Ši studija - tai pasvarstymai apie garbinimo esmę bei santykį su muzika, Evangelija ir bažnyčia. Viliuosi, jog mano atradimai padės ir jums patirti garbinimo pilnatvę.
Anglų k. žodis „worship“ yra kilęs iš anglosaksiško žodžio „weorthscipe“, kuris reiškia ką nors vertą didelės pagarbos ir garbės. Taigi, garbinimas - tai veiksmas, kai garbinamas arba pagerbiamas Dievas; tai - paklusnus tarnavimas, atiduodant garbę ir pagarbą. Dievo vertumo išaukštinimas tampa žmogaus gyvenimo norma ir inspiracija.
Garbinimas yra Dvasios vaisius
Nors Laiške kolosiečiams Paulius nė karto nepaminėjo žodžio garbinimas, šio laiško tema - tinkamas mūsų Kūrėjo garbinimas. Todėl ir mes <...> nesiliaujame už jus meldę ir prašę <...> kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir Jam tobulai patiktumėte, nešdami vaisių gerais darbais ir augdami Dievo pažinimu; kad, sustiprinti visokeriopa jėga iš Jo šlovės galios didžiai kantrybei ir ištvermei, su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę. Jame mes turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą (Kol 1, 10-14).
Paulius ragina pažinus Kristų, kaip savo Viešpatį, sekti Juo, įsišaknyti bei statydintis Jame ir įsitvirtinti tikėjime, būti kupiniems dėkingumo (Kol 2, 2. 7).
Kristus suteikia mūsų gyvenimui prasmę: Kai pasirodys Kristus - mūsų gyvenimas, tada su Juo ir jūs pasirodysite šlovėje. Todėl marinkite tuos savo narius, kurie yra žemėje: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė <...> Todėl, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir ištverme. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite. O virš viso šito apsivilkite meile, kuri yra tobulumo raištis <...> Kristaus žodis tegul tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Ir visa, ką bedarytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per Jį dėkodami Dievui Tėvui (Kol 3, 4-5. 12-14. 16-17).
Pagrindinė priežastis, kodėl krikščionys šlovina ir garbina Dievą, yra tai, ką Jis atliko per Jėzų - Jis išlaisvino mus iš nuodėmės pasmerkimo; Dievas išteisino mus, Kristus sumokėjo kainą, Jis dovanojo mums mūsų skolą Jam. Kai tai suvokiame, visa, ką mes darome, tampa garbinimo aktu.
Šventoji Dvasia keičia nuolankius tikinčiuosius, jie tampa žmonėmis, kurie garbina Dievą visu savo gyvenimu. Garbinimas prasideda tada, kai mes nustojame patys kontroliuoti savo gyvenimą ir patikime jį Dievui, kad Jis mumyse brandintų vaisius, kurių trokšta. Tai - Dievo darbas, ir mes negalime prisiimti šlovės sau. Jei mes gyvename paklusdami Šventajai Dvasiai ir bendraudami su Dievu, Dievas bus patenkintas viskuo, ką mes darome. Mylintys tėvai džiaugiasi viskuo, ką daro jų augantis mažylis. Jie džiaugiasi jo pirmuoju verksmu, pirmuoju žingsniu, pirmuoju ištartu žodžiu... Visa, ką jis daro, džiugina ir teikia jiems malonumą. Taip ir Dievas džiaugiasi viskuo, ką mes darome, ne tik tada, kai esame bažnyčioje.
Kas yra bažnyčia?
Prieš apibrėždami garbinimo bei muzikos funkcijas krikščionių susibūrimuose, turime pažvelgti į tai, kodėl krikščionys turi rinktis draugėn (graikų k. žodis ecclesia reiškia susirinkimą ar sambūrį): Žiūrėkime vieni kitų, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Neapleiskime savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regime besiartinančią dieną (Hbr 10, 24-25). Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę ar pamokymą, ar kalbą, ar apreiškimą, ar aiškinimą. Tegul viskas tarnauja ugdymui (1 Kor 14, 26). Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų (Mt 18, 20).
Tam, kad pasiektų savo tikslus, bažnyčios naudoja pastatus ar organizacines struktūras, tačiau iš esmės bažnyčia atsiranda ten, kur krikščionys susirenka turėdami tikslą vienas kitą statydinti. Tai gali įvykti bet kada ir bet kur, kai mes susitinkame su kitais krikščionimis. Dėl mūsų bendros meilės Dievui mūsų sąveika su kitais tikinčiaisiais tam tikru būdu priartins mus prie Dievo.
Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Baimė apėmė kiekvieną, nes per apaštalus vyko daug stebuklų ir ženklų. Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien vieningai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, vaišindavosi su džiugia ir tauria širdimi, šlovindami Dievą, ir turėjo malonę visų žmonių akyse. O Viešpats kasdien gausino bažnyčią išgelbėtaisiais (Apd 2, 42-47).
Naujajame Testamente skaitome apie tikinčiųjų grupes, kurie susirinkdavo bet kur ir bet kada ir mokydavo, drąsindavo vienas kitą būti druska bei šviesa šiam pasauliui (Mt 5, 13). Svarbu bendrauti su tais, kurie įkvėptų artintis prie Dievo. Draugėn mes susirenkame tam, kad būtume sustiprinti (per mokymą, bendravimą ir maldą) ir padrąsinti toliau garbinti Dievą savo kasdieniniame gyvenime.
Bažnyčia yra bendravimą puoselėjanti bendruomenė: žmonės klausosi vienas kito pasakojimų, svajonių bei vizijų, vienas už kitą meldžiasi ir palaiko, kad galėtų drąsiai eiti ir skelbti Evangeliją pasauliui. Pasaulis ieško ne „džiaugsmingo šeštadienio“ du kartus per savaitę, bet bažnyčios, kurios nariai liudytų meilės vientisumą, padėdami vienas kitam iškilus problemoms kiekvieną savaitės dieną.
Kas yra garbinimas?
Šiandieninė bažnyčios kultūra teigia, jog garbinimas susijęs su muzika. Yra žmonių, kurie mano, jog šlovinimas - tai greitos, ritmingos giesmės tarnavimo pradžioje (tarsi „apšilimas“), o garbinimas - tai lėtesnės, emocingesnės, švelnesnės giesmės po informacijos. Tai nieko bendra neturi su tuo, kas apie šlovinimą rašoma Biblijoje, bent jau Naujajame Testamente.
Itin kūrybingoje visuomenėje lengva aptikti save vaikantis tam tikrų dvasinių ar estetinių patyrimų, tarsi aukščiausias visos mūsų žemiškos kelionės pasiekimas būtų patirti tam tikros rūšies šlovinimo sukeltą ekstazę. Kartais susimąstau, ar tai, ką mes vadiname garbinimu, iš tikrųjų yra garbinimas, ar tai, ką mes patiriame muzikuodami ir giedodami, yra mūsų tikslas, užuot pagerbus Dievą?
„Tikras garbinimas - tai ieškojimas to, kas patinka Dievui, ne mums. Tai - gyvenimas skirtas tarnauti Dievui ir artimui, gyvenimas, kuris yra „gyva auka“, kai tau rūpi Dievo darbas pasaulyje,“ - sako Steve Bradbury.
Šlovinimas visų pirma yra skelbimas, savotiška „reklama“. Mes, krikščionys, esame savo tikėjimo „produktas“ ir „reklama“. Dievas yra mūsų šlovinimo objektas ir priežastis, o esantys aplink mus yra tikslinė mūsų grupė. Kai šloviname Dievą, tai tarnauja mūsų ir kitų tikėjimo statydinimui.
Kai Biblijoje kalbama apie garbinimą, kalbama apie visą mūsų gyvenimą, ne tik apie tai, ką darome susirinkę kartu.
Aptarkime Senojo Testamento garbinimo modelį (šventykla, kunigai, aukos): Moterie, tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs (samariečiai) garbinate, ko nepažįstate, o mes (žydai) garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas - iš žydų. Bet ateina valanda, - jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje (Jn 4, 21-24; žr. Hbr 9).
Senojo Testamento metu garbinimas buvo atliekamas kunigams šventykloje aukojant aukas. Šių aukų funkcija buvo priminti žydams apie jų skolą Dievui.
Kokia šventyklos uždangos perplyšimo prasmė? Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią. Ir šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios. Šimtininkas, stovėjęs priešais ir matęs, kaip Jis šaukdamas mirė, tarė: ‚Tikrai šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!‘ (Mk 15, 37-39). Šventyklos uždanga perplyšo, ir tai reiškė, jog ateiti pas Dievą mums daugiau nebereikia šventyklos pastato ar kunigų pagalbos. Senieji įvaizdžiai tapo realybe (Hbr 10, 1). Dabar tikėjimu mes visą laiką galime gyventi „šventų švenčiausioje“, t. y. Dievo artume (Hbr 4, 16).
