„Iš šalies“ į šių dienų evangelikų judėjimą žvelgiantys stebėtojai dažnai apibūdina jį kaip itin įvairialypį, padriką bei pasigirsta minčių, kad sunku rasti būtent šio judėjimo specifiką atspindinčius ir jam bendrus tikėjimo ir teologinius teiginius.
Tad svarbu atminti, jog pamatiniai evangelikų susitarimą išreiškiantys dokumentai egzistuoja - tai žymių evangelikų tarnautojų ir teologų (Billy Grahamo, Johno Stotto ir kitų) iniciatyva ir pastangomis parengta Lozanos sandora (lietuvių k.) (1974 m.), Manilos manifestas (1989 m., lietuvių k.) ir Keiptauno įsipareigojimas (2010 m., lietuvių k.) . Tarptautinio Lozanos judėjimo interneto svetainėje taip pat rasite visus minėtus dokumentus anglų (originalo) kalba. Toliau trumpai apibūdinamas kiekvienas šių dokumentų.
***
Pirmasis tarptautinis pasaulinės evangelizacijos kongresas, kitaip Lozanos kongresas arba „Lozana 74“, įvyko 1974 m. liepos 16-25 d. Lozanoje, Šveicarijoje. Amerikos evangelisto Billy Grahamo iniciatyva į kongresą susirinko apie 2700 evangelikų vadovų iš 150 šalių. Susirinkusieji svarstė galimybes remti pasaulinę misijų veiklą ir tarėsi, kaip skatinti Evangelijos skelbimą. Kongreso rezultatas - Lozanos sandora (angl. Lausanne Covenant), suformuluota vadovaujant britų teologui Johnui Stottui. Šiame dokumente, be kitų dalykų, pabrėžiama misijų svarba, Biblijos autoritetas, Jėzaus Kristaus vienatinumas, krikščionių socialinė atsakomybė ir bendradarbiavimas nešant Gerąją Naujieną. Sandora laikoma vienu svarbiausių evangelikų judėjimo dokumentų.
Iš minėto kongreso kilo tarptautinis Lozanos judėjimas (www.lausanne.org), koordinuojamas Lozanos pasaulinės evangelizacijos komiteto. Daugelyje šalių buvo įkurtos nacionalinės organizacijos, kurioms pavesta skatinti bažnyčias bei krikščionių organizacijas aktyviau evangelizuoti. Šioms temoms gilinti ir plėsti organizuota daug konferencijų ir konsultacinių renginių (daugiausia bendradarbiaujant su Pasauliniu evangelikų aljansu). Lozanos judėjimo paskelbti dokumentai laikomi pagrindiniais evangelikų judėjimo susitarimo dokumentais.
1989 m. Maniloje sušauktas kitas pasaulinės evangelizacijos kongresas (vadinamas ir Lozana II, jo metu buvo paskelbtas Manilos manifestas).
Manilos manifestas - tai po penkiolikos metų papildyta Lozanos sandora. 1989 metų liepą vykusio II tarptautinio pasaulinės evangelizacijos kongreso Maniloje, Filipinuose, dalyviai svarstė didžiojo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pavedimo vykdymo perspektyvas. Klausimas buvo išgvildentas visais įmanomais požiūriais, stengiantis analizuojant neiškreipti Šventojo Rašto. Rezultatai buvo apibendrinti Manilos manifeste. Jo antrasis juodraštis buvo išdalytas visiems dalyviams. Jie pateikė daug komentarų bei pasiūlymų, į kuriuos buvo kruopščiai atsižvelgta rengiant galutinį dokumentą. Plenarinėje viso Kongreso sesijoje buvo pasiūlyta: „Mes priimame Manilos manifestą kaip bendrą mūsų rūpesčio ir įsipareigojimo išraišką ir patikime jį bažnyčioms bei krikščioniškoms organizacijoms tolimesniam studijavimui bei atsakui.“ Balsuojant didžioji dauguma šį pasiūlymą priėmė.
Trečiasis toks susirinkimas įvyko 2010 m. spalio 16-25 dienomis Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje. Jo metu priimtas Keiptauno įsipareigojimas, kurio svarbiausias nuostatas atspindi toliau pateikiama įsipareigojimo pratarmė.
III Lozanos pasaulinės evangelizacijos kongresas“ (vykęs Keiptaune, 2010 m. spalio 16-25 d.) subūrė 4200 evangelikų vadovų iš 198 šalių ir pasiekė dar šimtus tūkstančių, kurie buvo susirinkę stebėti tiesioginės kongreso transliacijos. Jo tikslas - mesti naują iššūkį visuotinei bažnyčiai, kad ji liudytų Jėzų Kristų ir visą Jo mokymą - kiekvienai tautai, kiekvienam visuomenės sluoksniui, kiekvienai ideologijai.
