Žodžio kupinas gyvenimas

Siekiant mąstyti kaip Kristus

Biblija - tai gyvenimo vadovėlis, šviesa, nušviečianti žmogaus kelią, tikėjimo ir praktikos rodyklė krikščioniui. Biblija yra Dievo žodis - Jo ypatingas apreiškimas, padedantis žmogui teisinga linkme nukreipti savo kelius.

Ji moko tokių dalykų apie gyvenimą ir mirtį, kurių žmogus niekaip nesuprastų, negavęs ypatingo apreiškimo. Apaštalas Paulius rašo: Bet skelbiame, kaip parašyta: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli". Dievas mums tai apreiškė per savo Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes (1 Kor 2, 9-10).

Kaip gali jaunuolis savo kelią išlaikyti tyrą? Laikydamasis Tavo žodžių. Visa širdimi ieškojau Tavęs, neleisk man nuo įsakymų Tavo nuklysti. Giliai širdyje paslėpiau Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau (Ps 119, 9-11).

Šis apreiškimas apima įvairius aspektus: tiesą apie Dievo triasmeniškumą arba trejybę (Jo esmę, charakterį, tikslus ir planą); apie žmogų (jo kilmę, sukūrimą, nuopuolį, nuodėmes ir poreikius); apie fizinį pasaulį ir jo, kaip Dievo kūrinio, tikrąją kilmę bei apie būsimą atpirkimą; apie šėtoną ir blogio jėgas pasaulyje; apie Dievo išgelbėjimo planą žmogui per tikėjimą Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus asmeniu ir darbais (išgelbėjimą nuo bausmės už nuodėmę bei jos jėgos, o vieną dieną - ir nuo jos egzistavimo); apie Šventąją Dvasią ir Jos darbus; ir apie dalykus, kurie dar bus.

Dėl žmogaus ribotumo, dvasinio aklumo bei jo, kaip nusidėjėlio, dvasios būklės, Biblija (kaip rašė dr. Lewis Spermy Chafer) yra knyga, kurios žmogus negalėtų parašyti, jei norėtų, ir nerašytų, jei galėtų.

Dėl to, kas ji yra ir kokį vaidmenį atlieka, Biblija yra svarbiausia knyga krikščionio gyvenime.

Apie tai kalba ir pats Šventasis Raštas: Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys. Todėl, kas sulaužytų bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje (Mt 5, 18-19). Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui (2 Tim 3, 16-17). Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su Juo ant šventojo kalno. Taip pat mes turime dar tvirtesnį pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė žvaigždė. Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės (2 Pt 1, 18-21).

Krikščionims svarbu suvokti Biblijos vertę, jos tikslą ir kilmę - tai gali įkvėpti geriau ją pažinti ir tinkamai naudoti. Kadangi mūsų dvasinis supratimas, tikėjimas, praktika ir paklusnumas Dievui priklauso nuo Šventojo Rašto suvokimo, gilintis į Bibliją yra gyvybiškai svarbu.

Dievo žodis - kalavijas (Ef 6, 17; Hbr 4, 12)

Graikų kalboje žodis kalavijas yra „macaira", tai - trumpas dviašmenis romėnų kareivio kardas. Turėdamas šį ginklą kareivis niekada neprarasdavo pusiausvyros ir pakankamai lengvai galėdavo apsiginti nuo priešų ginklų dūrių.

Skaitydami Šventojo Rašto vietas, kalbančias apie Dievo žodį kaip kalaviją, galime pastebėti du principus:

1) Mes neišvengsime kovų ar konfliktų. Tai pabrėžiama Laiško efeziečiams 6-ame skyriuje. Dievo žodis yra puolimo ir gynybos ginklas prieš visus mūsų priešus: pasaulį, kupiną bedievystės, kūną ir jo stiprius troškimus bei velnią ir jo šėtoniškus planus. Pateikdamas tokį paveikslą Dievas įspėja mus, kad be Žodžio mes nesugebėtume apsiginti nuo nė vieno iš jų. Šventasis Raštas yra mūsų kardas, dviašmenis kalavijas, kurį galime įvaldyti ir efektyviai valdyti, neprarasdami pusiausvyros, ne taip kaip kūniškus ginklus. Atkreipkite dėmesį, kad kai velnias gundė Viešpatį, visas brukamas pagundas Jėzus atrėmė kartodamas: „Parašyta..." (Mt 4, 4.7.10).

