Išaušo sekmadienio rytas. Vienoje inovatyviausių ir sparčiausiai augančių bažnyčių skamba rami muzika. Ekrane pasirodęs laikrodis skaičiuoja paskutiniąsias minutes iki tuojau prasidėsiančių pamaldų.Vieni šnekučiuojasi ar geria kavą, kiti rytą pasitinka tylia malda ir susikaupę. Pasirodęs šlovinimo vadovas pasveikina tikinčiuosius. Staiga moteris pasisuka į savo vyrą ir klausia: „Gal galėtum pagarsinti? Nieko negirdžiu.“ Šis vienu „pelės“ mygtuko paspaudimu padidina garsą, sklindantį iš nešiojamojo kompiuterio kolonėlių. Nežymiai linktelėdama galva žmona padėkoja ir pradeda šlovinti Dievą. Sveiki atvykę į virtualią bažnyčią!
Kai kurios bažnyčios žengė dar vieną žingsnį šiuolaikinių technologijų integravimo keliu - pradėjo internetu transliuoti pamaldas. Tokiu būdu kiekviena svetainė, kiekvienas bendrabučio kambarys, kiekviena kavinė, teikianti prieigą prie bevielio interneto ryšio, tampa lyg nauja bažnyčios pastato dalimi.
Pamaldas internetu transliuojančiųjų gretos sparčiai auga: 2007-aisiais pamaldas internetu transliavo vos kelios bendruomenės, o dabar skaičiuojama jau dešimtys skirtingo dydžio ir populiarumo bažnyčių. Kai kurios jų - daug lankytojų turinčios ir žinomos bendruomenės, kaip antai Atlantos priemiestyje įsikūrusi North Point bažnyčia, kitos - mažesnės ir ne tokios pastebimos kongregacijos, tačiau aišku viena - artimiausioje ateityje virtualių bažnyčių skaičius tik augs.
Tai, ką vadiname virtualia arba internetine bažnyčia, yra daugiau nei tik tiesioginė pamokslo transliacija. Transliuojami ir šlovinimo tarnavimai, siekiant didesnio tokios bažnyčios lankytojų aktyvumo, pateikiami jų tarnavimų grafikai. Siekiama kurti interaktyvią ir įtraukiančią aplinką bei mažinti dalyvių pasyvumą.
Brianas Vasilis yra atsakingas už virtualų tarnavimą Flamingo Road bažnyčioje Majamyje. Jo teigimu, bažnyčia siekia, kad virtualios pamaldos atliktų tą pačią funkciją kaip ir įprastos: „Mes trokštame padėti žmonėms artėti prie Kristaus. Norime, kad, užuot vartotojiškai klausęsi to, ko mokoma, jie aktyviai dalyvautų pamaldose ir įsitrauktų į bendruomenės gyvenimą.
Išgirdę apie virtualų tarnavimą, žmonės pirmiausiai įsivaizduoja pasyvų pižamą vilkintį klausytoją, ramiai bežiūrintį tiesioginę transliaciją. Visgi, pasitelkdami nūdienos technologijas, sukūrėme internetinę aplinką, kurioje tikintieji gali išsakyti savo nuomonę, diskutuoti, užduoti klausimus ir bendrauti su pastoriumi. Taip pat rengiame internetines Biblijos studijas bei įvairias vaikams ir paaugliams skirtas programas. Kitomis savaitės dienomis vyksta virtualios knygų studijos, lyderystės ir vadovavimo mokymai bei namų grupelės. Sulaukiame ir apie 150 maldos poreikių per savaitę.“
Kiekvienas naujas judėjimas, nauja kryptis skatina užduoti sau tam tikrus klausimus, iš naujo įvardinti vertybes, apibrėžti, kokios teologijos laikomės ir pan. Virtualios bažnyčios idėja ragina iš naujo permąstyti, ką apskritai žinome apie bažnyčią, koks yra technologijų poveikis sielai, kas išties yra dvasinė bendrystė. Virtualių bažnyčių atsiradimas skatina tradicines bendruomenes iš naujo įvertinti puoselėjamas vertybes.
Bažnyčia ir šiuolaikinės technologijos
Virtualios bažnyčios idėją viena pirmųjų pradėjo vystyti Lifechurch.tv bažnyčia. Įkurta 1996 m., LifeChurch.tv sparčiai augo ir šiuo metu turi per tuziną bažnyčių skirtingose valstijose. 2007-ųjų Velykas Lifechurch.tv pasitiko pradėdama tarnavimą virtualioje erdvėje - tai galimybė pasiekti žmones visame pasaulyje.
