Niūrius Zagros kalnagūbrius, besidriekiančius Irano ir Irako pasienyje, tarp jų išsibarsčiusias dulkėtas kalvas ir lygumas bei Mosulo miestą šiandien vargiai galima pavadinti rojumi. Tačiau ankstesniais amžiais gyvenę krikščionys manė, kad Didžioji Zabos upė kažkada tekėjo iš rojaus sodo, kuriame gyveno Adomas ir Ieva.Šios upės pakrantėse įsikūrę Asirijos bažnyčios patriarchai kažkada savo laiškus pradėdavo šiais pasisveikinimo žodžiais: „Rašau iš savo celės prie Edeno krantų...“
Šiandien patriarchas laiškus siunčia iš kur kas mažiau romantiškos vietos: North Ashland Boulvard 7201, Čikaga. Dėl daugelį metų trukusių persekiojimų šios senos, autoritetingos, tačiau mažai žinomos bažnyčios atstovai turėjo palikti Didžiosios Zabos pakrantes. Vienas iš jų - 120-asis Babilono patriarchas Maras Dinkha IV, kuris buvo įšventintas Londone, o dabar gyvena JAV. Gi Didžioji Zaba šią vasarą tapo skiriamąja riba tarp kurdų pajėgų pietuose ir „Islamo valstybės“ šiaurėje. Iš Adomo ir Ievos rojaus sodo Irakas tapo Kaino ir Abelio žeme. Tačiau net ir niūri dabartinė padėtis primena, kad Artimuosius Rytus draskančio religinio konflikto buvo galima išvengti.
1987 m. Irake gyveno 1,4 mln. krikščionių. Nuo to laiko gyventojų skaičius šalyje padvigubėjo, tačiau krikščionių bendruomenė sumažėjo iki 400 tūkstančių žmonių. Daugelis iš jų tapo pabėgėliais, nes karingos Islamo valstybės musulmonų sunitų būriai 2014 m. rugpjūtį visus krikščionis privertė palikti savo namus, norėdami sukurti islamo kalifatą. Šiandien buvę Mosulo ir jo apylinkių gyventojai krikščionys yra pabėgėliai, daugiausia įsikūrę kaimyniniame pusiau autonominiame Kurdistano regione. Nuo vasaros karščių ir žiemos speigų juos saugo tik Jungtinių Tautų dovanotos palapinės, kurias pabėgėliai stato vietinių bažnyčių kiemuose.
„Mums davė tik kelias valandas išvykti iš Mosulo, - pasakojo vienas pabėgėlis. - Pabėgome į Karakošą (tai krikščionių miestas į rytus nuo Mosulo), bet vėliau Islamo valstybė pasiekė ir jį, todėl turėjome išvykti.“
Drauge su kitais vyrais šis žmogus sėdėjo pakelėje prie tvoros. Taip pabėgėliai leido visas dienas, nes palapinėse, kuriose jie miegojo, buvo labai ankšta, todėl dieną jie palikdavo jas moterims ir vaikams. Pinigų neturintys vyrai leido laiką šnekučiuodamiesi, o pietų metu eidavo į bažnyčios valgyklą, kurioje buvo nemokamai dalijamas maistas. Pabėgėlis pasakojo, kad jie negauna praktiškai jokios pagalbos - visa pagalba „išsibarsto“ kažkur pakeliui. „Anksčiau mums nieko panašaus nebuvo nutikę“, - liūdnai tvirtino vyras.
Visgi Irako krikščionims yra buvę ir blogesnių dienų. Krikščionių bendruomenę Bagdade XIII a. sunaikino įsiveržę mongolai, o 1402 m. juos išblaškė Vidurinės Azijos užkariautojas Timūras. Jis įsakė Bagdade palikti tik ligonines ir mečetes.
