Ar tuomet mūsų tikėjimas nesusvyruoja? Senojo Testamento Jobo knyga nepateikia išsamių atsakymų, tačiau, atsižvelgiant į daugelį neišaiškintų paslapčių, gali mums padėti išsaugoti tikėjimą.
Jobo kančia ir jos priėmimas (Job 1-3)
„Ūzo šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Tai buvo nepeiktinas ir teisus gyventojas, kuris bijojosi Dievo ir vengė pikta“ (1, 1). Pirmame vadinamojo prologo skyriuje pasakojama apie Jobą, jo šeimą, turtus ir ypač apie jo didžią pagarbą Dievui. Kai kurios pirmųjų eilučių detalės atskleidžia, kad Jobas gyvenęs Izraelio patriarchų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo laikais, II tūkstantmetyje pr. Kr. Ši istorija turbūt šimtmečius buvo perduodama iš lūpų į lūpas, kol tarp 700 ir 600 metų pr. Kr. nežinomas autorius užrašė ją tokią, kokią šiandien skaitome.
Pamaldus, nepeiktinas ir teisus, dievobaimingas ir vengiantis pikta - taip pats Dievas įvertina savo „tarną“ Jobą (1, 8). Tačiau Šėtonas pokalbyje su Dievu vienąsyk suabejoja Jobo pavyzdingumu: Jobo dievobaimingumas visiškai nieko neįrodąs! Juk jis viską turi ir yra visiškai apsaugotas. Bet tegu tik Dievas iš Jobo viską atima - šeimą, tarnus gyvulius, turtus, pasitikėjimą savimi - „tai jis keiks Tave Tavo akyse“ (1, 11). Šita pagrindinė Šėtono mintis ir šiandien dažnai aptarinėjama: tikėjimas iš esmės yra egoistiškas; tikima tada, kai gerai sekasi. Bet vos tik susiduriama su labai didelėmis problemomis ir nepakeliama kančia, religinis fasadas suyra - Dievo galiausiai išsižadama.
Dievas sutinka su Šėtonu lažintis! Tik su sąlyga: prie paties Jobo prikišti rankų nevalia! Tada viena po kitos vyrą užgriūva nelaimės: žūsta vaikai, klajokliai plėšia ir naikina jo bandas, nužudomi tarnai. Nors Jobą tai sukrečia, tačiau, anot pasakotojo, jis nenusideda (1, 22). Jis net dar šlovina Dievą.
Antrame skyriuje Šėtonas žengia dar vieną žingsnį. Dievas turįs leisti sužeisti Jobo kūną, atimti sveikatą. Vėl Dievas sutinka ir nubrėžia paskutiniąją ribą: „Tiktai neliesk jo gyvybės!“ (2, 6). Piktais skauduliais apsipila Jobo kūnas „nuo jo kojų pado iki viršugalvio“ (2, 7), taip niežti, kad Jobas pasiėmęs šukę gramdo kūną. Prie visų nelaimių dar prisideda sukilusi žmona, patarianti Jobui nusigręžti nuo Dievo. Tačiau Jobas tvirtai laikosi savo pozicijos ir priima iš Dievo rankų net blogį: „Jei mes gera gauname iš Dievo, kodėl nepriimti ir pikto!“ (2, 10)
Pasakojime atsiranda nauji personažai - tai Jobo draugai Elifazas, Bildadas ir Cofaris. Jie, laikydamiesi tradicinių papročių, atkeliavo pas Jobą su juo gedėti. Beje, jie elgiasi, kaip priimta, - labai išmintingai ir pavyzdingai (jų elgesys gali būti pavyzdžiu): visą savaitę kartu su Jobu tyli! (2, 13).
Nuo trečiojo skyriaus pasakojimas įgauna menišką eilėraščio formą. Čia prasideda ilga Jobo rauda, kurią palygintume tik su pranašo Jeremijo žodžiais, išsakytais sunkiomis skausmo valandomis. Jobas meta Dievui visą krūvą neatsakytų klausimų ir galvoja, kad būtų geriau, jei išvis nebūtų gimęs. Dabar scenoje pasirodo trys draugai.
