„Galingiausia idėja, atėjusi į pasaulį per kelis pastaruosius tūkstantmečius - malonės idėja - yra priežastis, dėl kurios aš panorau būti krikščionimi,“ - savo tikėjimo neslepia grupės „U2“ galva Bono. Pratęsdamas Pauliaus, Augustino ir Liuterio tradiciją, ir jis Dievo malonę tvirtina esant didžiausia krikščionybės idėja.
Dėl to nestebina, kad P. Yancey’io knyga „What’s So Amazing About Grace?“ (Kuo ypatinga malonė?) yra mėgstamiausia šio airių dainininko knyga, noriai jo dovanojama kitoms roko žvaigždėms. Per 2009-ųjų koncertų turą „360° Tour“ kiekvieno pasirodymo metu Bono vis padainuodavo Džono Niutono žymiosios giesmės „Amazing grace“ (Nuostabi malonė) pirmą posmą - jis, kaip ir Niutonas, žino, kas tai per žodžiai, nes patys patyrė apdainuojamą malonę: „Skęsčiau didžiulėse problemose, jei aukščiausiu teisėju man būtų karma. Tupėčiau įklimpęs mėšle iki pat ausų. Čia ne savo klaidas dangstyti noriu, o daug labiau - laikytis malonės. Laikytis tvirtai tiesos, kad Jėzus mano nuodėmes ant kryžiaus atpirko.“
Kai Bono gieda giesmę apie nuostabiąją Dievo malonę, klausytojai, tikriausiai net užkietėję netikintieji, neužsigauna. Atvirkščiai. Malonė neturi įvaizdžio problemos. Malonės išpažinimas niekaip neprovokuoja. <...>
Su Dievo įstatymu visai kitaip. Šiais laikais jo įvaizdis smarkiai kritęs net ir tarp pačių krikščionių. Vis labiau vengiama pamatyti jame bent ką pozityvaus, vien akcentuojant jį kaip valdžios ir kontrolės įrankį - įstatymas be jokios atodairos priešinamas su meile, laisve ir santykiu su Dievu. Romane „Trobelė“ į Mako ir Dievo bendrystę taip pat „įsibrauna įstatymas“; todėl kyla būtinybė „pereiti iš įstatymo į malonę“. <...>
Krikščioniško gyvenimo kontekste įstatymas turi ne patį geriausią vardą, kartais net atvirai atmetamas arba stumiamas į šoną. Tačiau ar tokia pozicija teisinga? Kokie ryšiai tarp malonės, Evangelijos, meilės ir įstatymo? Ir kaip dėl įstatymiškumo, apie kurį kalbama vis dažniau?
Malonė ir įstatymas
Pradžioje keli apibrėžimai: Dievo malonė yra Jo suvereniai rodomas palankumas, ir būtent tiems, kurie visai jo nenusipelnė. Dievo įstatymas yra Jo apreikštoji moralinė valia; įstatymo santrauka - visi į Dekalogą sudėti įsakymai. Malonė yra dovana ir vienintelis kelias į išganymą. Įstatymas irgi yra dovana, tik jis nėra kelias į išganymą. Ef 2, 8-9 Paulius rašo: Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų (žr. ir Rom 3, 24; 4, 4-5; 11, 6). Apaštalas priešpastato malonę ir darbus - būtent tai yra didžioji antitezė išganymo atžvilgiu, kaip pasakyta: įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus (Rom 3, 20). Žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų (Gal 2, 16).