Virtualios LifeChurch.tv bažnyčios kuratorius ir vienas jos pradininkų Bobby Gruenewaldas teigia, kad šis tarnavimas per savaitę pasiekia apie 5 tūkstančius žmonių. Žinoma, jis pripažįsta, kad tikslius skaičius gauti sudėtinga. Visgi internetiniai duomenys rodo, kad iš 50 000 prisijungusių IP adresų, dešimtadalis lieka prisijungę visų pamaldų ar viso tarnavimo metu. Anot Gruenewaldo, virtuali bažnyčia yra labai svarbi bendros LifeChurch.tv vizijos dalis: „Mes trokštame atvesti žmones pas Kristų, stiprinti jų tarpusavio ryšius bei bendruomeniškumą ir pasitelkdami šiuolaikines technologijas.“ Sparti internetinio tarnavimo plėtra yra jų strategijos dalis: „Mes nuolatos ieškome būdų savo tarnavimui plėsti. Turime galimybę reklamuotis Google platformoje, todėl kaskart, žmogui į paieškos laukelį įvedus žodžius „bažnyčia“, „virtuali bažnyčia“ ar net nieko bendra su bažnyčia neturinčius kai kuriuos terminus, tarp paieškos rezultatų bus matomas ir mūsų virtualus tarnavimas.“ LifeChurch.tv tikslas - visą parą vykstantys tarnavimai, transliuojami skirtingomis kalbomis.
Žmogiškieji santykiai
Visgi, kaip paskaičiavo, knygos „Virtuali bažnyčia“ autorius Douglasas Estesas, krikščionių bažnyčia pasiekia viso labo vieną procentą iš 70-ties milijonų reguliariai naršančiųjų internete. Tai didžiausia žmonių grupė pasaulyje, kuriai nėra skelbiama žinia apie Kristų. Visgi kyla klausimas, ar tarnavimas skaitmeninėje erdvėje tinka visiems?
Gruenewaldo teigimu, klaidinga manyti, jog virtualaus tarnavimo ašis yra technologijos ir jų panaudojimas: „Taip nėra, nes vis dėlto ir čia svarbiausi yra žmonių santykiai. Per daug susitelkdama ties technologijomis, bažnyčia - įprasta ar virtuali - pasmerkia save nesėkmei. Svarbiausia visuomet išlieka santykiai.“ Tam pritaria ir Seacoast internetinės bažnyčios pastorius Singletonas: „Pasitelkdami interneto teikiamas galimybes, mes bandėme pradėti tarnavimus karinėse bazėse ir gaisrinėse, tačiau supratome, kad sėkmingam ir augančiam tarnavimui reikalingas toms bendruomenėms priklausantis žmogus, kuris prižiūrėtų tarnavimą ir padėtų jam augti.“ Tačiau internetu transliuojamos pamaldos padeda mažoms, namuose besirenkančioms bendruomenėms visame pasaulyje garbinti ir šlovinti Dievą.
Ar tai tikrai bažnyčia?
Nepaisant visų gerų troškimų ir siekių, būtina užduoti klausimą: Ar galime internetinę bažnyčią laikyti tikra bažnyčia? Portlende, JAV, įsikūrusios Evergreen Community bažnyčios pastorius Bobas Hyattas čia įžvelgia pavojų. Kiekvieną savaitę skirtingose vietose vyksta trejos šios bendruomenės pamaldos, ir šiuolaikinės technologijos čia yra naudojamos įvairiais būdais. Vis dėlto sąmoningai yra vengiama transliuoti pamaldas internetu ar steigti virtualias bendruomenes. Bobo Hyatto nuomone, virtualiose bažnyčiose pastebimos tos pačios problemos, kurios kyla ir megabažnyčiose: „Negana to, internetinėse bažnyčiose šios problemos išaugo kone iki visiško absurdo. Tarp vadovo ir tų, kuriems vadovaujama, tarp mokytojo ir tų, kuriuos jis moko, tarp tarnautojo ir tų, kuriems jis tarnauja, atsiranda nepaprastai didelis atstumas. Didelėje bažnyčioje yra sunku formuoti ir auginti tikrą bendruomenę, o virtualioje erdvėje tai padaryti iš viso turbūt neįmanoma. Virtuali bažnyčia ne tik neatlieka esminių bendruomenės funkcijų, bet ir sudaro klaidingą bei paviršutinišką bendruomeniškumo įspūdį. Nors virtualioje bažnyčioje galima patirti malonius ir pasitenkinimą keliančius tarpusavio santykių aspektus, ji panaikina tai, kas tikroje bendruomenėje kelia iššūkius ir padeda mums bręsti.“
