Selė visą dieną jaudinasi dėl savo vaikų: kaip jiems sekasi mokykloje? Džedas, regis, niekada neatsikratys savo finansinių naštų. Linda bijo, jog gali niekada neištekėti. Sarą baugina artėjanti senatvė.
Fredas nuolatos jaudinasi dėl to, ką apie jį pamanys aplinkiniai. Bendis bijo, jog nepateks į komandą. Merė negali nesijaudinti dėl savo svorio. Sindė praleido daugybę bemiegių naktų, jaudindamasi dėl savo santykių su Bredu. Paskutiniojo kurso studentas Džaredas šiek tiek panikuoja dėl to, kas bus, kai jis baigs koledžą. Žaklina pripažįsta, jog ji turi polinkį bijoti įvairių bakterijų. Benas vengia didelių minių, bet nenori, kad kas nors apie tai žinotų. Šeron baiminasi, jog Dievas jos nemyli, tačiau apie tai nekalba. Ronas žino, kad praleidžia per daug laiko jaudindamasis dėl to, jog gali prarasti darbą, tačiau negali tokių minčių nuvyti šalin. Dina labai jaudinasi dėl savo suaugusių vaikų, bet bijo, kad nuolatiniai skambinėjimai gali vaikus tik dar labiau nuo jos atitolinti. Pitas puikiai baigė seminariją, bet jo pamokslai visada lydimi nerimo. Greta labiau nerimauja dėl to, ką apie ją mano bendraklasiai, nei dėl savo pažymių. Džošas susinervina kaskart, kai išgirsta, jog jį nori matyti viršininkas...
Nerimas - tai viena iš patirčių, su kuria susiduriame visi. Pagalvokite apie čia paminėtus žmones. Tarp jų yra du bendri dalykai: jie visi yra praktikuojantys tikintieji ir visi jie susiduria su rūpesčiais. O kaip tu? Kaip dažnai kasdienybėje tu rūpiniesi ir jaudiniesi dėl vienų ar kitų dalykų? Kiek rūpesčiai lemia tai, ką tu darai ir ko nedarai? Kaip rūpesčiai veikia tavo tikėjimą? Ar gali būti, kad susirūpinimas daro tavo gyvenimui didesnę įtaką nei galvojai?
Nerimas turbūt yra viena tamsiųjų bažnyčios paslapčių. Jis padaro mus baikščius, pasyvius ir abejojančius, nors mūsų teologija teigia, jog galime būti drąsūs, veiklūs ir pasitikintys. Ar gali būti, kad daugumos iš mūsų gyvenime yra didžiulis atotrūkis tarp teologinio pasitikėjimo, kurį mes išaukštiname sekmadieniais, ir baimės, nerimo bei susirūpinimo, kuris lydi mus visą likusią savaitę? Kodėl daugelis mūsų esame tokie susirūpinę? Kodėl nejaučiame tos ramybės, kurią turėtų teikti Evangelija?
Nerimas ir puolęs pasaulis
Kodėl mus kankina bemiegės naktys, vidinis jaudulys ir nerimastingos dienos? Kodėl nerimas taip dažnai beldžiasi į mūsų duris? Ko gero, į šiuos klausimus atsakytumėte taip: „Aš nerimauju, nes gyvenu puolusiame pasaulyje!“ Taip, pasaulis, kuriame gyvename, neveikia taip, kaip buvo sugalvojęs Kūrėjas. Mes gyvename pasaulyje, kur apgaulė, pavojus ir nusivylimas yra kasdienybė. Biblija gana sąžiningai vaizduoja, koks iš tiesų sugedęs yra šis pasaulis. Šiame pasaulyje yra dalykų, kurių turėtume bijoti. Yra dalykų, kurie turėtų atkreipti mūsų dėmesį ir kelti susirūpinimą. Yra dalykų, kurių turėtume vengti ir nuo kurių turėtume stengtis apsaugoti savo artimuosius. Turime gyventi atsargiai ir atsakingai. Gyventi, realiai vertinant Biblijos pateikiamą mūsų puolusio pasaulio vaizdą, yra atsakinga ir dievota. Neturėtume būti naivūs. Gyvendami šiapus rojaus, visada turėtume prisiminti, jog Kūrėjo sukurtas shalom - taika ir vientisumas - yra sugriautas. Kiekvieną dieną kaip nors ir kur nors mūsų puolusio pasaulio sugedimas užgrius ir mus. Ir taip bus tol, kol pereisime kiton pusėn.
