Ar gali Dievas sutverti tokį didelį ir sunkų akmenį, kad pats nepajėgtų jo pakelti? Ar esama ko nors, kas Dievui neįmanoma? Biblijoje rašoma, jog Jis negali pažeisti savo charakterio vientisumo, jog negali gundyti žmonių nusidėti.Tačiau Dievas taip pat negali laisvai, lyg niekur nieko, nurašyti mūsų nuodėmių, negali taip paprastai nustumti jų užmarštin, nes tai prieštarautų Jo tobulam teisumui, teisingumui bei šventumui.
Gyvename sentimentalumu pasižyminčiame amžiuje, kuriame, prisidengiant meile, pateisinami įvairūs neištikimybės atvejai draugų, tėvų ir jų vaikų bei sutuoktinių santykiuose. Ankstesniais bažnyčios istorijos etapais stipriu sąžinės jausmu bei didele Dievo baime pasižymintys tikintieji neretai kone desperatiškai ieškojo ir troško išvysti mylintį bei gailestingą Dievą, tačiau šiandien daugelyje bažnyčios tarnavimų, nuo pamokslų ir šlovinimo, iki evangelizacijos ar net pastoracinės priežiūros, trūksta aiškaus suvokimo, kas buvo tos desperacijos varomoji jėga. Atrodo, kad tarp šių dienų evangelikų, kaip ir tarp ilgą laiką jų peiktų liberaliųjų krikščionių, yra užmirštas Dievo, kaip teisingos, šventos bei neklystančios būtybės, įvaizdis. Todėl šiame, vartotojiškos kultūros poreikius atliepiančios bažnyčios kontekste kiek liūdnai, net tragiškai skamba Williamo Jameso žodžiai: „Dievas ne garbinamas, o vartojamas.“
Knygoje „Viskas atleista“ (angl. All is forgiven) aprašomas Marsha Witten tyrimas, kuriuo siekta išanalizuoti keturiasdešimt septynis pamokslus sūnaus palaidūno tema, sakytus 1986-1988 metais tiek populiariosiose, tiek konservatyvesnėse bažnyčiose. Tyrimo rezultatai patvirtino daugelį įrodymų, jog protestantiškose denominacijose sparčiai formuojasi į asmeninę fizinę, emocinę bei dvasinę žmogaus gerovę besikoncentruojančios dievybės samprata. Štai, pavyzdžiui, Andrew Greeley teigimu, net trys ketvirtadaliai XX a. 9-tą dešimtmetį atliktos apklausos respondentų palankiau vertino Dievo-draugo, o ne Dievo-Karaliaus įvaizdį. Tyrimų agentūros „Gallup“ atlikta apklausa taip pat rodo, kad didžioji dauguma JAV gyventojų Dievą suvokia kaip mylintį, ir tik nedaugelis teigė kada nors patyrę Dievo baimę. Jamesas Hunteris panašias tendencijas pastebi populiariojoje evangeliškoje literatūroje. Jo tyrimas atskleidžia, kad čia ypač pabrėžiamas terapinis bei gydomasis tikėjimo Dievu poveikis, menkinamas nuodėmės vaidmuo, akcentuojamas atleidimo ir atsivertimo prieinamumas.
M. Witten atkreipia dėmesį, kad mūsų kultūroje pastebima tendencija redukuoti religiją iki visiškai asmeninio, privataus reikalo žengia koja kojon su kitais Vakarų visuomenei būdingais reiškiniais - pragmatizmo ir terapijos įtakos plėtra bei tikėjimu, kad visos religijos iš esmės yra vienodos. Siekdama iliustruoti šį polinkį supaprastinti, redukuoti religiją, autorė sugretina XIX a. filosofo bei teologo Soreno Kierkegaardo ir televizijos evangelisto Roberto Schullerio mintis: „Dievas ir žmogus - tai būtybės, tarp kurių esama begalinio, neaprėpiamo kokybinio skirtumo. Kiekviena doktrina, kuri šio skirtumo nepaiso ar jį neigia, žmogiškai kalbant, gali būti prilyginta pamišimui, o vertinant dieviškoje plotmėje tai yra ne kas kita kaip piktžodžiavimas ir šventvagystė“ (Kierkegaardas, „Mirtina liga“). „Tvirtai išpažinkite: „Aš esu Dievo draugas, ir Jis mane myli. Aš esu nuostabi asmenybė, nes ne kas kitas, o pats Dievas pasirinko mane būti Jo draugu“ (Robertas Schulleris, „Tikėk Dievu, kuris tiki tavimi“).
