Užaugau tėvų rančoje Oklahomos valstijoje, kur mano tėvas buvo laikomas vienu geriausių ūkininkų. Niekas nemokėjo taip išjodinėti arklių kaip mano tėvas. Jis išmokė mane ir keturis mano brolius jodinėti ant laukinių mustangų. Taigi išmokau saugiai jaustis tarp šių didžiųjų arklių.Tėvas taip pat išmokė viską vertinti blaiviai. Žinojau, kad jei nebūsiu pakankamai atidus su šiais galingais laukiniais arkliais iš Montanos, greitai galiu būti sužeistas ar net žūti.
Jau paaugę, mes, berniukai, dažnai maudydavomės kaimo ežeruose bei upėse. Kartą, kai man buvo 6 ar 7 metai, nuplaukiau gilyn į ežerą, tolyn nuo savo brolių ir draugų. Staiga, mano jėgos išseko ir aš pradėjau skęsti. Kai panėriau trečią kartą, mano vyresnysis brolis ir vienas iš jo draugų mane ištraukė iš vandens ir atgaivino. Tą popietę aš vos nenuskendau. Nuo tada vienas plaukdamas gilyn aš būdavau labai atsargus.
Kai buvau paauglys mano tėvas ir dėdė mokė mane vairuoti automobilį. Prisimenu jaudulį, kurį patyriau atsisėdęs prie vairo ir paspaudęs akseleratoriaus pedalą. Didelė jėga trūktelėjo mane ir nešė kaimo keliu. Gerai, kad tėvai buvo įspėję, kaip tokiais atvejais elgtis. Jeigu būčiau kvailai pasielgęs, galėjau susižeisti ar net užsimušti.
Mes instinktyviai bijome ir atsargiai elgiamės su objektais, kurie turi didelę jėgą ir akimirksniu gali pakeisti mūsų gyvenimą.
Prie laukinio mustango eidavau atsargiai, įsitikinęs, ar arklys žino, kur aš esu ir ką ketinu daryti. Maudydamasis giliuose vandenyse, atidžiai laikydavausi saugaus plaukimo taisyklių. Vairuodamas mašiną laikausi eismo taisyklių, įskaitant ir greičio apribojimus. Aš nelekiu keliu 100 mylių per valandą greičiu, nes suprantu, kad važiuodamas tokiu greičiu nesugebėčiau greitai reaguoti ir suvaldyti mašinos.
Šie pavyzdžiai rodo, kaip atsargiai ir su baime aš elgiausi su šiais kur kas galingesniais už mane objektais. Ir tai tik mažas atspindys, kaip reikia bijoti Dievo. Jis yra visagalis Kūrėjas ir visos visatos Valdovas. Mes akimirksniu patyrėme Jo jėgą, šventumą ir teisumą. Kaip daug pagarbiau mes turėtume elgtis su Viešpačiu...
Ką reiškia bijoti Dievo?
Dievas nėra piktas, karingas valdovas, trokštantis mums pakenkti. Jis nėra beprotis ar kvailys, naudojantis savo didžią jėgą ir beribes galybes, todėl mes niekada netapsime atsitiktinėmis Jo nesusitvardymo aukomis. Dievas nėra tamsoje besislapstanti šmėkla, norinti mus išgąsdinti, kai to mažiausiai tikimės. Nors būtent dėl to dažnai mes ir bijome. Tačiau Dievas kalba ne apie tokią baimę. Psalmistas prisimena: Viešpats gėrisi tais, kurie Jo bijo, kurie viliasi Jo gailestingumu (Ps 147, 11). Kai Raštas ragina mus bijoti Dievo, tai reiškia, kad turime tai daryti nuolankiai, su pagarba Dievo didybei.
Štai kaip frazę Viešpaties baimė aiškina vienas žodynas: terminas bijoti apibrėžia visa, kas sukrečia arba gąsdina, tai reiškia jausti pagarbią baimę ar būti prieš ką nors nuolankiam. Kai šis terminas taikomas Viešpaties atžvilgiu, jis apjungia abu šiuos aspektus: kai tu susigūži, suvokęs savo ir Dievo skirtumus ar Jo šventumą, ir artiniesi su pagarbia baime bei garbindamas Jį. Tai įkvepia norą daryti tai, ką sako Dievas. Jei norime pradėti mokytis gyventi teisiai ar garbinti, Viešpaties baimė yra tiesiog būtina.
Kodėl turėtume bijoti Dievo?
