurie, mąstydami apie savo egzistenciją, klausia: „Kodėl? Argi svarbu, kas man nutiks?“ Todėl dvasinis abejingumas ne tik silpnina kūno atsparumą ligoms, bet pastoriams ir kitiems tarnaujantiems gali sukelti ilgalaikį nuovargį.
Hiperaktyvumas
Gali pasirodyti keista, tačiau dvasinis nuovargis gali pažadinti ir hiperaktyvumą - tai, kas iš pažiūros atrodo kaip visiška priešingybė abejingumui. Visgi tai tėra dar viena to paties troškulio dimensija, dar vienas „kodėl?“, išsunkiantis mūsų jėgas ir trukdantis tarnaujant koncentruotis į klausimą „kas?“. Neuhausas visiškai teisingai teigia, kad hiperaktyvumas ir abejingumas yra tapačios nuodėmės, tarsi dvyniai. Vienintelis skirtumas - tai sunerimusi, karštligiška hiperaktyvumo išraiška. Per daug pavargęs melstis ar per daug užsiėmęs melstis - tai dvi tos pačios monetos pusės. Mes arba slenkame per dienas išvargę ir be tikslo, lyg ištroškę žmonės dykumoje, arba, lyg miškuose paklydę vaikai, kuo labiau pasiklydę jaučiamės, tuo greičiau bėgame.
Tiems iš mūsų, kuriems trūksta nuoširdaus noro ir motyvacijos tarnauti, varomąja jėga tampa darbotvarkės ir planai. Hiperaktyvumas yra tarsi greitas maistas, o autentišką motyvaciją galėtume palyginti su maistinga, subalansuota dieta. Hiperaktyvumas suteikia mums pasitenkinimą, bet nepamaitina. Naujajame Testamente tai vadinama „efeziečių sindromu“, kuris aprašytas Apreiškimo Jonui 2 skyriaus 1-7 eilutėse: pirmoji meilė praeina, lieka tik išorinė forma ir įvairūs blizgučiai. Tai, ko gero, dažniausiai minima blogybė, dėl kurios gausiai meldžiamasi šiandieniniuose lyderystės seminaruose. Pamiršdami, kodėl tarnaujame, mes visą dėmesį sutelkiame į tai, kaip tai darome. Tuomet vietoj kadaise žydėjusio kūrybiškumo ir gilios meilės pažadinto švelnumo, belieka spausdintas „sekso vadovas“.
Būdamas dvidešimt šešerių, aš palūžau emociškai, išdžiūvau, lyg tas šulinys sodyboje, ir nesustodamas bėgau, lyg miške paklydęs vaikas. Tuo metu turėjau daugybę užsiėmimų: studijavau seminarijoje, buvau vietinio krikščioniško koledžo vyrų bendrabučio seniūnas, puse etato dirbau organizacijoje „Young Life“, taip pat buvau krikščioniško konferencijų centro pranešėjas. Be to, mano gyvenimo būdas prieštaravo beveik viskam, ko mokiau ir apie ką pamokslavau.
Vieną vakarą, į savo bendrabučio kambarį grįžau toks pavargęs, jog 11 val. kritau tiesiai į lovą (bendrabutyje gyvenančiam studentui tai tikrai anksti). Užmigęs susapnavau košmarą, kuriame šlykščių, perbalusių padarų buvau įspaustas į kampą. Stipriais mostais jie kaskart atplėšdavo didelius mano kūno gabalus, taip draskydami mane į skutelius. Krūptelėjęs nubudau ir bandžiau save įtikinti, jog jau nesapnuoju. Galiausiai, apsirengęs išėjau pasivaikščioti po bendrabutį, tikėdamasis nuvyti šalin tą siaubą. Tik kiek pavaikštinėjęs galėjau vėl grįžti į lovą ir užmigti.
Nubudęs kitą rytą jaučiausi lyg užkluptas pagirių (ši būsena man buvo pažįstama), nors išvakarėse tikrai nebuvau nieko gėręs. Norėdamas prasiblaškyti, nusprendžiau pabėgioti koledžo stadione, tačiau atėjęs iki stadiono pamačiau užrakintus vartus. Nors pustrečio metro aukščio tvorą buvau įveikęs daugelį kartų, tądien šis iššūkis man pasirodė per didelis. Jeigu būtumėte tuomet mane matę, būtumėte išvydę verkšlenantį, lyg naujagimis, jaunuolį. Negalėjau nė pagalvoti apie kokią nors veiklą. Visgi, nustojęs verkti, šiaip taip perlipau tvorą ir pradėjau bėgti. Savijauta pagerėjo. Vėliau, grįžtant atgal ir mąstant, teko sau pripažinti, jog turiu didelių problemų.
