Koks yra krikščionio gyvenimo tikslas? Jei tai pamiršime, vargu ar pasieksime.
Krikščionio gyvenimo tikslą galima apibrėžti keliais būdais, tačiau Laiško filipiečiams 3 skyriaus 10-11 eilutėse apaštalas Paulius gražiai apibendrina, ko turėtume siekti: kiekvieno krikščionio tikslas yra pažinti Kristų ir panašėti į Jį.
Krikščionybė jokiu būdu nėra nuostatų ir ritualų religija, kurios privalome laikytis, kad „užliptume laiptais" į dangų. Tai - asmeninis, augantis bendravimas su prisikėlusiu, gyvu Viešpačiu Jėzumi Kristumi, - taip mes ir panašėjame į Jį. Mūsų tikslas - pažinti Jį ir tapti į Jį panašiems.
Svarbiausias krikščionio gyvenimo tikslas yra pažinti Kristų
Melsdamas už savo mokinius, Jėzus sakė: Tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų (Jn 17, 3). Krikščionybė visų pirma yra augantis bendravimas su beribiu Dievu, apsireiškusiu per Viešpatį Jėzų Kristų.
Kaip ir visos draugystės, Kristaus pažinimas taip pat prasideda nuo pirmo susitikimo ir prisistatymo. Pauliaus atveju tai nebuvo planuota ar mandagi pažintis, bent jau taip jis manė! Jis neieškojo Kristaus ir nesidomėjo, ką daryti, kad taptų krikščionimi. Tikrai ne! „Alsuodamas grasinimais ir žudynėmis", jis buvo pakeliui į Damaską, kur ketino suimti Kristumi sekančius vyrus ir moteris, kai jį netikėtai apšvietė šviesa iš aukštybių. Tą akimirką jis krito ant žemės ir išgirdo balsą, jam sakantį: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?" Jis tarė: „Kas Tu esi, Viešpatie?" Viešpats atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji" (Apd 9, 1-6). Taip Paulius susitiko su prisikėlusiu Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
Jei paprašytume susituokusių porų papasakoti, kaip jie sutiko savo būsimąjį sutuoktinį, išgirstume daugybę įvairiausių istorijų. Vienos poros susitiko dar paauglystėje, kitos - gerokai vėliau. Vieni sutiko savo būsimą sutuoktinį tuo metu, kai ieškojo antrosios pusės, kiti apskritai poros neieškojo. Vieniems tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, kitiems - ilga draugystė, vedusi į romantiškus jausmus ir santuoką. Tačiau kiekvienas iš jų pradėjo asmeniškai bendrauti su savo būsimu sutuoktiniu ir dėl to kiekvieno jų gyvenimas pasisuko nauja linkme, - taip nebūtų įvykę, jei jie nebūtų susitikę...
Tą patį galime pasakyti ir apie mūsų bendravimą su Jėzumi Kristumi. Jūsų pažintis su Viešpačiu Jėzumi galėjo būti visiškai kitokia nei Pauliaus. Galbūt jūs sutikote Kristų, kai dar buvote mažas vaikas, nes augote krikščionių šeimoje. Arba galbūt sutikote Jį gerokai vėliau. Gal buvo ištikusi sunki situacija, gal krizės metu šaukėtės Jo ir buvote išgelbėtas. Žinoma, tai galėjo būti ir ne taip dramatiška... Galite net neprisiminti nei vietos, nei laiko. Tačiau viena yra tikra: Jei tu iš tiesų esi krikščionis, tu pažinai Kristų asmeniškai. Tu ne tik žinai apie Jį - tu Jį pažįsti. Kartu su Pauliumi tu gali pasakyti, jog Jis yra „Kristus Jėzus, mano Viešpats".
Įmanoma daug žinoti apie asmenį, bet asmeniškai jo nepažinoti. Aš žinau apie Billį Gremą, nes skaičiau jo biografiją ir mačiau jį pamokslaujant per TV bei gyvai, esu skaitęs kelias jo parašytas knygas. Žinau šiek tiek apie jo žmoną ir tai, kad ji užaugo misionierių šeimoje Kinijoje. Tačiau aš nepažįstu Bilio Gremo asmeniškai, nes niekados nebuvau jam pristatytas ir mums neteko asmeniškai pabendrauti.
