Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo.Jis atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią geriems darbams (Tit 2, 11-14).
Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir Aš jame, tas duoda daug vaisių; nes be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5).
Gyvenimas iki numatyto laiko
Norint pateikti realų ir biblinį požiūrį į krikščionio gyvenimą, reikia atsižvelgti, kokią mes užimame vietą Dievo plane istorijos perspektyvoje. Mes gyvename mįslingu laikotarpiu: nors per Šventąją Dvasią esame nauji kūriniai, bet vis dar turime seną, puolusios kūrinijos prigimtį ir gyvename kritusiame blogio valdomame pasaulyje. Tai kelia tam tikrą įtampą - jau, bet dar ne. Dievo akyse mes jau esame išteisinti, bet vis dar darome nuodėmes. Mes esame Dievo karalystės piliečiai, bet karalystė į žemę dar neatėjo. Todėl mąstydami apie krikščionišką gyvenimą negalime nei menkinti, nei pervertinti tos gyvenimo kokybės, kuri mums prieinama per Jėzų Kristų.
Tie, kurie neįvertina mums per Jėzų Kristų prieinamo ir Dvasios teikiamo gyvenimo kokybės ir galios, yra linkę į krikščionišką gyvenimą žvelgti legalistiškai, pasitikėdami savimi. Jie tiki, kad disciplinuodami save (gyvendami pagal įstatymą) gali išsiugdyti krikščionišką charakterį. Kitaip tariant, šie tikintieji stengdamiesi tobulėti grįžta prie įstatymo.
Tie, kurie pervertina Šventosios Dvasios teikiamo gyvenimo ir galios kokybę, bus linkę pasitikėdami savimi krikščionišką gyvenimą mistifikuoti (ne žvelgti į jį racionaliai). Jie mano, kad jau turi „Dvasios pilnatvę“, todėl jie jau įveikė nuodėmės galią kūne ir blogio jėgas pasaulyje. Jie tiki, kad tikintiems žmonėms priklauso sėkmė, klestėjimas ir sveikata, o kančia, nesėkmės ar ligos liudija tikėjimo stoką.
Ir vienas, ir kitas požiūris veda prie „triumfalistinio“ požiūrio į dvasinį augimą, kuriam būdingas pasitikėjimas savimi ir pavojingas savojo nuodėmingo potencialo sumenkinimas. Taip mąstantys nesuvokia, kaip mums reikalingas Kristus. Jo žodžiai - be manęs jūs negalite nieko nuveikti (Jn 15, 5) - jiems nėra labai reikšmingi. Į savo pačių ar kitų tikinčiųjų nesėkmes paprastai reaguojama taip: „Aš negaliu patikėti, kad aš / jis / ji tai padarė!“ Stebimasi, kad mes vis dar nusidedame.
Prie tokių klaidingų prielaidų apie krikščionio gyvenimą galima paminėti ir tikėjimą, kad laikui bėgant kūnas tampa geresnis, labiau „dievotas“, vis rečiau sugundomas ir mes tampame vis mažiau priklausomi nuo Kristaus. Taip tikintys krikščionys būtinai patirs nesėkmę, nes jie linkę žaisti su ugnimi ir nesisaugo pagundų.
Tiesa yra štai kokia: mes niekada neišaugsime iš poreikio 100 proc. priklausyti nuo Jėzaus Kristaus. Dvasinę brandą pasiekia ne tie, kuriems vis mažiau reikia Jėzaus, bet suvokiantys, kad vis labiau yra priklausomi nuo Jo tiesos ir Jo jėgos, - tik taip įmanoma gyventi gyvenimą, kuris neša šlovę Dievui.
Konfliktas tarp Dvasios ir kūno
Nors mes, išpirkti ir išteisinti tikintieji, turime naują gyvenimą Kristuje, mes vis dar gyvename nuodėmingame kūne ir turime kūnišką, nuodėmingą prigimtį. Kas yra kūnas? Sąvoka „kūnas“ (nuodėminga prigimtis) nurodo į neišpirktas mūsų žmogiškumo dalis - mūsų kūną ir sielą, kuriuos vis dar veikia mus varginanti nuodėmė. Deja, bet laikui bėgant kūnas netampa geresnis ir, kol mes gyvensime kūne, jo prigimtis nepasikeis! Kai pakviečiame Kristų į savo širdis, mes atgimstame iš Dvasios. Mūsų kūnai negimsta iš naujo, ir mūsų siela (protas, emocijos ir valia) akimirksniu nepasikeičia.
Visgi nors kūnas netampa geresnis, mūsų pasirinkimai laikui bėgant gali keistis, nes mes mokomės gyventi dvasia. Universali žmonių, kurie bando (savo jėgomis) būti geri, bet kūnas jiems trukdo, patirtis aprašyta Rom 7, 14-24.