2) Dievo žodis daro gilų poveikį. Šis dvasios kalavijas gali giliai prasiskverbti, pasiekti pačias toliausias mūsų esybės vietas, atsakyti į slapčiausius poreikius, dvasios ir sielos reikmes. Apie tai rašoma Hbr 4, 12. Žodis yra gabus susidoroti su giliai įsišaknijusiomis kaltės, baimės ar nerimo problemomis, neteisingais motyvais, pykčiu, nusivylimais ir gali patenkinti mūsų troškimą matyti reikšmę, prasmę bei tikslą.

Problemos, su kuriomis susiduriame: pritaikymo ir įgūdžių stoka.

Laiško efeziečiams 6 skyriuje Paulius ragina mus apsiginkluoti Dievo ginklais. Tai reiškia, jog turime pažinti savo ginklus, taip pat ir kalaviją, mokytis juos naudoti, kasdien lavintis.

Laiško Hebrajams autorius iškelia apsileidimo problemą (Hbr 5, 12). Žvelgiant į tai, kiek laiko tikintieji, į kuriuos kreipiamasi, yra išgelbėti, jie turėtų būti Žodžio mokytojai. Tačiau jie apleido bendrus susirinkimus, kuriuose galėjo girdėti Dievo žodį ir, deja, tapo negabūs naudotis Šventuoju Raštu: Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio (Hbr 5, 11-12).

Dievo žodis - mūsų kritikas ir teisėjas
(Hbr 4, 12)

Žodis yra Dievo būdas ištirti mūsų gyvenimą. Jis - kritikas ir teisėjas, sprendžiantis, kas yra gerai, o kas blogai. Jis parodo, kaip mums sekasi, atskleidžia, kur bei kodėl klystame, ir kaip tai reikėtų pataisyti. Kaip bet koks atlikėjas turi kritikų, vertinančių jo pasirodymą, taip ir Žodis yra mūsų požiūrių, veiksmų, darbų, vidinio gyvenimo ir viešo elgesio kritikas.

Problemos, su kuriomis susiduriame: privalome būti žmonės, kurie turi ausis girdėti, ir savo gyvenime paklūsta Žodžio teismui. Turime būti nuolankūs. Džonas R. Stotas rašo: „Retai kada, jei apskritai taip yra buvę, pasaulis regėjo tokį sukilimą prieš valdžią... Šiandien stebime pasaulinio masto maištą, kartais paremiamą filosofiniais argumentais. Be jokios abejonės, dvidešimtas amžius - globalios revoliucijos amžius... Iššūkis metamas visiems pripažintiems autoritetams (šeimai, mokyklai, universitetui, valstybei, bažnyčiai, Biblijai, popiežiui, Dievui)."

Klausti, ką žmonės pasakys, jei savo gyvenime vadovausimės Dievo žodžiu, ne visada yra blogai. Tačiau, jei nebūsime atidūs, mus gali pagauti dienos nuotaika, galime tapti nejautrūs ir nereaguoti į Žodžio skelbimą ir mokymą, galima pradėti jį vertinti kaip kieno nors nuomonę, ir per daug susižavėti savo pačių supratimais. Dž. R. Stotas tęsia: „Dabar kiekvienas turi savo nuomonę ir įsitikinimus bei mano, kad jie yra tokie pat geri, kaip ir pamokslininko. „Kuo jis manosi esąs, jog drįsta primesti man taisykles?" - jei ne garsiai, tai tyliai klausia žmonės".

Tačiau svarbiausia yra, ar žinia (knygoje, kasetėje ar skambant iš sakyklos) atspindi Šventojo Rašto tiesą? Ar ji remiasi Biblija, ar tai panašu į rūpestingas, sistemines Rašto studijas, kur kreipiamas dėmesys tiek į gramatiką, tiek į kontekstą bei Šventojo Rašto analogijas? O gal tai tėra pamokslininko ar mokytojo piktnaudžiavimas Žodžiu? Gal jis, siekdamas savo tikslų, įterpia išgalvotas tiesas?

Dievo žodis - žibintas, šviesa (Iz 5, 20; 50,
10-11; Ps 36, 9; 119, 105. 130; Pat 6, 23)

Žibinto paskirtis yra nešti šviesą. Šventajame Rašte šviesa turi tris reikšmes arba paskirtis:

1)Veiksmingumas: šviesa apšviečia arba leidžia aiškiai matyti vaizdą. Šviesa šviečia mūsų gyvenime, kad išsklaidytų tamsą, kad būtų apšviestas mūsų kelias ir mes žingsnis po žingsnio galėtume judėti į priekį. Šviesa padeda mums nesuklupti ir apsaugo, kad nebėgtume ten, kur galime būti sužeisti.