Tam, kad taptum krikščionimi, reikia šį tą žinoti apie Jėzų Kristų. Turi žinoti, kad Jis yra amžinasis Dievas, įsikūnijęs žmogaus kūne. Turi žinoti, ką Jis veikė ir ko mokė. Turi suprasti, kad Jis mirė ant kryžiaus dėl tavo nuodėmių, ir buvo kūne prikeltas iš numirusių. Tačiau nepakanka tik žinoti šiuos faktus, turi pažinti Kristų asmeniškai. Šis bendravimas prasideda tuo momentu, kai pripažįsti, jog tavo nuodėmės atskyrė tave nuo Dievo, todėl tau reikia Gelbėtojo. Tu suvoki, jog savo pastangomis ar gerais darbais negali išsigelbėti nuo Dievo teismo. Palikęs visus savo žmogiškus nuopelnus, meldi Viešpaties pasigailėjimo, remdamasis Jo Sūnaus Jėzaus mirtimi ant kryžiaus. Tu pasitiki Dievu ir pavedi savo gyvenimą Jam ne dėl savo nuopelnų, bet dėl Kristaus. Jei taip, tu esi išgelbėtas. Tu sutikai ir pažinai Jėzų Kristų asmeniškai.
Kaip ir kalbant apie bet kokius santykius, kartą susitikę turite vystyti tą draugystę. Jei kartą sutikai savo svajonių merginą ar vaikiną, tačiau daugiau jos/jo niekada nebematei ar su ja/juo nebendrauji, vadinasi jos/jo nepažįsti. Norint pažinti vienas kitą, reikia kartu leisti laiką, kalbėtis ir išgyventi bendrus patyrimus. Žinoma, tuomet pasidomi ir jos/jo gyvenimu, šeima, nori sužinoti, ką ji ar jis mėgsta ir ko ne, kokios jos/jo viltys dėl ateities ir t. t. Jei ją ar jį įžeidi, prašai atleidimo ir mokaisi spręsti iškilusius sunkumus.
Ir asmeninis bendravimas su Kristumi reikalauja laiko. Mane nuolatos stebina, kai be galo užsiėmę jaunuoliai, sutikę vienas kitą, staiga atranda daugybę valandų, kad galėtų pabūti kartu. Juk jie buvo labai užsiėmę ir visiškai neturėjo laisvo laiko! Kad ir kuo jie anksčiau buvo užsiėmę, kad ir kuo domėjosi, visa tai buvo atidėta į šalį, kad jie galėtų vystyti šią naują draugystę.
Ar dažnai savo dienotvarkėje numatai laiką, kurį praleisi kartu su Viešpačiu? Lengva leisti pirmajai meilei išblėsti, ir laiką, skirtą tau ir Viešpačiui, užgožia kiti dalykai. Arba į laiką slaptumoje pradedi žiūrėti kaip į pareigą - pasiimi Bibliją, susirauki ir kasdien šiaip ne taip nuryji skyrių, kad „per arti neprisileistum šėtono". Tačiau visa tai daroma be meilės. Tu nebeieškai dar didesnio artumo su Kristumi, neatveri Jam savo širdies, ir Jis negali tau paprieštarauti ar tavęs apvalyti, keisdamas tave, darydamas tave vis panašesnį į save. Tai nėra artimi, intymūs santykiai.
Neįmanoma pažinti Trivienio Dievo, jei Jis mums savęs neapreikš. Jis - begalinis ir nepasiekiamas. Mes niekados nepažinsime Jo filosofuodami ar spėliodami. Mes negalime Jo pažinti per savo įsivaizdavimus ar pojūčius. Negalime Jo pažinti per kitų žmonių idėjas ar patyrimus. Mes galime Jį pažinti tik todėl, kad Jis nusprendė mums save apreikšti. Šis apreiškimas ateina per užrašytą Jo Žodį, kuris sako mums, jog amžinai gyvas Žodis yra Jėzus Kristus (žr. Hbr 1, 1-3).
Mes pažįstame Dievą per Jėzų Kristų ir per Jo žodį, kuris pasakoja mums apie Jį. Senasis Testamentas kalbėjo apie ateisiantį Kristų; Naujasis Testamentas pasakoja mums apie Jo gyvenimą, Jo mirtį už mūsų nuodėmes ir Jo prisikėlimą bei valdžią danguje. Jis taip pat pasakoja mums apie antrąjį Jo atėjimą ir būsimą Karalystę. Jis detaliai aiškina Jo mokymą ir apreiškia Jo valią žmonėms. Mes negalime tobulai Jo pažinti, nes Jis yra beribis, o mes - riboti. Tačiau galime Jį pažinti kaip Gelbėtoją ir Viešpatį. Galime ir turime gyventi, sutelkę dėmesį į pagrindinį tikslą - pažinti Jį. Tačiau jeigu nepasišvęsi Jo žodžiui, tai niekada neįvyks.