Vaikų ir tėvų santykiai gali padėti mums apčiuopti šios baimės rūšį. Mano santykiai su tėvais buvo labai šilti ir mes buvome tikrai artimi. Tačiau aš labai aiškiai supratau, kad mano tėvai didesni ir tvirtesni nei aš. Žinojau, kad net ir prieštaraudamas jų taisyklėms, vis tiek būčiau prieš juos bejėgis, nes jie man turėjo didžiulę valdžią: jie galėjo man suteikti arba atimti privilegijas; žinojau, kad nesilaikydamas nustatytų ribų galiu skaudžiai nukentėti.
Dievas nori, kad mes artėtume prie Jo nusižeminę, su pagarba Jam. Tikiu, kad būtent dėl šios priežasties Dievas ir vadina save mūsų dangiškuoju Tėvu, o mus - savo vaikais. Pamatę, kaip maži vaikai manipuliuoja savo tėvais ar ignoruoja jų prašymus, mes pasijaučiame nejaukiai, nes jie elgiasi neteisingai. O kaip mes elgiamės su Dievu? Privalome su Juo elgtis itin pagarbiai, kaip su aukščiausiąja valdžia ir aukščiausiu vadovu. Dievo žodis sako: Viešpaties baimė - išminties pradžia, o šventojo pažinimas - supratimas (Pat 9, 10). Yra trys priežastys, kodėl turime bijoti Dievo.
Dievas yra nepalyginamai už mus pranašesnis. Šventojo Rašto perrašinėjimas senais laikais reikalavo daug pastangų, ir tai parodo, kaip tada žmonės gerbė Dievą. Kai jiems reikėdavo parašyti Viešpaties vardą, jie sustodavo rašę ir, laikydamiesi visų papročių, atlikdavo apsiplovimą. Tada su švariais drabužiais ir švariu kūnu, atsargiai, su įmantriais išraitymais parašydavo šventą Dievo vardą.
Kaip tai skiriasi nuo žmonių elgesio Dievo atžvilgiu šiomis dienomis. Dievo vardas tapo priežodžiu. Kartais ir mes, kurie sakomės tarnaują Dievui, tariame Jo vardą lengvabūdiškai ir be pagarbos. Kuo labiau pažįsti Dievo charakterį, tuo labiau supranti, kodėl Jį tai žeidžia.
Dievo galimybės pranoksta viską, apie ką mes galime pagalvoti ar ką padaryti. Jis yra nepalyginamai didesnis už mus. Stovėdami ant vandenyno kranto, pastebime, kad jo beribiškumas mus glumina. Bangos povandeninių srovių jėga lengvai gali nugalėti plaukiką. Jos gali sugriauti namus ir suniokoti viską, kas pasitaikys jų kelyje. Tačiau Dievas yra nepalyginamai stipresnis, net ir už uraganų ar taifūnų sukeltas bangas visuose Žemės vandenynuose.
Dievas yra visiškai tobulas, o mes esame tokie netobuli. Jis yra be kaltės, be dėmės ir be jokio trūkumo. Mes, priešingai, turime daugybę trūkumų. Palyginkite vaizdą: kaimo laukuose ką tik šviežiai iškritusio sniego baltumą su pažliugusiu, iškorijusiu, purvinu, sutryptu sniegu. Taip Dievo tobulumas yra nepalyginamai didingesnis už mūsų netobulumą.
Visgi Dievas, būdamas toks galingas ir tobulas, prisiima atsakomybę už savo žmones, kurie yra tokie nepastovūs. Svarstydami apie Dievo meilės mums gelmes - Jėzaus aukos dėl mūsų didingumą, Dievo planus bei troškimus dėl mūsų amžinybės, - ir lygindami tai su savo prigimtiniais egocentriškais polinkiais, suprantame, kad šito kontrasto suvokti neįmanoma.
Brangus drauge, raginu tave keletą akimirkų pamąstyti, kokia neišmatuojama praraja yra tarp tavęs ir Dievo. Argi visa, ką dabar žinai apie Dievo didybę, nepriverčia tavęs drebėti dėl savo menkumo? Tačiau tuo pat metu prisimink, kaip labai Dievas myli mus, mažyčius, „mikroskopinius sutvėrimus“, gyvenančius Žemės planetoje. Argi tai nesukelia tavo širdy didžiulės pagarbos Dievui? Išlaikyk šią nusižeminimo bei paklusnumo nuostatą ir pagarbą per visas savo dienas, nes tu tarnauji Jam.
Dievas turi aukščiausiąją valdžią
Dauguma tironų ir diktatorių gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą, neturėdami jokių asmeninių ryšių su savo šalies žmonėmis. Tačiau Dievas apreiškia mums savo valdžią asmeniškai bendraudamas su mumis. Jo valdžia išplaukia iš trijų Jo funkcijų: Kūrėjo, Teisėjo ir Gelbėtojo.