Timūro įsiveržimą išgyvenę asmenys bėgdavo į Zagros kalnus šiaurėje, kur prisijungdavo prie kitų krikščionių, gyvenusių nedidelėje teritorijoje palei šiaurinę Irako ir Sirijos sieną (pietinėje dabartinės Turkijos dalyje). Būtent ten 1915-1916 m. jie pateko į kruviną „mėsmalę“, kai Osmanų valdžia siekė sunaikinti armėnus. Per priverstinius žygius pėsčiomis buvo nužudyti arba nuo bado, šalčio ir karščio mirė apie 250 tūkst. Sirijos ir Irako krikščionių. Likusieji pabėgo į Iraną, iš kur buvo vėl išsiųsti į Iraką. Kai kuriuose Turkijos pietuose įsikūrusiuose kaimuose iki šiol galima rasti apleistus krikščionių namus.
Palyginus su šia siaubinga istorine patirtimi, „Islamo valstybė“, nepaisant jos siekių, kol kas dar nevykdo masinių Irako krikščionių žudynių ir persekiojimų. Nepaisant pradinės sėkmės, „Islamo valstybė“ nepajėgė prasiskverbti į Kurdistano gilumą ir pasiekti svarbiausio tikslo - užimti Bagdadą. Didžioji žiaurumų dalis krito ant musulmonų, o ne ant krikščionių pečių. Visgi „Islamo valstybei“ gali pavykti padaryti tai, ko nepajėgė Timūras ir Osmanai: visiškai išnaikinti krikščionis Irake.
Netekę savo istorinės tėvynės Mosule ir jo apylinkėse Irako krikščionys šiandien pasiskirstė į gyvenančiuosius Bagdade ir Kurdistane. Bagdade jų gyvena apie 100 tūkst., tačiau pati Irako vyriausybė yra pavaldi religingiems šiitams. Vienas jazidų aktyvistas, kuris mėgino įtikinti Irako parlamento deputatus išgelbėti jo tautą (jazidai, išsaugoję dar iki islamo gyvavusias tradicijas, yra dar labiau už krikščionis pažeidžiama grupė) pasakojo, kad įstatymų leidėjai jam atsakydami pareiškė, jog jazidai gali patys išsigelbėti pereidami į islamą.
Kurdistano valdžia kur kas labiau linkusi ir stengiasi apsaugoti krikščionis. Šio regiono vadovas - prezidentas Masudas Barzanis svarstė galimybę Kurdistane statyti kaimus krikščionių pabėgėliams ir ten apgyvendinti iš Mosulo išvytus asmenis. Tačiau Kurdistanas nepajėgia aprūpinti darbu visų pabėgėlių, o dėl nafta grįstos šalies ekonomikos ir didelės būsto paklausos gyvenimo lygis ten kur kas aukštesnis negu Mosule. Daugelis pabėgėlių pasakojo, kad 90 proc. krikščionių neturi kito pasirinkimo kaip išvykti iš Artimųjų Rytų.
Tad kas gi jie, Irako krikščionys, ir iš kur jie atsirado? Kaip savo pačių šalyje jie atsidūrė ant išnykimo ribos?
Rytų Asirijos bažnyčia, kuri šiandien yra pasidalijusi į Maros Dinkho IV sekėjus ir į tuos, kurie savo aukščiausiu dvasiniu vadovu pripažįsta Romos popiežių, pradžioje buvo Persijos imperijoje gyvenusių krikščionių bendruomenė. Dauguma jų turėjo kraujo giminystės ryšių su sirais, kalbėjo viena iš aramėjų kalbos tarmių ir vartojo sirų raštą. Jų krikščionybė vystėsi taip, kad ėmė gerokai skirtis nuo tikėjimo brolių Vakaruose.
Tad siekdami skleisti savo tikėjimą Asirijos krikščionys žvelgė ne į europietiškus Vakarus, o į Rytus - Indiją ir Kiniją. Jie pirmieji su krikščionybe supažindino kinus ir mongolus. Mongolai iki šiol vartoja raštą, sudarytą pagal senovės sirų abėcėlę, o Čingischano marčios buvo krikščionės, tai laikui bėgant Rytų bažnyčioje susikūrė mongolų patriarchatas. Į Rytus nuo Bagdado ir iki Pekino iškilo ištisas bažnyčių ir vienuolynų tinklas. Viena vyskupija atsirado Tibete, o kita - Vakarų Kinijos Kašgaro mieste, per kurį ėjo Didysis šilko kelias.
