Sinoptinis žvilgsnis į Bibliją (II)

BIBLINĖS INTERPRETACIJOS SVARBA IR KOMPLEKSIŠKUMAS

Tradicijos įtaka interpretacijai


Praeitame skyrelyje buvo trumpai užsiminta apie tradicijos svarbą Biblijos aiškinime.

Tai plati ir reikšminga tema ne tik hermeneutikos moksle, bet ir visoje krikščioniškoje teologijoje, nors šiandien kartais perdėm mistifikuojama, sureikšminama arba, atvirkščiai, nuvertinama ir net demonizuojama. Norėtųsi į šį klausimą pažvelgti atidžiau, išsiaiškinant, kas yra tradicija ir kiek mes nuo jos priklausomi, kaip ji paveikia mūsų interpretaciją.

Terminas tradicija priklausomai nuo konteksto ir to, kas akcentuojama, gali reikšti gana skirtingus dalykus. Bet koks mėginimas remtis tik Raštu arba tik Bažnyčia, dirbtinai atskiriant viena nuo kita, veda į kraštutinumus ir iš anksto yra pasmerktas klaidai. Raštas atsiskleidžia tik per Bažnyčią, formuodamas tradiciją (visuotinumo arba katalikiškumo principas), nors pati tradicija savo ruožtu neturėtų tapti nauju, papildomu apreiškimu šalia Rašto (kanoniškumo principas) [1]. Tradicijos terminas (gr. para,dosis, parādosis) kyla iš paties NT: apaštalas Paulius ragina tikinčiuosius laikytis ir gyventi pagal apaštališką tradiciją, kurios jie buvo išmokyti (1 Kor 15, 3-5; 2 Tes 2, 15; 3, 6), tačiau kaip ir Jėzus (Mk 7, 8) smerkia žmonių tradicijas (gr. parado,seij, paradōseis), nederančias su teisingai išaiškintu Dievo žodžiu ir Evangelijos mokymu (Kol 2, 8) [2].

Tradicijos sąvoka gali būti suprantama gana skirtingai, todėl Kevinas Vanhoozeris savo knygoje The Drama of Doctrine išryškina ir paaiškina šiuos skirtumus. Pasak jo, Tradicija (iš didžiosios raidės) yra tapati Dievo žodžiui - Jėzui Kristui. Ši Tradicija, be abejo, skiriasi nuo tradicijos (iš mažosios raidės), besiformavusios per istoriją perduodant tikėjimą iš kartos į kartą bei įgavusios įvairią krikščionybės išraišką instituciškai, konfesiškai ir denominaciškai [3]. Pažymėtina, kad pirmųjų amžių Bažnyčia praktiškai nedarė jokio skirtumo tarp Rašto ir tradicijos, nes apaštališka tradicija buvo suvokiama kaip teisingas Rašto išaiškinimas. Šios pozicijos laikėsi Irenėjus, Tertulianas ir Vincentas Lerinietis, kurio Commonitorium (Priminimas) yra vienas ryškiausių rašytinių tokio požiūrio liudijimų. Leriniečiui rūpėjo, kad Bažnyčia laikydamasi to, „kuo visur visada, visų buvo tikima" [4], išsaugotų teisingą Rašto interpretavimo kryptį bei būtų apsaugota nuo eretikų, aiškinančių Raštą pagal apaštališkai dvasiai svetimas pasaulėžiūras ir koncepcijas. Kita vertus, vėlyvaisiais viduramžiais buvo intensyviai tolstama nuo patristinės tradicijos sampratos - tradicija ėmė įgauti Raštą papildančią, praplečiančią prasmę, todėl ją būtų galima įvardinti kaip Tradicija II [5]. Tuo numanoma, kad ne viskas, ko reikia bažnyčiai, buvo apreikšta Rašte, todėl Tradicija II įgyja antrinio, papildomo apreiškimo požymių [6]. Kitas kraštutinumas gali būti įvardintas kaip Tradicija 0, kai Bibliją siekiama skaityti, nesiremiant jokia tradicija - šiai pozicijai galima būtų priskirti tiek XVI a. radikaliosios Reformacijos atstovus, tiek XVIII a. Šiaurės Amerikos krikščionis, tiek dalį šiuolaikinių evangelikalų, paveiktų šiuolaikinio individualizmo ir autonomijos idėjų [7]. Vanhoozeris pastebi, kad svarbu nepainioti tradiciją atmetančio „solo scriptura" požiūrio su Reformacijos sola scriptura, kuriam tradicija yra labai svarbi [8]. Taip vadinama „solo scriptura" problema ir pavojus slypi tame, jog kiekvienas Biblijos aiškintojas vertina kitų krikščionių interpretacijas, remdamasis tik savo paties standartais, prasilenkdamas su visuotinumo/katalikiškumo principu, kurį detaliau aptarsime kiek vėliau. Įsitikinimas, kad per Raštą kiekvienas gali „suktis dieviškų reikalų virtuvėje" taip, kaip jam patinka, daro meškos paslaugą tiek pačiai Reformacijai, tiek protestantizmui apskritai.

