Evangelija ir individas
1. Požiūris į nusiminimą. Prislėgtam žmogui moralistas sako: „Tu pažeidei įsakymus - atgailauk.“
Iš kitos, pusės reliatyvistas jam sakys: „Tau paprasčiausiai reikia save mylėti ir priimti tokį, koks esi.“ Tačiau (jei konkrečiu atveju nėra fiziologinės priežasties depresijai!) Evangelija ragina mus ištirti save ir pripažinti: „Kai kas mano gyvenime tapo svarbesnis už Dievą, tai - netikras gelbėtojas, teisumo darbai.“ Evangelija veda mus į atgailą, ne tik nukreipdama mūsų valią prieš paviršutiniškumą. Be Evangelijos mes kreipsime dėmesį į paviršutinius dalykus, o ne į širdį. Moralistas stengsis pakeisti elgesį, o reliatyvistas mėgins susitvarkyti su emocijomis.
2. Požiūris į fizinį pasaulį. Vieni moralistai yra abejingi fiziniam pasauliui - jie laiko jį „nesvarbiu“, o kiti tiesiog bijo fizinių malonumų. Siekdami užsitarnauti išgelbėjimą, jie linkę sutelkti dėmesį ir vengti fizinių nuodėmių - sekso ir kitų geismų. Jų lengviau išvengti nei dvasios nuodėmių, tokių kaip išdidumas. Tačiau kūno nuodėmes jie linkę laikyti blogesnėmis už visas kitas. Taip legalizmas veda į pasibjaurėjimą malonumais. Iš kitos pusės, reliatyvistas dažniausiai yra malonumų valdomas ir juos stabais pavertęs hedonistas. Evangelija leidžia mums pamatyti, jog Dievas sukūrė ir kūną, ir sielą, todėl ir išgelbės abu - kūną ir sielą, nors dėl nuodėmės ir kūnas, ir siela yra sužeisti. Taip Evangelija leidžia mums džiaugtis fiziniais dalykais (ir kovoti prieš fizinę žalą - ligas bei skurdą), tačiau liepia būti nuosaikiais, naudojantis materialiais dalykais.
3. Požiūris į meilę ir tarpusavio santykius. Moralizmas dažnai paverčia tarpusavio santykius „kaltinimo žaidimais“. To priežastis yra pernelyg griežta, moralistą traumuojanti kritika, todėl jis, norėdamas išlaikyti savo, kaip gero žmogaus, įvaizdį, kaltina kitus. Iš kitos pusės, moralizmas gali ieškoti meilės, siekdamas „užsitarnauti išgelbėjimą“ ir įteigti sau, jog mes esame to verti. Taip dažnai sukuriama vadinamoji „tarpusavio priklausomybė“ - savęs gelbėjimo forma per reikiamus žmones arba priverčiant reikiamus žmones būti priklausomus nuo jūsų (t. y. siekiama išsigelbėti gelbstint kitus). Iš kitos pusės, reliatyvizmas ir liberalizmas sumenkina meilę iki partnerių sandėrio dėl abipusės naudos. Tokiu atveju tarpusavio santykiai trunka tik tol, kol tai jums nieko nekainuoja. Taigi pasirinkimas (be Evangelijos) yra savanaudiškai naudotis kitais arba savanaudiškai leisti kitiems naudotis jumis. Tačiau Evangelija neleidžia mums nei viena, nei kita. Mes turime pasiaukoti ir pasišvęsti, tačiau ne dėl to, kad mums reikia įtikinti save ar kitus, jog esame priimtini. Mes pakankamai mylime kitą asmenį, kad pasipriešintume, tačiau pasiliekame su juo ir tada, kai tai nėra naudinga.