Ką reiškia garbinti Dievą dvasioje? Bet ateina valanda, - jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje (Jn 4, 23-24). Garbinimas nėra tik akademinis „pratimas“, tai - meilės įkvėptas bendravimas su savo Kūrėju, apimantis visą mūsų esybę (kūną, protą ir sielą). Mes mylime Jį, todėl vykdome Jo valią. Šventoji Dvasia gyvena mumyse ir įgalina mus vykdyti Jo valią, kai mes vis labiau pavedame save Dievui ir gyvename nuolatos bendraudami su Juo. Jei gyvename paklusdami Šventajai Dvasiai, gyvename garbindami Jį.
Ką reiškia garbinti Dievą tiesoje? Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje (Jn 4, 24). Mes pažįstame ir pripažįstame Dievą dėl to, kas Jis yra, pagal tai, ką apie Jį sako Jo Žodis. Pas Tėvą mes ateiname per Sūnų, kuris yra tiesa: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane (Jn 14, 6).
Ar Naujajame Testamente garbinimas susijęs su vieta, diena ar būdu, kaip buvo Senojo Testamento metu? Kodėl? Per Kristaus mirtį mes ir vėl galime bendrauti su Dievu. Ir bendrauti su Juo dabar mes galime kiekvieną akimirką. Nors vis dar turime nuodėmingą prigimtį, Jėzaus atleidimo dovana leidžia mums bet kada patirti Dievo artumą.
Koks buvo Senosios Sandoros aukų tikslas? Kodėl jos turėjo būti aukojamos vėl ir vėl? Senojo Testamento aukos buvo tik simboliai, šešėliai to, kas turi ateiti (Hbr 10, 1). Jos buvo kartojamos, kad nukreiptų Dievo išrinktosios tautos dėmesį į Dievą, primintų jai nemažėjantį atleidimo poreikį. Tai, kad jos turėjo būti aukojamos vėl ir vėl, rodė, jog šios aukos nėra visiškas atpirkimas; buvo reikalinga tobulesnė auka.
Kas yra šis Naujasis Kunigas? Ką Jis atliko? Naujas Aukščiausiasis Kunigas yra Jėzus. Savo krauju ant kryžiaus Jis sumokėjo skolą už visos žmonijos nuodėmės. Šia auka Jis atstatė pirmykštį bendravimą tarp žmogaus ir Dievo. Dabar kiekvienas krikščionis yra kunigas (1 Pt 2, 5) ir gali drąsiai ateiti Dievo akivaizdon: Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Hbr 4, 16).
Kada tai, ką mes darome susirinkę kartu, tampa nepatinkančia, nekrikščioniška auka? Ką apie tai sako Raštas? Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’ (Mt 7, 22-23). Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu (Mt 15, 8-9). Kam man daugybė jūsų aukų? - sako Viešpats. - Man jau užtenka jūsų avinų deginamųjų aukų ir penimų gyvulių taukų. <...> Neaukokite man tuščių aukų, smilkalai man yra pasibjaurėjimas. <...> Kai jūs iškeliate rankas, Aš nusisuku nuo jūsų, kai kalbate daug maldų, neklausau, nes jūsų rankos kruvinos. Nusiplaukite, apsivalykite; pašalinkite savo piktus darbus iš mano akių, liaukitės darę pikta! Mokykitės daryti gera, ieškokite teisingumo, padėkite prispaustiesiems, apginkite našlaičius, užstokite našles (Iz 1, 11-17; žr. Jer 6, 20; Oz 6, 6; Am 5, 21-24; 6, 5-7; Mal 1, 7. 10. 11; Mich 6, 6-8).
Įmanoma kurti bažnyčią, turinčią „aukos“ mentalitetą, t. y. kai manoma, jog mes galime ką nors padaryti, kad būtume teisūs prieš Dievą. Mūsų protas mano, jog gerindami savo bažnyčios tarnavimą, mes darome tai dėl Dievo. Tačiau išoriniai religiniai veiksmai nebūtinai yra garbinimas. Jei mes galvojame, jog galime įgyti Dievo malonę atlikdami tam tikrus religinius veiksmus, mes nesuvokiame paklusnumo Dvasiai svarbos.