Tačiau turime suprasti, jog labai svarbu atskirti sąžiningą biblinį požiūrį į gyvenimą ir gyvenimą šiek tiek ar nuolat pasiduodant nerimui. Skaitydami Bibliją matome, jog situacijose, kuriose Dievo žmonės patirdavo žiauriausią mūsų puolusio pasaulio realybę, jie išgyvendavo ir pačias įstabiausias širdies ramybės akimirkas. Leiskite man pateikti vieną išraiškingą pavyzdį.
Trečioji ir ketvirtoji psalmės - tai ryto ir vakaro psalmės, parašytos Dovydui saugant savo gyvybę nuo tų, kurie siekė atimti iš jo sostą. Mes žinome priešistorę. Tėvo sostą norėjo perimti Dovydo sūnus Abšalomas. Jis jau buvo pavergęs Izraelio žmonių širdis ir siekė perimti savo tėvo karalystę. Dovydas žinojo, ką tai reiškia. To meto valstybės valdymo forma buvo monarchija, tad sūnui norint visam laikui perimti sostą, tėvas turėjo mirti. Taigi, Dovydas, gelbėdamas savo gyvybę, su keliais ištikimais vyrais pabėgo ir pasislėpė oloje. Ko gero, Šventajame Rašte nėra kitos tokios širdį veriančios istorijos: nuodėmė išdraskė šeimą, sukėlė maištą ir galėjo net baigtis mirtimi. Ši istorija atspindi visą puolusio pasaulio baisumą. Bet visų šių įvykių įkarštyje Dovydas nepasiduoda panikai. Jis nėra užvaldytas nerimo. Jo neįkalino klausimas: „O kas jeigu?“ Ne, Dovydas šioje situacijoje nepaprastai ramus. Pažvelkime, ką jis rašo, būdamas savo oloje: Atsigulu ramus ir užmiegu, nes Tu vienintelis, Viešpatie, leidi man saugiai gyventi (Ps 4, 8). Dovydas patiria šio kritusio pasaulio nusivylimo ir pavojų svorį, bet vis tiek nepasiduoda nerimui. Jo širdis rami, ir net tokių aplinkybių, kurios sudaužytų kiekvieno tėvo širdį, sūkuryje, jis gali miegoti.
Dovydo istorija ir jo psalmė parodo mums šį tą svarbaus. Mūsų sunkumai, patiriami šiame puolusiame pasaulyje, yra tik dingstis, o ne priežastis nerimauti. Norėdami išsiaiškinti priežastį, turime pažvelgti giliau. Patekęs į tokią situaciją, Dovydas galėjo supanikuoti, tačiau jis nepasidavė baimei ir nerimui. Jo ramybė atskleidžia mums, iš kur ir mes galime sulaukti pagalbos. Nerimo neiššaukia tai, kas vyksta aplink mus, nerimas kyla dėl to, kas vyksta mūsų viduje.
„Susitraukę pasauliai“ ir nerimas
Tam, kad suprastume, kodėl krikščionys, kasdieniame gyvenime taikantys teologiją, linkę nerimauti labiau nei derėtų, leiskimės į kelionę Biblijos puslapiais. Norėčiau pradėti nuo dviejų eilučių, kurios pateikia stulbinamų įžvalgų apie tai, kaip nuodėmė mums pakenkia. Šios eilutės mums parodo, kodėl nerimas yra visuotinė kova: Nes Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. O Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir prisikėlė (2 Kor 5, 14-15).