Būkime atsargūs! Net ir studijuojant Jo žodį, įmanoma įgyti pažinimą apie Kristų, bet nepažinti paties Kristaus. Įmanoma skaityti ar net studijuoti Bibliją, bet taip ir nepažinti Jėzaus širdies! Evangelijoje pagal Joną Jėzus atskleidžia, kaip mes galime Jį pažinti: Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir pats jam apsireikšiu (Jn 14, 21). Jei nežinai Žodžio, nesilaikai ir Jėzaus įsakymų. Tačiau įmanoma žinoti Jo įsakymus, bet jų nesilaikyti. Jei nori, kad Jėzus tau apsireikštų, Jis kviečia ne tik žinoti, bet ir laikytis Jo įsakymų. Biblijos studijų tikslas visada yra augantis paklusnumas: kad mes geriau pažintume Viešpatį Jėzų ir Jam paklustume. Tai veda prie antrojo mūsų, kaip krikščionių, tikslo.
Antrasis krikščionio gyvenimo tikslas - panašėti į Kristų
Sutikus savo būsimąjį sutuoktinį, jį įsimylėjus ir susituokus, gyvenimas negrįžtamai pasikeičia. Tu jau niekados nebebūsi toks pat. Taip nutinka ir tuomet, kai sutinki Jėzų ir priimi Jį kaip savo Gelbėtoją ir Viešpatį. Jis pakeičia tave visam gyvenimui. Ir kuo daugiau laiko skiri, kad vis geriau Jį pažintum, tuo didesni pokyčiai tavo gyvenime vyksta.
Panašėti į Kristų reiškia pažinti Jo prisikėlimo jėgą.
Paulius pažino prisikėlusio Viešpaties jėgą, kai buvo parblokštas kelyje į Damaską. Net ir ne tokie dramatiški atsivertimai, kaip Pauliaus, reikalauja tos pačios galingos prisikėlusio Viešpaties Jėzaus Kristaus jėgos. Ši jėga reikalinga, norint perkelti nusidėjėlį iš dvasinės mirties į dvasinį gyvenimą (Ef 2, 4-6). Kitose eilutėse atsivertimas prilyginamas aklų akių atsivėrimui, kad žmogus galėtų gręžtis iš tamsos į šviesą, ir belaisvių išlaisvinimui iš šėtono valdžios, perkeliant juos į Dievo karalystę (Apd 26, 18; Kol 1, 13). To neįmanoma atlikti žmogiškomis pastangomis ar pasitelkus kelias savęs tobulinimo programas. Tai reikalauja galingos Dievo jėgos, kuri prikėlė Jėzų iš mirties.
Ta pati prisikėlimo jėga gali ir išlaikyti tikintįjį, kad jis nepasiduotų nuodėmei. Paulius meldžia už efeziečius, kad jie pažintų, kokia beribė Jo jėgos didybė mums, kurie tikime, veikiant Jo galingai jėgai. Ja Jis veikė Kristuje, prikeldamas Jį iš numirusių (Ef 1, 19-20). Už tuos pačius krikščionis Jis meldžia, kad Dievas iš savo šlovės turtų duotų jiems sustiprėti Jo jėga per Dvasią vidiniame žmoguje, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse (Ef 3, 16-17).
Laiško romiečiams 8 sk. 11 eilutėje apaštalas paaiškina: Jei jumyse gyvena Dvasia To, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis - prikėlęs iš numirusių Kristų - atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse. Jis turi omenyje, kad Šventoji Dvasia, kurios jėga, būtina nugalėti šėtonui ir prikelti Jėzų iš mirties, gyvena kiekviename tikinčiajame ir stiprina mus, suteikia jėgų kovoti prieš nuodėmę. Mes patiriame šią jėgą kiekvieną akimirką, mes esame priklausomi nuo mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios. Jei mes pralaimime nuodėmei, galime pripažinti, kad nepaklūstame Šventajai Dvasiai (Gal 5, 16). Turime mokytis gyventi patiriant Kristaus prisikėlimo jėgą.
Panašėti į Kristų reiškia dalyvauti Jo kentėjimuose.