4. Požiūris į kančią. Moralistas perima Jobo draugų požiūrį, prisiimdamas kaltę. Žmogus paprasčiausiai padaro išvadą: „Aš esu blogas, todėl kenčiu.“ Slegiant kaltei, visados kyla pyktis Dievo atžvilgiu. Kodėl? Todėl, kad moralistas mano, jog Dievas jam skolingas. Visa moralizmo esmė yra padaryti Dievą skolingu. Tu laikeisi moralės normų, todėl jautiesi, jog iš tiesų nenusipelnei kentėjimų. Taip moralizmas sudrasko jums širdį ir tam tikru metu jūs pradedate galvoti: „Ką aš turiu padaryti, kad to nusipelnyčiau?“, o kitu metu jau galvojate: „Aš tikriausiai padariau viską, kad būčiau to vertas!“ Taigi, jei moralistas kenčia, jis arba pyksta ant Dievo („nes aš viską dariau gerai“) arba pyksta ant savęs („nes aš elgiausi nepakankamai gerai“), arba ir viena, ir kita vienu metu.
Iš kitos pusės reliatyvizmas ir pragmatizmas pateisina bet ką, kad tik būtų išvengta kančių - gali meluoti, apgaudinėti, netesėti pažadų... Tačiau užklupus kentėjimams pragmatikas taip pat meta kaltinimus Dievui, sakydamas, jog Jis yra arba neteisingas, arba nevisagalis. Tačiau kryžius parodo, jog Dievas išgelbėjo mus per kančią. Jis kentėjo ne tam, kad mes nekentėtume, bet kad kentėdami taptume panašūs į Jį. Nors tiek moralistas, tiek pragmatikas ignoruoja kryžių skirtingai, ir vieni, ir kiti kentėjimų akivaizdoje jaučiasi sutrikę ir sugniuždyti.
5. Požiūris į seksualumą. Pasaulietis ar pragmatikas žiūri į seksą vien tik kaip į biologinį ir fizinį geismą. Moralistas linkęs laikyti seksą nešvariu ar bent jau pavojingu impulsu, kuris galiausiai nuveda į nuodėmę. Tačiau Evangelija rodo mums, jog seksualumas atspindi visišką Kristaus atsidavimą. Jis visiškai atidavė save, be jokių sąlygų. Vengdami intymumo, mes siekiame išlaikyti savo gyvenimo kontrolę. Jei mes atsiduodame seksualiai, mes atsiduodame teisėtai, socialiai, asmeniškai, t. y. visiškai. Todėl seksas yra tik visiškai vienas kitam atsidavusių, santuokos saitais sujungtų žmonių santykių dalis.
6. Požiūris į savo šeimą. Moralizmas gali padaryti žmogų tėvų vilčių vergu, o pragmatiškai mąstantis nemato reikalo būti lojalus šeimai ar laikytis pažadų bei sandorių, jei jie „man nenaudingi“. Evangelija išlaisvina, atskleisdama, kad tėvų pritarimas nėra absoliutus ar psichologinio išsigelbėjimo garantas, ir pabrėžia, jog Dievas yra visų mūsų Tėvas. Tad nebereikia būti nei pernelyg priklausomam, nei priešiškam savo tėvams.
7. Požiūris į savikontrolę. Moralizmas ragina mus kontroliuoti savo aistras, gąsdindamas bausmėmis. Tai - valia grindžiamas požiūris. Liberalizmas ragina mus būti savimi ir atrasti, kas tinka mums. Tai - emocijomis grįstas požiūris. Evangelija sako mums, jog laisva, nevaržoma Dievo malonė moko mus pasakyti „ne” savo aistroms (Tit 2, 13), jei mes tik jos klausytume. Tai visą žmogaus esybę perkeičiantis požiūris, prasidedantis nuo širdį pasiekusios tiesos.