Mano „šulinys“ buvo išdžiūvęs. Iš Viešpaties versmių nebegėriau jau labai ilgai. Todėl nusprendžiau nutraukti beveik viską, ką tuo metu veikiau, kreipiausi pagalbos, ėmiausi esminių gyvenimo pokyčių ir pajudėjau sveikesnio gyvenimo link. Galima sakyti, kad nešinas kastuvu ir kirtikliu pradėjau kasti ten, kur kadaise tekėjo vanduo. Teko daug ir sunkiai dirbti. Išgyvenau nusivylimą, gilų skausmą ir neviltį, tačiau nieko kito atgailaudamas ir negalėjau tikėtis. Vis dėlto džiaugiuosi, kad tai įvyko anksčiau, o ne vėliau, kad tai nutiko, kai man buvo dvidešimt šešeri, o ne keturiasdešimt šešeri. Mums tarnaujant, rizika tik auga, nes su amžiumi įgyjame vis daugiau atsakomybių.
Paklausite, ar šulinys nuo to karto daugiau neišdžiūvo? Daugiau niekuomet nebuvo taip stipriai išdžiūvęs kaip tą kartą, tačiau „sausros“ periodų pasitaiko, ir dažniausiai tai pasireiškia būtent hiperaktyvumu. Atpažįstu tai, jei išvykstu kur nors atokiau, kad galėčiau ramiai pasimelsti, tačiau, užuot meldęsis, visą dieną miegu. Tuomet suprantu, kad „šulinys“ vėl išseko. Būnu labai pavargęs, o tai - ryškiausias ženklas, jog per ilgai negėriau iš gyvųjų versmių. Su malda dažnai nutinka panašiai, kaip ir su šeima. Pažadai praleisti laiką drauge su šeima, kaip ir pažadai melstis dažnai tėra dingstis atidėti tai, ko mums išties reikia, bet ko mes mažiausiai norime. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju be kiekybės nebus kokybės. Diena meldžiantis neatsvers savaitės be maldos.
Puikybė
Dvyniai, abejingumas ir hiperaktyvumas, turi ir seserį - puikybę. Senovės graikų kalboje žodis hubris (puikybė) buvo vartojamas nusakyti kvailam ir nepagrįstam siekiui prilygti dievams. Ši blogybė, nekyla iš dvasinio nuovargio ir troškulio, bet sudaro šių dalykų branduolį ir esmę. Krikščionio gyvenime puikybė kyla visada, kai mes ką nors darome siekdami patys išsigelbėti. Tai ypač aktualu bažnyčios tarnautojams. Puikybė pasireiškia teisumo darbais, kai siekiame patys išgelbėti bažnyčią ar tarnavimą.
Pati puikybė yra blogybė, bet ji dar paruošia dirvą abejingumui ir hiperaktyvumui. Didžiausią savo, kaip vyresniojo bažnyčios pastoriaus, krizę išgyvenau gana anksti. Jos ašimi tapo tai, ką mėgau daryti labiausiai - pamokslavimas. Laikui bėgant, mano gyvenime nusistovėjo tam tikra rutina: nuo sekmadienio popietės iki pirmadienio ryto aš jausdavausi prislėgtas; nuo pirmadienio popietės iki trečiadienio vakaro savijauta pasitaisydavo ir išlikdavo gera, ketvirtadienį atsiradęs dirglumas stiprėdavo ir aukščiausią tašką pasiekdavo šeštadienį. Na, o sekmadienio rytą staiga tapdavau rūpestingu, lengvai bendraujančiu, maloniu žmogumi, kurį visi, išskyrus mano žmoną, pažinojo kaip pastorių Beną. Savaitei praėjus, t. y. sekmadienio popietę, vėl sugrįždavo nuovargis ir depresija.
Šis ciklas kartojosi savaitė po savaitės, ir po kelių mėnesių mano nuotaikų kaita jau svyravo nuo tiesiog karštligiško aktyvumo iki paralyžiuojančio vangumo ir abejingumo. Negana to, tokie emociniai pokyčiai galėjo įvykti net tą pačią dieną. Aš buvau praradęs tiek dvasinę, tiek emocinę pusiausvyrą. Nors niekada nedvejojau Dievo man skirtu pašaukimu tarnauti, tuo metu pradėjau nekęsti to, ką visuomet mėgau. Svarsčiau: „Nejaugi toks bus visas likęs mano gyvenimas? Nejau teks gyventi, taikantis su tuo, ko negaliu pakęsti?“ Kažkas akivaizdžiai turėjo keistis.