Mūsų Gelbėtojas kentėjo ant kryžiaus už mūsų nuodėmes. Visą Jo tarnystę lydi nesupratimas, pasipriešinimas, išdavystės ir mirtis. Nors mes niekada nepatirsime tokių kančių, kokias Jam teko ištverti ant kryžiaus, tačiau, jei neišmoksime kentėti ir patikėti savo sielą ištikimam Kūrėjui, darydami tai, kas teisinga, niekada nebūsime panašūs į Jį (1 Pt 4, 19; 2, 21-23; 4, 13; Rom 8, 17-25; 2 Kor 1, 5).
Laiške hebrajams užrašytas stulbinantis pareiškimas, jog Jėzus per savo kentėjimus išmoko paklusnumo (Hbr 5, 8). Tai nereiškia, jog Jėzus buvo neklusnus ir per kentėjimus turėjo išmokti paklusti. Tai reiškia, jog kol nekentėjo, Jis niekada nepatyrė paklusnumo išbandymo. Jo kančia ant kryžiaus dėl mūsų nuodėmių buvo galutinis Jo valios palenkimo Tėvui išmėginimas. Jei mes norime būti tokie kaip Jis, turime išmokti paklusti Dievui ir per kentėjimus.
Mumyse veikia stipri nuodėmės jėga, su kuria kovojame. Dievas panaudoja kentėjimus, kad būtų sudeginta tai, kas nevertinga, ir taip mus apvalytų. Tačiau eidami per išmėginimus mes turime bendradarbiauti su Juo, nusižemindami po Jo galinga ranka, pasitikėdami Jo suverenumu, ir tose situacijose, kai esame išbandomi, kai kenčiame, mesti visus rūpesčius ant Jo (1 Pt 5, 6-11).
Draugystė kalba apie artimus santykius ir intymumą. Nedaugelis Amerikos krikščionių tai pažįsta, tačiau tie, kurie kenčia dėl savo tikėjimo Kristumi, turi ypatingai artimą ryšį su Juo. Kai Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas atsisakė nusilenkti Nebukadnecaro pastatytam stabui ir dėl to buvo įmesti į įkaitintą krosnį, karalius Nebukadnecaras pažvelgęs į krosnį išvydo ne tris, bet keturis vyrus, vaikščiojančius ugnyje (Dan 3, 25). Aš tikiu, jog ketvirtasis buvo Jėzus Kristus, stovėjęs su jais jų išbandymo valandą. Jie pažino Jį ir dalyvavo Jo kentėjimuose.
Kai Paulius pamokslavo sugedusiame Korinte, jis bijojo. Viešpats pasirodė jam regėjime ir pasakė: Nebijok! Kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavimi ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių - manieji (Apd 18, 9-10).
Nors ir nežinau, ką iš tiesų reiškia kentėti dėl Kristaus, manau, šiek tiek to paragavau, kai buvau puolamas dėl to, kad laikiausi Dievo tiesos. Vieną vakarą jaučiausi beprarandąs drąsą, kai netikėtai man prieš akis iškilo nuoroda į Apaštalų darbų 18 sk. 9-10 eilutes. Miglotai prisiminiau, kas ten rašoma, tad atsiverčiau Bibliją ir perskaičiau tuos žodžius - jie tiksliai nusakė mano situaciją. Mano širdį pripildė džiaugsmas, kad galėjau bent truputį pažinti Jį Jo kentėjimuose.
Panašėti į Kristų reiškia susitapatinti su Jo mirtimi.
Ši frazė susijusi su „bendryste Jo kentėjimuose" ir kyla iš jos. Tačiau ji turi ir kitą dimensiją, kurią Paulius aprašo daugelyje kitų vietų, - tai mirtis nuodėmei ir sau per Kristaus kryžių. Kai pasitikime Kristumi, mes esame „patalpinami Kristuje" - mes susitapatiname su Juo Jo mirtyje ir prisikėlime. Tačiau ši pozicija turi atsispindėti ir kasdieniame mūsų gyvenime. Laiške galatams Paulius konstatuoja: Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane (Gal 2, 20). Laiške kolosiečiams, vos paaiškinęs, kaip mes mirėme ir buvome prikelti su Kristumi (3, 1-4), 5 eilutėje jis maldauja mus marinti nuodėmingus savo kūno narius (plg. Rom 6, 1-11 ir 8, 13).
Štai ką Jėzus turėjo omenyje, savo pasekėjams sakydamas, jog kas nori sekti Juo, turi išsižadėti savęs ir kasdien imti savo kryžių (Lk 9, 23). Jėzus visą laiką gyveno nepasiduodamas gundymui gyventi savo paties jėga ar siekti savo paties tikslų. Jis gyveno tik tam, kad įvykdytų savo Tėvo valią.