2) Intelektinė nauda: šviesa padeda suvokti tiesą ir pamatyti klaidas, saugo mus, kad nebūtume apgauti ir suklaidinti. Tik Žodžio šviesa įgalina mus atpažinti ir išvengti mitų bei erezijų, kurių kupinas šėtono įkvėptas ir suklaidintas pasaulis. Kartą vienas reporteris paklausė praeivio, ar šis žino, kokios yra dvi didžiausios pasaulio problemos. Žmogus atsakė: „Nežinau ir man tai nerūpi." Tuomet reporteris tarė: „Jūs teisus. Iš kur tai žinote?"

Tai, ko nežinome apie Dievo žodį, ne tik gali sužaloti mus, bet laikui bėgant taip ir atsitiks. Kodėl? Todėl, kad žvelgdami į istoriją, matome, jog žmonės tapo melo aukomis - jie patikėjo mitais. Tikite tuo ar ne, tačiau jei tam tikrus dalykus kartosite pakankamai dažnai ir tinkamose situacijose, žmonės ilgainiui pradės tuo tikėti! Iš kur kyla tokie mitai? Tai yra mūsų kultūrinės aplinkos bei racionalizavimo (šis žodis puikiai tinka apibūdinti melą, kurį sau dažnai kartojame, norėdami pasielgti savaip) kasdien vykdomo „smegenų plovimo" rezultatas.

Norėčiau atskleisti keletą mitų:

  • Mitas, kad Dievui patinka mūsų religingumas - mums tereikia kartą per savaitę pasirodyti bažnyčioje, pagiedoti keletą giesmių, švelniai parausti ir atrodyti susidomėjusiam pastoriaus pamokslu. Tačiau Jėzus Kristus, kurio gyvenimas atitiko Dievo žodį, cituodamas pranašą Izaiją fariziejams kalbėjo: Ši tauta gerbia mane lūpomis, bet jų širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu (Mk 7, 6-7; 1 Kor 11, 17 ir toliau).
  • Mitas, kad galime ignoruoti Dievo žodį ir mums viskas bus gerai. Žodis kalba: Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių, kaip per maištą, gundymo dieną dykumoje (Hbr 3, 7-8). Šio laiško autorius atskleidžia, jog jei kasdien nesiklausysime Dievo Dvasios, pasiduosime nuodėmei, o ji užkietins mūsų širdį.
  • Mitas, jog gundymas yra akivaizdus, momentinis blogio „prikibimas" ir kad mūsų jėgą atspindi mūsų elgesys tą akimirką. Tačiau tiesa yra kitokia: pergalė priklauso nuo augančio tikėjimo, požiūrių, pastangų bei elgsenos, kurie formuojasi bėgant savaitėms, mėnesiams ar net metams.
  • Mitas: nors girdime grasinimus, tačiau nepatiriame Dievo rūstybės tą pačią akimirką, todėl galime išsisukti darydami nuodėmes ir neigdami dvasinių dalykų svarbą.

Pažvelkite į kelis pavyzdžius.

Rubeno ir Gado gentims panorus įsikurti į rytus nuo Jordano, kur jie galėtų auginti gyvulius, Mozė įspėjo juos, kad taip pasielgdami jie negalės padėti likusiai tautos daliai išvaryti gyventojų iš Jordano žemių: Jei nedarysite, ką sakote, tai nusidėsite Viešpačiui ir žinokite, kad būsite nubausti (Sk 32, 23). Paulius taip pat rašo: Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą (Gal 6, 7-8). O Ekleziasto knygoje skaitome: Kadangi nuosprendis už piktus darbus ne tuojau įvykdomas, todėl žmonių širdys yra visiškai atsidavę daryti pikta. Nors nusidėjėlis ir šimtą kartų nusikaltęs ilgai gyventų, tačiau aš žinau, kad tie, kurie bijo Dievo, tikrai patirs gera (Ekl 8, 11-12).

3) Moralinė nauda. Galutinis šviesos rezultatas yra teisumas. Izaijo pranašystėje Dievas primena, jog mūsų keliai nėra Jo keliai, ir taip yra todėl, kad mūsų mintys nėra Jo mintys. Kai atsiranda doktrinų vakuumas, kai Dievas nėra pažįstamas tiesoje, teisumas ir moralė paprasčiausiai negali egzistuoti, nes būtent Biblijos šviesa mus ir išlaisvina (Iz 55, 8 ir toliau).