Išganymas ateina vien iš malonės - tai yra krikščioniškojo tikėjimo šerdis, prie kurios grįžo reformatoriai, prie kurios ateina kiekvienas, kuris priima tikėjimą. Kalvinas perspėjo, kad „nė mažiausia nuteisinimo dalelė nebūtų priskiriama įstatymo darbams, kitaip bus paniekintas Kristus ir Jo malonė“. Augsburgo tikėjimo išpažinimo (1530 m.) IV straipsnis „Apie nuteisinimą“ taip pat sako, kad „žmonės negali nuteisinti savęs Dievo akyse savo jėgomis, nuopelnais ar darbais, bet nuteisinami dovanai dėl Kristaus per tikėjimą, tikėdami malonės ir atleidimo susilaukią dėl Kristaus, už mūsų nuodėmes atmokėjusio savo mirtimi...“
Tad matome, kad egzistuoja didysis kontrastas tarp išgelbėjimo per malonę ir bandymo išsigelbėti įstatymo darbais. Paulius Laiške galatams siekia pabrėžti, kad įstatymas jokiu būdu nebūtų naudojamas galimybe įgyti išganymą. Liuteris „Heidelbergo disputo tezėse“ (1518 m.) rašo: „Dievo įstatymas, išganingiausiasis gyvenimo mokymas, negali žmogaus nuvesti į teisumą...“ Ir toliau priduria: „Įstatymas sako „Daryk tai!“, ir jis neįvykdomas. Malonė sako: „Tikėk tuo!“ ir viskas jau įvykdyta.“
Dėl to reformatų teologas B. B. Warfieldas (1851-1921 m.) knygoje „The Plan of Salvation“ (Išgelbėjimo planas) aprašo, kad iš esmės egzistuoja tik dvi religijos, iš kurių viena yra pasitikėjimo Dievo malone religija, nes „išgelbėjimas - iš mūsų Dievo“ (Apr 7, 10), o ne iš mūsų; o kita - savęs išgelbėjimo religija, besikliaujanti darbais: „Prieštara tarp šių sistemų yra visiškai absoliuti. Vienoje iš jų viskas nurašyta žmogui, kitoje - Dievui. Jose ietis mirtinai kovai kryžiuoja dvi religijos, tiksliau tariant, dvi vienintelės religijos: tikėjimo religija ir darbų religija; religija, kurioje „aš” yra savimi nusivylęs ir visas viltis deda į Dievą išgelbėtoją, ir religija, kurioje „aš” yra visiško pasitikėjimo objektas; religija, kuri persmelkta grynu priklausymu nuo Dievo, ir religija, kuri yra tik pseudoreliginis moralizmas.“
Tačiau problema ta, kad po nuopuolio „darbų religija“, galima sakyti, yra ir žmogaus prigimtinė dvasinė būsena. Iš prigimties žmogus ne tiki, o piktnaudžiauja Dievo įstatymu, dėl ko teologas T. K. Johnsonas kalba apie „standartinę neteisingą Dievo įstatymo interpretaciją“. Šios interpretacijos esmę jis apibūdina šitaip: „Mes naudojame Dievo įstatymą Jo malonei laimėti; tikimės, kad už paklusimą įstatymui Dievas mus priims.“ („Iškalta akmenyje: Dešimt Dievo įsakymų šiandienai“, I-II, http://www.prizme.lt ). Kadangi esame ir liksime nusidėjėliai, mes nuolatos siekiame veikti, įsiteikti įstatymui, dirbti ir savo darbais pasikliauti. Dėl to ši „standartinė interpretacija“ „nuolatos pastebima ne tik nekrikščioniškose religijose, bet ir tarp krikščionių, netgi krikščionių širdyse“.
Malonė yra absoliučiai priešinga tokiam mūsų piktnaudžiavimui įstatymu, tačiau nepriešinga pačiam įstatymui. Kitaip ir negali būti. Sakėme, kad įstatymas, kaip ir malonė, yra Dievo dovana, lygiai taip pat kaip malonė atspindi Dievą, turi beveik visas Dievo savybes. Ps 19, 8 byloja: VIEŠPATIES Įstatymas tobulas. Tačiau mes netobuli ir dažnai naudojame įstatymą Dievo nenumatytiems tikslams.
Bet kaip tada suprasti, pvz., Kun 18, 5, kur sakoma, kad vykdydamas įsakymus, žmogus bus jais gyvas (Jurėno vert.)? Argi Senajame Testamente už paklusnumą nėra žadamas gyvenimas? Iš tiesų tas žmogus, kuris laikysis viso įstatymo, jau dabar ir amžinybėje gyvens bendrystėje su Dievu. Bet ir pridedama, kad nėra tokio žmogaus, kuris tobulai vykdytų Dievo įstatymą; Ps 143, 2: prieš tave joks kūrinys nėra teisus (žr. ir 1 Kar 8, 46). Nors ir sakoma, kad teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai (Rom 2, 13), tačiau priduriama, kad nėra teisaus, nėra nė vieno (Rom 3, 10; cit. iš Job 4, 17).