Jei mūsų susirinkimų pirminis tikslas yra „pramoginis spektaklis“, rizikuojame, kad bendruomenė ims manyti, jog jų, kaip krikščionių, pirminė pareiga yra puoselėti išorinę išvaizdą. Tačiau nesvarbu, kaip bjauriai mes atrodome, jei iš tiesų paklūstame Šventajai Dvasiai, einant laikui Dievas pakeis mus, mes tapsime tokie, kokiais Jis nori, kad mes būtume. Kai pavedame savo gyvenimą Dievui (Rom 12, 1), Jis padaro mus šventais ir priimtinais per savo Sūnaus Jėzaus mirtį.
Koks garbinimas yra priimtinas? Kada ir kur mes turime garbinti? Šiandien mūsų garbinimas yra mūsų gyvenimo būdas kiekvieną akimirką. Mes patinkame Dievui paklusdami Jo Dvasiai, kai Ji veda mus į vis gilesnį tiesos apie Jėzų pažinimą, kaip skaitome Biblijoje.
Kai Jėzus sėdėjo namuose prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jo ir Jo mokinių. Fariziejai, tai išvydę, sakė Jo mokiniams: ‚Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?‘ Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: ‚Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’. Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai‘ (Mt 9, 10-13).
Mes pagerbiame Dievą ir parodome, kad Jį mylime, sekdami Jėzaus parodytu pavyzdžiu. Perkelkime savo garbinimą į gatves - mylėkime, bendraukime, rūpinkimės ir atsakykime į aplinkinių žmonių poreikius.
Garbinimas + Aš = ?
Kai jūsų netikintys draugai girdi žodį krikščionis, ką jie galvoja? Krikščionys visuomenėje daro daug gero. Kartais jie sudaro puikių, gerų, linkusių padėti, mylinčių žmonių įvaizdį. Vis dėlto kai kurių krikščionių elgesys iškreipia krikščionybės įvaizdį. Žvelgdami į istoriją galime matyti, jog kai krikščionys ką nors prideda prie Jėzaus Kristaus Evangelijos, jie neišvengiamai pameta esmę. Pavyzdžiui: žydai pamiršo, kokia svarbi aukojant aukas ir garbinant Jį yra širdies nuostata. Reformacijos metu Martynas Liuteris, Jonas Kalvinas ir kiti sukilo prieš tai, jog tų dienų bažnyčia tapo organizacija, kuriai terūpėjo išlaikyti save, tuo tikslu net buvo pardavinėjamos indulgencijos.
Ir šiomis dienomis krikščionybė praranda pagarbą dėl įvairių „tele-evangelistų“, kurie siekia tik patys praturtėti arba nevykdo to, ką pamokslauja. Mes turime gyventi krikščioniškai garsiau nei pamokslaujame, - taip pagarbinsime Dievą visose situacijose.
Ką reiškia būti „vargšu dvasia“? Jėzus sakė: Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė (Mt 5, 3). Vienas šiuolaikinis Biblijos vertimas tai išvertė taip: „Palaiminti, kai prieinate liepto galą. Kuo mažiau jūsų, tuo daugiau Dievo ir Jo valdžios.“
Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi (Ps 51, 17). „Patikti Tau galima tik nuoširdžiai iš visos širdies gailintis. Tokios aukos Tu neatmesi,“ - rašoma kitame vertime.
Pripažindami savo dvasios skurdą, esame palaiminti. Dievas nenori, kad mes didžiuotumės savimi ar savo tinkamumu. Dievas sukūrė, kad mes gyventume artimai su Juo bendraudami, priklausydami nuo Jo.
Kas, Dievo numatymu, turėtų būti mūsų savivertės pamatas? Dievas nenori, kad mes vertintume save lygindamiesi su kitais. Jis nori, kad mes vertintume save remdamiesi faktu, jog esame mylinčio Dievo sukurti ir sukurti su tikslu. Dievas myli mus taip stipriai, kad, siekdamas atstatyti mūsų bendravimą su Juo, nepagailėjo nė savo paties gyvenimo. Jis patyrė kančias, kurių nusipelnėme mes. Jis myli mus ir nori artimai su mumis bendrauti.