Tiek, kiek išmokstame mirti sau ir nuodėmei, susitapatindami su Jo mirtimi, tiek mes ir panašėjame į Jį.
Panašiais į Kristų tapsime tik prisikėlę iš mirties
Laiško filipiečiams 3 sk. 11 eil. galima versti ir taip: „Jei kaip nors galėčiau pasiekti prisikėlimą iš numirusių". Žodis, čia verčiamas žodžiu „prisikėlimas", paminėtas tik kartą. Yra dvi galimos interpretacijos, ir sunku pasirinkti vieną iš jų. Galbūt Paulius čia išreiškia savo viltį, jog jis iki galo suvoks, ką reiškia šiame gyvenime patirti tai, ką jis tik ką pareiškė, būtent - prisikėlusio Kristaus gyvenimą, kuris pasireikš per jį. Šį požiūrį patvirtintų ir šios eilutės kontekstas, kai Paulius sako, jog jis to dar nepasiekė, bet veržiasi į tai. Neužtikrintumas („jei kaip nors") rodo į Pauliaus nuolankumą ir tai, jog jis pripažino savo kūno silpnumą. Tačiau čia iškyla problema: jeigu Paulius neįgijo to per 25 savo buvimo krikščionimi metus, tai kas gali? Ir žodis „prisikėlimas" čia pavartotas neįprastai.
Kitas požiūris, jog Paulius kalba apie būsimą teisiųjų prisikėlimą Kristui grįžus, kai mūsų mirtingi kūnai bus pakeisti, kai jie bus panašūs į prisikėlusio Kristaus kūną, laisvi nuo bet kokios nuodėmės. Tada mes visą amžinybę būsime Jo šlovės dalininkai. Taip mąstant, žodžiai „Jei kaip nors" neatspindėtų neužtikrintumo, nes dėl būsimo prisikėlimo Paulius visiškai tikras (1 Kor 15), tačiau neaišku, kaip tai bus įgyta - gal Kristui sugrįžtant jis vis dar bus gyvas? Tačiau tokia interpretacija, atrodo, nedera su kontekstu, tačiau ir pirmoje interpretacijoje neužtikrintumas nedera su Pauliaus įsitikinimu dėl būsimo prisikėlimo. Tokią interpretaciją pagrindžia tai, kad žodis „prisikėlimas" kalba apie būsimą prisikėlimą; o jei jis rodo į būsimą prisikėlimą, tada 9-11 eilutės kalba apie tikinčiojo išteisinimą, pašventinimą ir išaukštinimą. Taigi, sunku pasirinkti!
Tačiau kad ir ką reikštų ši eilutė, kitos eilutės atskleidžia, jog pašventinimo procesas bus atbaigtas. Mes būsime panašūs į Jį - būsime visiškai atskirti nuo nuodėmės ir visą amžinybę dalysimės Jo šlove (Rom 8, 17-21. 30; 9, 23)! Šią nuostabią tiesą pakartoja ir apaštalas Jonas: Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus (1 Jn 3, 2-3).
Išvada
Taigi, mūsų tikslas yra pažinti Jėzų Kristų ir vis labiau panašėti į Jį. Ar toks yra ir tavo tikslas? Jei taip, turėjai mąstyti apie tai ir praėjusią savaitę. Ar pastebėjote, jog nusipirkęs naują automobilį pradedi visur pastebėti tos markės automobilius? Šią vasarą mes nusipirkome bagažinę, tvirtinamą ant automobilio stogo, ir visur pradėjome pastebėti tokias bagažines. Daug kartų teko važiuoti atostogauti, bet iki šiol niekada nebuvome pastebėję, kiek daug automobilių važinėja su tokiomis bagažinėmis.
Jei kas savaitę priminsite sau šį tikslą - pažinti Kristų ir panašėti į Jį, pastebėsite daugybę galimybių, kuriose galėsite tai pritaikyti. Kai reikės pasitikėti Jo prisikėlimo jėga, tu būsi gundomas, susidursi su išmėginimais, kad pažintum bendravimą Jo kentėjimuose; iškils daugybė progų susierzinti, kai turėsi susitapatinti su Jo mirtimi. Visa tai laikyk galimybe pažinti Kristų ir prisimink, jog tai ruošia tave tai Didžiai Dienai, kai Jis ateis, ir tu būsi pašlovintas drauge su Juo visai amžinybei. Tai - mūsų siekinys!
Iš www.bible.org
vertė Lina Tamonytė