Trumpai apibendrinkime minėtų knygos skyrių akcentus:
1. Kančia ir blogis visiškai priklauso nuo Dievo valios. Skaitytojas žino ir antrojo plano istoriją: Dievas nubrėžia Šėtonui ribas. Jobas „intuityviai“ tai suvokia (2, 10). Šėtonas - vykdytojas, tačiau blogį ir kančią kažkokiu būdu inicijuoja Dievas. Dieviškame pasaulyje Šėtono darbai negali peržengti Dievo valios ribų.
2. Jobo gerumas ir dievobaimingumas atskleidžia, kad yra kančia be kaltės. Yra kančia ne dėl konkrečios nuodėmės. Žinoma, kitos Biblijos knygos pateikia aiškią sąsają tarp nuodėmės ir kančios, vis dėlto negalima dėti lygybės ženklo. Suprantama, kad be nuopuolio nėra kančios. Bet nors šis pasaulis puolęs, nereiškia, kad nėra kančios be kaltės. Juk ir patys intuityviai nujaučiame: ar gali šešiametė tėvo išprievartauta dukra būti asmeniškai kalta dėl savo kančios?
3. Trečio skyriaus 25 eilutėje randame mažytę nuorodą, kad Jobas buvo pasiruošęs kančiai. Jis neatmetė galimybės, kad gali atsitikti didelė nelaimė. Jobas aiškiai žino: aš nesu išskirtinis, ir Dievas man negarantavo, kad amžinai saugos nuo didelės kančios. Vis dėlto tik tuomet kančia jam tampa iš tiesų egzistuojančia problema, kai prislegia visu svoriu.
4. Jobas atviras. Jis nuoširdžiai išsako savo dvejonę. Romus gražių žodžių fasadas neslepia jo apkartusios širdies. Netgi tuomet Jobas neperžengia ribos: jis nenusigręžia nuo Dievo, kaip pataria žmona.
5. Paslapties tema jau rutuliojasi. Jobas - iki pat pabaigos! - nieko nesužino apie įvykius nematomame pasaulyje, apie pokalbį tarp Dievo ir Šėtono.
6. Į Jobo skundą žvelkime teisingai. Nė vienoje vietoje (net ir vėliau) jis neatsisako tikėti Dievą! Jis grumiasi su Dievu, Jį provokuoja, nori gauti atsakymus į visus savo „kodėl?“. Jobas tvirtai įsitikinęs, kad Dievas egzistuoja, kad Jis yra meilė, kad Jis yra teisingas Dievas. Būtent šitas tvirtas įsitikinimas ir sukelia tą problemą. Per visą knygą Jobas kovoja tikinčiojo kovą!
Jobas ir jo guodėjai (4-31)
Šioje ilgoje viduriniojoje dalyje Jobo draugai vienas po kito išsako savo argumentus ir patarimus, į kuriuos Jobas kiekvienam atsako. Po du kartus kalba Elifazas, Bildadas ir Cofaris, trečią kartą pokalbis nutrūksta. Ir užbėgant už akių galima teigti, kad draugų kalbos gana paviršutiniškos ir įkvėptos piktosios dvasios. Jobas atsakinėja teisindamasis ir mesdamas griežtus klausimus. Nors detaliai neapžvelgsime viso pokalbio, trumpai aptarsime atskirus pirmosios pokalbių dalies veikėjus.
„Ar, bijodamas Dievo, tu nerandi paguodos, vilties, vaikščiojęs nepeiktinais keliais?“ (4, 6). Jei nesuvoktume konteksto, šis pirmame draugų pokalbyje Elifazo iškeltas klausimas atrodo kaip komplimentas ar padrąsinimas. Tačiau jau kitame sakinyje skamba kandus sarkazmas: „Ar yra koks nekaltasis pražuvęs?“ Kiek vėliau vėl matome, kaip suplakamos teologinės tiesos ir jų interpretavimas. „Kaip gali žmogus teisesnis būti už Dievą?“ (4,17). Šis klausimas labai svarbus: turime pratintis nusižeminti prieš Dievą. Vis dėlto „mistikas“ Elifazas, kuris vadovaujasi ne tik protu, bet ir savo naktinėmis vizijomis, tai pritaiko per daug griežtai. Kvailius ir užsispyrėlius Dievas sunaikina. Todėl Jobui esą lieka viena išeitis. „Bet aš kreipčiaus į Dievą ir Jam pasiskųsčiau savo varge” (5, 8), - pataria Elifazas. Kitaip tariant, Jobai, jei tu prisipažinsi, kad nusidėjai, ir prašysi Dievo pasigailėti, tai Dievas vėl pastatys tave ant kojų. Kaip paprasta!