Witten savo tyrime rašo, kad Dievo, įkūnijančio kankinį, tėvą ar mylimąjį, įvaizdžiai tiek populiariose, tiek konservatyviose bažnyčiose keičia senesnes ir adekvatesnes Dievo sampratas. Pirmojo laiško korintiečiams pirmame skyriuje rašoma: Žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė (1 Kor 1, 18). Su šia tiesa buvo susiduriama nuolat, tačiau šiandien ji itin aktuali. Atsižvelgdamas į tai, aš noriu parodyti, kodėl Kristaus kryžius yra vienintelis teisingas atsakymas į klausimą, kaip pasireiškia Dievo atleidimas. Kad ir kas būtų deklaruojama formaliai, akivaizdu, kad mūsų bažnyčiose kryžius vis labiau simbolizuoja meilę ir atleidimą, kuriuos, manoma, Dievas neišvengiamai suteikia. Dėl šios priežasties noriu aiškiai parodyti, kad tai, ką Kristus atliko ant kryžiaus, yra vienintelis būdas, kuriuo Dievas gali išteisinti nusidėjėlius, tuo pat metu išlikdamas tobulas ir teisingas.
Dievo esybė
Dievo paprastumas - tai lengvai pražiūrimas Jo atributas, kurį iš esmės galima apibūdinti taip: Dievas nėra atskirų savybių darinys, bet veikiau tuo pat metu ir visuomet mylintis, maloningas, teisingas, šventas, gailestingas, švelnus, visagalis ir t. t. Tai paprasčiausiai reiškia, kad mes negalime apibrėžti Dievą, išsirinkę vieną Jo savybę, nesvarbu, ar tai būtų meilė, ar teisingumas, suverenumas ar kas kita, ir remdamiesi vien tik ja. Jo galia neatskiriama nuo Jo gerumo, o meilė - nuo šventumo. Todėl, kai, žvelgiant iš žmogiškosios perspektyvos, atrodo, kad Dievas tarytum patiria vidinį konfliktą, Jis niekada nepasirenka, tam tikra prasme, net negali pasirinkti vadovautis tik viena kuria nors savo savybe, paminant kitą (pvz., Jis negali būti tik mylintis, nustumdamas šalin savąjį teisingumą). Kiekvienu savo veiksmu Jis išlieka toks, koks visuomet yra - vientisas ir nedalomas, visiškai nuoseklus Asmuo, tobulas Dievas. Dėl šios priežasties Jis negali tiesiog imti ir atleisti prasikaltusiajam, nepaisydamas savojo šventumo bei teisingumo. Pranašas Nahumas yra pasakęs: Dievas pavydus ir Viešpats keršija. Viešpats keršija ir atlygina savo priešams. Viešpats yra lėtas pykti ir didis savo galia, Viešpats baudžia nusikaltėlį. Jis eina viesule ir audroje, debesys yra Jo kojų dulkės. <...> Kas gali atsilaikyti prieš Jo pyktį ir kas gali ištverti Jo rūstybės įkarštį? Jo rūstybė išsilieja kaip ugnis, Jis išvarto uolas (Nah 1, 1-3. 6). Ir per pranašą Izaiją Dievas kalbėjo: Iškilmių su piktais darbais aš negaliu pakęsti (Iz 1, 13).
Negi tikrai norime, kad Dievas, jei tik galėtų, imtų ir laisva ranka atleistų kaltajam? Kaip vertintume teisėją, kuris išteisina žudiką-maniaką, prievartautoją, vagį, lupikautoją ar vaikų tvirkintoją? Žinoma, teisėjas turi teisę atleisti žmogui, kuris pavogė jo paties automobilį, tačiau jei teismo salėje jis išteisintų kieno nors kito transporto priemonę pavogusį žmogų, mes galėtume visiškai teisėtai piktintis ir priekaištauti, jog teisingumas nebuvo įvykdytas. Vargu ar kas iš mūsų sutiktų prieštarauti, jei absoliučiai teisingas ir teisus teisėjas atsisakytų dovanoti kieno nors, taip pat ir mūsų, nusikaltimus. Ir visgi, ar nenutinka taip, kad tarp mus supančių žmonių nesunkiai randame, mūsų nuomone, vertų negailestingo teismo nuosprendžio, nepagalvodami, kaip dažnai tas nuosprendis visiškai teisėtai gali būti taikomas ir mums? Dauguma amerikiečių tiki pragaru, tačiau tik 11 procentų mano, kad gali ten patekti.
