Evangelikams patinka geros istorijos. Mums patinka pasakoti „savo liudijimus“, „savo istorijas“, vėl ir vėl įvertinti savo „dvasinę kelionę“. Akcentuojama asmeninė patirtis yra viena iš evangelikų stipriųjų pusių.
Atsivertimą mes suprantame kaip kai ką daugiau nei vien tik pritarimą krikščionybės mokymui ar su bažnyčia susijusių apeigų ir ritualų laikymąsi. Tad nenuostabu, kad evangelikams svarbu dalintis savo istorija - tai susiję su jų tapatybe ir visa evangelistine veikla.
Tačiau čia iškyla ir pavojus: dėl taip akcentuojamų mūsų pačių atsivertimo istorijų ir liudijimų, žmonės gali pradėti galvoti, kad skelbti Evangeliją reiškia tiesiog pasidalyti savo patirtimi. Viešpaties Didįjį paliepimą - „Eikite padarykite mano mokiniais“ - mes perskaitome taip: „Eik ir papasakok savo istoriją.“ Tačiau tai nėra tas pats. Ir štai kodėl...
Jėzus ir Didysis paliepimas
Kai mes galvojame apie Didįjį paliepimą, dauguma iš mūsų pabrėžiame žodį „eiti“. Tačiau Kristaus įsakymo esmė yra tai, kad mes turime eiti į visą pasaulį ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones, juos krikštydami ir mokydami, tiesa?
Evangelijoje pagal Matą Didysis paliepimas neprasideda žodžiu „eiti“. Pats paliepimas įsiterpia tarp dviejų su Jėzumi Kristumi susijusių teiginių: pirmasis susijęs su Jo valdžia, antrasis - su veikti įgalinančiu Jo buvimu. Mintys šioje pastraipoje išsidėsto taip: Jėzui suteikta visa valdžia danguje ir žemėje, todėl eikite ir padarykite Jo mokiniais visų tautų žmones. O Jėzus žada visada būti su savo tauta.
Evangelijoje pagal Luką šios tiesos nuskamba dar kiek kitaip. Lukas pabrėžia tai, kad Evangelija susijusi su Jėzaus vardu:
• Mozės Įstatymas, pranašų knygos ir psalmės rodė į Jėzų, kurio mirtis ir prisikėlimas išpildė Senojo Testamento pranašystes.
• Liudytojai kvies atgailai ir skelbs nuodėmių atleidimą.
• Ši žinia Jėzaus vardu skelbiama visoms tautoms.
Pagal Luką, visa valdžia suteikta Jėzaus vardui. Apaštalų darbų knygoje, kalbant apie mokinių pasiuntimą, šis elementas nėra pabrėžiamas, bet tolesniame pasakojime Jėzaus vardas, turintis galią ir valdžią, yra vienas pagrindinių elementų.
Trys nuoširdaus krikščionio liudijimo elementai
Tiek Evangelijoje pagal Luką, tiek Evangelijoje pagal Matą mokinių pasiuntimo istorija persipynusi su kristologinėmis tiesomis. Taigi kaip liudijo patys apaštalai? Atkreipkite dėmesį į tris elementus:
1. Jų skelbiamos žinios esmė - svarbiausi Evangelijos įvykiai. Apaštalų darbuose skaitome, kad apaštalai pasakojo savo klausytojams Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo istoriją.
2. Jie atskleidė Jėzaus charakterį, ne tik pasakodami apie Jo tarnavimą, bet ir tęsdami Jo tarnystę, stengdamiesi parodyti Dievo gailestingumą bėdų ištiktiems žmonėms.
3. Jie liudijo ir apie savo krikščionišką patirtį. Apaštalas Paulius, pavyzdžiui, Apaštalų darbų knygoje net du kartus papasakoja savo atsivertimo istoriją (Apd 22, 6-21 ir 26, 12-23).
Ką tai reiškia mums šiandien?
1. Evangelijoje minimi įvykiai - Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas - turi būti ir mūsų skelbiamos žinios ašis.