Bet Jobas su tuo nesutinka. Elifazo argumentai jo neįtikina, jis tvirtai nusprendęs, jog yra teisus. Nors jis atviras pamokymams, vis dėlto draugų maldauja: „Taigi jei jau taip pradėjote su manimi, tai pasitikrinkite, ar aš esu jums ką nors pamelavęs? Sakykite teisybę, atsiliepdami, kad nebūtų neteisybė. Tuo atžvilgiu mano atsakyme pasiliks teisybė! Ar numanote ką nors pikto mano lūpose? Ar aš nebegaliu atskirti pikta nuo gero?“ (6, 28-30). Jobas paprasčiausiai nesutinka, kad jo kančia teisinga ir pelnyta. Jis nepretenduoja būti nenuodėminga tobulybė, bet ir jokia įsivaizduojama nuodėmė negali pateisinti šitos kančios. Jobas Dievui sušunka: „Jei aš nusidedu, ką aš galiu Tau padaryti, o saugotojau žmonių! Kodėl Tu pasidarei mane savo taikiniu, kad aš būčiau našta sau pačiam?“ (7, 20).
Mistikas Elifazas savo poetinėje kalboje dar kartais kažin ką neaiškiai paporina, o „tradicionalistas“ Bildadas iškart rėžia: „Jei būsi apsivalęs ir tai darysi skaisčia sąžine, tai Jis [Dievas] kelsis pabudęs ir atstatys tavo namus dėl tavo teisybės“ (8, 6). Negi Dievas iškreiptų teisingumą? Lig šiol Dievas Jobo nepadrąsino, taigi Jobas turi būti kaltas. Nes lieka tik vienintelė alternatyva, kad Dievas yra neteisingas, o tai jau Bildadui neįsivaizduojama.
Dėl Dievo teisingumo Jobui kol kas nekyla klausimų. Bet jeigu Dievas teisus, tai jis - irgi! „Aš kenčiu neteisingai, bet kaip aš Dievui tai įrodysiu?“ Jobui sunku ne todėl, kad Dievas per daug atsitolino, o todėl, kad jis stovi prieš Dievą paprasčiausiai bejėgis, tačiau tvirtai įsitikinęs savo tiesa. Atsakydamas Bildadui Jobas iškelia Dievo didybę ir užbaigia: „Kaipgi aš galėčiau prieš Jį atsiliepti, visai nerasdamas žodžių, kuriais atsakyti? Nors aš ir teisus būčiau, tačiau aš kitaip neatsiliepčiau, kaip tik pasigailėjimo prašydamas savo Teisėjo.“ (9,14 -15). O vėliau: „Ar galėčiau aš jėgą pavartoti prieš Jį ir Jį į teismą patraukti? O kas būtų Jo teisėju?“ (9, 19). Jobas neabejoja Dievo suverenumu, nesiima paprasčiausiai aiškinti, kad „Dievas yra per silpnas“. Dievas yra visiškai nepriklausomas, ir būtent tai glumina Jobą. Nes „Jis sunaikina teisųjį kaip ir bedievį“ (9, 22).
Šitoje vietoje nebeišlaiko Cofaris ir prakalba: „Ar manai savo ilgomis kalbomis save išteisinti?“ (11, 2). Šis „dogmatikas“ piešia grandiozinio, transcendentinio Dievo paveikslą. Dievas toks didis ir šventas, o Jobas toks suteptas ir nuodėmingas, kad jo kančia per maža, nei jis nusipelnęs. Cofaris be jokių užuolankų išreiškia draugų prielaidą: kančia, kaip Dievo bausmė, yra atsakymas į Jobo nuodėmę. Istorija pasiekia pirmąjį kulminacinį tašką.