15-oje eilutėje Paulius atskleidžia svarbų pastebėjimą, kaip nuodėmė iš pagrindų keičia kiekvieno žmogaus požiūrį į gyvenimą. Aš buvau sukurtas gyventi dėl kažko daug svarbesnio nei aš pats. Buvau sukurtas gyventi dėl Dievo - dėl Jo karalystės ir Jo šlovės. Mano tapatybė, gyvenimo prasmė ir tikslas, mano vidinis pasitenkinimas turėtų remtis vertikaliais santykiais - santykiais su Dievu. Aš buvau sukurtas taip, kad įkvėpimą daryti tai, ką darau, ir poilsį nuo tų darbų gaučiau iš Dievo. Bet nuodėmė priverčia kiekvieną iš mūsų gyventi dėl savęs, mūsų gyvenimas susiaurėja ir apsiriboja tik mūsų pačių gyvenimu. Nuodėmė trukdo mums svajoti ir mąstyti plačiai, viskas susiaurėja tik iki mūsų norų, mūsų poreikių ir mūsų jausmų. Dėl nuodėmės mes tampame siaubingai susitelkę į save, besidomintys tik savimi ir besistengiantys tik dėl savęs.
Kaip tai susiję su nerimu? Visaip! Dėl nuodėmės mes nebesiejame savo vidinės ramybės su Dievu, kuris yra išminties, jėgos ir meilės šaltinis ir kuris niekada nesikeičia! Net nesuprasdami, ką padarėme, mes imame ieškoti savo tapatybės, gyvenimo prasmės, tikslo ir vidinio pasitenkinimo horizontaliuose santykiuose - santykiuose su žmonėmis. Savo tikslo ir vidinės ramybės mes ieškome šio puolusio pasaulio nuolatos besikeičiančiose ir pažeistose aplinkybėse bei santykiuose. Tai, kas nebuvo sukurta tam, kad suteiktų mums ramybę, ir tai, ko mes negalime kontroliuoti, tampa mūsų pakaitalais, atstojančiais mums Viešpatį. Mes norime, kad jie suteiktų mums tai, ką suteikti gali tik Dievas.
Matote, štai kas nutinka: svarbūs dalykai, tokie kaip šeima, darbas, pinigai ir pan., tampa mums nepaprastai svarbūs, nes mes viliamės, kad tai suteiks mums ramybę. Tačiau jie ne tik nesuteikia mums ramybės, bet ir įtraukia mus į niekad nesustojantį rūpesčių, nerimo ir baimės ratą, kuris, tiesą sakant, yra daugelio tikinčiųjų kasdienybė. Jūsų darbas yra svarbus, bet jis neturi tapti jūsų tapatybės pagrindu, ir jei jis tokiu tampa, tai sukelia nesibaigiantį nerimą. Jūsų santuoka ar draugystė taip pat svarbi, bet tai neturi tapti oaze, kurioje jūs ieškote vidinės ramybės. Raštas mums sako štai ką: nerimas, kuris mus išjudina arba suparalyžiuoja, atskleidžia daugiau tai, kas slypi mumyse, o ne tai, kas yra aplink mus. Būtent todėl manau, jog svarbu atidžiau pažvelgti į Evangelijos pagal Matą 6 skyriaus 19-34 eilutes.
Karalystės, lobiai ir nerimas
Tai viena žinomiausių Rašto vietų apie nerimą ir rūpesčius: „Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis.“ „Kūno žiburys yra akis. Todėl, jei tavo akis sveika, visas tavo kūnas bus šviesus. O jei tavo akis pikta, visas tavo kūnas bus tamsus. Taigi, jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa!“ „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ „Todėl sakau jums: nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Pažvelkite į padangių paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? Ir kam gi rūpinatės drabužiu? Žiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų žolę, kuri šiandien žaliuoja, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai užtenka savo vargo“ (Mt 6, 19-34).
Kas gi nėra girdėjęs žodžių: O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per sprindį pridėti sau ūgio? arba Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’, arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ (Mt 6, 27. 31). Jei atsitraukiame ir pažvelgiame į šias eilutes iš toliau, suprantame, jog tai daug daugiau nei tik nerimo problemos gvildenimas. Šios eilutės atskleidžia, koks karas vyksta tarp Dievo karalystės ir savojo „aš“ karalystės. Ši ištrauka moko, jog kiekvieną nerimo akimirką yra kovojama dėl širdies. Ši kova vyksta dėl mūsų širdžių: ar tavo ir mano širdis priklausys ir veiksmingai bus valdoma Dievo karalystės, ar jai vadovaus savasis „aš“.