Keiptauno įsipareigojimas - šių pastangų vaisius. Jis paremtas tiek Lozanos sandora, tiek Manilos manifestu ir užima deramą vietą istorinėje sekoje. Įsipareigojimą sudaro dvi dalys. Pirmojoje išdėstyti bibliniai įsitikinimai, kuriuos mums suformavo Šventasis Raštas, antroji ragina veikti.
Kaip buvo sudaryta pirma dalis? Pirmiausia ji buvo aptarta 2009 metų gruodį Mineapolyje (JAV), sukvietus 18 teologų ir evangelikų vadovų iš visų žemynų. Mažesnė grupė, vadovaujama Lozanos teologijos darbo grupės vadovo dr. Christopherio J. H. Wrighto, buvo paprašyta parengti galutinį dokumentą, kurį būtų galima pateikti kongresui.
Kaip buvo sudaryta antra dalis? Intensyvūs klausymai prasidėjo daugiau kaip prieš trejus metus iki kongreso. Juos rengė visi Lozanos judėjimo vadovai savo regionuose: krikščionių vadovai turėjo nurodyti pagrindinius sunkumus, su kuriais susiduria bažnyčia. Iškilo šeši svarbiausi dalykai. Jie, pirma, nulėmė kongreso programą ir, antra, suformavo raginimų veikti planą. Klausymai vyko ir per visą kongresą: Chrisas Wrightas ir darbo grupė uoliai viską užrašinėjo. Tai buvo „Heraklio uždaviniai“, kuriems prireikė milžiniškų pastangų.
Keiptauno įsipareigojimu tarsi kelrodžiu Lozanos judėjimas remsis dar dešimt metų. Tikimės, kad jo pranašiškas kvietimas dirbti ir melstis paskatins bažnyčias, misionierių organizacijas, seminarijas, krikščionis darbo vietoje ir studentų bendrijas jį priimti ir prisidėti prie jo įgyvendinimo.
Daugelis doktrinos teiginių patvirtina tai, kuo tiki Bažnyčia. Mes norėjome eiti toliau ir susieti tikėjimą su praktika. Mums pavyzdžiu tapo apaštalas Paulius, kuris teologinį mokymą sukonkretino praktiniais nurodymais. Pavyzdžiui, Laiške kolosiečiams jis išdėsto, kodėl Kristaus pranašumas yra esminis ir nuostabus, bei sukuria praktinį mokymą apie tai, ką reiškia būti įsišaknijusiems Kristuje.
Dalykus, kurie sudaro krikščionių Evangelijos esmę, t. y. svarbiausias tiesas, kuriomis turime sutarti, atskiriame nuo antraeilių klausimų, kuriais nuoširdūs krikščionys nesutaria aiškindami Biblijos mokymus ar reikalavimus. Mes dirbome siekdami suformuluoti Lozanos „apribotos įvairovės“ principą, ir pirmoje dalyje šias ribas aiškiai nubrėžėme.
Per visą šį procesą mums buvo malonu bendradarbiauti su Pasaulio evangelikų aljansu (PEA), kuris buvo mūsų partneris kiekviename etape. PEA vadovai visiškai pritaria ir tikėjimo išpažinimui, ir raginimui veikti.
Lozanos judėjime kalbama ir rašoma pagal evangelikų tradicijas, tačiau pripažįstame Kristaus Kūno vienybę ir tai, kad yra daug Viešpaties Jėzaus Kristaus sekėjų kitose tradicijose. Mes kviečiame į Keiptauną vyresnius kelių istorinių kitų tradicijų bažnyčių atstovus ir tikime, kad Keiptauno įsipareigojimas gali būti naudingas visų tradicijų bažnyčioms. Nuolankiai jį siūlome.
Ko tikimės iš Keiptauno įsipareigojimo? Tikimės, kad apie jį bus kalbama, jis bus aptarinėjamas ir vertinamas kaip visų evangelikų vieningai pripažįstamas įsipareigojimas; kad jis formuos krikščionių tarnavimo darbotvarkes; kad stiprins minties lyderius viešoje arenoje; kad iš jo kils drąsios iniciatyvos bei partnerystė.
Tegul Dievo žodis apšviečia mums kelią ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė bei Šventosios Dvasios bendrystė būna su kiekvienu iš mūsų.