Daugelis šių įvykių vyko jau tuo metu, kai po 630 m. arabų užkariavimų Rytų bažnyčių patriarchai buvo pavaldūs musulmonams. Musulmonai arabai naudojosi Bagdado krikščionių ir kitų ikiislamiškų religijų sekėjų paslaugomis aiškinant graikų mokslą, o kartkartėmis net skirdavo juos ministrais ar patarėjais. Patriarchui buvo leidžiama dalyvauti teologinėse diskusijose su musulmonų kalifu.
Tačiau vėliau sėkmė nusigręžė nuo Artimųjų Rytų krikščionių. Galbūt tai buvo neišvengiama, nes krikščionių skaičius sumažėjo, įtaka sumenko, o tokiomis sąlygomis grobuoniškos valstybės pradėjo juos išnaudoti. Problemas dar labiau pagilino krikščionių ir musulmonų valstybių konfliktai, apimantys ir kryžiaus žygius. Ši tendencija sutapo su arabų kalifato žlugimu ir tokių tautų, kaip turkai bei mongolai, stiprėjimu. Šios tautos kovėsi su naujatikių įkarščiu, religiją laikė kuriamąja jėga, kuri įteisina jų valdžią, bei nemėgo kažkada Bagdade buvusių racionalistinių tendencijų. Konfliktų draskomame ir svetimtaučių valdomame arabų pasaulyje liko nedaug intelektualų, galinčių atsispirti populistiniam ir dogminiam konservatizmui.
Panašūs pokyčiai arabų pasaulyje vyko ir praėjusio amžiaus antroje pusėje. XIX a. nusilpus Osmanų imperijai stiprėjantis nacionalizmas ėjo koja kojon su religine emancipacija. Pavyzdžiui, Egipto valdovai norėjo ugdyti nacionalinę savimonę, kurios šalininkais galėjo būti ir krikščionys, ir musulmonai, ir žydai. Nuo 1860 m. iki 1930 m. trys Egipto premjerai buvo krikščionys. Žinoma, šios šalies valdovas buvo musulmonas, nes Egiptas buvo monarchija, tačiau nepamirškime, kad, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje iki šiol nebuvo nė vieno kataliko premjero, o Ispanija tik 1968 m. atšaukė 1492 m. priimtą įstatymą dėl žydų ištrėmimo. Taigi tuo metu kai kurios musulmoniškos Artimųjų Rytų šalys labiau laikėsi religinės lygybės nei Europa.
Arabų pasaulyje įsivyravus nacionalizmui, krikščionys ėmė užimti svarbias pareigas. Vienas iš jų, Michelis Aflaqas, įkūrė partiją „Baas“, kuri turėjo valdžią Irake ir iki šiol yra valdančioji partija dalyje Sirijos. Krikščionys vadovavo dviem nacionaliniams Palestinos judėjimams, o kai kurie krikščionys užėmė svarbias pareigas nacionaliniame kurdų judėjime. Tarp jų buvo ir žymių komunistų, suviliotų ideologijos, kuri siūlė lygybę religinėms mažumoms. Dar 2003 m. pabaigoje Irako ministro pirmininko pavaduotojas buvo krikščionis Tarikas Azizas. (Jis dabar kalinamas pasibaisėtinomis sąlygomis.) Šios mintys jokiu būdu nereiškia, kad aš palaikau čia minėtas jėgas ar judėjimus, - tai būtų žiauru atžvilgiu tų, kurie jiems priešinosi. Tačiau į šiuos judėjimus bent jau galėjo įstoti kiekvienas norintis.
Šiuo metu, priešingai, patys populiariausi liaudies judėjimai Artimuosiuose Rytuose yra religiniai. Po 1979 m. revoliucijos Irane į valdžią atėjo islamo fundamentalistai. Tas pats įvyko per 2005 m. pokarinius rinkimus Irake bei per 2012 m. vykusius Egipto prezidento rinkimus. Žmonių religingumas vis stiprėja. XX a. šeštajame dešimtmetyje kasmetinėje gedulingoje procesijoje, Ašuro šventės proga organizuojamoje Irako Kerbelio vietovėje, dalyvavo tiek mažai žmonių, kad aukšto rango religinis lyderis nusprendė suburti religinių jausmų atgaivinimo judėjimą. 2014 m. šioje šventėje dalyvavo du milijonai žmonių. Tuo pat metu politinis klerikalų judėjimas, vadinamas Islamo raginimo partija, Irake atėjo į valdžią ir suformavo vyriausybę.