8. Požiūris į kitas rases bei kultūras. Liberalus požiūris linkęs suvienodinti visas kultūras („Visi gali būti kartu, nes tiesa neegzistuoja“). Konservatoriai mano, jog teisinga yra įvertinti kultūras, - taip jie iškelia vieną kultūrą virš kitų tarsi pranašesnę ir, vadovaudamiesi save pateisinančio išdidumo impulsu jausdamiesi pranašesni už kitus, paverčia ją stabu. Evangelija mus moko: a) kritiškai vertinti visas kultūras, įskaitant ir savąją (nes tiesa visgi egzistuoja), tačiau, b) mes nesame moraliai pranašesni už kitus. Juk mes visi esame išgelbėti tik iš malonės. Krikščionys turėtų demonstruoti tiek moralinius įsitikinimus, tiek užuojautą ir lankstumą. Pavyzdžiui, gėjai arba yra nekenčiami ir iš jų šaipomasi, arba visiškai priimami. Jie nėra patyrę nieko kito.
9. Požiūris į liudijimą nekrikščionims. Liberalus/pragmatinis požiūris išvis neigia evangelizmo teisėtumą. Konservatyvus žmogus ar moralistas įsitikinęs Evangelijos skelbimo būtinybe, nes „mes teisūs, o jie klysta“. Toks „prozelitavimas“ beveik visuomet yra užgaulus. Tačiau Evangelija sukuria mumyse tam tikrus bruožus: 1) mes turime dalintis Evangelija, nes mylime žmones ir jais rūpinamės, o ne vedini kaltės; 2) galime nebijoti būti išjuokti ar sužeisti, nes Dievui mes esame priimtini iš malonės; 3) su kitais mes elgiamės nuolankiai, nes žinome, jog esame išgelbėti malone, ne dėl didelio mūsų įžvalgumo ar charakterio; 4) mes su viltimi žvelgiame į visus, net į „sunkius atvejus“, nes buvome išgelbėti malone, o ne todėl, kad buvome mieli, tinkami būti krikščionimis; 5) turime būti mandagūs ir rūpestingi, mums nereikia žmonių spausti ar priversti patikėti, nes tik Dievo malonė atveria širdis, tad svarbus ne mūsų iškalbingumas, atkaklumas ir net ne jų atvirumas. Visi šie bruožai daro žmogų ne tik patraukliu evangelistu, bet ir puikiu kaimynu multikultūrinėje visuomenėje.
10. Požiūris į valdžias. Moralistas linkęs pernelyg paklusti žmogiškoms valdžioms (šeimai, genčiai, vyriausybei, kultūriniams papročiams), nes nori išsaugoti savo, kaip moralaus ir nekalto asmens, įvaizdį. Pragmatikai arba pernelyg paklūsta žmogiškoms valdžioms (nes neturi aukštesnio autoriteto pagal kurį galėtų vertinti savo kultūrą), arba pernelyg mažai joms paklūsta (nes jie gali paklusti tik tam, kad jų nesugautų). Tai reiškia autoritariškumą arba anarchiją. Tačiau Evangelija leidžia pasipriešinti žmogiškoms valdžioms (jei jos prieštarauja Evangelijai) ir ragina iš širdies paklusti civilinei valdžiai net tada, kai galėtum išsisukti nepaklusdamas.
11. Požiūris į žmogaus orumą. Moralistai dažnai labai žemai vertina požiūrį į žmogaus prigimtį - jie labai ryškiai mato žmogaus nuodėmingumą ir moralinį sugedimą. Pragmatikas neturi pagrindo pagarbiai elgtis su žmonėmis. Paprastai jis į žmogų žiūri be jokių jausmų. (Jei mes esame tik atsitiktinis evoliucijos produktas, kaip tada galime būti vertesni už akmenį?) Tačiau Evangelija mums atskleidžia, jog kiekviena žmogiška būtybė yra visiškai kritusi (pražuvusi nuodėmėse) ir visiškai išaukštinta (pagal Dievo atvaizdą), tad kiekvieną žmogišką būtybę mes laikome vertinga, bet pavojinga!