Tad kokia gi Dievo dovana yra tas įstatymas? Po nuopuolio įstatymas nebeveda žmogaus į amžinąjį gyvenimą. Bet kadangi jis lieka tobulas įstatymas, gyvenimo pilnatvė ir netgi pats gyvenimas, tai ryšys su gyvenimu, žinoma, egzistuoja. Plačiąja prasme vertinant, nepriklausomai nuo to, ar žmogus randa kelią į išganymą, ar ne, jei jis gyvenime išsilaiko Dievo įstatymo rėmuose, jam gyventi nuo to tampa tik geriau. Pvz., žmogui geriau ištikimai gyventi santuokoje, negu kaitalioti partnerius. Taip jis savo gyvenimui daro gera, nes Dievo įstatymas yra gyvenimo įstatymas, dėl to visapusiškai naudingas ir tinkamas. Taip pat ir Izraelio tautai pažadamas palaimintas gyvenimas Kanaano žemėje, jei tik ji laikysis Mozės sandoros įsakymų. Ir tėvą bei motiną būtina gerbti, kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria (Įst 5, 16; 4, 1). Bet visa tai ne amžinojo gyvenimo, o gyvenimo šioje žemėje tema; visa tai ne išganymo palaiminimas, bet vis dėlto tikras palaiminimas.
Dažnai girdisi sakant, kad tikintis žmogus juk yra išlaisvintas iš įstatymo. Rom 7, 6 aiškiai parašyta, kad esame išvaduoti nuo įstatymo; kad nesame įstatymo valdžioje (Gal 4, 21). O Paulius Gal 5, 1 yra pareiškęs dar tiesiau: Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! - būtent iš įstatymo vergystės! Bet pasižiūrėkime giliau. Tik per tikėjimą ir vien tik per jį tampama Dievo vaiku (Gal 3, 26). Šiame procese kinta ir žmogaus statusas įstatymo atžvilgiu. Tikinčiam žmogui įstatymas netenka galios jį pasmerkti; tikintysis sykiu yra ir išlaivintasis iš įstatymo pasmerkimo (Gal 3, 13). Tikintysis nebėra įstatymo ir nuodėmės smerkiančioje valdžioje: Jumyse nebeviešpataus nuodėmė; jūs ne įstatymo, bet malonės galioje (Rom 6, 14). Tačiau kad ir kaip išlaisvintas yra tikintis žmogus, jis nėra atleistas nuo prievolės vykdyti Dievo įsakymus. Liuteris 1532 m. pamoksle taria: „Kristus mus išlaisvino ne nuo paklusnumo įstatymui, bet nuo jo prakeikimo.“ Jis išlaisvino mus tik iš pagundos per įstatymo darbus darytis teisiais prieš Dievą, kaip Gal 5, 4 pasakyta: „Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę.“
Įstatymas yra geras ir tobulas. Klausimas tik kaip, kokiam tikslui ir kokia motyvacija mes jį naudojame. „Įstatymo darbai“ (Gal 2, 16; 3, 2. 10; Rom 3, 20. 28) yra iš esmės tie patys kaip ir „tikėjimo darbai“ (1 Tes 1, 3; 2 Tes 1, 11), tik pirmaisiais Paulius apibūdina mūsų gerus darbus, kuriais mes manomės patys pelnysią Dievo malonę, o antraisiais - irgi gerus darbus, tik jau tuos, kuriais mes Dievui dėkojame už Jo malonę, kurie kyla iš tikėjimo ir atliekami padedant Šventajai Dvasiai.
Evangelija ir įstatymas
Išgelbėjimas per malonę ir gelbėjimasis įstatymo darbais yra nesutaikomoje prieštaroje. Įstatymas ir Evangelija taip pat yra skirtingi dalykai, tačiau laikosi harmoningoje poroje. Šia prasme įstatymas yra geras ir neatmestinas, tik nemaišytinas su Evangelija.