Šiuolaikiniai mąstytojai ir teologai beveik vieningai sutaria, kad Biblijos egzegezė neįmanoma be aiškintojo išankstinių prielaidų ir nusistatymo. Be to, akivaizdu, kad teksto supratimui nemažos įtakos turi ne tik paties skaitytojo kultūrinės, sociopolitinės aplinkybės, požiūris į pasaulį, Dievą ir t.t., bet ir jo priklausymas vienokiai ar kitokiai tradicijai [9]. Pavyzdžiui, modernus, mokslinis biblinis kriticizmas, nepaisant pretenzijos į objektyvumą, yra taip pat tradiciškai sąlygota tyrinėjimo forma, nes jos atstovai neišvengiamai priklausomi nuo savo mokslinių koncepcijų ir filosofijų. Tradicija nėra tai, ko būtų įmanoma išvengti: tie, kas bodisi senomis tradicijomis ar neigia jų svarbą apskritai, patys (kartais to visai nežinodami) kuria naujas tradicijas, tačiau nebūtinai geresnes ir atitinkančias apaštališką mokymą bei dvasią.  

Kiek benurodytume svarių argumentų tradicijos vertei ir naudai pagrįsti, vis dėlto pats svarbiausias yra pneumatologinis, arba dvasinis, argumentas. Tradicija pirmiausia nėra tik žmonių veikla, bažnyčios gyvenimas ir praktika, bet ir Šventosios Dvasios darbas Bažnyčioje. Eklezinė bendruomenė tampa išskirtine Dvasios „publika", per kurią Dievas įgyvendina savo tikslus ir leidžiasi gyvai patiriamas, išmėginamas ir išgyvenamas. Tradicija tampa Dvasios veikimo istorija [10]. Galiausiai, mums nepakanka tikėti Biblijos neklaidingumu (juo, beje, tiki ir Jehovos liudytojai) ar mintinai žinoti daug jos eilučių - krikščioniškam gyvenimui bendruomenėje reikia savotiškų „klijų", t.y. tam tikro požiūrio taško arba tradicijos (ir kuo artimesnės apaštališkajai!), padedančios visa sudėlioti į savo vietas nubrėžiant teisingą tikėjimo bei gyvenimo kryptį [11]

Biblinė hermeneutika

Kaip galima pastebėti iš jau aptartų temų, Biblijos aiškinimas nėra jau toks paprastas užsiėmimas kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Paprasti „receptai" ne visada duoda pačius geriausius rezultatus, todėl esame priversti kalbėti ne tik apie biblinės interpretacijos svarbą, bet ir jos kompleksiškumą, pažvelgiant į ją kaip į hermeneutikos mokslo objektą.

Nors iš graikų kalbos kylantis žodis hermeneutika reiškia tiesiog aiškinimą ir iš pirmo žvilgsnio neatrodo painus ir problematiškas, ne vieną, bent kiek susipažinusį su šia mokslo šaka atidžiau, suglumina painios hermeneutikos disciplinos „džiunglės". Mėginimai populiariai paaiškinti už šitos sąvokos esančią mokslinių požiūrių ir koncepcijų įvairovę dažnai neatspindi sudėtingos šios mokslo šakos problematikos ir iš šios srities specialistų susilaukia priekaištų dėl perdėm supaprastinto, redukuoto požiūrio. Gyvendami „aiškinimo amžiuje", kuriame įdomus aiškinimas vis dažniau tampa svarbesnis už pačias vertybes, esame tiesiog priversti kalbėti ir gilintis į biblinę hermeneutiką ne vien dėl geresnio Rašto pažinimo ar krikščioniškos misijos, bet ir dėl apologetinių priežasčių [12].