Dievas kaip Kūrėjas, asmeniškai mus sukūrė ir suteikė gyvenimą. Būdamas mūsų Kūrėjas, Jis teisėtai elgiasi su mumis kaip nori, nes žino, kas mums yra geriausia. Kaip galime grūmoti savo Kūrėjui? Kaip galime manyti, kad geriau nei Jis pažįstame save ir galime nukreipti savo gyvenimą? Tai neįmanoma! Kiekvieną savo gyvenimo akimirką mes esame visiškai priklausomi nuo Jo - visažinančio ir visur esančio Dievo.
Kaip tobulas Teisėjas, Dievas nulemia mūsų amžinąjį gyvenimą. Priklausomai nuo mūsų atsako Jam, Jis turi valdžią pasmerkti į amžiną pražūtį arba leisti mums gyventi šlovingame Dievo artume per amžių amžius.
Jeigu mums tektų patirti aukšto žmonių valdovo diktatą, geriau suprastume, ką reiškia paklusti aukštesniam už save. Kai diktatorius skelbia įsakymą, visi be jokių atsikalbinėjimų ir argumentų privalo paklusti. Jeigu diktatorius yra maloningas, žmonės klesti, bet jeigu jis žiaurus, visi kenčia. Mūsų Dievas yra daugiau nei maloningas. Jis - tobulai teisingas ir mylintis. Kaip nepalyginamai labiau turėtume gerbti Jo valdžią ir Jam paklusti!
Kaip Atpirkėjas, Dievas išlaisvina mus iš vergijos. Už mus buvo sumokėta kaina, ir dabar mes priklausome Jam. Pirmame laiške Korintiečiams skaitome: Ar nežinote, kad jūs nebepriklausote patys sau? Jūs esate nupirkti už didelę kainą (1 Kor 6, 19-20). Dievas nusipirko mus savo krauju ir todėl dabar turi visišką valdžią mums per nuostabius meilės ryšius.
Kaip gerbtume draugą, atidavusį viską, ką turėjo, dėl mūsų gerovės? Įsivaizduok, jog kažkas pardavė nepakartojamai brangų juvelyrinį dirbinį, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą, tam, kad sumokėtų tavo skolas, kurių pats neįstengei susimokėti. Kaip elgtumėtės su tokiu žmogumi?
Jėzus savo krauju sumokėjo mūsų nuodėmių skolą, - kaip Jį turime gerbti ir mylėti!
Dievas laimina tuos, kurie Jį gerbia
Dievas vertina mūsų nuolankumą ir pagarbią baimę, kurią jaučiame Jam paprasčiausiai dėl to, kas Jis yra. Bijantiems Jo Biblijoje yra pažadėta daugybė palaiminimų: Viešpaties gailestingumas per amžius tiems, kurie Jo bijo (Ps 103, 17); Viešpaties baimė teikia gyvenimą; kas ją turi, tas yra patenkintas, nelaimė jo nepalies (Pat 19, 23); Viešpaties baimėje tvirtas pasitikėjimas ir Jo vaikai turės kur prisiglausti (Pat 14, 26); Jis duos laikus, saugius išgelbėjimo jėga, išmintimi, pažinimu. Viešpaties baimė bus jų turtas (Iz 33, 6).
Dievas nenori, kad būtume bailūs vergai, nes mes esame Jo mylimi vaikai. Tačiau, kita vertus, neteisinga yra su visagaliu, neprilygstamu Kūrėju elgtis kaip su savo draugu ar „žmogumi iš aukštybių“. Netgi Dievo Sūnus gerbė savo dangiškąjį Tėvą. Jėzus sakė: Nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu tai, ko mane Tėvas išmokė <…> Aš visuomet darau, kas Jam patinka (Jn 8, 28-29). Dievo didybė reikalauja pagarbos, Jo pozicija reikalauja garbingumo, Jo šventumas reikalauja gyriaus.
Ar turite sveiką baimę Dievui?
Anksčiau dauguma krikščionių buvo laikomi dievobaimingais žmonėmis. Kas atsitiko mūsų krikščioniškai kultūrai, kad praradome šį išskirtinį bruožą? Velnias iškreipė Dievo paveikslą, ir mes praradome nuolankumą, pagarbą ir baimę Dievo atžvilgiu. Užuot laikę Dievą visagaliu Valdytoju, mes Jį laikome savo draugužiu ar bičiuliu. Užuot pripažinę Jį, kaip didingą mūsų Kūrėją ir šventą Teisėją, laikome Jį sau lygiu. Net šlovindami Jį žiūrime į Jį pernelyg laisvai. Anksčiau susirinkimų vietą, kur šlovindavome Jį, laikėme šventų švenčiausiąja, maldos namais ar altoriumi, kur Dievo šlovė aplanko žmones. Šiandien, kai susirenkame drauge Jį šlovinti, garbinti bei daugiau pažinti, mes nebesuvokiame, jog šventasis Dievas yra tarp mūsų.
