Deja, šis terminas daugeliui krikščionių sukelia priešiškumą, įtarumą ir ne vienam asocijuojasi su krikščioniškos doktrinos iškraipymu. Ar, kaip pastebi Jonhas Macquarrie[1] , kitų krikščionių pravardžiavimas „liberalais" nėra perdėm nekrikščioniškas ir netolerantiškas, t.y. neliberalus? Kas gi yra ta protestantiška liberalioji teologija? Čia norėčiau labai glaustai apžvelgti istorinę vieno iš svarbiausiųjų moderniosios krikščioniškosios minties sąjūdžių, liberaliojo protestantizmo, raidą ir pagrindines pasaulėžiūrines ir teologines nuostatas.
Apibrėžimas
Protestantiškasis (teologinis) liberalizmas, dar žinomas kaip modernizmas, yra svarbus teologinės mąstysenos pasikeitimas, įvykęs XIX amžiaus pabaigoje. Šį mąstymo būdą sunku apibrėžti, nes jis yra labai nevienalytis tiek dėl savo dinamikos laiko požiūriu, tiek dėl skirtumų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Nors liberaliojo protestantizmo kilmė yra įvairialypė, būtų teisinga jį suprasti kaip savotišką atsaką į F.D.Schleiermacherio teologinę programą, ypač pabrėžiant žmogaus „jausmą" ir poreikį susieti krikščionišką tikėjimą su žmogiška situacija. Alisteris McGrathas apibūdina liberalizmą kaip Schleiermacherio ir Tilicho teologinę tradiciją, kurios pagrindinis siekis yra suartinti krikščioniškąjį tikėjimą su kultūra. Trumpiau tariant, liberalizmą galima būtų apibūdinti kaip troškimą pritaikyti religines idėjas šiuolaikinėje kultūroje ir mąstyme.
Istorinė raida
Teologinis liberalizmas ėmė formuotis XIX a. Vokietijoje, kur tuo metu tarpo daug teologinių ir filosofinių srovių, vis labiau suvokiant, kad krikščioniškajam tikėjimui ir teologijai taip pat reikalingas atsinaujinimas modernaus pažinimo kontekste. Liberalizmą inspiravo progreso ir optimistinio požiūrio į žmonijos ateitį nuotaikos, kurias „kurstė" evoliucijos doktrina, kultūrinis stabilumas ir moksliniai atradimai daugelyje gyvenimo sričių XIX a. pabaigos Vakarų Europoje. Anglijoje vis labiau populiarėjant Darvino evoliucijos teorijai, kai kurios krikščionybės tiesos (pavyzdžiui, sukūrimas per septynias dienas) tapo sunkiai įtikimos, todėl protestantiškas liberalizmas siekė spręsti kylančias įtampas ir tiesti tiltą tarp krikščioniško tikėjimo ir modernaus pažinimo. Kanto etinis idealizmas ir metafizinės spekuliacijos atmetimas religinėmis temomis apribojo pažinimo ribas, tačiau atvėrė duris tikėjimui.
Schleiermacheris įtvirtino supratimą apie religiją, kaip tam tikrą širdies būseną ir jausmą. Taip krikščioniškoji doktrina tapo nepriklausoma nuo filosofinių sistemų, o tikėjimas tapo asmeninės patirties ir priklausomybės nuo Dievo dalyku. Jėzus tapo tobulu naujo dvasinio gyvenimo ir bendrystės su Dievu idealu tiems, kurie ieškojo bendrystės su Juo bažnyčioje.
Hėgelis su savo absoliučiu idealizmu nuėjo kita kryptimi, teigdamas, kad pasaulyje egzistuoja racionalios struktūros, visai nepriklausomos nuo jame gyvenančių individų proto. Tai, kas yra realu, tai ir racionalu, o visa tikrovė yra tik absoliučios idėjos, dieviškojo proto pasireiškimas. Per dialektinį potvynio-atoslūgio procesą, protas palaipsniui nugali neracionalumą, tad gėris galiausiai turi triumfuoti prieš blogį. Hėgelio idealizmas palaikė Dievo imanentiškumo idėją ir tuo pačiu paskatino istorinį ir biblinį kriticizmą.