Paskutiniuoju metu aktyviai diskutuojama, ar internetinės bendruomenės, tokios kaip „Facebook“, „MySpace“, internetiniai dienoraščiai ir pan., savo kokybe prilygsta realiems santykiams, realiam bendruomeniškumui. Tie patys klausimai keliami ir diskutuojant apie virtualias bažnyčias. Savo knygoje „Blyksintys pikseliai: kaip šių dienų technologijos formuoja mūsų tikėjimą“ rašytojas ir pastorius Shane Hippsas taip pat nagrinėja šią temą. Jo manymu, nors virtuali bendruomenė turi tam tikrų privalumų, tai neprilygsta tam, ką autorius vadina „betarpišku bendravimu“. Anot Hippso, virtuali bendruomenė viso labo yra grįsta kognityviniais ryšiais, atmetant visą likusį žmogaus pojūčių ir patirčių spektrą: „Savo verte tai niekaip neprilygsta betarpiškam bendravimui, apimančiam įvairiausius žmogiškosios patirties aspektus: neverbalinę kūno kalbą, nuojautą, vizualinę bei akustinę informaciją ir t. t. Visi šie aspektai yra be galo svarbūs ir mes negalime jų taip paprastai nurašyti, sakydami, jog visa tai gražu, tačiau nebūtina.“
Markas Driscollis, vienos Sietlo bažnyčios pastorius, platina savo pamokslų garso ir vaizdo įrašus, tačiau jo siekis - ne pakeisti tikrą bažnyčią, o ją plėsti, stiprinti jos įtaką. Driscollis atsisako pripažinti virtualios bažnyčios teisėtumą, nes joje sunkiai įsivaizduojami ar net visiškai negalimi tokie bendruomenės gyvenimo aspektai kaip dalyvavimas Viešpaties Vakarienėje, krikštas bei disciplina. Šie dalykai reikalauja fizinio tikinčiųjų dalyvavimo. Savo knygoje „Senoji bažnyčia“ Driscollis rašo: „Šiandieniniame Facebook pasaulyje virtualūs susitikimai gali papildyti ir praturtinti realų bendravimą. Virtuali erdvė gali būti puiki vieta susipažinti ir daugiau sužinoti apie bažnyčią. Vis dėlto, jei siekiame išpildyti Dievo paliepimą, užrašytą Laiško hebrajams 10 skyriaus 24-25 eilutėse, virtualus bendravimas negali tapti tikros betarpiškos bendrystės pakaitalu.“ Driscollio nuomone, virtuali bažnyčia gali būti vertinga viso bažnyčios tarnavimo dalimi, tačiau negali užimti pačios bažnyčios vietos.
Brandonas Buckneris, internetinio tarnavimo Vašingtone vadovas, supranta virtualaus tarnavimo ribotumus, bet mato ir tokio tarnavimo naudą: „Internetinė bažnyčia pati savaime nėra ir negali būti galutinis tikslas, tačiau tai visgi yra visavertė ir naudinga fizinės bažnyčios dalis, naudinga žmonėms, kurie dėl įvairiausių priežasčių negali dalyvauti pamaldose. Mes trokštame, kad žmonės virtualioje erdvėje ne tik šlovintų, bet ir aktyviai įsitrauktų į bendruomenės veiklą, o ilgainiui taptų fizinės bendruomenės dalimi.“
Bobby Gruenewaldas su kritika virtualioms bažnyčioms nesutinka ir teigia, jog jos nėra nei geresnės, nei blogesnės už fizines bažnyčias. Jo manymu, tiek vienos, tiek kitos turi savo privalumų ir trūkumų. Jam antrina ir Flamingo bažnyčios pastorius Brianas Vasilis: „Girdime skundus, kad internetinių bažnyčių lankytojai gali nesunkiai pasislėpti, išlikti anonimiškais, tačiau tas pats pasakytina ir apie salės gale sėdintį bažnyčios lankytoją.“
Priekaištai, išsakomi virtualių bažnyčių atžvilgiu, dažnai tinka ir realioms, fizinėms bendruomenėms. Tai ir individo iškėlimas aukščiau bendruomenės, ir mažėjantis atskaitingumo ar bažnytinės disciplinos vaidmuo. Jei bažnyčių vadovai ir lyderiai apie tai nesusimąstys, virtuali bažnyčia gali tapti šiuolaikinės bažnytinės filosofijos ašimi.
Vis dėlto virtualios bažnyčios yra tarsi didinamasis veidrodis, atskleidžiantis pastoriams jų pačių bendruomenėse paplitusias ydas. Todėl tikslingiau yra tyrinėti tai, su kokiais iššūkiais susiduria tiek virtualios, tiek fizinės bažnyčios, ir ką galime padaryti, kad ir vienos, ir kitos kuo ištikimiau tarnautų Kristui.
Štai keletas pastebėjimų, kurie, tikiuosi, padės ne tik pastebėti iššūkius, bet ir paskatins pradėti ieškoti šių problemų sprendimo būdų.
Informuoti ar formuoti?