Problemos, su kuriomis susiduriame: žibintas nėra naudingas, jei jis neįžiebtas ir nenukreiptas į žmogaus gyvenimo kelią ar į jo darbus (Mt 5, 14 ir toliau). Kad galėtume būti šviesa kitiems, turime patys gyventi Dievo žodžio šviesoje. Turime žinoti, kaip naudoti savo žibintus. Iš tiesų, kol gerai neištyrėme ir nepanorome juo naudotis, tai net nėra mūsų žibintas. Pasaulis - pilnas tamsos, tačiau Žodžio žibintas - Dievo tiesa - išsklaido šią pasaulio tamsą. Pasimokykime iš laiško Efeziečiams penktame skyriuje Pauliaus išsakomų perspėjimų ir nurodymų: nors ir esame šviesos vaikai, gana greitai galime pradėti vaikščioti tamsoje. Turime duoti aiškų atsakymą ir įsipareigoti Žodžiui, leisti Šventojo Rašto šviesai veikti mūsų gyvenime.

Viešpatie, aš žinau, kad ne žmogaus rankose yra jo keliai. Nė vienas negali pakreipti savo žingsnių, kaip jis nori (Jer 10, 23). Meldžiu <...> kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas tobuliau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto iki Kristaus dienos (Fil 1, 10). Kalbėdamas apie tyrumą, Paulius čia vartoja graikų kalbos žodį eilikrinhs. Šio žodžio kilmė yra ginčytina, bet vienas iš aiškinimų sako, jog žodis susideda iš žodžių, reiškiančių „saulės šviesa", ir „vertinti". Taigi, kalbama apie vertinimą arba matymą saulės šviesoje ar tai, kas atlaiko išbandymą saulės šviesa. Taip piešiamas laisvo nuo melo ir apgaulių žmogaus gyvenimas. Senovėje šis žodis buvo vartojamas prekyvietėse. Tuomet parduotuvėlės buvo tamsios, todėl baldų, vazų ar kitų daiktų trūkumus buvo galima lengvai paslėpti po vaško ar dažų sluoksniu. Dėl šios priežasties pirkėjai išsinešdavo gaminį į saulės šviesą patikrinti, ar prekė neturi defektų. Brangieji, to reikia ir mums - kiekvieną savaitę, kasdien turime ištirti save švento Dievo žodžio šviesoje.

Dievo žodžio veidrodis (2 Kor 3, 18; Jok 1, 22-25).

Veidrodis atspindi atvaizdus. Jis „nemeluoja", nebent būtų iškraipytas ar deformuotas. Biblija yra tobulas veidrodis - jis atspindi realybę, kokie esame iš tikrųjų. Nuotrauką galima šiek tiek retušuoti, paslepiant apgamą, karpą, raukšlę ar randą, tačiau veidrodis rodo tokį mūsų vaizdą, koks jis yra. Visa laimė, kad Dievo žodžio veidrodis turi dvejopą tikslą arba dvejopą atspindį: kai mažas berniukas stovi prieš veidrodį su savo tėčiu, jis mato save ir tėtį, į kurį jis norėtų būti panašus, kai užaugs. Berniukas mato pavyzdį, kaip jis pats norėtų atrodyti ateityje. Dievo žodis veikia panašiai. Jis ne tik parodo, kas mes esame, bet parodo ir Viešpatį Jėzų - mūsų pavyzdį ir tikslą. Turime mokytis įsižiūrėti į Jį Jo žodžio veidrodyje ir sekti Šventąją Dvasią.  

Problemos, su kuriomis susiduriame: kaip ir kiti Žodžio įvaizdžiai, taip ir šis turi būti naudojamas tinkamai, kitaip bus nenaudingas. Neteisingai arba iš viso nenaudodami šio veidrodžio, galime prarasti šios nuostabios Dievo dovanos teikiamas privilegijas - būti pakeisti ir išgydyti. Prisiminiau nuostabius rytinius  „stebuklus", kuriuos mano gražuolė žmona kasdien atlieka prie veidrodžio. Tik pagalvokite, kaip atrodytų dauguma žmonių, jei jie visiškai nekreiptų dėmesio į tai, ką kasryt mato veidrodyje prieš prausdamiesi, susišukuodami, susukdami plaukus ar pasidažydami.