Galima numanyti, kad krikščioniškąją tradiciją, ortodoksiją atmetantys žmonės priešinasi ir nepatogiai bei gana atšiauriai pragaro idėjai. Štai, pavyzdžiui, Oksfordo universiteto teologas ir buvęs evangelikas Keithas Wardas, komentuodamas Anzelmo iš Kenterberio argumentą apie Kristaus tapimą žmogumi, yra pasakęs: „Argi ne keista manyti, kad moraliai tobulas Dievas, Dieviškoji Būtybė gali būti tokia jautri ir įsižeisti dėl to, ką daro žmonės? Anzelmas teigia, kad bausmė už nuodėmę turi būti sumokėta. Vis dėlto kyla klausimas, ar tai išties suderinama su maloningo Dievo įvaizdžiu? Antra, net jei sutinkame ir pripažįstame, kad nusidėjėlis turi sumokėti tokią didelę kainą už savo nuodėmes, ar sąžininga ir teisinga, jei tą kainą sumoka kažkas kitas? <...> Savo meilę Dievas apreiškia mus gydydamas, mums atleisdamas ir už mus kentėdamas. Ją suteikia mums, siųsdamas savo Šventąją Dvasią. Kristaus gyvenimas yra mums kaip idealas, kurį apmąstydami esame Dievo keičiami. Tačiau tokių dalykų, kaip svetimos kaltės atpirkimas, fizinė mirtis kito vietoje, už jo nuodėmes, tiesiog nėra.“
Šie žodžiai atskleidžia tam tikrą sentimentalų mąstymą, kai daroma prielaida, kad Dievas nėra paprastas ir gali rinktis, kuriomis savo savybėmis vadovautis. Ir nors tokia sentimentalizmo išraiška nėra nauja, stebėtina, kaip stipriai ji prasismelkia net ir į tradicinę teologiją išpažįstančias bažnyčias. Vis dėlto net ir tai neturėtų stebinti, nes ir Čarlzas Finėjus kartu su dauguma prabudimo judėjimo Amerikoje atstovų sutiktų su Wardo išsakyta nuomone, jog Kristaus kryžius atskleidžia neaprėpiamą Dievo meilę bei Jo tobulą teisingumą, tačiau yra praktiškai neįmanoma, kad vienas asmuo mirtų už kito nuodėmes. Žinoma, daugelis evangelikų laikosi atsargios pozicijos, stengdamiesi išvengti viešo prieštaravimo bibliniam požiūriui.