Vieną iš brandžiausių šiuolaikinės biblinės hermeneutikos sampratų pateikia Grantas R. Osborne'as, Trinity Evangelical Divinity Scool (JAV) profesorius, savo knygoje The Hermeneutical Spiral. Jo nuomone, tradicinis heremeneutikos apibūdinimas kaip mokslo, „apibrėžiančio principus ir metodus, aiškinant autoriaus mintį" yra pasenęs ir neatspindi esamo šiuolaikinio diskurso. Nors šiuolaikinėje hermeneutikoje kur kas labiau akcentuojama svarba to, ką tekstas reiškia šiandien, o ne tai, ką jis reiškė pirmiesiems skaitytojams, t.y. pirminė autoriaus mintis arba autoriaus intencija, abu aspektai arba kryptys, pasak Osborne‘o, išlieka svarbūs ir teisėti, nes hermeneutika negali apsiriboti tik vienu iš jų. Hermeneutinis procesas turi apimti ir ieškoti atsakymo į abu šiuos klausimus: ką tekstas reiškė? ir ką jis reiškia [13]? Kita vertus, Osborne‘as taip pat nesutinka su praktika, kuomet egzegezė tapatinama tik su teksto studijomis, o hermeneutika - su teksto prasmės pritaikymu (kontekstalizacija) - tai, beje, metodiniais tikslais daro savo knygoje How to Read the Bible For All It‘s Worth: A Guide to Understanding the Bible autoriai Gordonas D. Fee ir Douglas Stuartas [14]. Pasak Osborne‘o, egzegezė ir kontekstualizacija (tarpkultūrinis teksto prasmės pritaikymas šiandien) turėtų būti laikomi viso hermeneutikos proceso sudėtinėmis dalimis [15]. Šiame procese, vykstančiame trijuose lygmenyse, būtina atsakyti į tokius klausimus: (1) ką tai reiškė (jiems)? (2) ką tai reiškia man? (3) kaip perteikti kitiems tai, ką tai reiškia? Pirmasis klausimas, adresuotas trečiajam asmeniui, yra egzegetinis, antrasis, adresuotas pirmajam asmeniui, nukreiptas į save ir susijęs su asmeniniu pamaldumu, o trečiasis, homiletinis, nukreiptas į žinios perteikimą kitiems [16]. Visi šie lygmenys yra glaudžiai persipynę, nors praktikoje evangeliškoji hermeneutika dažnai koncentruojasi ties pirmuoju, antrąjį ir trečiąjį lygmenis palikdama homiletikai. Tuo tarpu egzistencialistinė hermeneutika skeptiškai žvelgia į pirmąjį lygmenį kaip atgyvenusį arba net neįmanomą ir pagrindinį dėmesį sutelkia ties antruoju ir trečiuoju. Autorius pabrėžia, kad visi šie lygmenys yra labai svarbūs: pirmasis padeda išvengti nevaldomo subjektyvumo, antrasis primena asmenišką - dievišką Rašto dimensiją, o trečiasis akcentuoja, jog Dievo apreiškimas, kurį gavome, turi būti perduodamas kitiems. Nepaisant paskutinių XX a. dešimtmečių skepticizmo ir mėginimų neigti pirminės teksto prasmės svarbą ir net galimybę, Osborne‘as tvirtai laikosi pozicijos, jog pirminė teksto prasmė yra pamatinė visam hermeneutiniam procesui. Kita vertus, be asmeninio, pamaldaus susilietimo su tekstu - egzistencinio klausimo ką tekstas sako man? - žinios perdavimas ir pamokslavimas kitiems tampa formalus ir net veidmainiškas [17].

Ne mažiau praturtinančios yra Osborne‘o pastangos aprėpti hermeneutinio proceso kompleksiškumą, žvelgiant į Biblijos aiškinimo procesą iš trijų esminių perspektyvų.

