Regima bendruomenė

„Jūs esate žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs esate pasaulio šviesa.

Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje" (Mt 5, 13-16).

Šitie žodžiai skiriami tiems patiems klausytojams, kuriems buvo išsakyti ir Kalno pamokslo palaiminimai, - t. y. tiems, kurie šaukiami sekti Nukryžiuotuoju šiame malonės gyvenime. Iki šiol būtų galėjęs susidaryti įspūdis, jog palaimintieji per daug geri šiam pasauliui ir kad jiems dera gyventi tik danguje. Tačiau dabar Jėzus pavadina juos žemės druska. O druska - būtiniausias dalykas gyvenime. Kitaip tariant, mokiniai yra didžiausias gėris ir didžiausia vertybė šioje žemėje. Be jų ji neišgyventų. Jie yra druska, palaikanti žemės gyvastį, dėl jų egzistuoja pasaulis. Taip, dėl jų - vargšų, žemos kilmės, silpnų, dėl tų, kuriuos šis pasaulis atstumia. Atmesdama mokinius, žemė naikina savo gyvybę. Ir vis dėlto - stebuklų stebuklas - žemei leidžiama toliau egzistuoti tik dėl šitų atstumtųjų. Ši „dieviškoji druska" išlieka savimi, atlikdama jai priderančią funkciją. Ji prasiskverbia į visą žemę ir palaiko jos gyvybę. Vadinasi, mokiniams derėtų galvoti ne vien tik apie dangų. Jie turi ir žemišką užduotį. Būdami prisirišę prie Jėzaus, mokiniai turi pažvelgti į žemę, kurios druska jie yra tapę.

Svarbu pastebėti, kad žemės druska Jėzus pavadina ne save, bet savo mokinius, nes savo darbą žemėje Jis patiki vykdyti būtent jiems. Jo paties darbas apsiriboja Izraelio tauta, tačiau visą pasaulį Jis patiki mokiniams. Bet žemę druska apsaugoti gali tik tol, kol išlieka sūri ir išlaiko savo apvalančias ir prieskonines savybes. Savo pačios bei žemės labui druska privalo išlikti sūri - t. y. mokinių bendruomenė turi likti ištikima misijai, kurią gavo Kristaus pašaukimu. Tokia yra jai prideranti funkcija šioje žemėje ir tai suteiks jai apsaugančią galią. Druska laikoma negendančiu produktu, ji niekad nepraranda savo dezinfekuojančių savybių. Todėl atnašaujant aukas pagal Senojo Testamento ritualus į jas buvo reikalaujama dėti druskos, o Romos katalikų bažnyčios atliekamame krikšto rituale šiek tiek druskos įberiama kūdikiui į burną (žr. Iš 30, 35; Ez 16, 4). Druskos negendamumas simbolizuoja dieviškos bendruomenės amžinumą.

„Jūs esate druska." Jėzus nesako: „Jūs privalote būti druska." Ne mokiniams spręsti, ar jie bus pasaulio druska, nes jie jau yra druska, nori to ar nenori. Jie tapo druska priėmę pašaukimą. „Jūs esate druska." Jis nesako: „Jūs turite druskos."  Sugretindami druską tik su apaštališku skelbimu, reformatoriai nubraukė visą šių žodžių aštrumą. Ne, čia kalbama apskritai apie visą mokinių egzistenciją, nes Kristaus pašaukimas suteikia jai naują pamatą. Kalno pamoksle taip pat pabrėžiama ši nauja egzistencija. Kristaus pašaukimas tuos, kurie į jį atsiliepia, padaro žemės druska visa jų egzistencine esme.

Žinoma, yra kitas variantas - druska gali netekti savo sūrumo ir liautis buvusi druska. Ji tiesiog nustoja veikusi. Tokiu atveju ji išties niekam nebetinka ir belieka ją išmesti. Sūrumas ir yra išskirtinė druskos savybė. Visa kita turi būti pasūdyta, tačiau jei pati druska praranda savo sūrumą, jos jau niekuo nebepasūdysi. Visa kita galima išgelbėti druska, nesvarbu kiek sugedę tai bebūtų. Tačiau druskos, kuri nustojo savo sūrumo, niekuo nebeišgelbėsi. Tai kita medalio pusė. Tai teismas, kuris nuolat kybo virš mokinių bendruomenės, kurios misija - gelbėti pasaulį. Jei tik bendruomenė nebevykdo savo misijos, ji nebeatitaisomai pražūsta. Jėzaus Kristaus pašaukimas reiškia, kad mes arba esame žemės druska, arba, kitu atveju, iš mūsų nieko nelieka. Arba mes vykdome pašaukimą, arba jis mus sutriuškina. Kitokios galimybės nėra.