12. Požiūris į kaltę. Kai kas nors sako: „Negaliu sau atleisti“, tai reiškia, jog yra kažkoks standartas, sąlyga ar asmuo, kurie daro tau didesnį poveikį nei Dievo malonė. Dievas yra vienintelis Dievas, kuris atleidžia - joks kitas „dievas“ to negali. Jei negali sau atleisti, tu prasilenkei su tikruoju Dievu, praradai tikrąjį teisumą, ir tai laiko tave nelaisvėje. Moralisto sąmonėje „dievas“ paprastai yra šventas, reiklus, bet ne maloningas Dievas. Pragmatiko „dievu“ paprastai tampa kokie nors pasiekimai arba santykiai.
13. Požiūris į save. Nepažinęs Evangelijos, žmogus save vertina pagal tam tikrus - savo paties nustatytus ar kitų primestus - standartus. Gyvendamas pagal šiuos standartus, būsi savimi pasitikintis, bet ne nuolankus. Jei jų nesilaikysi, būsi nuolankus, bet ne pasitikintis. Tik Evangelija suteikia drąsos, pasitikėjimo ir padeda išlikti jautriam bei nuolankiam. Nes tuo pat metu tu esi ir tobulas, ir nusidėjėlis!
14. Požiūris į džiaugsmą ir humorą. Moralistai vengia tikro džiaugsmo ir humoro - nes legalistinė sistema verčia žmogų į save žvelgti labai rimtai (savo įvaizdį, išvaizdą, reputaciją). Pragmatikas linkęs į cinizmą. Cinizmas auga, nes atrodo, kad pasauliui nėra jokios vilties. Juk galiausiai blogis triumfuoja - nėra jokio teismo ar dieviško teisingumo. Tačiau mes esame išgelbėti vien tik malone, tad pats mūsų buvimo krikščionimis faktas yra nuolatinis mūsų nuostabaus pasigėrėjimo šaltinis. Tai, kad mes esame krikščionys ir turime viltį, yra stebuklas. Taip Evangelija, kuri sukuria drąsų nuolankumą, turėtų suteikti mums ir gilesnį humoro jausmą. Mums nereikia pernelyg rimtai žiūrėti į save, ir mes turime viltį dėl šio pasaulio.
15. Požiūris į „teisingą gyvenimą“. Džonatanas Edvardsas pabrėžia, jog „tikrąsias dorybes“ pažįsta tik tie, kurie patyrė Evangelijos malonę. Bet koks išgelbėjimą „užsidirbti“ mėginantis žmogus daro „teisingus dalykus“, kad tik pakliūtų į dangų ar jaustųsi svarbus... Kitaip sakant, galutinis motyvas yra savanaudiškumas. Tačiau asmuo, kuris žino, jog jau yra visiškai priimtinas, „teisingus dalykus“ daro mėgaudamasis savo teisumu. Tik Evangeliją pažįstantis žmogus paklus Dievui dėl paties Dievo, o ne dėl to, ką Dievas jam duos. Tik Evangelija padeda mylėti žmones dėl jų (o ne savo naudai), daryti gera dėl paties gėrio (o ne dėl savęs) ir paklusti Dievui dėl Dievo (o ne dėl savo naudos). Tik Evangelijos šviesoje „teisingi dalykai“ daromi su džiaugsmu ir pasimėgimu, tik Jos šviesoje tai yra ne našta ar priemonė tikslui pasiekti.
Evangelija ir bažnyčia
1. Požiūris į tarnavimą pasaulyje. Legalistas linkęs akcentuoti individualaus žmogaus sielą. Legalistinė religija atkakliai sieks atversti kitus į savo tikėjimą ir atvesti į savo bažnyčią, bet ignoruos platesnės bendruomenės socialinius poreikius. Iš kitos pusės, „liberalizmas“ linkęs sumažinti atgailos ir atsivertimo svarbą ir pabrėžia socialinių sąlygų gerinimą. Evangelija skatina mylėti, o tai savo ruožtu skatina mus pasirūpinti savo artimu, kad ir ko jam reikėtų - atsivertimo ar stiklinės šalto vandens, Evangelijos žinios ar kitų socialinių dalykų.