Kodėl būtent religinė šventė? Tuo metu, kai tarnavau diplomatu arabų pasaulyje, šia tema dažnai diskutuodavome su pažįstamais arabais, kurių didžioji dauguma buvo tikintys musulmonai, tačiau, nepaisant to, jie pasisakydavo prieš islamo fundamentalizmo stiprėjimą. Tad kur slypi priežastis? Ar tai skurdas, nepakankama demokratija ar nesugebėjimas sukurti teisinę valstybę? Ne, priežastis ne tame. Juk atgimimo procesas vyksta ir tarp Vakarų pasaulyje gyvenančių musulmonų, ir tokiose palyginus demokratiškose bei klestinčiose šalyse kaip Turkija, ir autoritarinėse valstybėse. (Tiesą sakant, skurdžiausi gyvenantys musulmonai, pavyzdžiui, atokiose Afganistano vietovėse, nusiteikę ne taip radikaliai).
Gal tai lėmė kolonializmo laikais patirta neteisybė, apie kurią kartais sakoma, kad ji sukelia „musulmonų nepasitenkinimą ir nuoskaudas“. Tam tikra prasme tai teisinga, tačiau anksčiau šis nepasitenkinimas ir nuoskaudos buvo labiau socialinės ir etninės, o ne religinės. Su kolonializmu susijusių skriaudų aukomis dažnai tapdavo ne tik musulmonai, bet ir krikščionys, visų pirma gyvenantys Palestinoje. Galbūt žmonių religinius jausmus įžiebė sunitų ir šiitų konfliktas? Galbūt, bet šiuo atveju, kyla kitas klausimas: kodėl toks konfliktas apskritai kilo?
Egzistuoja gilesnės priežastys. Jos penkios. Pirmoji - tai pinigai. Anksčiau kairiųjų judėjimus rėmė Sovietų sąjunga. Dabar šiitams nemažai pinigų skiria Iranas, o Persijos įlankos šalys pinigais remia Iranui priešiškus judėjimus - visų pirma tai islamistai sunitai. Antroji priežastis - Izraelio pergalė prieš nacionalistines valstybes 1967 metais bei vėlesnės pasaulietinės valdžios bei pasaulietinių judėjimų nesėkmės, kurie taip ir nepajėgė suburti visuomenės bei pelnyti jos atsidavimo. Neseniai atliktos „Gallup“ apklausos duomenimis Egipte religines organizacijas (ir musulmonų, ir krikščionių) gerbia 92 proc. gyventojų - tai toli lenkia bet kokią kitą instituciją. Trečioji priežastis - Vakarų šalių ir Izraelio nuolaidžiavimas (taip, taip jau yra) islamo judėjimų atsiradimui ir stiprėjimui XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kai šie judėjimai buvo laikomi saugia alternatyva nacionalistams ir komunistams. Ketvirta - tai silpnos daugelio arabų šalių švietimo sistemos, kuriose vyrauja kalimas, stiprinantis dogmatišką „sekimą raide“, o mokiniai mažai išmano kitas kultūras ir religijas, nes visas dėmesys sutelktas į islamą.
Tačiau penktoji priežastis turbūt pati svarbiausia. Libano rašytojas Aminas Maaloufas rašė apie „aistringą miesto migranto religingumą“. Toks asmuo religijoje įžvelgia savo ir savo šeimos narių apsaugą nuo miesto gyvenimo pagundų. Religingumo stiprėjimas musulmonų pasaulyje sutapo su masine migracija į miestus. Jis taip pat sutapo su globalizacija, kuri pakerta senąją arabų kultūrą, taigi religija tampa vieninteliu savimonės kriterijumi ir nacionalinio pasididžiavimo šaltiniu. Galbūt mes neturėtume stebėtis, kad daugelis „Islamo valstybės“ šalininkų anksčiau atrodė labai provakarietiškai nusiteikę. Tikriausiai dėl šios priežasties jie vėl pajuto būtinybę pasijusti ypatingais ir nuo kitų besiskiriančiais žmonėmis.