Šią mintį ypač akcentuoja liuteroniškoji tradicija. Pats Liuteris yra sakęs: „Perskyra tarp Evangelijos ir įstatymo yra didžiausias krikščionijos menas.“ Liuteronų Santarvės formulė ją vadina „nuostabiąja šviesa“, kurią reikia „kiek įmanoma stropiau Bažnyčioje“ skleisti, o Liuterio Užstalės pokalbiai antrina: „Įstatymas yra tai, ką mes turime daryti, o Evangelija kalba apie Dievą, apie tai, ką nori duoti Dievas. Pirmojo dalyko mes negalime įvykdyti, antrąjį galime priimti drauge su tikėjimu. Bet matai, kokie tie žmonės: tai, ko negali daryti, jie nori daryti, o antruoju - tuo, ką turėtų priimti, - jie nenori tikėti“ (211).
Bet reikia pasakyti, kad ne tik liuteronai regi šios perskyros svarbą. Antai reformatas ir Kalvino įpėdinis T. Beza taip pat rašo: „Skirtumo tarp įstatymo ir Evangelijos nepaisymas yra viena iš pagrindinių negerovių, gadinusių ir gadinančių krikščionybę.“ Tačiau Liuteriui priklauso garbė kaip vienam iš pirmųjų aiškiai ir teisingai apibrėžusių šią perskyrą. Jau 1520 m. veikale Apie krikščionio laisvę jis akcentuoja: „Svarbu žinoti, kad visas Šventasis Raštas yra padalytas į dvi dalis: Dievo įsakymai, arba įstatymai, ir Dievo pažadai, arba įsipareigojimai. Įsakymai moko mus ir parodo įvairius gerus darbus, tačiau pastarieji dar nėra atlikti. Jie rodo į gera, tačiau nepadeda; moko, ką reikia daryti, bet nesuteikia tam jėgų. Todėl įsakymai sukurti tam, kad žmogus pamatytų savyje negebėjimą daryti gera ir galėtų visiškai nusivilti savo gebėjimais... Kai įsakymas žmogui apreiškia jo negebėjimą ir šis pajunta baimę, stengdamasis įvykdyti įsakymą, ... tuomet jis tampa nuolankus ir nieko nereiškiantis savo akyse, nerandantis savyje nieko, kuo galėtų būti išgelbėtas. Tada ateina kitas Žodis - Dievo pažadas, kalbantis: „Jei nori įvykdyti visus įsakymus, palikti savo geismus ir nuodėmes, kaip liepia įsakymai, - tikėk Kristumi, per kurį Aš tau pažadu malonę, teisumą, ramybę ir laisvę. Jei tiki, tu turi, jei netiki, tuomet neturi“... Taigi Dievo pažadai suteikia tai, ko reikalauja įsakymai, ir atlieka tai, ką nusako įsakymai, kad viskas priklausytų Dievui - tiek įsakymai, tiek jo įvykdymas.“
Čia Liuteris (kaip ir vėliau Kalvinas) kalba apie Dievo „du žodžius“, turėdamas omeny du Dievo kalbėjimo būdus. Nes įstatyme Dievas kalba kitaip nei Evangelijoje. Įstatymas yra įsakantis, reikalaujantis žodis, nes išreiškia Dievo moralinę valią (Lk 10, 28; Gal 3, 10). O Evangelija, kadangi ji rodo tos būtinybės išsipildymą Kristuje, yra išlaisvinantis žodis (Jn 19, 30; Gal 5, 1). Kadangi žmogus neįstengia išpildyti įstatymo, tai Evangelija yra būtina. Per ją Dievas iš malonės išgelbsti žmogų iš jo negalėjimo. Istatymas sako: „Daryk tai“, Evangelija atsako: „Tai jau padaryta“, nes atlikta Kristuje. Reformatorius Didžiajame katekizme priduria: „Iš to dabar matai, kad tikėjimo išpažinimas yra visiškai kitoks mokymas, negu Dešimt įsakymų, nes šie moko, ką mes privalome daryti, o anas pasako, ką Dievas mums daro ir duoda... Todėl anas mokymas [10 Dievo įsakymų] dar nepadaro krikščionimi; Dievo rūstybė ir nemalonė vis dar lieka virš mūsų, nes mes negalime įvykdyti to, ko Dievas iš mūsų reikalauja; tuo tarpu šis mokymas neša mums tikrą malonę, padaro mus dievobaimingus ir malonius Dievui“ (67-68).
