Per šešias dienas Dievas padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi (Iš 20, 11).
Laiko vertė nežmoniškai išaugo. Bet kokio turto vertė priklauso nuo to, ar didelė jo pasiūla. O laiko, kurio kadaise buvo apsčiai, dabar vis sunkiau rasti.
Kai buvau dešimties metų, mama užrašė mane į fortepijono pamokas. Trisdešimt minučių kasdien sėdėti prie fortepijono man atrodė tikra kankynė.Visgi sugebėjau, kad ir iš dalies, pamilti muziką. Kaliau stakato (staccato [italų k.] - grojimas trumpais garsais. Red past.), atidirbinėdavau krešendo (crescendo [italų k.] - laipsniškas garsumo stiprėjimas. Red. past.). Tačiau vieno nurodymo muzikoje niekaip nesugebėdavau įvykdyti ir tuo pradžiuginti savo mokytojos - išlaikyti pauzes. Kažkoks zigzago formos ženklas, liepiantis nieko neveikti. Kam to reikia? Kokia prasmė sėdėti prie pianino ir daryti pauzę, kai gali varyti pirmyn?
„Kadangi, - kantriai aiškindavo man mokytoja, - po pauzės muzika visada skamba gražiau".
Kol buvau dešimties, man tai atrodė beprasmiška. Tačiau dabar, praėjus keliems dešimtmečiams, man šiuose žodžiuose skamba išmintis - dieviška išmintis.
Iš Max Lucado kn. „Malonė šiai akimirkai"