Nors religinio nepakantumo ir smurto stiprėjimas tapo svarbiausiomis krikščionių migracijos priežastimis, šį procesą lemia ir tam tikros pragmatiškesnės paskatos. Pavyzdžiui, ekonominės. Krikščionių skaičius Irake pradėjo smarkiai mažėti ne nuo 2003 m. karo, ne stiprėjant islamo partijoms 2005 m. ir netgi ne dėl 2014 m. vykusių masinių žudynių. Šis mažėjimas prasidėjo dėl Irakui įvestų sankcijų po Sadamo Huseino įsiveržimo į Kuveitą 1991 metais. Tuomet vidurinės klasės krikščionys, kurie jau anksčiau buvo persekiojami, pradėjo ieškoti prieglobsčio JAV, kuriose daugelis iš jų turėjo giminaičių.
Arabų pasaulyje vis dar gyvena daugiau nei 10 mln. nemusulmonų, ir didžioji jų dalis - krikščionys. Net jeigu per ateinančią pusę amžiaus jie visi paliks savo gimtinę, diasporoje išliks bent kelios jų kartos. Jie išliks net ir gyvendami Vakarų šalyse be savo senovinių šventovių ir vienuolynų. Šiandien šimtai tūkstančių Irako krikščionių gyvena plačiuose Detroito priemiesčiuose JAV. Jie visomis jėgomis stengiasi išsaugoti savo šaknis ir paveldą - tuokiasi tik su savo tėvynainiais, ir netgi vaikus bei anūkus moko aramėjų kalbos.
Netekę krikščionių Artimieji Rytai labai nuskurdo. Kai krikščionys nesugebėjo išlaikyti valdžios Libane, jie tapo politiškai neutralia grupe. Krikščionių buvimas tam tikra prasme yra liberalizavimo veiksnys, nes krikščionims netaikomi šariato įstatymai, taigi valstybė negali primesti islamo teisės visiems savo piliečiams (dėl šios priežasties jiems tenka iškęsti ekstremistų išpuolius). Artimieji Rytai be krikščionių taptų ne tokie liberalūs ir vienodesni. Jie rizikuoja tapti dar labiau izoliuotais.
Artimieji Rytai jau prarado dalį savo paveldo ir istorijos, bendros visiems šio regiono gyventojams, tiek musulmonams, tiek ir krikščionims. Juk krikščionių bendruomenėse išsaugoma nemažą dalis šių šalių paveldo, tokio kaip aramėjų kalba Irake ar senoviniai koptų himnai. Jų įvairovė (nes krikščionių krypčių yra labai daug) atspindi regiono istoriją, nes kiekviena bažnyčia savo ištakas sieja su vienos ar kitos epochos įvykiais. Artimųjų Rytų krikščionių mokyklose, kurios atviros musulmonams, mokėsi ne viena arabų karta.
Galima dar daug kalbėti, kodėl reikėtų išsaugoti krikščionių ir kitų nemusulmonų mažumas. Jau pats tokių bendruomenių buvimas ir tai, kad jos nuo amžių išsilaikė Artimuosiuose Rytuose, primena mums, kad islamo pasaulis ne visuomet buvo kruvinų tragedijų laukas, į kurį jis dažnai panašėja šiomis dienomis. Tiesa, per ilgus amžius ten irgi pasitaikė nemažai smurto, tačiau taiką stiprino skirtingų religijų įvairovė ir sambūvis. Didžiausios sėkmės ir gerovės islamo pasaulis sulaukė tais laikotarpiais, kai tokia įvairovė buvo laikoma privalumu, o ne trūkumu. Pamiršę šias pamokas pralaimėsime visi.
Straipsnio autorius Gerardas Russellas - tai buvęs britų diplomatas, kuris taip pat dirbo Jungtinėse Tautose. Jis yra parašęs knygą „Heirs to Forgotten Kingdoms: Journeys into the Disappearing Religions of the Middle East“ (Pamirštų karalysčių paveldėtojai. Kelionės po pamirštas Artimųjų Rytų religijas).
Pagal http://baznica.info/ vertė D. J.
Iliustracijoje koptų vienuolynas