Dievo baimė ir troškimas atiduoti Jam priklausančią garbę kyla iš sąmoningo pasišventimo. Šią nuostatą privalome puoselėti kiekvieną dieną. Jei norime tai pasiekti, paklauskime patys savęs: ar aš esu nuolankus ir turiu pagarbią Dievo baimę?
Tikriausiai tavo širdis pakyla, kai pažvelgi aukštyn į šviesios nakties žvaigždėtą dangų ar stovi ant snieguotos kalno viršūnės. Kaip labiau mus turi užvaldyti nuostabos jausmas, mąstant apie Dievą, kuris sukūrė šimtus milijardų galaktikų, tik įsakęs joms egzistuoti!
Tegul mintis apie Dievo Kūrėjo didybę įkvepia jus garbinti Jį, nes Jis yra didingas ir pranoksta visa, ką mes galime įsivaizduoti. Kiekvieną dieną atrask laiko pamąstyti apie Dievo šlovę ir pašlovinti Jį. Bendrauk su Dievu skambant mėgstamiausiai šlovinimo muzikai ar grožėdamasis gamta. Žvelk į Bibliją ir pritaikyk jos eilutes gyvenime, tai padės tau šlovinti ir garbinti Dievą. Pasižymėk Rašto eilutes, kurios skaitant Bibliją tave sujaudina, ir pamąstyk apie tai.
Ar nori labiau patikti Dievui nei žmonėms? Jeigu ne, tada tu pažemini Dievą iki žmogaus lygio. Pasaulis vertina išorę, turtą, poziciją, o Dievas vertina teisią širdį. Jeigu tau svarbiau, ką galvoja kiti žmonės, nei Dievas, ką gi tai kalba apie Jo svarbą ir valdžią tavo gyvenime?
Atiduok Dievui pranašumą savo gyvenime, praleisk daugiau laiko su Juo. Tai taip paprasta. Dėkok Jam už mažiausius palaiminimus, dėkok už kiekvieną sprendimą: didelį ar mažą. Prašyk, ką norėtum, kad Jis padarytų. Siek Jam patikti netgi smulkmenose. Taip elgdamasis artėsi prie Dievo, ir Jis bus svarbiausias Asmuo tavo gyvenime.
Ar nekenti nuodėmės ir blogio? Dievas bjaurisi nuodėme. Biblija sako: Nebūk išmintingas savo akyse, bijok Viešpaties ir venk pikto; tai bus sveikata tavo kūnui ir atgaiva kaulams (Pat 3, 7-8).
Koks yra tavo požiūris į blogį, nuodėmę ir pikta? Ar tu tai toleruoji? Ar manai, kad tai nėra jau taip blogai - ypač nuodėmė, kurią pats darai?
Dievas tikisi, kad mes pasipriešinsime tam, kam priešinasi Jis. Gerai yra laikytis taisyklės: mylėti tai, ką Dievas myli, ir nekęsti to, ko Dievas nekenčia. Ištirk savo gyvenimą, kad pamatytum, ar neslepi to, ko Dievas nekenčia. Galbūt tai niekinantis požiūris į kitokius žmones? O gal tu labiau vertini tokius dalykus, kaip pinigai, automobilis, padėtis visuomenėje, ir juos myli labiau nei Dievą?
Kiekvienas turime silpnų vietų, kurios mus vargina. Prašyk Dievo, kad padėtų tau pamatyti savo gyvenime nuodėmę ir prasilaužti pro velnio tvirtoves. Šis procesas tęsis visą gyvenimą. Bet Dievas yra ištikimas, kad tave išlaisvintų iš visų nuodėmių.
Svarbiausia, skirk laiko skaityti Dievo žodį, kaip darė Juozapas, Mozė, Dovydas, Danielius, Marija, Paulius ir kiti, sveikai bijojusieji Dievo. Prisimink Jo pažadą: Kaip dangus yra aukštai virš žemės, taip didis yra Jo gailestingumas tiems, kurie Jo bijo (Ps 103, 11).
Jei tik pradėsime sveikai bijoti Dievo, savo gyvenime matysime nepakartojamus pasikeitimus. Dievo valia pradės pildytis mūsų gyvenime taip, kaip nė nesvajojome!
Iš knygos „God. Discover His character“
vertė Ramunė Janušaitienė