Ar mes galime duoti Dievui tai, ko Jam reikia? O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo teismai ir nesusekami Jo keliai! ‚Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo Jo patarėju?‘ ‚Arba kas Jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta?‘ Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen. Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, - tai jūsų sąmoningas tarnavimas (Rom 11, 33-12, 1; žr. Ps 50). Mes nieko negalime duoti Dievui, nes Jis yra visa ko Kūrėjas.
Jei mes nieko negalime dėl Dievo padaryti, tai ką turime daryti? Tada teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme? Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme Tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’ Ir atsakys jiems Karalius: ‘Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’ (Mt 25, 37-40).
Mes tarnaujame Dievui ir pagarbiname Jį pagerbdami ir patarnaudami Jo žmonėms, bažnyčiai, ir visiems, sukurtiems pagal Dievo atvaizdą (Lk 10, 30-37).
Ko šėtonas norėjo iš Jėzaus mainais už visą pasaulį? Velnias Jam tarė: ‚Duosiu Tau visą jų valdžią ir šlovę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas duodu. Todėl, jei parpuolęs pagarbinsi mane, visa bus Tavo‘ (Lk 4, 6-7). Velnias prašo Jėzaus jį pagarbinti. Tačiau negaliu prisiminti nė vienos vietos, kur Jėzus būtų dainavęs ar grojęs kokiu instrumentu! Šėtonas norėjo, kad Jėzus jam paklustų.
Kaip ir kodėl Jėzų garbina Jo mokiniai? Joms beeinant pranešti Jo mokiniams, štai Jėzus sutiko jas ir tarė: ‚Sveikos!‘ Jos priėjo, apkabino Jo kojas ir pagarbino Jį (Mt 28, 9). Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino Jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą (Lk 24, 50-53). Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, prisiartinę pagarbino Jį, sakydami: ‚Tikrai Tu esi Dievo Sūnus!‘ (Mt 14, 32-33).
Ar mokiniai iš valties pasuolių išsitraukė savo gitaras ir giedojo Jėzui giesmes? Ne, šiuose pavyzdžiuose jie pagarbino Jį suklupdami. Kad ir kokia būtų garbinimo forma, garbinimo esmė buvo Jėzaus pripažinimas Dievu. Jie žinojo, jog jie neverti net būti Jo akivaizdoje, ir pagarbino Jį fiziškai nusilenkdami. Kad ir kokia būtų garbinimo forma, Dievui rūpi tik garbintojo širdies nuostata.
Kokia yra mūsų, pagonių kilmės krikščionių, priimtina auka? „Geriausias dvasinio gyvenimo matas yra ne patirtos ekstazės, bet paklusnumas,“ - sakė Oswaldas Chambersas. „Teisėtas garbinimas yra tik paklusnumas,“ - teigė Jonas Kalvinas. „Bendruomenės garbinimas ir gyvenimas, tarnaujant Dievui ir savo artimui, yra vientisas atsakas į Dievo, trokštančio, kad garbinimas pasireikštų rūpinantis savo artimu visais gyvenimo aspektais, esybę, charakterį ir darbus,“ - rašė Florinda Toledo-Juarez.
Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus (1 Sam 15, 22). Jėzus kalbėjo įtikėjusiems Jį žydams: ‚Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus‘ (Jn 8, 31-32). ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu protu ir visomis jėgomis‘, - tai pirmasis įsakymas. Antrasis panašus į jį: ‚Mylėk savo artimą kaip save patį‘. Nėra jokio kito įsakymo, didesnio už šiuodu (Mk 12, 30-31).
Kaip mes aukojame savo kūnus tarsi gyvą auką? Dievo gailestingumu aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, - tai jūsų sąmoningas tarnavimas (Rom 12, 1).
Prisiminkime neturtingą našlę, paaukojusią paskutinį skatiką (Lk 21, 1-4), - svarbu ne mūsų garbinimo kokybė ar kiekybė, bet motyvas - kodėl tai darome. Šiandien Dievas nori iš mūsų ne tik pirmųjų vaisių, bet viso to, kas mes esame (Kol 3, 16-17). Mes aukojame visą savo gyvenimą ne todėl, kad turime prievolę ar todėl, kad norėtume būti teisūs prieš Jį, bet dėl Dievo gailestingumo.