Atsakymas atėjo vieną dieną, man besėdint prie stalo savo darbo kambaryje. Priešingoje kambario pusėje stovinčioje knygų lentynoje, įrišta į odą stovėjo pamokslininkų, kuriuos laikiau savo autoritetais, Sperdženo, Maklareno, Thielicke, pamokslų kolekcija, skirta ateinančioms kartoms skaityti ir gėrėtis. Kaskart, kai ruošdavausi pamokslui, atrodydavo, lyg šie pripažinti dvasininkai, kaip komisija, besiginant daktaro disertaciją, tylėdami ir kritiškai nusiteikę vertino mane ir mano ruošiamą žinią. O kaip aš norėjau jiems įtikti, juos pamaloninti, prie jų prisijungti! Kiekvieną savaitę troškau paruošti tobulą, geriausią pamokslą. Norėjau, kad ir mano pamokslai kada nors būtų taip įrišti oda, kad mano palikuonims keltų susidomėjimą ir žavesį. Sutinku, kad tai - pati blogiausia priežastis pamokslauti. Užuot siekęs įtikti vieninteliam svarbiausiam klausytojui - Dievui, aš vyliausi įsiteikti ir patikti žymiai platesnei auditorijai: bažnyčios lankytojams, savo mentoriams, potencialiems leidėjams ir ateities kartoms. Superžvaigždės statusas nuo manęs kas savaitę vis labiau tolo, o sekmadieninė depresija stiprėjo dėl vis ryškesnio neatitikimo tarp to, ko siekiau, ir to, kur atsidūriau. Mano pamokslai buvo persmelkti teisuoliškumo. Puikybės vedinas nuoširdų tikėjimą iškeičiau į šlovės troškimą ir siekį, kuris mane visiškai išsunkė bei išvargino.
Maldos vertė yra neįkainojama jau vien dėl to, kad ji nuolatos primena mums, kas mes esame ir koks yra mūsų santykis su Dievu. 127-oje psalmėje rašoma: Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Be Dievo mes esame bejėgiai (Jn 15, 5), ir malda yra tarsi lakmuso popierėlis, padedantis nepamiršti tikrosios savo padėties. Melstis ir išlikti pilnam puikybės - neįmanoma.
Prisiminkime - kodėl?
Abejingumas, hiperaktyvumas, puikybė - tai trys to paties inertiškumo formos, stumiančios užmarštin tikruosius tarnystės tikslus ir priežastis, atskiriančios mus nuo Vynmedžio, kurio šakomis esame sukurti būti, formos, kurios galiausiai triukšmu, dideliu gyvenimo tempu ir kitomis priemonėmis trukdo pamatyti mūsų tapatybės susiskaldymą bei gyvenimo padrikumą.
Vienintelis tikras priešnuodis užmarščiai yra gebėjimas atsiminti. Bunjano knygoje „Piligrimo kelionė“ piligrimai, nepaisydami piemenų perspėjimų, nusprendė palikti Maloniuosius kalnus ir keliauti per Užburtąjį slėnį. Čia pagrindinis pavojus buvo didžiulis troškimas užmigti visam laikui, be galimybės vėl nubusti. Ir išties, kaip piemenys ir sakė, kelionės metu mieguistumas tapo beveik nebepakeliamas. Viltingasis troško nors akimirką nusnūsti, tačiau Krikščionis nenustodamas jį kalbino. Jis klausė: „Kokios priežastys paskatino tave ryžtis šiai kelionei?“ Kitaip tariant, jis klausė Viltingojo, kodėl šis iškeliavo, kodėl nusprendė tai padaryti. Panirdamas į prisiminimus ir pasakodamas savo istoriją, Viltingasis nesustodamas kalbėjo ir taip sugebėjo neužmigti. Taigi, būtent gebėjimas prisiminti, atmintis yra tai, kas neleidžia mums užsnūsti. Eucharistija arba Viešpaties Vakarienė yra nuostabi ir reikšminga todėl, kad mes kviečiami prisiminti Jėzaus meilę ir malonę, ir tai kas kartą artina mus prie Jo. Tai pati tikriausia meilės šventė, kviečianti prisiminti Jo atperkančią malonę.