Dėl nuodėmės mums tenka taip smarkiai grumtis su savojo „aš“ karalyste. Ji tokia išplitusi ir gundanti, kad Kristus skiria tam daug laiko ir atskleidžia šios karalystės dinamiką (Mt 6, 19-32). Tai Jis daro iki pat 33 eilutės, kurioje matome tam tikrą posūkį ir atrandame kvietimą siekti Dievo karalystės, gyventi dėl jos. Kristaus žodžių esmė - jog savojo „aš“ karalystės varomoji jėga yra žemiškų turtų siekimas ir troškimas patenkinti nerimą keliančius poreikius. Savojo „aš“ karalystė susiaurina gyvenimą iki fizinių, apčiuopiamų turtų ir asmeninių poreikių sąrašo. Šioje karalystėje gyvenu tik tam, kad įsigyčiau, ko noriu, ir patenkinčiau savo poreikius. Prieš jums pasakant: „Na, Polai, aš taip negyvenu!“, leiskite paklausti, kiek praėjusį mėnesį jūs nerimavote dėl žemiškų dalykų, o kiek dėl dangaus karalystės?
Norėčiau padrąsinti jus nuolankiai leisti šiai Šventojo Rašto ištraukai tapti veidrodžiu - į jį žvelgdami pamatysite save kitoje šviesoje, pamatysite tai, ko nepamatytumėt niekur kitur. Kalbėdamas apie tai, kas pavergia mūsų širdį, Kristus čia vartoja žodį turtai. Pagalvokite apie šį žodį. Šiame gyvenime yra tik keletas turtų, kurie iš tiesų yra vertingi. Daugumai turtų vertė yra tik priskiriama. Štai kodėl sena patarlė sako: „Vieno žmogaus šiukšlės kitam yra lobis.“ Pavyzdžiui, kodėl dvidešimties dolerių banknotas yra vertas dvidešimties dolerių? Tikrai ne dėl to, kad popierius ir rašalas, iš kurių jis pagamintas, yra verti dvidešimties dolerių. Ne, jo vertė nominali. Panašiai ir mes savo gyvenime suteikiame vertę daugumai dalykų. Tokia jau žmogaus prigimtis. Jėzus perspėja būti atsargiems priskiriant tam tikrą vertę vienam ar kitam daiktui, nes tai, ką mes vadiname savo turtu, užvaldo mūsų širdį, o kas valdo mūsų širdį, valdo ir mūsų elgesį.
Kuo tai susiję su nerimu? Ryšys akivaizdus ir stiprus. Nerimas ir ramybė visada atskleidžia, kas yra tikrasis mūsų turtas. Kai mūsų turtas yra saugus, mes esame ramūs, ir labiausiai nerimaujame, kai tam, ką mes branginame, gresia pavojus. Ką jūsų nerimas pasako apie tai, kas yra didžiausias jūsų turtas?
Mūsų aptariamoje Rašto vietoje Jėzus naudoja dar vieną provokuojančią kategoriją - poreikis. Jūs formuojate savo gyvenimą pagal tai, ko, jūsų nuomone, jums reikia. Jei poreikis yra „tai, kas būtina išgyvenimui“, tuomet vadindami ką nors poreikiu mes savo širdyje skiriame tam reikšmingą vietą. Jei esame įsitikinę, jog vienas ar kitas dalykas yra mūsų poreikis, tuomet normalu yra tikėtis, jog tai turėsime, ir atrodo natūralu nerimauti dėl to, kad poreikis liks neatsakytas. Tačiau žodis poreikis, ko gero, yra vienas nerūpestingiausiai vartojamų žodžių. Didžioji dalis dalykų, kuriuos mes vadiname poreikiais, nėra tikri poreikiai. Jėzus tikina, jog mūsų dangiškasis Tėvas rūpinasi tikraisiais mūsų poreikiais ir maloningai suteikia mums tai, ko mums iš tiesų reikia.