Tai, ko Dievas privalo iš mūsų reikalauti
Norėdami išvengti aprašyto sentimentalizmo, turime labai aiškiai ir tiksliai įvardinti tai, ko Dievas, dėl savo paprastumo, privalo iš mūsų reikalauti. Esame gabūs pasiekti Jo mums keliamus teisumo standartus, nes tokius Jis mus sukūrė. Tačiau mūsų protėviams, pirmiesiems žmonėms, atsisakius siekti šio teisumo, Dievas negalėjo žmogui duoto įstatymo nustumti į šalį, nes šis įstatymas buvo paties Dievo charakterio bei moralės išraiška. Nepaisydamas savojo įstatymo nuostatų, toleruodamas mūsų nusižengimus, Jis pats nusikalstų, taptų nusidėjėliu. Apie tai skaitome ir Šventajame Rašte: Tavo akys tyros, jos negali matyti pikto, negali žiūrėti į neteisybę (Hab 1, 13); Pagyrūnai negali stovėti Tavo akivaizdoje. Tu nekenti visų, darančių neteisybę (Ps 5, 5). Šios eilutės, šie tekstai nėra dažnai sutinkami evangeliškuose traktatuose ar populiariuose pamoksluose, tačiau tai, be abejonės, yra Biblijoje užrašyti žodžiai, tai - Dievo žodžio dalis. Šventajame Rašte užrašytas Dievo įstatymas nėra tik eilinė žmonijos kultūros, tradicijų ar papročių išraiška. Juo labiau jis nėra svetimas, išoriškai primestas ir niekaip kitaip tiesiogiai su Dievu nesusijęs taisyklių ir nuostatų rinkinys. Priešingai, Dievo įstatymas - tai Jo paties dieviškojo charakterio, tapatybės atspindys. Biblijoje skaitome, jog Dievas iš prigimties nėra piktas. Vis dėlto Jis moraliai teisus, doras, šventas ir niekuomet neklystantis. Todėl dieviškas pyktis - tai natūrali reakcija, kai pažeidžiamas ar puolamas Jo charakteris bei tapatybė. Turime suprasti, kad pasaulis, kuriame gyvename, mums nepriklauso, tai - Dievo nuosavybė. Tad mūsų veiksmai ir elgesys žemėje yra tapatūs tam, kaip elgiamės Jo atžvilgiu. Dėl šios priežasties neturėtume stebėtis, kad neklusnumas Dievo įstatymui sukelia Jo pyktį. Negi, užpuolę namų šeimininką jo paties namuose, tikėtumės jo tylaus bei visiško pasidavimo?
Dievas, remdamasis savo teisumu ir neklystančia prigimtimi, tegali ištarti: Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas (Pr 17, 1) ir Kas kops į Viešpaties kalną? Kas atsistos Jo šventoje vietoje? Tas, kas turi švarias rankas ir tyrą širdį (Ps 24, 3-4). Žinoma, šie teiginiai užrašyti Senajame Testamente, todėl atsiras tokių, kurie norės juos atmesti. Visgi Naujasis Testamentas kartelę užkelia dar aukščiau. Man visuomet atrodė keista, kad liberalūs pamokslininkai iš viso Šventojo Rašto dažniausiai renkasi būtent Kalno pamokslą. Juk šioje Biblijos ištraukoje sutinkamas Jėzus nėra švelnesnė ar malonesnė „Mozės versija“. Priešingai, čia randame griežčiausią visoje Biblijoje įstatymo interpretaciją: Taigi sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo, - neįeisite į dangaus karalystę (Mt 5, 20). Kalno pamokslo žinia atskleidžia, kad nuodėmingais laikomi ne tik nedori darbai, bet ir nedori troškimai ar motyvai: Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: ,Nežudyk’; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O Aš jums sakau: kas pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme <...> Jūs girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: ,Nesvetimauk!’ O Aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje (Mt 5, 21-22. 27-28). Negana to, norint būti mylinčiu žmogumi, neužtenka tinkamai elgtis su artimais žmonėmis ir draugais. Ne, mūsų gerumą nusako tai, kaip mes elgiamės su savo priešais (žr. Mt 5, 43-48).
Žinoma, atsiras ir tokių, kurie tvirtins, jog Dievas mato ir vertina ne tik žmogaus veiksmus, bet ir jo širdį. Vis dėlto tai situacijos tikrai nepalengvina ir nesupaprastina: Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras! Aš, Viešpats, ištiriu širdį, išbandau inkstus ir atlyginu kiekvienam pagal jo kelius ir jo darbų vaisius (Jer 17, 9-10). Todėl tikrai neguodžia tai, jog Dievas vertina ir mato širdį, kai mes kreipiame dėmesį tik į žmogaus išorę. Būtent širdyje gimsta melas, neapykanta, pagieža, svetimavimas ir visos kitos nuodėmės (žr. Mt 15, 10-20).
Laiško romiečiams pradžioje apaštalas Paulius atskleidžia tiesą, kurios vengiame ir nenorime sau pripažinti: Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu (Rom 1, 18). Dievo įstatymas apreiškia mums mūsų nuodėmingumą, kai mes, žydai ar pagonys, stengiamės pateisinti nedorą savo gyvenimo būdą (žr. Rom 3, 19-20). Palyginimu apie fariziejų ir mokesčių rinkėją Jėzus bando pasakyti tą patį: įstatymas yra ir visuomet buvo skirtas ne žmonėms gelbėti ir išganyti, o tam, kad nusidėjėliai pamatytų ir įvertintų savo nuodėmes (žr. Lk 18, 10-14). Tad akivaizdu, jog Dievo įstatymas išgelbėjimo nesuteikia, o jo laikymasis nesumažina bausmės už netinkamą elgesį. Šiuo klausimu Dievas išlieka teisingas - Jis negali „laužyti taisyklių“, žiūrėti į jas pro pirštus bei daryti išimčių, nes tuomet Jis pats nebeatitiktų tobulo savo dieviškumo standartų.