Malda - tai dar vienas būdas prisiminti. Tai galimybė susidurti akis į akį su Tuo, kuris, išgelbėdamas mus, stojo mūsų pusėn. Melstis - tai puoselėti nuostabią pirmąją meilę, kurią Viešpats Jėzus kviečia mus prisiminti (Apr 2, 5). Tai - galimybė susijungti su meile, kuri mus kviečia pasauliui skelbti Gerąją Naujieną. Melstis - tai prisiminti, kodėl mes buvome pašaukti tarnauti.
Problema yra tai, kad kuo labiau mums reikia prisiminti, kuo mums tai svarbiau, tuo mažiau esame linkę tai daryti. Kuo labiau mums reikia maldos, tuo mažiau mes norime melstis. O nesimelsdami mes tuo pačiu prarandame ir troškimą melstis. Tai - lyg uždaras ratas, nes nesimelsdami mes save nubaudžiame. Taigi malda - būtina. Negalime sėdėti rankas sudėję ir laukti, kol, lyg liepsnos liežuviai Sekminių dieną, mus užklups troškimas melstis. Tiesiog pradėkime ir melskimės! Pasirinkimai, kuriuos priimame, kai, atrodytų, nesame tam motyvuoti, krikščionio gyvenime dažnai yra svarbiausi. Apie tai kalba ir C. S. Lewis sukurtas personažas - patyręs velnias Kipšas, kuris rašo laišką ir siekia pamokyti jauną velniūkštį Nelabuką. Pastarajam patariama atminti, kad krikščioniškojo gyvenimo pradžioje Dievas dažnai leidžia tikinčiajam emociškai patirti, išgyventi Jo artumą. Tačiau tai niekada nesitęsia per ilgai, nes Dievo tikslas yra padėti mums tvirtai atsistoti ant kojų, ugdyti valios stiprybę, kad būtume tvirti, kai visas tikėjimo blizgesys ir patrauklumas nublanksta. Kipšas pastebi, kad būtent šių sudėtingų periodų metu mes bręstame ir vis labiau tampame tokie, kokius Dievas mus ir trokšta matyti.
Maldos neįmanoma pervertinti, todėl - melskimės. Atmintis gerėja ją lavinant. Mokymasis melstis šiuo atveju prilygsta mokymuisi plaukti. Plaukti išmokstama ne apie tai kalbant, o panyrant į vandenį ir bandant plaukti. Prieš suteikdama džiaugsmą, malda pirmiausia reikalauja disciplinos. Ir net tuomet, kai melsdamiesi patiriame džiaugsmą, drausmė ir disciplina vis tiek yra reikalingos. Vienas mano draugas, garsus imtynininkas, rūsyje, kuriame treniruojasi, yra pasikabinęs plakatą, kuriame pavaizduotas prakaitu nulietas vyras, iš visų jėgų besistengiantis pakelti svarmenį. Ant plakato yra ir užrašas: „Tėra dviejų rūšių skausmas: kylantis drausmingai treniruojantis ir skausmas, sukeltas apgailestavimo.“ Tą patį galime pasakyti ir bendrai apie gyvenimą, ir konkrečiai apie maldą. Gyvenimas - tai skausmas, ir mes jo negalime išvengti. Užtat galime pasirinkti, kokį skausmą kęsime. Tai gali būti tiesiog diskomfortas, patiriamas meldžiantis, kai to daryti nenorime, arba nuolatinis, gyvenimo ir tarnystės be maldos sukeltas sielvartas bei nuovargis.
Prisiminkime - kas?
Už galimybę prisiminti, kodėl tarnaujame Kristui, geriau yra tik galimybė prisiminti, kas Jis ir koks Jis yra. Jėzus, o ne kas kitas, kviečia visus pailsusius ir nuvargusius, visus tinginčius ir surandančius krūvas priežasčių nesimelsti, sakydamas: Ateikite pas mane <...> ir Aš jus atgaivinsiu <...> ir jūs rasite savo sieloms atgaivą (Mt 11, 28-29). Jis žino, kaip sunku yra darbuotis Karalystės labui, Jis supranta mūsų nuovargį, užjaučia mus net tuomet, kai visiškai nenorime melstis. Būti su Juo, būti šalia Jo visiškai pakanka. Kur dar mes galime eiti? Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius (Jn 6, 68).