Teologas Gordon D. Fee sako: „Gyventi pagal kūną reiškia gyventi laikantis šiame amžiuje pripažįstamų vertybių, kurios visiškai prieštarauja Dievui ir Jo keliams <...> Paulius pirmiausia galvojo ne apie kelis „kūno darbus“, kuriuos jis netrukus paminės (Gal 5, 6-18), tačiau, kaip jis paaiškins 17eil., apie esminę gyvenimo kūne perspektyvą. Tai visiškai Dievui prieštaraujanti perspektyva ir čia tai vadinama priešinimusi Dvasiai.“
Paulius ne kartą supriešina gyvenimą pagal kūną ir gyvenimą pagal Dvasią (Gal 5, 19-26; Ef 4, 25-5, 4. 8-10; Kol 3, 5-14).
Pagalvokite, kaip dažnai dėl ko nors supykę mes kaltiname žmones arba aplinkybes. Tačiau ne žmonės ir aplinkybės sukelia mūsų pyktį, nekantrumą, kartėlį ir t. t.; mūsų reakcijos į žmones ir aplinkybes tik parodo, ar mes gyvename pagal Dvasią, ar pagal kūną. Tam tikrose savo gyvenimo srityse kiekvienas iš mūsų vis dar elgiamės kūniškai. Taigi, nesijauskite vienišas. Tačiau Jėzus nori, kad jūs pasitikėtumėte Juo dėl gyvenimo Dvasia ir tose srityse. Gyventi krikščioniškai nėra sunku, be Kristaus tai - neįmanoma.
Išlaisvinti iš nuodėmės viešpatavimo
Nuodėmė yra bjauri. Labai bjauri. Mes esame naujas kūrinys Kristuje, bet vis dar gyvename nuodėmingame kūne. Ar išgyvendami šį konfliktą esame bejėgiai? Ne, mes turime Dievą, kuris gali padėti mums laimėti prieš nuodėmę. Tačiau, prisiimti atsakomybę turime ir mes. Patyrinėkime tai.
Laiške galatams Paulius rašo: Sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų (Gal 5, 16). Atkreipkite dėmesį, jog Paulius čia nesako: „Jei apvalysite kūną, tapsite dvasiniai“ (legalizmo logika). Jis nesako: „Kūno troškimai pradings“ (triumfalizmo logika). Tol, kol mes gyvename šiame neatpirktame kūne, tol nuodėmė bus mums pagundų šaltinis.
Laiško romiečiams 6 skyriuje Paulius kalba apie nuodėmę kaip apie mus pavergusį vergvaldį. Romos krikščionys puikiai suprato šią analogiją, nes kas antras žmogus Romos imperijoje buvo vergas. Mes apie tai esame tik skaitę, todėl mums sunku suprasti, kad kiekvienas žmogus turi šeimininką ir kam nors tarnauja: arba Dievui, arba nuodėmei. Gali mąstyti, kad pats sau esi šeimininkas, bet iš tiesų taip nėra. Jūs paklūstate jūsų viduje kalbančiam nuodėmės balsui.
Prieš pažindami Kristų, mes visi vergavome nuodėmei. Kai patikime Jėzumi, mumyse pradeda veikti stipresnė jėga - Šventoji Dvasia, kuri išlaisvina mus iš senojo šeimininko ir įgalina būti tuo, kuo Dievas nori, kad mes būtume. Tačiau, mes išvaduojami ne tam, kad patys sau būtume šeimininkai. Ne, mes turime naują Šeimininką, kuris mus išlaisvina, - Jėzų Kristų.
Dabar Jėzus yra mūsų šeimininkas, tačiau senasis šeimininkas vis dar kviečia mus ir kartais gana garsiai. Tačiau mes jau neturime jo klausytis ar vykdyti jo reikalavimų. Mes išlaisvinti iš nuodėmės valdžios, nes mumyse veikia stipresnė jėga - Dievo Dvasia, kuri ragina mus elgtis teisingai. Tik kaip mes reaguojame į Dievo Dvasios darbą mumyse?
Nuodėmė neturi jums viešpatauti: jūs ne įstatymo, bet malonės valdžioje (Rom 6, 14). Taigi Paulius sako, kad tikintieji daugiau nėra įstatymo valdžioje (įstatymas tik parodo, ką mes darome blogai). Dabar mes esame Dievo malonės galioje, kuri įgalina mus daryti tai, kas teisinga.
Taigi, mes niekada tiek „neišaugsime“, kad sumažėtų mūsų poreikis 100 proc. priklausyti nuo Jėzaus. O tai pripažinus, mums turėtų būti lengviau būti gailestingiems vienas kitam (Gal 6, 1) ir nežaisti su nuodėme! Būkite išmintingi ir saugokite save: saugokite savo mintis. Kūno norai niekur nedingsta, tačiau juos galima kurstyti arba slopinti, kaip ugnį. Apsispręskite laikytis atokiau nuo jus gundančių dalykų.
Martynas Liuteris yra pasakęs: „Aš negaliu uždrausti paukščiams skraidyti virš mano galvos, bet Dievo malonės dėka galiu neleisti jiems susisukti lizdo mano plaukuose.“
Ką daryti, jei visgi nusidėjau?
Kaip ilgai galite gyventi nenusidėdamas, nepadarydamas to, kas priskiriama kūno darbams? Šešias dienas? Šešias valandas? Ar daug iš mūsų bent 6 minutes gali išbūti nepasiduodami netyroms mintims ar nepasielgę savanaudiškai? Dievas mus supranta. Mes vis dar gyvename savo sename kūne, kuris pavaldus nuodėmei, todėl mes ir nusidedame, netyčia ar sąmoningai.