Taigi, Dievo įstatymas yra tam, kad atskleistų mūsų padėties rimtumą. Atrodo, vos prieš kelias akimirkas kalbėjomės apie tai, kokie malonūs ir geri esame, kaip draugiškai ir paslaugiai elgiamės su savo kaimynais, girdėjome, kaip bažnyčioje, kurią lankome, pamokslaujama, jog Dievo įstatymas yra lyg nurodymų ir taisyklių rinkinys, kurio paisydami bei laikydamiesi gyvensime geriau, džiaugsimės gražesniu gyvenimu šeimoje, kai staiga, atsidūrę įstatymo akivaizdoje, suvokiame, kokie iš tikrųjų esame. Tuomet, tarytum pranašas Izaijas, stovėdamas priešais didingą Viešpaties sostą, sušunkame: Vargas man, aš esu žuvęs! Aš esu žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį! (Iz 6, 5).
Tad kaip Dievas mus myli?
Jei iš tiesų esame nusidėjėliai, verti Šventojo Dievo rūstybės, ir jeigu Dievas negali paneigti bei atmesti to, ko reikalauja Jo paties šventumas, tuomet kaipgi Jis išreiškia savo meilę mums? Šventajame Rašte randame gailestingumo ir teisingumo kupiną atsakymą: norėdamas išteisinti nusidėjėlį (nors to daryti Jis neprivalo), Dievas turi tai atlikti neprieštaraudamas ir nepaneigdamas savosios prigimties. Kristaus kryžius šią sąlygą visiškai atitinka. Tai, ką Jėzus atliko ant kryžiaus, leidžia Dievui išlikti absoliučiai teisingam, tuo pat metu parodant savo gailestingumą. Per Kristaus auką Dievas pasirodo esąs teisus ir išteisinantis tą, kuris tiki Jėzų (Rom 3, 26).
Biblija mus moko, kad atpirkimo motyvas slypi pačioje Dievo esybėje ir kyla iš Jo dieviškos meilės (žr. Iz 53, 10 ir Jn 3, 16). Todėl tai nėra asmeninės užgaidos ar pasirinkimo rezultatas. Juo labiau, Dievo pasitenkinimo šaltinis yra ne kuri nors viena Jo savybė, kaip antai meilė ar gerumas, bet tų savybių visuma. Dievas jaučia pasitenkinimą tiek rodydamas savo meilę, tiek vykdydamas teisingumą. Tai aiškiai matome žvelgdami į Kristų: Dievas yra „teisus ir išteisinantis“ kiekvieną, besigręžiantį į kryžių. Kristaus nukryžiavimas mums atskleidžia, jog Dievas mėgaujasi tuo pačiu metu rodydamas ir savąją malonę, ir savo dievišką meilę (žr. Rom 3, 24-25). Pabrėžiant ir akcentuojant vien tik Dievo teisingumą, galima sulaukti manančiųjų, jog Dievas nebuvo įpareigotas ir neprivalėjo aukoti savo Sūnaus ant kryžiaus, nes tokia auka yra pernelyg žiauri, kritikos. Visgi, kaip teigia Louisas Berkhofas, tai, jog „Dievas pasiuntė savo Sūnų kentėti bei numirti gėdinga mirtimi, negali būti aiškinama tik kaip begalinės Jo meilės išraiška“. Remiantis „moralinės valdžios“ samprata, Dievas nebuvo įpareigotas aukoti savo Sūnų, Jis galėjo visiškai laisvai, nustumdamas į šalį savąjį įstatymą, atleisti nusidėjėliams jų nusižengimus. Net ir šiandien aršiausia biblinės doktrinos kritika dažniausiai kyla dėl to, kad pati doktrina laikoma per griežta ir per daug primena teisminę praktiką, kurios kontekste Kristaus auka atrodo kaip priemonė Dievo teisingumui, Jo satisfakcijai pasiekti. Dėl šios priežasties liberalioji teologija, su Friedrechu Schleiermacheriu ir Albrechtu Ritschliu priešakyje, visiškai atsiribojo nuo bet kokios dieviškojo įstatymo ir teisingumo sampratos ir Dievo poreikio įvykdyti savąjį teisingumą. Berkhofas pažymi, kad tiek kalbant apie Schleiermacherio ir Ritschlio požiūrį, tiek apie visą moderniąją liberaliąją teologiją, pastebima, jog atpirkimas viso labo tampa susitaikymu, pakeičiančiu moralinę nusidėjėlio būklę. Esama tokių liberaliosios teologijos atstovų, kurie mini moralinį atpirkimo ir Kristaus aukos būtinumą, bet vis dėlto nė vienas jų nepripažįsta jokios legalios būtinybės.