Evangelistas Lukas puikiai aprašo apaštalų Petro ir Jono akistatą su sinedrionu. Jis rašo, kad salėje sėdintys Įstatymo mokytojai ir vyresnieji buvo priblokšti šių neišsilavinusių ir paprastų vyrų drąsos. Geriausia, ką galime pasiūlyti savo bažnyčios žmonėms, yra ne išsilavinimas, ne naujos ir geros idėjos ir net ne dovanos ar įvairios galimybės. Geriausia, ką galime jiems pasiūlyti, yra buvimo su Dievu vaisiai, unikalios ir neatkartojamos patirties Jo akivaizdoje rezultatas.
Tarnautojo karjeros kelias yra nusėtas nuvargusių ir išsekusių specialistų kūnų. Taip yra todėl, kad tarnystė, tai - ne karjera, o mes, tarnautojai, - ne konkrečios srities specialistai. Tarnystė - tai pašaukimas, o esminis skirtumas tarp pašaukimo ir karjeros yra maldos svarba mūsų darbe ir gyvenime.
Žodis karjera yra kilęs iš prancūziško žodžio carriere, kurio reikšmė - „kelias, greitkelis“. Mintyse nusipiešia kelio vaizdas: rankose žemėlapis, horizonte - kelionės tikslas, sužymėti nakvynės, maitinimosi ir degalų pildymo taškai. Žvelgdami atgal, karjera galime vadinti žmogaus nueitą gyvenimo kelią, visgi dažniau šis žodis siejamas su žvilgsniu į priekį, pasirinktu taku, ateities planais, suplanuotu gyvenimo maršrutu. Pasiruošimas baigtas, o visa kita priklauso jau nuo paties keliautojo.
Atverkime ausis
Kita vertus, pašaukimas neturi jokių žemėlapių ar maršrutų. Jis priklauso visiškai nuo gebėjimo išgirsti Balsą. Tad atverkime ausis, ne akis, nes mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Pašaukimas yra tai, ką siekiame išgirsti, ir tuomet viskas priklauso nuo santykio tarp to, kuris klausosi, ir To, kuris pašaukia.
Tai primena pasakojimą apie tėvą ir sūnų, išsiruošusius kelionėn į tolimą miestą. Jie neturėjo žemėlapių. Laukė ilga, sunki ir pavojų kupina kelionė. Tik tėvo išmintis ir didžiulė patirtis galėjo užtikrinti, jog juodu sėkmingai pasieks kelionės tikslą. Bekeliaujant, nauja aplinka žadino berniuko smalsumą: Kas slypi anapus miško? Kokį vaizdą jis išvys, atsistojęs ant ano skardžio krašto? Ar negalėtų jis nubėgti ir žvilgtelėti? Tėvas atsakė: „Gali“. Kiek sunerimęs berniukas paklausė: „O jei aš pasiklysiu? Kas nutiks, jei per daug nuo tavęs nutolsiu?“ Tėvas atsakė: „Kas kelias minutes aš pašauksiu tave vardu ir lauksiu tavo atsakymo. Kai nebegirdėsi mano balso, žinosi, kad nuėjai per toli.“
Taigi viskas priklauso nuo santykio tarp To, kuris šaukia, ir besiklausančiojo. Dievas pašaukė Abraomą į žemę, kurią jam parodys (Pr 12, 1). Kodėl Jis iš karto nepasakė, kur Abraomui eiti, nepaaiškino visko paprastai ir aiškiai, čia ir dabar? Kam sakyti: „Aš tau parodysiu“? Juk tai taip erzina. Tačiau Dievas per gerai mus pažįsta. Jis puikiai žino, kad turėdami tikslą ir maršrutą, žinodami, kaip jį pasiekti, mes neišvengiamai bandytume tai padaryti vieni, be Jo pagalbos.
Visgi Dievo mums reikia žymiai labiau, nei kelionės tikslo ar detalaus maršruto. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti griežta ir žiauru, tačiau tai, kad Jis leidžia mūsų „šuliniams“ išdžiūti ir mums pavargti, yra tik dar viena Jo malonės išraiška, nes pas Jį sugrįžtame būtent tuomet, kai mums būna sunkiausia. Dėl šios priežasties ir meldžiamės, o nesimelsdami nuvargstame. Juk praradę Tą, kuris yra Kelias, paklystame, pamesdami gyvenimo kelią.
Iš www.ctlibrary.com
vertė Samuelis Lukošius