Dievo karalystėje svarbus teologiškai tvirtas ir teisingas mokymas, tačiau daugelyje bažnyčių svarbiausiu bendruomenės gyvenimo aspektu tampa siekis įvairiausiais būdais ir kuo veiksmingiau perduoti informaciją. Jei pirminis bažnyčios tikslas yra tiesiog perduoti informaciją, tuomet internetinių transliacijų visiškai pakanka. Visgi jei tikinčiųjų formavimas bei ugdymas nėra tik pamokslų klausymas, bet tam reikalinga ir pati bendruomenė, kaip terpė, kurioje galime artimai vienas kitą pažinti, tuomet turime iš naujo įvertinti technologijų panaudojimo kryptis ir galimybes.
Būti skirtingose vietose vienu metu ar būti kartu?
Daugybė žmonių, savuose namuose valgančių duoną ir geriančių sultis tuo pačiu metu, prasilenkia su tuo, apie ką savo žymioje, krikščioniška klasika laikomoje knygoje „Gyvenimas kartu“ rašė Dietrichas Bonhoefferis. Žinoma, šio autoriaus kriterijų neatitinka ir tuščiomis diskusijomis sekmadieninėje mokykloje ar perdėtu mandagumu pasižyminčios mums įprastos bažnyčios. Biblijoje pateikiama Kristaus kūno samprata reiškia žymiai daugiau nei bendra susirinkusiųjų veikla. Ir visai nesvarbu, ar ji atliekama skirtingose vietose, ar po vienu stogu. Tiek internete, tiek konkrečiame pastate susirinkusių tikinčiųjų tikslas yra ne bendra patirtis, o veikiau meilės bei savitarpio pažinimo kupina autentiška bendrystė.
Virtualiai ar fiziškai?
Tarp virtualios bažnyčios šalininkų pastebimas didelis ir uolus troškimas kalbėti žmonėms apie Kristų ir vesti juos prie Dievo. Visgi šis uolumas neturėtų užgožti fakto, kad Dievui svarbi „fizinio“ bendravimo išraiška. Apaštalas Jonas skelbia, jog Žodis tapo kūnu ir apsigyveno tarp mūsų. Savo laiškuose Jonas labai aršiai kritikuoja kiekvieną, tvirtinantį, kad Jėzus į šią žemę neatėjo kūnišku pavidalu, nes fizinis kūnas yra svarbi tikrovės dalis. Priešingu atveju Dievas galėjo perduoti norimą žinią teksto ar vizijos pavidalu, tačiau Jis to nepadarė.
Joks vyras nenori turėti virtualios žmonos, juo labiau jokia motina - virtualaus vaiko. Tačiau mūsų santykiai ir bendrystė su mus supančiais tikinčiaisiais (kurie, Pauliaus žodžiai tariant, yra tarpusavyje sujungti Kristaus kūno nariai) yra dar svarbesni nei šeimyniniai ryšiai. Svarbu permąstyti ir iš naujo įvertinti fizinių paklusnumo, tarnystės ir šlovinimo veiksmų svarbą.
Įsipareigojimas ar trumpalaikiai pasirinkimai?
Bažnyčios pasirinkimas, ar „bažnyčių naršymas“, yra šiandieninės religinės kultūros dalis. Virtualioje erdvėje tai reiškia galimybę sekmadienines pamaldas ar kitus tarnavimus „susikomplektuoti“ pačiam: pasibaigus šlovinimui vienoje bažnyčioje, išjungiame naršyklės langą ir surandame kitą internetinę bažnyčią, kurioje sakomi pamokslai mums patinka labiau. Visgi, užuot skatinę tokius įpročius, turėtume perduoti svarbesnę žinią - buvimas bažnyčios dalimi yra neatsiejamas nuo įsipareigojimo ir galimybės rinktis atsižadėjimą. Vienas bažnyčios vadovas tiksliai pastebėjo, kad būdami tam tikros bendruomenės nariais ir besirinkdami sutartoje vietoje, sutartu laiku ir su žmonėmis, kurių patys nepasirinkome, esame tam tikru būdu ugdomi. Todėl svarbu ieškoti būdų, stiprinančių bažnyčią lankančių tikinčiųjų įsipareigojimą.
Nesvarbu, ar jūsų bažnyčioje esama virtualaus tarnavimo, ar ne, turėtume būti dėkingi virtualios bažnyčios judėjimui už galimybę naujai įvertinti tai, ką apskritai reiškia būti bažnyčia. Teisinga ir rūpestinga teologija bei nuoširdus ir atviras žvilgsnis į mūsų tarnystę lemiančias vertybes padės ne tik protingai žengti į virtualųjį pasaulį, bet ir iš naujo atrasti realaus pasaulio trauką.
Iš www.ctlibrary.com
vertė Samuelis Lukošius