Pirmiausia, hermeneutika yra mokslas, nes siekia loginės aiškinimo principų klasifikacijos, ypač kalbotyros (lingvistikos) bei literatūrinio kriticizmo srityse [18]. Egzegetinis tyrimas gali būti būti induktyvus, kai tiesiogiai dirbama su pačiu tekstu ir einama prie savarankiškų išvadų, arba deduktyvus, kai pasitelkiamos kitų tyrėjų išvados bei įvairi informacija. Induktyvusis tyrimas susitelkia ties konkrečios Biblijos knygos ir nagrinėjamos pastraipos planu ir tekstinėmis diagramomis - tai būtina sąlyga, siekiant skirtinguose kontekstuose savarankiškai suvokti pagrindinę teksto mintį. Toliau įvairių egzegetinių pagalbinių priemonių (gramatikos, žinynai, leksikonai, komentarai, atlasai) pagalba deduktyviai siekiama įsigilinti į tekstą: gramatiką, žodžių ir jų junginių reikšmes (semantiką), sakinio dalis (sintaksę) bei istorinį-kultūrinį kontekstą. Induktyviu ir deduktyviu būdu surinkta informacija vėliau turi būti analizuojama ir lyginima.

Įvertinus teksto žanrinius ypatumus, turi būti nusprendžiama, kokia yra biblinio teksto prasmė, t.y. ką tekstas reiškė. Tačiau tai tik dalis darbo, nes teologijos pagalba būtina išsiaiškinti, ką tai reiškia mums šiandien. Hermeneutinis ciklas nuo pirminio tekstinės prasmės horizonto turi kilti aukštyn ir per biblinę teologiją, jungiančią atskirtų ištraukų teologiją archetipiškai (pavyzdžiui, Izraelio, ankstyvosios Bažnyčios), istorinę ir sistematinę teologiją priartinti prie apibendrintų išvadų, kurios būtų aktualios šios dienos situacijai.  

Galiausiai autorius yra įsitikinęs, kad homiletika (homiletinė teologija) taip pat yra neatskiriama hermeneutinio ciklo sudėtinė ir baigiamoji grandis bei uždavinys, skatinantis krikščionis biblinio scenarijaus įgyvendinimui praktiškai [19].

Antra, hermeneutika vis dėlto nėra vien dėsniai, bet ir savotiškas menas, „meistrystė", kuriai reikia įgūdžių, vaizduotės ir talento, kad tam tikri principai būtų tinkamai pritaikyti skirtingoms Rašto vietoms. Pasak autoriaus, to beveik neįmanoma išmokyti, nes tikrasis dieviškasis meistriškumas įgyjamas intensyvioje praktinėje veikloje [20]. Ši perspektyva padeda suprasti, kad Rašto aiškinimo meistrų  par excellence būta per visą krikščionybės istoriją. Nors hermeneutiniai principai ir skyrėsi nuo šiuolaikinių, jų indėlis ir nuopelnai Dievo žodžio sklaidai bei visuotinei Bažnyčiai - milžiniški. Pavyzdžiui, iš Abeliaro ir Eloyzos laiškų bei juose esančios Parakleto moterų vienuolyno regulos, užrašytos dar XII a., paaiškėja, jog, nors žymaus viduramžių filosofo bei teologo interpretacinė tradicija gerokai skiriasi nuo protestantiškosios, vis dėlto, prieinama prie kertinių evangelinio tikėjimo tiesų: asmeninio tikėjimo reikšmė, atgaila, pasišventimo ir naujo gyvenimo būdas (įžadų priėmimas, gyvenimas pagal vienuolišką regulą), bendruomeniškumas (narių dvasinė priklausomybė vienas nuo kito ir atskaitomybė savo ganytojams). Vargu, ar  galima būtų „prikibti" prie to, kaip šioje reguloje suvokiama malonė ir nuteisinimas tikėjimu, be to, nepaisant vienuoliškos regulos moralinių standartų griežtumo, Abeliarui puikiai pavyksta išvengti įstatymiškumo ir išlikti kristocentriškam. Panašių biblinės „meistrystės" pavyzdžių Bažnyčios istorijoje, pradedant Bažnyčios tėvais (Augustinas) ir baigiant reformatoriais (Kalvinas) yra gausu, todėl svarbu, kad neimtume pernelyg didžiuotis savo „metodais" ir nenuvertintume Dievo dovanų, atsiskeidusių per Bažnyčios istoriją.  