Tokio požiūrio šalininkų stovyklą šiandien papildo ir feminizmo judėjimo atstovai bei dalis evangeliškųjų bažnyčių. Biblinį požiūrį į Kristaus veiksmus ant kryžiaus, kaip bausmės už mūsų nuodėmes įvykdymą, pasiaukojimą vietoje mūsų, požiūrį, kurio laikėsi ir kurį pripažino tokie bažnyčios tėvai kaip Anzelmas iš Kenterberio, jie laiko iškreiptu, smurtą ir žiaurumą pateisinančiu Dievo įvaizdžiu, kurį vėliau pripažino Liuteris, Kalvinas bei kiti protestantai. Štai ką rašo anabaptistas Dennisas J. Weaveris: „Martynas Liuteris ir Jonas Kalvinas labai stipriai akcentavo, jog Kristaus mirtis - tai bausmės už mūsų, nusidėjėlių, nuodėmes atlikimas, įvykdantis dieviškąjį teisingumą. Remdamiesi šia samprata, protestantų ortodoksų teologai kelių ateinančių amžių bėgyje suformavo pakankamai griežtą atpirkimo, kaip bausmės ir skriaudos atlyginimo, teoriją, kuri teigia, jog, mirdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas, Kristus įvykdė dieviškąjį įstatymą. Tokiu atveju Dievas atliko tiek teismo teisėjo, nurodžiusio, kokios bausmės reikalauja įstatymas, tiek prokuroro, kaltinančio nusidėjėlius šį įstatymą pažeidus, vaidmenis. Taigi, šiam požiūriui būdinga nuostata, jog Kristus laikėsi iš anksto paruošto plano, pagal kurį, mirdamas ant kryžiaus, įvykdė dieviškąjį įstatymą bei teisingumą tam, kad išgelbėtų nuodėmingą ir pražuvusią žmoniją.“ Ironiška, tačiau kiekviena šio pakaitinio atpirkimo apibrėžimo eilutė yra lengvai pagrindžiama daugybe Biblijos tekstų.
Žinoma, nereikėtų pamiršti, jog esama ir kraštutinumų, kai Kristaus kryžius aiškinamas vien tiktai teisingumo ir Dievo įstatymo išpildymu, pamirštant bei atmetant kitus svarbius šio įvykio aspektus: tai, jog kryžius panaikina mūsų vergystę jėgoms, valdžiusioms mus nuo žmonijos kritimo, kryžiaus moralinę įtaką bei kryžių, kaip Dievo meilės išraišką ir Jo moralinės valdžios įrodymą. Laiške kolosiečiams randame aprašytus du pirmuosius atpirkimo aspektus: Ir jus, mirusius nusikaltimais ir jūsų kūno neapipjaustymu, Jis atgaivino kartu su Juo, atleisdamas visus nusikaltimus. Jis ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus. Jis nuginklavo kunigaikštystes bei valdžias ir viešai jas pažemino, triumfuodamas prieš jas ant kryžiaus (Kol 2, 13-15). Šiose eilutėse skaitome, kad, prikaldamas prie kryžiaus mus kaltinantį skolos raštą, Dievas triumfavo prieš mus įkalinusią nuodėmę. Visatos teisme vykusioje byloje padėtas taškas. Priimtas mums palankus nuosprendis: šėtonas nebeturi pagrindo mus kaltinti, o mes daugiau nesame pavaldūs tamsos jėgoms.