F.C.Bauro idėjos, Grafo ir Welhauseno Senojo Testamento tyrinėjimai bei visa Tubingeno mokykla rėmėsi būtent Hėgelio istorinės evoliucijos principu. Didžiausi kritikai (skeptikai) kvestionavo biblinių tekstų autorystę ir datavimą bei atmetė Šventąjį Raštą kaip Dievo įkvėptą Žodį. Į krikščionybę imta žiūrėti kaip į istorinį natūraliosios religijos vystymosi produktą bei imanentinės Dvasios apsireiškimą per ją. Pradedant D.F.Straussu, tęsiant E.Renanu ir J.R.Seeley ir Harnacku „Jėzaus gyvenimas" buvo studijuojamas, siekiant atsisakyti dogmatinių bažnyčios formuluočių ir išvysti konkretų, istorinį, žmogišką personažą. Manydami, kad krikščionybė turi remtis į tikslų asmenį, jie manė, kad būtina atsisakyti „išpažinimų Jėzaus" ir prisiartinti prie „istorinio Jėzaus".
Hėgelio įtaką sumažino Ritshlis, ėmęs įrodinėti tikėjimo ir religinio patyrimo svarbą. Jis palaikė krikščionybės unikalumą ir manė, kad krikščioniškas patyrimas turi remtis objektyviais istoriniais duomenimis, bet ne asmenišku jausmu. Ritshliui krikščionybė buvo aktyvi gyvensena, turinti išlaisvinti žmones iš pavergiančių aistrų ir aplinkos determinizmo. Religinės tiesos yra naudingos ir turinčios praktinius padarinius bei svarbą. Ritshlio moralinių vertybių teologija susijusi su atperkančiu Kristaus darbu ir bendravimu tarp tikinčiųjų. Dievas yra imanentiškas, transcendentinis, bet tuo pat metu asmeniškas. Religija buvo vis labiau suvokiama kaip priemonė, tenkinanti modernios visuomenės dvasinio gyvenimo reikmes. Ypač buvo pabrėžiama etinė religijos pusė ir jos svarba. Ritshlis Dievo karalystę suprato kaip statišką moralinių vertybių tikrovę, galinčią pozityviai veikti vokiečių visuomenės vystymąsi. Istorija, anot jo, yra Dievo valdomas procesas, vedantis link tobulybės, o civilizacija - tai evoliucijos proceso dalis. Žmonijos istorijoje iškildavo žmonės, tapdavę ypatingų dieviškų įžvalgų skleidėjais. Vienas iš jų - Jėzus.
Liberalizmo judėjimas demonstravo didžiulį optimizmą žmogaus sugebėjimais ir galimybėmis. Religija ir kultūra buvo tapatinamos, kultūra perdėm sureikšminama, todėl judėjimo kritikai jį pravardžiavo „kultūriniu protestantizmu". Iki I pasaulinio karo liberalizmas pelnė populiarumą Europos ir Šiaurės Amerikos protestantiškose bažnyčiose, tačiau karas sudavė smūgį liberalių teologų optimizmui ir sumažino šio judėjimo įtaką bažnyčiai. Krikščionys fundamentalistai, konfesionalistai ir pietistai atvirai skelbė, kad toks liberalizmas „neturi nieko bendra su krikščionybe", tačiau didžiausią grėsmę judėjimui kėlė ne jie, o neoortodoksalai (žymiausi atstovai yra Karlas Barthas - Europoje, Reinholdas Niehburas - Šiaurės Amerikoje), kurie kaltino liberalizmą nesuprantantį nei pačios žmonijos padėties, nei Dievo, kuris gali jai duoti išeitį. Anot jų, liberalizmas pavertė krikščionybę gerai išmąstytu, menkai naudingu gyvenime etiniu humanizmu. Galiausiai, anot neoortodoksų, nebelieka takoskyros tarp švento ir sekuliaraus - viskas suplakama į vieną. Tiesa, kai kurie kraštutiniai liberalai iš tiesų atsisakė krikščionybės, iškeisdami ją į sekuliarųjį humanizmą, visiškai atsisakydami tikėjimo Dievu, tačiau liberalizmas nemirė. Jis toliau išliko dinamišku XX amžiaus teologinės minties judėjimu, siekiančiu integruoti krikščionybę į šiuolaikinę kultūrą. Naujieji liberalai, dar vadinami „evangelikališkaisiais liberalais (H.E.Fosdickas, W.A.Brownas, R.Jonesas, H.S.Coffinas) pamokslavo, kad Dievas yra ir transcendentinis, ir imanentiškas, kad Jėzus, Biblija bei krikščionybė yra unikalūs, Jėzus turi būti priimamas kaip asmeninio gyvenimo Viešpats. Vokietijoje dominavo R.Bultmannas su Naujojo Testamento formos kriticizmu ir demitologizacija bei P.Tillichas, teigęs, kad Dievą turime pažinti asmeniškai. Bonhoefferis iškėlė nereliginės krikščionybės idėją, nes, anot jo, bažnyčiai turi rūpėti ne religinės idėjos, bet pats Kristus. Apie 1960 metus daugelis liberalų apleido humanistinį optimizmą, progresyvųjį kultūrinį optimizmą bei žemiškosios karalystės svajonę, tačiau liko ištikimi literatūriniam Biblijos aiškinimui, išlaikė optimistinį požiūrį į kūrybinį potencialą visuomenėje, teigė, kad meilė yra pakankama etinė norma visuomeniniame gyvenime, pripažino Kristaus Viešpatystę bei kvietė į aktyvią mokinystę.