2. Požiūris į garbinimą. Moralizmas veda į niūrų ir liūdną garbinimą, kuris gal ir pabrėžia Dievo didybę, bet nėra džiaugsmingas. Tačiau Evangelija leidžia mums pamatyti, jog Dievas yra ir transcendentinis, ir imanentinis, t. y. gyvena mumyse ir yra labai artimas: dėl Jo artumo Jo antgamtiškumas tampa paguoda, o dėl Jo transcendentiškumo Jo artumas tampa nuostabiu patyrimu. Evangelija veda į gėrėjimąsi ir artimą bendrystę garbinant, nes Tas, kuris Vienintelis yra Šventas, dabar yra mūsų Tėvas.
3. Požiūris į vargšus. Liberalas arba pragmatikas linkęs atmesti vargšų religiją - jis žiūri į juos kaip į ekspertizės reikalaujančias aukas. Tai pagimdė netikėjimas bendra Dievo malone arba ypatinga malone visiems. Ironiška, tačiau sekuliarus nusistatymas taip pat netiki nuodėme, tad kiekvienas vargšas tiesiog yra prislėgta, bejėgė auka. Konservatyviai mąstantys moralistai linkę pašiepti vargšus kaip nevykėlius ir silpnus, mano, kad jie patys kalti dėl savo padėties. Tačiau Evangelija kviečia mus būti: a) nuolankius ir suvokti, jog mes neturime jokio moralinio pranašumo, nes buvome visiškai „dvasiškai bankrutavę“, bet dėl Kristaus kilnumo buvome išgelbėti; b) maloningus, pernelyg nesirūpinti „nuopelnais“, nes mes negalime nusipelnyti Kristaus malonės; c) pagarbiai laikyti vargšus krikščionis broliais ir seserimis, iš kurių galime pasimokyti. Vien tik Evangelija padeda „pažinimo kupiniems darbininkams“ pajusti nuolankią pagarbą ir solidarumą su vargšais.
4. Požiūris į doktrinų skirtumus. Žodis „jau“ Naujajame Testamente daugiau reiškia drąsą skelbiant - mes galime būti beveik visiškai užtikrinti dėl esminių Evangelijos doktrinų. Tačiau „dar ne“ reiškia meilę ir nuolankumą dėl neesminių supratimų. Kitaip sakant, turėtume būti „minkštesni“ dėl skelbiamų doktrinų, išskyrus tuos atvejus, kai kalbama apie kryžių, malonę ir nuodėmę. Su kuo krikščionys negali sutikti, turėtume būti lankstesni ir netriumfuoti („nemanyti, jog pasiekėme tai protu“). Tai taip pat reiškia, jog Dievo pašaukimo ir Jo „valios“ mums bei kitiems neturėtume skelbti su pernelyg dideliu užtikrintumu, įsitikinimu, jog tavo įžvalgos pačios teisingiausios. Priešingai nei pragmatikai, turėtume trokšti mirti už savo tikėjimą Evangelija; ir priešingai nei moralistai, turėtume nesikauti iki mirties dėl kiekvieno savo įsitikinimo.
5. Požiūris į šventumą. „Jau“ reiškia, kad neturėtume toleruoti nuodėmės - mes jau esame dieviškos prigimties dalininkai (2 Pt 1, 3). Evangelija suteikia mums užtikrintumą, jog kiekvienas žmogus gali būti pakeistas, bet koks pavergiantis įprotis gali būti įveiktas. Tačiau „dar ne“ - mumyse esanti nuodėmė nebus pašalinta tol, kol įsiviešpataus Karalystė. Todėl turėtume vengti „glostančių“ atsakymų ir nesitikėti greitų sprendimų. Priešingai nei moralistai, turėtume būti kantrūs dėl lėto augimo ar klaidų ir suvokti, kad pokyčiai bei augimas malonėje - sudėtingas procesas. Priešingai pragmatikams ir cinikams, mes turėtume tvirtinti, jog stebuklingi pokyčiai tikrai įmanomi!