Veikale Apie krikščionio laisvę Liuteris priskiria Evangeliją Naujajam, o įstatymą Senajam Testamentui. Pagrindo tam, žinoma, yra, bet tai ne visai teisingas skirstymas. Reformatų tradicija nuo Heinricho Bulingerio (XVI a.) iki Louiso Berkhofo (XX a.) moko, kad Evangelija ir Įstatymas yra abiejuose Testamentuose. Kitas žinomas šių laikų reformatų teologas J. Frame’as papildo, kad abu dalykai sykiu atskleidžia dvi perspektyvas: visa Biblija reikalauja tikėjimo ir paklusnumo - taigi yra įstatymas; visa Biblija trokšta mums padovanoti laisvę ir išgelbėjimą - taigi yra Evangelija.
Berkhofas akcentuoja, kad ir įstatymas yra „malonės įrankis“ bei „turi savo vietą malonės veikime“ (Systematic Theology). Tad malonės negalima nukelti vien tik į Evangeliją, nes malonė yra tie rėmai, kurių viduje poroje matome įstatymą ir Evangeliją. Liuteris Užstalės pokalbiuose (215) vartoja dviejų girnapusių metaforą (plg. Įst 24, 6), atspindinčią įstatymą ir Evangeliją: „Viršutinė girnapusė mala ir grūda; ši girnapusė yra Įstatymas, tačiau Dievas ją įtaisęs taip, kad ji tik sukasi. Apatinis girnų akmuo guli nejudėdamas ir tyli; tai - Evangelija. Mūsų Viešpats Dievas taip puikiai įtaisęs viršutinę girnapusę, kad jis ne visiškai mus sumala ir sugrūda, o prie abiejų girnų pusių - viršutinės ir apatinės - yra įterpęs malonę.“
Abi girnapusės turi būti ir veikti kartu, nes tik taip jos duos naudą. Ašis, ant kurių jos sumautos, yra malonė. Abi girnapusės atlieka savo užduotį: apatinė, įstatymas, iškelia ir atidengia nuodėmę, pateikia kaltinimą (žr., pvz., Rom 3, 20). Liuteris Šmalkaldeno nuostatuose (1537 m.) rašo: „Didžiausias įstatymo darbas ir stiprybė, kad jis atskleidė gimtąją nuodėmę su jos padariniais ir visa kuo, ir žmogui parodė, kaip be galo giliai puolusi ir sužlugusi jo prigimtis...“ Panašiai kalba ir Kalvinas (Inst. II, 7, 3-6) bei reformatų Antrasis šveicariškasis išpažinimas: „Mokome, kad šis įstatymas buvo žmonėms duotas ne tam, jog už jo laikymąsi būtume išteisinti, bet tam, kad iš jo nurodymų suprastume savo silpnumą, nuodėmę ir pasmerkimą, ir nusivylę savo jėgomis, tikėjime atsigręžtume į Kristų. Juk aiškiai Apaštalas sako, kad įstatymas veikia rūstumu. Ir per įstatymą nuodėmę pripažįstame... Taigi įstatymas buvo mūsų Pedagogas, lydintis pas Kristų, kad pagal tikėjimą būtume išteisinti“ (XII, 3). <...>
Tad įstatymas sukasi tarsi pirmoji, apatinė girnapusė, ant kurios viskas padedama. Pirmiausia svarbi yra būtent ji, nes, kaip Berkhofas sako, ji atlieka parengiamąją funkciją, arba kaip Antrasis šveicariškasis išpažinimas pabrėžia, yra „auklėtojas, vedęs į Kristų“ (Gal 3, 24). Apatinė girnapusė glaudžiasi prie viršutinės. Jei nebūtų apatinės, viršutinė liktų kyboti ore be naudos. Jeigu žmogus nesijaučia nusidėjėlis, tai ir Evangelija kaip atsakas jam nieko neduoda. Liuteris „Heidelbergo disputo tezėse“ tvirtina: „Tikrų tikriausiai žmogus turi nusivilti savimi, kad taptų pasirengęs priimti Kristaus malonę.“ O tas nusivylimas ateina ne iš kur kitur, o tik iš įstatymo. Nėra įstatymo, nėra ir nusidėjėlių. Nėra nusidėjėlių - ką Dievui gelbėti? <...>
Bus daugiau
www.lksb.lt