Bene didžiausią įtaką liberaliajam protestantizmui padarė Paulo Tillicho (1886 - 1965) raštai, įgiję ypatingą pripažinimą JAV apie 1950-1965 metus. Pats autorius laikomas vienu iš įtakingiausių Amerikos teologų nuo Jonatano Edvardso laikų. Tillicho teologinį požiūrį geriausiai apibūdina žodis „koreliacija". Jo požiūriu, modernioji teologija turinti įtvirtinti bendravimą tarp šios dienos kultūros ir krikščioniškojo tikėjimo. Paulas Tillichas labai kritiškai žvelgė į Karlo Bartho teologines pažiūras, kurios, jo nuomone, kalė pleištą tarp teologijos ir kultūros. Pats Paulas Tillichas buvo įsitikinęs, kad egzistenciniai klausimai yra glaudžiai susiję su kultūra. Modernioji filosofija, literatūra ir menas pirmiausiai kalba žmones dominančiais klausimais, o teologija, anot jo, turėtų formuluoti atsakymus į šiuos klausimus. Taip, anot Tillicho, ji perteikia Evangelijos žinią savo kultūrai. Evangelija privalo kalbėti kultūrai, tačiau tai tampa įmanoma tik tuomet, kai girdime klausimus, kuriuos kelia kultūra. Liberalizmas dar kartą pasiekė savo viršūnę apie 1970 - 1980 metus Šiaurės Amerikoje, tačiau šiandien nebėra toks įtakingas. Šios srovės silpnosios pusės buvo sukritikuotos postliberaliosios mokyklos.
Pažiūros
Nuo pat pradžių liberalizmas reikalavo tam tikro paslankumo krikščioniškoje teologijoje bei Biblijos aiškinimo metodikoje, buvo manoma, kad įsitikinimų pervertinimas yra esminis dalykas siekiant, kad krikščionybė toliau liktų svarbiu intelektualiniu veiksniu modernioje visuomenėje. Pasaulis, anot liberalų, pasikeitė nuo krikščionybės įkūrimo, todėl biblinė terminologija ir dogmos nebesuprantami šios dienos žmogui, tad krikščionybė turi prisitaikyti prie egzistuojančios kultūrinės situacijos. Ten, kur tradiciniai Rašto aiškinimo būdai ar tiesos pasirodydavo neįtikinamos šiuolaikinio pažinimo perspektyvoje, buvo siekiama jų atsisakyti arba rasti būdus, kaip tai suderinti su mokslinėmis žiniomis. Centrinė liberaliosios teologijos idėja - imanentiškumas. Dievas veikia pasaulyje, o ne yra iškilęs virš jo. Jis yra šio pasaulio Kūrėjas, jo siela ir gyvenimas bei yra visame gyvenime, o ne vien tik Biblijoje. Kadangi Jis dalyvauja visame kame, kas vyksta, nėra skirtumo tarp to, kas gamtiška ir antgamtiška. Dieviškas buvimas yra ir proto mintyse, ir kūryboje, ir moralėje.