Taigi tai, ką vadiname poreikiu, su nerimu susijęs dviem būdais. Pirma, jei savo gyvenimą susiesite su dalykais, kurių jums iš tiesų nereikia ir kurių niekada negalėsite kontroliuoti, jūs būsite linkęs nerimauti. Antra, susidūrę su tikrais poreikiais, jūs imsite nerimauti, jei pamiršite savo dangiškąjį Tėvą ir Jo ištikimos meilės sandorą. Mūsų dangiškasis Tėvas yra suverenus, išmintingas, maloningas ir galingas. Jis yra virš visko ir valdo viską savo Bažnyčios labui (Ef 1, 15-23). Jei Jis nepagailėjo savo Sūnaus, argi Jis neduos mums ir visko, ko mums iš tiesų reikia? (Rom 8, 31-32).
Ramybė ir kova
Esu visiškai įsitikinęs, jog tikra, ilgalaikė širdies ramybė niekada nėra susijusi su aplinkybėmis, jų pokyčiais į gera. Net palankiausiomis aplinkybėmis šiame puolusiame pasaulyje jūsų širdis ras priežasčių nerimauti. Vidinė ir ilgalaikė sielos ramybė širdyje įmanoma tik tuomet, kai svarbiausiu ir brangiausiu jūsų turtu taps Jėzus ir Jo karalystė. Tuomet, kai atiduosite savo esybę, savo gyvenimą į Jo nuolat mus saugančias rankas, kai atrasite savo vietą ir tikslą nenutrūkstančiuose Jo karalystės darbuose ir vidinio pasitenkinimo sieksite pasitikėdami Jo pažadu pasirūpinti kiekvienu jūsų poreikiu, jūs sugebėsite atrasti ramybę net tada, kai aplinkybės bus sunkios ar viskas aplink grius.
Kova su nerimu nėra tikėjimasis, jog rytojus bus geresnis. Ne, kovoti su nerimu reiškia būti geru kariu, kovojant slaptą širdies kovą. Tai reiškia kovą su pagunda savo širdies ramybę susieti su laikinais dalykais, kurie negali ir nėra sukurti taip, kad suteiktų širdžiai ilgalaikę ramybę (Mt 6, 19). Kovoti su nerimu reiškia kasdien savo sielą maitinti dangiškojo Tėvo pažadais ir nuostatomis. Tai reiškia gerai pagalvoti prieš ką nors pavadinant rūpesčiu. Tai reiškia gyventi dėl kažko daugiau nei tu pats. Tai - savo meilės ir rūpesčio atidavimas Karaliui bei Jo karalystei ir kova su instinktu statyti menką savo paties karalystę. Savojo „aš“ karalystė mums niekada nesuteiks ramybės, nes ji negali patenkinti mūsų širdies troškimų.
Slėpdamasis oloje, Dovydas teisingai sakė: Tu vienintelis, Viešpatie, leidi man saugiai gyventi (Ps 4, 8). Lyg sakytų: „Mano ramybė nėra susieta su tam tikra vieta, santykiais ar aplinkybėmis, ji slypi Dieve. Todėl nesvarbu, ar esu šioje oloje, ar būčiau rūmuose, aš esu ramus.“ Taip, Dovydas sielvartavo, kaip sielvartautų kiekvienas tėvas. Jis nežinojo, kaip situacija pakryps, tačiau net ir pačiame visų įvykių sūkuryje ir kamuojamas sielvarto, jis buvo žmogus, kurio širdis buvo tokia rami, kad jis galėjo ramiai miegoti.
Nerimas ir ramybė visada atskleidžia, kas yra tikrieji mūsų širdies turtai. Niekuomet nepamirškite, kad šioje kovoje mes nesame vieni, nes Karalius, kuriam esame pašaukti tarnauti, yra Emanuelis - Jis visuomet su mumis ir iš savo malonės kovoja už mus.
Iš www.ligonier.org
vertė Viktorija Valatkaitė