2. Mūsų elgesys taip pat turėtų liudyti, kad mes sekame Kristaus pavyzdžiu.
3. Mūsų atsivertimo istorija turėtų patvirtinti skelbiamą Evangeliją.
Šie patarimai padės mums veiksmingai skelbti Evangeliją ir įvykdyti Didįjį paliepimą.
Tačiau kai kurie krikščionys per daug dėmesio skiria antrajam aspektui (ką mes darome) ir neperteikia pačios Evangelijos (ką Kristus padarė). Kiti krikščionys daug dėmesio skiria trečiajam aspektui (mūsų atsivertimui), bet tinkamai neperduoda žinios apie Kristaus gyvenimą ir Jo darbus.
Kiek atidžiau apžvelkime šiuos pavojus.
Kristaus darbai istorijoje ir Kristaus darbai jūsų gyvenime
Žodis „liudytojai“ Evangelijos pagal Luką 24 skyriuje ir Apaštalų darbuose vartojamas kalbant apie žmones, kurie matė Viešpaties darbus ir pasakojo apie tai kitiems. Mokinių liudijimas buvo sutelktas į Kristaus gyvenimą ir darbus, aiškiausiai matomus žvelgiant į Jo mirtį ir prisikėlimą.
Taigi, atkreipkime dėmesį: Apaštalų darbų knygoje pamokslaujančių apaštalų dėmesys nukreiptas ne į pačių mokinių atsivertimo istorijas, bet į Kristaus darbą, dėl kurio atsivertimas įmanomas ir būtinas. Dėl šios priežasties ir mes turime užtikrinti, kad liudydami apie Kristaus darbus kalbėtume apie tai, ką Kristus padarė istorijoje, o ne tik apie tai, ką Kristus padarė mūsų gyvenime.
Asmeninio liudijimo vieta
Kaip jau minėjome, svarbus ir asmeninis atsivertimo liudijimas. Juk ir apaštalas Paulius papasakojo savo patirtį, kai kalbėjo apie savo, kaip apaštalo, unikalų pašaukimą. Samarietė moteris nubėgo į miestą ir papasakojo apie savo pokalbį su Jėzumi. Kai Jėzus išgydė aklą gimusį vyrą, šis taip pat visiems pasakojo, kas su juo atsitiko.
Nesupraskite manęs klaidingai: aš nesakau, kad neturėtume pasakoti, ką mes patys patyrėme. Mūsų liudijimai taip pat yra stiprūs ir svarbūs! Tačiau įsitikinkime, kad mūsų liudijimai yra susiję ir papildo aiškią Evangelijos žinią, o ne ją pakeičia. Tai, ką Jėzus padarė dėl manęs, visada turi būti susiję su tuo, ką Jėzus padarė apskritai. Taškas.
Kai asmeninis liudijimas pervertinamas
Jei visų pirma sutelksime dėmesį į mūsų pačių patirtį su Kristumi, taip netyčia galime sumenkinti istorinių įvykių, į kuriuos remiasi krikščionių tikėjimas, svarbą.
Evangelistas, kuris kalba tik apie savo asmeninę patirtį su Jėzumi, gali nustebti, kaip nuoširdžiai apie savo išgyvenimus pasakoja islamo, budizmo ar induizmo išpažinėjai. Pradinis noras papasakoti, ką žmogus asmeniškai patyrė, gali sudužti, atsitrenkęs į daugiakultūriškumo akmenis, ir Evangelijos, kuri turi savo pamatus istorijoje, skelbimas bus nevaisingas.
Asmeniniai išgyvenimai liudijant Kristaus darbą turėtų būti kaip dar vienas Evangelijos jėgos įrodymas. Tai nėra pati Evangelija, bet liudija jos galią.
Taigi, skelbiantys Evangeliją turėtų budėti, kad jų asmeniniai liudijimai pabrėžtų Evangeliją (žinią apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą), o ne mūsų asmeninio gyvenimo pokyčius. Pasikeitusi širdis turėtų liudyti Evangeliją, bet didžiausias dėmesys visgi turėtų būti kreipiamas į Kristaus darbą ant kryžiaus.
Iš www.thegospelcoalition.org
vertė Žaneta Lazauskaitė