Jėzaus pašaukimu mokinių bendruomenė tampa ne tik druska, bet ir pasaulio šviesa. Jų veikla matoma ir sykiu nepastebima. „Jūs esate šviesa." Vėlgi Jis nesako: „Jūs turite būti šviesa." Jie jau yra šviesa, nes Kristus juos pašaukė. Jie yra šviesa, kuri matoma žmonėms, ir kitokie jie būti negali. Jei būtų kitaip, tai reikštų, jog jie nėra pašaukti. Neįmanoma ir visiškai absurdiška mokiniams - šiems mokiniams, tokiems žmonėms - patiems stengtis ir tapti pasaulio šviesa. Ne, jie jau yra šviesa - jie tokie tapo dėl pašaukimo. Jėzus taip pat nesako: „Jūs turite šviesą." Šviesa nėra instrumentas, įduodamas mokiniams į rankas kaip, pavyzdžiui, pamokslavimas. Šviesa yra patys mokiniai. Tas pats Jėzus, kuris apie save yra pasakęs: „Aš esu šviesa", sako savo pasekėjams: „Jūs esate šviesa visa savo egzistencija, jei tik liksite ištikimi savo pašaukimui. O kadangi esate šviesa, nebegalite daugiau slėptis, net jei to ir norėtumėte." Šviesa šviečia. Miesto, kuris stovi ant kalno, nepaslėpsi. Jį galima išvysti iš toli - nesvarbu, ar tai būtų įtvirtintas miestas, tvirtovė ar stūgsantys griuvėsiai. Tas miestas ant kalno (izraelitai instinktyviai pagalvotų apie „Jeruzalę aukštybėse") yra mokinių bendruomenė. Tai nereiškia, kad jie patys nusprendė tokie būti. Vienintelis būtinas sprendimas jau padarytas. Dabar jie turi tiesiog būti tuo, kuo yra, antraip jie - ne Jėzaus pasekėjai. Kristaus sekėjų bedruomenė yra regima; jų mokinystė, matoma darbuose, iškelia juos virš šio pasaulio, kitaip tai nebūtų mokinystė. Sekimas paskui Kristų pasauliui matosi taip, kaip žiburys tamsoje ar lygumoje iškilęs kalnas.

Pastangos išlikti nematomam reiškia pašaukimo išsižadėjimą. Kristaus bendruomenė, kuri mėgina pasislėpti, liovėsi Juo sekti. „Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą." Ir štai vėl mes susiduriame su alternatyva: šviesa gali būti uždengta jos pačios pasirinkimu; ją galima apvožti indu, pašaukimo įmanoma išsižadėti. Tas indas gali būti žmonių baimė ar sąmoningas susitapatinimas su šiuo pasauliu dėl kokių nors slaptų motyvų, pavyzdžiui, dėl misionieriškų tikslų ar sentimentalaus humanitarizmo. Tas motyvas gali būti ir dar blogesnis - „reformatoriškoji teologija", drąsiai save vadinanti theologia crucis ir apsimetanti, jog kuklus nepastebimumas jai labiau priimtinas nei fariziejiškas puikavimasis, nors iš tiesų tai tėra susitapatinimas su šiuo pasauliu. Kai tai nutinka, skiriamuoju Bažnyčios ženklu lieka justitia civilis*, o ne išskirtinis matomumas. Šviesos nesugebėjimas šviesti tampa kriterijumi, kuriuo galima įvertinti mūsų krikščioniškumą. Bet Jėzus sako: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje."

Kokia gi yra toji šviesa, kurią žemėje turi įžiebti šie Jėzaus pasekėjai, mokiniai, kuriems skirti Kalno pamokslo palaiminimai? Kokia šviesa turi sklisti iš tos vietos, kurioje teisę būti turi tik mokiniai? Kaip suderinti Kristaus kryžiaus tamsumą su švytinčia šviesa? Argi krikščionių gyvenimas neturėtų būti toks pat tamsus kaip ir kryžius? Argi šviesa nėra tai, ko jie turėtų vengti? Mėginimas Bažnyčios pasaulietiškumą pateisinti Jėzaus kryžiumi tėra niekingi filosofiniai išvedžiojimai. Negi net paprasčiausiam klausytojui neaišku, kad kryžius buvo ta vieta, kur kažkas nepaprasto tapo regima visiems? O gal kryžus tėra tik justitia civilis pavyzdys? Gal jis reiškia tik pasaulietiškumą? Argi kryžius netapo itin regimas visiškoje tamsoje siaubo apimtiems stebėtojams? Argi atmetimas, Kristaus kančia, Jo mirtis priešais miesto vartus ant gėdos kalno nėra pakankamai pastebimi?

Būtent tokioje šviesoje turi matytis geri mokinių darbai. Pasak Jėzaus, žmonės turi matyti ne mokinius, o jų gerus darbus. O tai yra tie darbai, kuriuos pats Viešpats Jėzus sukūrė juose, pašaukdamas juos būti pasaulio šviesa Jo kryžiaus šešėlyje. Tie geri darbai - tai skurdas, klajojimas, romumas, taikumas ir, pagaliau, persekiojimai ir atstūmimas. Visi šie geri darbai - tai Jėzaus Kristaus kryžiaus nešimas. Kryžius yra toji keista šviesa, apšviečianti gerus mokinių darbus. Jėzus nesako, kad taip žmonės regės Dievą. Jie regės gerus darbus ir šlovins Dievą už juos. Kryžius ir kryžiaus darbai, palaimintųjų skurdas ir išsižadėjimas - štai kokie dalykai taps regimi. Nei kryžius, nei narystė tokioje bendruomenėje nebus joks jų pačių nuopelnas - visa šlovė priklauso Dievui ir tik Jam vienam. Jei geri darbai būtų žmogiškųjų dorybių plejada, tuomet visi turėtume pagarbinti mokinius, o ne Dievą. Nėra nieko, ką mes galėtume pašlovinti mokinyje, kuris neša kryžių, ar bendruomenėje, kurios šviesa šviečia, nes ji stovi matomoje vietoje ant kalno, - tik Tėvas, kuris yra danguje, gali būti pašlovintas už visus „gerus darbus". Tik matydami kryžių ir bendruomenę po jo našta, žmonės pradeda tikėti Dievu. Tačiau tai - Prisikėlimo šviesa.

*Justitia civilis, arba „išoriniai dalykai", reformatoriškoje teologijoje reiškia kritusio žmogaus sugebėjimą elgtis moraliai gerai arba blogai. Šie moraliniai veiksmai nepelno žmogui išgelbėjimo ir nėra tikro dievotumo įrodymas.

Ištrauka D. Bonhoefferio knygos „Mokinystės kaina"