Kai kurie pakaitinio atpirkimo kritikai neretai Pauliaus užrašytus žodžius, jo pasitelkiamą teismo provaizdį bei teisminį žodyną vertina kaip viso labo Romos teisinės sistemos įtakos rezultatą. Visgi toks vertinimas nėra teisingas. Juk Pauliaus vaizduojama teismo salė yra ta pati, kurioje buvo nuteistas ir iš Edeno sodo ištremtas Adomas (žr. Pr 3, 17-21); ta pati, kurioje pranašas Izaijas regėjo kareivijų Viešpatį, įžengiantį į savo dangiškąjį sostą, ir kur visos Jo galybės akivaizdoje Izaijo kaltė [buvo] panaikinta, nuodėmė apvalyta (žr. Iz 6, 1-7). Tai ta pati teismo salė, kurioje vyriausiasis kunigas Jozuė buvo išteisintas, nepaisant nešvarių rūbų bei jam šėtono mestų kaltinimų (žr. Zach 3, 1-10). Objektyvumas - tai faktorius, vienijantis du atpirkimo aspektus: pirma, jog atpirkimas yra būdas, kuriuo patenkinamas Dievo teisingumas, ir, antra, kad atpirkdamas mus, Dievas nugalėjo tamsos jėgas. Šie du aspektai akcentuoja tai, ką Dievas padarė dėl mūsų. O moralinės įtakos bei moralinės valdžios teorijos, dominuojančios šiandieninėje teologijoje ir pamoksluose, priešingai, yra subjektyvios. Jos neigia atpirkimo sutaikomąją funkciją, jo jėgą sumažinti Viešpaties rūstybę ir visą dėmesį sutelkia į tai, kaip atpirkimas veikia mus.
Tiesa, nepaisant to, jog pakaitalo arba pasikeitimo vietomis motyvas Biblijoje yra centrinis, jis nėra vienintelis ir visa apimantis. Bažnyčia visiškai pagrįstai Kristaus veiksmuose mato ne tik tai, ką galima pavadinti įstatymo įvykdymo aspektu, bet ir tai, ką vadiname gyvenimus keičiančia, transformuojančia jėga. Laiško romiečiams penktame skyriuje apaštalas Paulius apjungia šiuos du aspektus. Čia jis rašo, jog per Adomą paveldėję kaltę ir nuodėmę, per Kristų esame išteisinti ir įgyjame naują gyvenimą. Tai skyrius, kuriame suformuojamas perėjimas tarp atpirkimo, kaip teisminio, išteisinamojo veiksmo sampratos, užrašytos 3-4 skyriuose, bei atpirkimo, kaip transformuojančio veiksmo, kaip krikšto į naują gyvenimą koncepcijos, pateikiamos 6-7 skyriuose. Numirdami su nukryžiuotuoju Kristumi, sulaukiame atleidimo už savo nuodėmes ir kartu su Juo esame prikeliami naujam gyvenimui paklūstant (žr. Rom 6). Ir vis dėlto Kristaus auka už mūsų nuodėmes, Jo pakaitinis veiksmas ant kryžiaus yra esminis biblinis atramos taškas, iš kurio išplaukia visi kiti atpirkimo aspektai.
Meilės simboliu kryžių galime laikyti tik todėl, kad Kristaus auka išties yra išperkantis veiksmas - per ją atleidžiamos ir atperkamos mūsų nuodėmės. Tuo tarpu klasikinės moralinio pavyzdžio bei moralinės įtakos teorijos teigia, kad kryžius paprasčiausiai simbolizuoja, išreiškia Dievo meilę ir to, kaip pavyzdžio, visiškai pakanka, kad būtų sužadintas nusidėjėlio atgailos jausmas. Tokio požiūrio ištakos slypi pelagijanietiškoje žmogiškosios prigimties sampratoje, kuri labai stipriai nuvertina per įstatymą apreikštą Dievo teisumą ir labai pervertina kritusio žmogaus moralinius pajėgumus bei valią. Tokio vertinimo rezultatas - iškreiptas išgelbėjimo modelis, kuriame viską lemia ne Dievo mums dovanotas atpirkimas, o žmogaus atgaila. Visgi, nepaisant to, jei tik pakankamai įvertiname Kristaus aukos atperkamąją galią, kryžius tampa pačia ryškiausia Dievo meilės išraiška bei įkūnija tikriausios, tobulos žmonių tarpusavio draugystės modelį. Jeigu, kaip teigia moralinės valdžios teorija, Kristaus auka tiesiog įtvirtina Dievo, kaip teisėto pasaulio Valdovo, statusą ir nėra užmokestis už mūsų kaltes, tuomet tai, viso labo, tėra nepagrįsta ir netgi savotiškai despotiška teisingumo forma. Vis dėlto, žvelgdami į Kristaus auką ant kryžiaus, matome, jog Dievas „žaidžia pagal žaidimo taisykles“ - per Kristų žemėje įvykdydamas savąjį įstatymą, Jis pats šiam įstatymui - įstatymui, kuris yra Jo tapatybės dalis - paklūsta.