Prisiminkite, kas esate Kristuje. Tai padės atpažinti ir išvengti dviejų klaidų, mąstant apie savo nuodėmes, kurios kyla iš legalistinės logikos: 1) kai tu nusidedi, Dievas liaujasi su tavimi bendrauti, kol tu atgailauji; ir 2) tikinčiojo nuodėmės vis kaupiasi, kol jis jas pripažįsta ir prašo atleidimo.
Pirmuoju atveju ignoruojamas faktas, kad Kristus yra mumyse ir mes esame Jame. Niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo! Jei tu sąmoningai gyveni pagal kūną ir nepaklūsti Dvasiai, tu gali pasirinkti nebesimelsti Dievui, neskaityti Biblijos ir nebendrauti su kitais tikinčiaisiais, bet Dievas tavęs neišsižada ir nuo tavęs neatsiriboja. Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Hbr 4, 15-16).
Dievo sostas yra atviras kiekvienam tikinčiajam, ieškančiam malonės ir pagalbos, kai iškyla problemų, kai esame nuodėmės sužeisti. Šventoji Dvasia užtaria mus mūsų silpnumo akimirką, t. y. ir tuomet, kai mes nusidedame. Dvasia nenustoja mums kalbėti ar darbuotis mumyse, kai mes nenorime Jos klausytis. Mąstymo, jog nusidėdamas tu sugriausi savo santykius su Dievu, vaisius yra didžiulė kaltė ir nesaugumas. Tai - gyvenimas, remiantis įstatymu, o ne pasitikint malone. Dėl to, ką Kristus padarė ant kryžiaus, mes galime nebijoti Dievo dėl nuodėmės, bet mėgautis Jo nuostabia meile ir, būdami dėkingi, Jam tarnauti.
Antroji klaida taip pat liudija apie gyvenimą pagal įstatymą. Mokymas, kad mūsų nuodėmės kaupiasi, kol mes jas išpažįstame ir gauname atleidimą, taip pat atneša kaltę ir nerimą. Sakome, kad Dievas panaikina savo sprendimą mums „Nekaltas“ ir pripažįsta, kad esame kalti, kol išpažįstame savo nuodėmės, o tada Jis ir vėl paskelbia, kad mes esame nekalti? Kuo tai skiriasi nuo Senojo Testamento aukų sistemos? Niekuo!
Iš tiesų mes negalime išpažinti nė ketvirčio savo nuodėmių, kurias padarėme jau būdami krikščionys. Galvoti, kad mes tai galime, ir mokyti, kad turime tai daryti, kad išsaugotume atleidimą ar bendravimą su Dievu, yra nebibliška. Jis nenori, kad mes kasdien sakytume: „Išpažįstu visas nuodėmes, kurias padariau pastaruoju metu.“ Ne, Jis - už pakeistą gyvenimą. Jis mirė, kad suteiktų mums naują tapatybę! Žinojimas, kad tau jau atleista, veda prie pasitikėjimo, ramybės, džiaugsmo ir laisvės. Prisimink tai ir ilsėkis Jame, nes dėl Kristaus atlikto darbo ant kryžiaus tu esi priimtinas.<...>
Realus požiūris į dvasinį augimą
Viešpats Jėzus sakė, kad atėjo, jog mes turėtume gyvenimą, kad apsčiai jo turėtume (Jn 10, 10). Visas Naujasis Testamentas kalba apie gyvenimo kokybę, kurią, Dievas nori, kad Jo vaikai patirtų. Mes raginami bręsti Kristuje.
Bręsti dvasia nereiškia vis labiau pasitikėti savimi ir vis mažiau - Dievu. Bręsti dvasia reiškia vis daugiau pažinti Jį, vis daugiau patirti su Juo, vis aiškiau pamatyti, kad esame nuo Jo priklausomi.
Augimas, branda - laipsniškas procesas. Ir nėra taip, kad augdamas Jame tu vis aiškiau įsitikini savo šventumu. Priešingai, daugybė šventųjų sutinka, kad bręsdamas tu vis aiškiau suvoki, kaip toli nuo tikrojo šventumo esi, vis labiau suvoki, kad esi nuodėmingas. Suvokęs tai, pamatai, kaip labai mums reikia Dievo malonės, kad suvoktume savo naująją tapatybę Jame. Tik dėl Viešpaties malonės galime vis labiau save pažinti ir kovoti tebesitęsiančią kovą prieš pasaulį, kūną ir velnią. Jei nebūsime užtikrinti, kad Dievas yra geras, maloningas ir mus priima, anksčiau ar vėliau mes suklupsime.
Prisiminkime: tai Dievas mus augina, stiprina ir keičia, nes Jis mus myli ir gyvena mumyse, Jis trokšta, kad mes vis labiau panašėtume į Jo Sūnų. Ir visa tai - mūsų labui ir Jo šlovei!
Iš www.bible.org
Vertė Žaneta Lazauskaitė