Trečia, hermeneutika yra dvasinis procesas, kuriam reikia Šventosios Dvasios vedimo. Pasak Osborne‘o, šiuolaikiniai mokslininkai dažnai tyrinėja Bibliją neatsižvelgdami į sakralią jos prigimtį ir laiko tai tiesiog  „žanrine ypatybe" [21]. Tačiau, norėdami tinkamai suvokti Rašto tekstą, turime jį skaityti ir aiškinti kaip šventą Dievo žodį, pasitikėdami jį įkvėpusios Šventosios Dvasios liudijimu. Hermeneutikos procesas apima tiek žinios suvokimą, tiek jos perdavimą, todėl Šventosios Dvasios vadovavimas svarbus tiek studijuojant, tiek skelbiant Dievo žodį - dėl šio tikinčiųjų „apšvietimo" ir įgalinimo iš aukštybių savo laiškuose nuolat meldžia apaštalas Paulius (1 Kor 2, 12; 2 Kor 4, 4-15; Ef 1, 17-19; Fil 1, 9-11; Kol 1, 9-13). Apie Dvasios apšvietimą taip pat kalba ir Augustinas, jos įtaką žmonių išgelbėjimui per vidinį liudijimą pabrėžia Kalvinas, o apie svarbą pamokslavime liudija Sperdženas. Tai nereiškia, kad žmogus be jokių pastangų, „automatiškai" supras ištraukos prasmę [22]. Atvirkščiai, hermeneutika kaip mokslas, siekiantis loginės aiškinimo principų klasifikacijos (pirmoji mūsų šiame skyrelyje aptarta perspektyva) norintiems tobulinti savo įgūdžius studentams, išlieka kertine. Racionalios pastangos yra nepaprastai svarbios, kad Šventoji Dvasia galėtų parodyti tai, kas tekste yra svarbiausia, grumiantis su mūsų išankstiniu nusistatymu ir nuodėmės padariniais mąstyme, o suvoktą tiesą pritaikant savo ir kitų gyvenimams [23].    

 

[1] Kevin J. Vanhoozer, The drama of doctrine, p. 234
[2] Ten pat, p. 155-156.
[3] Ten pat, p. 155. 
[4] Vincentas Lerinietis, Priminimas Commonitorium  (VšĮ „Laetitia", 2005), p. 16. 
[5] Kevin J. Vanhoozer, The Drama of Doctrine, p. 154.
[6] Ten pat, p. 154 -155.
[7] Ten pat.
[8] Ten pat.
[9] Ten pat, p. 157.
[10] Ten pat, p. 159.
[11] Carson D.A., Motivation for ministry, 2008-09-01, pamokslas klausytas iš http://thegospelcoalition.org/resources/author-index/a/DA_Carsonytas
[12] Kevin J. Vanhoozer, Gerai surežisuotas pasaulis? ištrauka iš knygos „First Theology: God, Scripture & Hermeneutics" (vertė Elena Kaminskienė, 2006).
[13] Grant R. Osborne, The Hermeneutical Spiral, p. 5. 
[14] Гордон Д. Фее и Дуглас Стюарт, Как читать Библию и видеть всю ее ценость, p. 17. 
[15] Grant R. Osborne, The Hermeneutical Spiral, p. 5.
[16] Ten pat, p. 6. 
[17] Ten pat.
[18] Ten pat. 
[
19] Ten pat, p. 12-14. 
[20] Ten pat, p. 5. 
[21] Ten pat.
[22] Dictionary for Theological Interpretation of the Bible,  p. 316-317. 
[23] Grant R. Osborne, The Hermeneutical Spiral, p. 340-341.



Sinoptinis žvilgsnis į Bibliją: Šventojo Rašto prigimtis, aiškinimo tradicija ir iššūkiai, kontekstualizacijos gairės (I) (ištrauka)