Į tiesmukišką susijaudinusio Cofario kalbą Jobas atsako taip pat piktai ir kandžiai pašiepdamas: „Beje, jūs esate tie žmonės, kurie nusineš į kapus visą išmintį“ (12, 2). Jis pakartoja savo nuomonę - niekas negali pabėgti nuo Dievo; yra kančia, kuri nieko bendro neturi su bausme, ir pabrėžia: „Aš esu nekaltas“.
Toliau prasideda antrasis, po to trečiasis pokalbių ciklas. Jobo „guodėjai“ nepasako iš esmės nieko naujo. Tad išskirkime svarbiausias šios dalies mintis:
1. Draugų teologijoje nėra jokių neatsakytų klausimų - viskas labai aišku. Kančia galiausiai suprantama kaip bausmė. Kančios be kaltės nėra.
2. Draugai nori Dievą pateisinti ir pasako apie Jį daug gero ir teisingo. Tačiau jie kalba taip išdidžiai, kad net mes, skaitytojai, prarandame kantrybę. Draugų žodžiuose menkai juntama užuojauta, liūdesys, gailestis.
3. Jobo kalba - tai pažįstančio Dievą žmogaus skausmo ir kančios išraiška. Jis nebuvo nei ateistas, nei laikėsi agnostiškų Davido Hume ar Bertrando Russelo pažiūrų. Jis nė karto nesuabejojo Dievo buvimu. Dėl to Jobas ir gali taip stebinančiai liudyti tikėjimą ir tikėtis išteisinimo bei „reabilitacijos“. Nes tai garantuoja tik pats Dievas. „Jis pažįsta mano kelius. Jei Jis mane mėgintų, tai rastų mane kaip auksą“ (23, 10).
4. Paskutinėje kalboje (26-31) Jobas daug ką pakartoja, tačiau jo kartėlis auga, įniršęs jis laikosi savo nekaltumo: „Kol gyvas yra Dievas, kuris suvaržė mano teises, kol gyvas Visagalis, kuris girdo mano sielą kartybėmis, kol aš tebekvėpuoju ir Dievo kvapas mano nosyje tebėra, tol nekalbės mano lūpos jokios neteisybės ir mano liežuvis neištars jokio vyliaus! Jūsų žodžiams aš jokiu būdu nepritarsiu tol, kol neateis mano galas ir aš neatsisakysiu savo nekaltumo“ (27, 2-5). 29-31 skyriuose apžvelgiamas ankstesnis Jobo gyvenimas - ko jis tiktai nenuveikęs! Jobas lieka ištikimas sau ir net vardan draugų nenori pripažinti neegzistuojančių nuodėmių.
5. Jobas neieško vien tik išprotauto atsakymo, jam nereikia ir tik teologinių argumentų. Jis nori, kad jį apgintų ir reabilituotų pats Dievas asmeniškai. Jam nereikia vien atsakymų lyg kokiam filosofijos profesoriui, Jobas tiesiog maldauja susitikimo su pačiu Dievu.
6. Užbėkime įvykiams už akių: draugai atsiduria aklavietėje, jie mato, kad savo argumentais nieko nepasieks. Kančią jie gali paaiškinti tik Jobo kalte, kuriai pats Jobas priešpastato savo nekaltumą. Išties Jobas nueina kiek per toli ir „peržengia ribą“ - apkaltina Dievą neteisingumu. Bet vėliau pasirodęs Dievas kreipiasi į Elifazą tokiais žodžiais: „Mano kerštas užsidegė prieš tave ir prieš abu tavo draugus, kadangi jūs nekalbėjote, kas teisinga, kaip mano tarnas Jobas“ (42, 7). Dievas mano, kad teisingai kalbėjo Jobas, o ne draugai, kurie šiaip jau Dievą prieš Jobą gynė. Juos Dievas netgi apkaltina!
(Bus daugiau)
Iliustracijoje Repino paveikslas "Jobas ir jo draugai"