Nors daugelis liberalų stengiasi neperžengti krikščioniškosios doktrinos ribų, kai kurie vis dėlto peržengia, t.y. pripažįsta panteizmą. Imanentiškumo akcentavimas leido padaryti išvadą, kad religinės institucijos, išpažinimai ir geri darbai yra apspręsti universalaus religinio jausmo. Dievas įgalina žmogų siekti tobulumo, tad reikia iš naujo peržiūrėti tradicines krikščioniškas doktrinas. Kristaus įsikūnijimas patvirtino, kad Dievas yra su žmonija. Jo pranašiška asmenybė aiškiausiai pademonstravo dievišką jėgą, apreiškimą pasauliui ir siekiamą tikslą. Į nuodėmę ir blogį žiūrima kaip į tam tikrą netobulumą, neišprusimą, nebrandumą, tačiau ne kaip į esminę problemą. Problemas galima išspręsti įtikinimu, mokymu, išgelbėjimu ir atgimimu. Liberalai priėmė mokslinius atradimus ir greitai prisiderino prie darvinizmo. Evoliucija, anot jų, įrodo Dievo imanentiškumą ir atskleidžia, kaip natūralių dėsnių pagalba Dievas palaipsniui sukūrė visatą. Dievas save esą apreiškęs per evoliucijos procesą - izraelitai taip pat pradžioje buvo primityvūs, kerštingi, tačiau palaipsniui ėmė suprasti, kad teisiam Dievui galima tarnauti tik nuolankumu, gailestingumu ir teisumu. Galiausiai Jėzus pats pristato Dievą kaip mylintį visų žmonių Tėvą, o atpirkimas yra laipsniška žmonijos transformacija iš pirmykštės būsenos, primityvumo į paklusnumą Dievui. Kadangi mokslinis požiūris buvo taikomas tiek teologijai, tiek Biblijos tyrinėjimams, įsitvirtino nuostata, kad nėra esminių prieštaravimų tarp tikėjimo ir natūralių dėsnių. Liberalizmas atmeta religinius įsitikinimus, pagrįstus vien tik kieno nors autoritetu - visi įsitikinimai turi būti patikrinti protu bei patirtimi ir būti atviri naujiems faktams ir tiesoms. Nėra klausimų, kurie būtų iki galo atsakyti ar išspręsti, o religija neturi vengti kritiško savęs vertinimo. Kadangi Biblija parašyta laike apribotų žmonių, ji nėra antgamtinis ar neklaidingas raštas ir neturi absoliutaus autoriteto. „Krikščionybės esmė" yra svarbiau už Rašto autoritetą, išpažinimus ir bažnyčią. Tai reiškia, kad nėra jokių prieštaravimų tarp tikėjimo ir natūralių dėsnių, apreiškimo ir mokslo, švento ir pasaulietiško, religijos ir kultūros.
Liberalieji teologai aktyviai propagavo socialinę Evangeliją, pabrėžiančią, kad būtina keisti ir gelbėti ne atskirus nusidėjėlius, bet visą visuomenę ir kurti geresnį gyvenimą. Siekiant tokio gyvenimo ir tikintis, kad Kristus ir krikščioniškosios vertybės užvaldys pasaulį, akcentas nukrypo ne į ateinantį, bet į šį gyvenimą. Progresas imtas sieti su politinės demokratijos įsigalėjimu, taika pasaulyje ir pastangomis sustabdyti bet kokią diskriminaciją.
Bene ryškiausias liberalizmo bruožas Biblijos interpretavime yra „kritiškumas". Tai reiškia, kad aiškinamasi, kaip formavosi biblinis tekstas, tyrinėjama Biblijos knygų autorystė, gilinamasi į problemas, susijusias su anuometine pasaulėžiūra, plačiai taikomos mokslinės žinios ir nebijoma peržengti dogmos ribas. Nors nemažai liberalių išvadų nepasiteisino ir vėliau buvo paneigtos, du šimtmečius trukęs intensyvus Biblijos tyrinėjimas galiausiai ne tik nesunaikino Biblijos autoriteto, bet, atvirkščiai, suteikė naujų žinių apie ją ir kur kas labiau priartino prie šiuolaikinės visuomenės.
Išvados
Protestantiškasis liberalizmas dažniausiai kritikuojamas dėl visuotinio žmogaus religinio išgyvenimo sureikšminimo, perdėto kultūrinių ir mokslinių pasiekimų akcentavimo, kritiškumo sekuliarios visuomenės atžvilgiu stokos bei perdėto noro įtikti egzistuojančiai kultūrai, polinkio aukoti krikščioniškąsias doktrinas kompromiso vardan. Kita vertus, šis sąjūdis neleido XIX-XX a. krikščionybei užsidaryti savyje, bet skatino judėti pasikeitimų, ieškojimų keliu, siekė prisiimti atsakomybę už šio pasaulio ateitį.
Literatūra:
1. Krikščionybės istorija, Alma litera, 2000
2. The Expositor‘s Bible Commentary, Inroductory Articles, Volume I, Zodervan, 1979
3. Evangelical Dictionary of Theology, edited by Walter A.Elwell, Baker Book House Company, 2005
4. Christian Theology, An Introduction, Alister E.McGrath, Blacwell publishing, 2001
5. Dictionary for Theological Interpretation of the Bible, Kevin J.Vanhoozer General editor, Baker Book House Company, 2005
6. Tarptautinių žodžių žodynas, Alma litera, 2003