Žvelgdami į galimas aukos atmainas, alternatyvas, galime aiškiau suvokti, kokiu būdu kryžius ne tik apima, bet ir patenkina visus Dievo esybės aspektus bei atsako į žmonijos poreikius. Jei visas dėmesys, meilės sąskaita, yra sutelkiamas tik į teisingumą, prieš save išvystame dievybę, kurios neteisieji bijo ir kuria niekada negali pasitikėti. Jei dėmesio centre yra meilė ir tik meilė, o teisingumas nustumiamas užmarštin, pati meilė tampa dievu, kurį garbiname. Taip sentimentaliai mąstydami kryžių vertinsime tik kaip despotiško žiaurumo išraišką. Jei Dievas nusprendė mus atpirkti, ir tam nereikia Jo Sūnaus aukos, tuomet kryžius apskritai praranda bet kokį moralinį pagrindą. Kokį Dievo vaizdą tai formuoja? Koks dievas siųstų myriop savo mylimiausią sūnų vien tam, kad ko nors pamokytų? Ko tokia mirtis iš tikrųjų moko?
Geroji naujiena
Geroji naujiena nėra tai, kad Dievas, siekdamas sužadinti mumyse atgailą, parodė kvapą gniaužiantį savo meilės pavyzdį. Geroji naujiena nėra ir tai, kad mąstydami apie kryžių būsime geresni ateityje. Ne, geroji žinia - tai visa, ką Dievas už mus atliko, ir ko mes patys padaryti negalėjome: mums dovanai buvo suteiktas teisumas, kurio Dievas reikalauja, nes Jėzus Kristus, gyvenęs tobulą ir pavyzdingą gyvenimą, numirė už mūsų nuodėmes ir buvo prikeltas tam, kad mes būtume išteisinti (žr. Rom 4, 25). Nors Dievas kiekvienam iš mūsų siūlo naują pradžią, Geroji naujiena yra žymiai didesnė ir nuostabesnė. Jos esmę ir didybę atskleidžia apaštalas Paulius Laiške romiečiams: O tam, kuris nedirba, bet tiki Tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu (Rom 4, 5). Taigi, išteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir džiaugiamės Dievo šlovės viltimi. <...> Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės (Rom 5, 1-2. 8-9).
Būnant nusikaltėliu, nesunku pasitikėti teisėju, kuris nusikaltėlius atleidžia nuo bausmės. Tačiau Dievas bausmės nedovanoja. Priešingai, Jis išteisina nusikaltėlius. Jis ne atleidžia nuteistajam už nusikaltimą, nors šis dar tebėra kaltas, - ne, Dievas išteisina nusikaltėlį, panaikindamas jo nusikaltimus, tačiau nepažeisdamas ir neapeidamas įstatymo. Esama tokių, kurie tai vadina „teisiniais prasimanymais“, tačiau taip nėra, nes Kristus išliko teisus, tobulai įvykdydamas įstatymą, ir Jo teisumas buvo priskirtas mums, lyg mes patys būtume jį įvykdę. Dievas išteisina nusidėjėlius, suteikdamas jiems naują tapatybę ir naują gyvenimą. Šiems dar tebesant nuodėmėj, Jis išteisina juos ne kaip kitaip, bet tik per savo Sūnaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą: Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, - kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo? Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? (Rom 8, 31-35).
Iš www.modernreformation.org
vertė Samuelis Lukošius