6. Požiūris į stebuklus. Karalystės „jau“ reiškia, kad jėga stebuklams ir išgydymams yra prieinama. Jėzus parodė Karalystę gydydamas ligonius ir prikeldamas mirusius. Tačiau „dar ne“ reiškia, jog kūrinija (taip pat ir mes) vis dar pavaldūs irimui (Rom 8, 22-23), todėl ligos ir mirtis vis dar neišvengiami. Negalime tikėtis, jog stebuklai taps kasdienybe ir kančia apskritai bus pašalinta iš tikinčiųjų gyvenimo. Priešingai nei moralistai, mes žinome, jog Dievas išgydo ir daro stebuklus. Priešingai nei pragmatikai, mes nesiekiame priversti Dievą pašalinti bet kokias kančias.
7. Požiūris į bažnyčios gyvenimą. Karalystės „jau“ reiškia, jog bažnyčioje jau veikia Karalystės jėga, kuri keičia bendruomenę. Evangelizmas, kai „kasdien prisideda daugybė išgelbėtųjų“ (Apd 2, 47), yra įmanomas! Meilė ir bendravimas, sugriaunantis bet kokias priešiškumo sienas tarp skirtingų rasių ir klasių, yra įmanomas! Tačiau nuodėmės „dar ne“ reiškia, jog Jėzus dar nepristatė savo nuotakos, t. y. Bažnyčios, šlovingos Bažnyčios, be dėmės ir raukšlės ar kliaudos (Ef 5, 27). Todėl neturėtume aštriai kritikuoti netobulų kongregacijų ar nekantriai bėgioti iš vienos bažnyčios į kitą, pamatę jų kliaudas. Bažnyčioje visuomet pasitaikys klaidų. „Dar ne“ skatina vengti pernelyg griežtos bažnyčios disciplinos ir kitų priemonių, siekiant padaryti bažnyčią tobulą jau šiandien.
8. Požiūris į socialinius pokyčius. Turėtume nepamiršti, jog Kristus net dabar yra visos visatos Viešpats (Ef 1, 22). Malonė jau išlieta, tad krikščionys gali tikėtis panaudoti Dievo jėgą siekiant pakeisti tam tikras socialines sąlygas ir bendruomenes. Tačiau nuodėmės „dar ne“ reiškia, jog bus „karų ir karų gandų“. Savanaudiškumas, žiaurumas, terorizmas, priespauda tęsis. Krikščionys neturėtų puoselėti iliuzijų dėl politikų ar kokių socialinių projektų, neturėtų tikėtis utopinio teisingumo žemėje. Evangelija apsaugo mus nuo polinkio tiek į pernelyg didelį fundamentalizmo (moralizmo) pesimizmą, mąstant apie socialinius pokyčius, tiek nuo pernelyg didelio liberalizmo (pragmatizmo) optimizmo.
Apibendrinkime: visos problemos - tiek asmeninės, tiek socialinės - kyla dėl negebėjimo pritaikyti Evangeliją, „susiderinti su Evangelijos tiesa“ (Gal 2, 14). Dėl to kyla ir visos bažnyčios klaidos, dėl to bažnyčia neefektyvi. Mes tikime, jog jei Evangelija bus detaliai išaiškinta ir pritaikyta kurioje nors bažnyčioje, ta bažnyčia bus išskirtinė: žmonės laikysis moralinių įsitikinimų, tačiau bus užjaučiantys ir lankstūs. Visuomenės elitas - tiek liberaliosios, tiek konservatyviosios pusės - vienodai nelinkęs bendrauti, gerbti vargšus, su jais gyventi ar drauge su jais garbinti Viešpatį, jie linkę vis labiau atsiskirti nuo likusios visuomenės.
Iš www.redeemer.com
vertė V. Valatkaitė ir L. Tamonytė