Mažo vaiko bendravimas su tėvu iš esmės remiasi taisyklėmis (arba įstatymais): „neliesk karštos lėkštės“, „nežaisk ant kelio“ ir pan. Tačiau, kai vaikas paauga, viliamasi, kad jis išmoks mylėti ir gerbti savo tėvą. Jis pažįsta tėvą ir žino, kas jam patinka, o kas ne. Vaikas nori daryti tai, kas patiktų tėvui, ne todėl, kad bijotų bausmės, bet todėl, kad nori parodyti savo meilę tam, kuris davė jam gyvybę ir juo rūpinasi. Tai tinka ir pagal Dvasią gyvenantiems krikščionims (žr. Gal 3). Kristus atėjo, ir Dievas elgiasi su mumis kaip su subrendusiais. Mes pažįstame savo dangiškąjį Tėvą per Jo Žodį ir per mumyse gyvenančią Šventąją Dvasią. Dievas turi teisę pareikalauti visko, kas mes esame, iki visiškos vergystės Jam, tačiau Jis to nedaro. Didžiausia Dievo meilės išraiška yra faktas, jog Jis leidžia mums nuspręsti, ar Jam tarnausime: mes turime galią nuspręsti - išpildysime ar ne tą tikslą, dėl kurio esame sukurti.
Kai tu ką nors myli, natūraliai nori dalintis su tuo asmeniu viskuo, kas esi ir ką turi. Nori dalintis su juo visu savo gyvenimu. Tai tinka ir kalbant apie mūsų bendravimą su Dievu. Dėl Kristaus aukos mes vėl galime bendrauti su Juo, ir mes atiduodame Jam viską, ką turime ir kas esame, Jo šlovei, ir žinome, jog Jis mus myli ir dalinsis su mumis viskuo, kas priklauso Jam.
Mes esame dėkingi Dievui už tai, ką Jis padarė dėl mūsų: už Jėzaus mirtį, už galimybę bendrauti su Dievu, nors buvome verti mirties; ir vienintelis tinkamas atsakas į tai - viską, ką turime, atiduoti Dievui ir Jo šlovei.
Garbinimas + muzika + Šventoji Dvasia = ?!
Ką Baalo pranašai darė, kad jų dievas parodytų savo jėgą (1 Kar 18, 24-40)? Pirmiausia Baalo pranašai šaukė savo dievą vardu. Šaukė vis garsiau ir garsiau, ir net pradėjo badyti save peiliais. Jie manė, jog savo veiksmais turi prišaukti savo dievą iš dangaus į žemę.
Ką darė Elijas, kad Dievas apreikštų savo jėgą? Elijas paprasčiausiai meldė: „Dieve, parodyk savo jėgą savo šlovei“, ir čia pat auka, aukuras ir vanduo griovy aplink altorių buvo apimti ugnies.
Kodėl Dievas pagerbė Elijo maldą? Perskaitykime ištrauką iš Jokūbo laiško: Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda. Elijas buvo toks pat žmogus kaip ir mes. Jis meldė, kad nelytų, ir nelijo žemėje trejus metus ir šešis mėnesius; ir jis vėl meldė, ir dangus davė lietaus, o žemė užaugino savo vaisių (Jok 5, 13-18). Dievas pagerbė Elijo maldą, nes jis buvo klusnus tarnas, norėjęs matyti Dievą išaukštintą. Jis pažinojo vienintelį tikrą Dievą ir visu savo gyvenimu siekė Jį išaukštinti.
Mūsų žmogiškas protas mano, jog mes galime ką nors padaryti, kad patiktume Dievui. Ne. Mes esame visiškai priklausomi nuo Dievo jėgos, kuri ateina per maldą. Jei mes iš tiesų norime būti Dievo naudojami, Jis nori, kad mes būtume prieinami, ištikimi, paklusnūs ir maldingi žmonės.
Kodėl mes giedame? Prisiminkime dar kelias Šventojo Rašto eilutes: Apie vidurnaktį Paulius ir Silas (kalėjime) meldėsi ir giedojo Dievui himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi. Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai (Apd 16, 23-26). Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį, visada ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu (Ef 5, 18-20). Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda psalmes (Jok 5, 13). Tad kaip bus, broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę ar pamokymą, ar kalbą, ar apreiškimą, ar aiškinimą. Tegul viskas tarnauja ugdymui (1 Kor 14, 26).
Mūsų giesmės yra mūsų džiaugsmo ir susižavėjimo Dievu, dėkingumo už tai, ką Jis padarė dėl mūsų, išraiška. Žinoma, bažnyčioje garbinant Dievą gali būti naudojama ir muzika.
Koks Šventosios Dvasios vaidmuo? Jei mes pavedame savo gyvenimą Šventajai Dvasiai ir Jai paklūstame, Ji padaro, jog visa, ką mes darome, yra priimtina Dievui. Mūsų talentus Šventoji Dvasia padaro dvasiškai efektyviais. Be Šventosios Dvasios neįmanoma nieko nuveikti dvasiniame pasaulyje.
Koks yra „muzikanto“, „šlovintojo“ ar „garbinimo lyderio“ vaidmuo? Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui (Ef 4, 11-12). Taigi ir jūs, karštai trokštantys dvasinių dovanų, siekite jų bažnyčios ugdymui, kad gausiai jų turėtumėte (1 Kor 14, 12).
Kiekvieno veiksmingo kulto atstovai žino triukšmingos, emocionalios muzikos manipuliacijos jėgą. Tačiau Dievo Dvasia nemanipuliuoja. Turėtume savęs paklausti: „Ar galėčiau tarnauti be muzikos?“ Jei ne, tuomet galbūt neturėtume apskritai tarnauti. Patarnauti šalia esantiems galima ir be muzikos. Mūsų, krikščionių, pagrindinis tarnavimas - bendrauti ir mylėti savo artimą.
Meninė išraiška nėra galutinis tikslas, tai - tik priemonė pasiekti, pamokslauti, mesti iššūkį ir padrąsinti žmones. „Meniniai gabumai ir dovanos kurti yra priemonės, Dievo duotos pasiekti didesnį tikslą. Meninio atlikimo ir profesionalizmo troškimas yra vaisingas tik tada, kai tai remia didesnę viziją - tarnauti ir plėsti Dievo karalystę, aktyviai naudojant mūsų dvasines dovanas,“ - sako Peteris Shurley.
Išvados
• Garbindami mes pripažįstame, kad Dievas yra vertas garbės, - mūsų Dievo pažinimas keičia ir mūsų gyvenimo būdą.
• Žodis „garbinimas“ Biblijoje niekados nebuvo vartojamas kalbant apie krikščionių susirinkimą drauge.
• Krikščionys siekia gyventi taip, kad pagerbtų Dievą, nes jie myli Jį ir garbina Jį už tai, ką Jis dėl jų padarė. Kai krikščionys paklūsta Dievui, Šventoji Dvasia brandina jų gyvenime Dievui patinkantį vaisių.
• Šlovinimas visų pirma yra savotiška „reklama“. Mes, krikščionys, esame savo tikėjimo „produktas“ ir „reklama“. Dievas yra mūsų garbinimo objektas ir priežastis, o aplink mus esantys žmonės yra mūsų tikslinė grupė. Šlovinimas statydina mūsų ir kitų tikėjimą.
• Žmonės linkę viską daryti patys, palikdami Dievą nuošalyje. Mes manome, jog galime ką nors padaryti dėl Dievo, tačiau iš tiesų mes gyvename tik dėl to, ką Dievas padarė dėl mūsų.
• Muzika nėra tikslas, tai - tik priemonė skelbti žinią, mokyti, mesti iššūkį, patarnauti ar padrąsinti kitus. Muzika yra vertinga, bet nebūtina. Jei kultūriniu požiūriu tai priimtina žmonių grupei, kurią norime pasiekti, naudokite muziką; jei ne, tada jos nereikia.
• Kai mes paklūstame Dievui, Jis gali gyventi per mus. Jis neprašo, kad mes patys pasidarytume priimtini, Jis prašo pavesti save Jam, kad Jis galėtų mus pakeisti ir mes taptume tokie, kokius Jis sukūrė mus būti.
• Garbinimas nėra tik giesmių giedojimas bažnyčioje. Garbinti Jį mes galime kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Jei gyvename bendraudami su Juo ir per Šventąją Dvasią paklusdami Jam, Jam kils garbė.
• Mes garbiname Dievą ne tik žodžiais, bet ir savo gyvenimu. Mylėdami ir garbindami Jį, mes parodome, jog pripažįstame Dievo suverenumą. Tai vyksta paklūstant Šventajai Dvasiai, kuri veda mus į gilesnį tiesos pažinimą.
• Jei mes mylime Dievą ir tuos, kurie gyvena šalia mūsų, tada mes iš tiesų garbiname Dievą.
Iš www.bible.org
vertė Lina Tamonytė