Jokūbo laiško 1 skyriaus 19-25 eilutėse pabrėžiama, jog negalime leisti sau būti paviršutiniškais tikinčiaisiais, kurie tik atsitiktinai pažvelgia į Dievo žodžio veidrodį. Taip elgtis galime pradėti kiekvienas, jei pasitenkinsime tik religingais veiksmais, pvz.: bažnyčios ar Sekmadieninės mokyklos lankymu ar kasdieniu religinio lankstinuko paskaitymu, atimančiu iš mūsų vos dešimt minučių. Iš konteksto žinome, jog Jokūbas kalba apie aktyvų ir produktyvų tikėjimą, kuris atneša dvasinį išlaisvinimą bei praktines teisumo išraiškas pakeistame gyvenime.

Atkreipkite dėmesį į Jokūbo klausimą: Argi ne darbais buvo išteisintas mūsų tėvas Abraomas, aukodamas savo sūnų Izaoką ant aukuro? Čia Jokūbas neprieštarauja Pauliui, nes Paulius, kalbėdamas apie išteisinimą tikėjimu, turi omenyje išteisinimą prieš Dievą, o Jokūbas rašo apie išteisinimą prieš žmones, praktinį įrodymą ir akivaizdų tikros bendrystės su Dievu demonstravimą, kuris yra priešingas religingumui.

Graikiškai „išteisintas" yra dikaiow. Šis žodis turi dvi pagrindines reikšmes: pirma, tai gali reikšti „pripažinti, paskelbti teisiu arba elgtis su kitu kaip su teisiu." Šiuo atveju, tai reikštų pripažinti nekaltu, atmesti kaltinimus. Šia prasme Paulius ir vartoja dikaiow arba išteisinimo sąvoką. Dėl Kristaus atlikto darbo ir per asmeninį tikėjimą Juo, mūsų nuodėmės yra atleistos, bausmė už nuodėmę - panaikinta, ir mes esame paskelbti teisiais Kristuje. Antra, žodis dikaiow taip pat gali reikšti „parodyti, demonstruoti, įrodyti, jog asmuo yra teisus". Šią žodžio prasmę vartoja Jokūbas. Tai turėdami omenyje, ir perskaitykite Jok 1, 19-21. Čia kalbama apie Dievui patinkančio charakterio forma-vimą, tikrą teisumą arba pakeistą bei atstatytą, naują gyvenimą, užbaigtą tikėjimu Kristumi. Mūsų gyvenimas turi būti kitoks, nes esame dvasiškai atgimę, Kristumi tikintys žmonės.

Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai (Jok 1, 18). Jei mūsų tikėjimas gyvuoju Kristumi pasireiškia tuo, kad nuolat sekame Jo pavyzdžiu, tai keičia mūsų gyvenimą bei įrodo mūsų išteisinimą. Svarbu išsaugoti tinkamą santykį į gyvąjį Žodį, kuris, kaip pasodintas grūdas, išdygsta, įsišaknija, auga ir duoda vaisius - dvasinį išlaisvinimą. Tai yra 21 eilutės esmė.

Toliau (Jok 1, 22-25) apaštalas mums kalba, jog jei atidžiai nesinaudosime Dievo žodžiu, siekdami asmeninio išgelbėjimo bei dvasinių pokyčių, mes tik apgaudinėsime save ir apeisime Dievo tikslus bei sumanymus. <...> Jei gyvensime nesigilindami į Dievo žodį, jo neapmąstydami, stiprų, net nesuvokiamą poveikį mums padarys pasaulis.

Tad, ką Dievas yra sumanęs?

  • Žodžio skaitymas ir klausymas, turėtų vesti į...
  • Žodžio apmąstymą - kontempliaciją, kuri padės pamatyti savo ir Jo atvaizdą (Dievo apreiškimas).
  • Atsakas (teigiamas Dievui duotas atsakymas) turėtų nuvesti į...
  • Reformaciją (prie pokyčių ir vaisių, augančių taikant Žodį savo gyvenime).

Tačiau:

  • Apreiškimas be atitinkamo atsako (apmąstymo ir pritaikymo) veda į...
  • Maištą - prie neteisingų supratimų, apgavystės, apsimetimo, abejingumo, išdavystės ir t.t.

Arba susiduriame su alternatyvomis:

  • Mechaniškas įsiminimas - mechaniškai išmokta religija (Iz 29, 13). Tai paprasčiausiai išmoktos taisyklės, nurodymai, doktrinos ar principai. Pastovi eiga ar rutina bei tam tikrų veiksmų kartojimas, nekreipiant dėmesio į prasmę ir pritaikomumą. Tai veda į:
  • Rutiną - tai paprasčiausi religiniai įpročiai, atliekant tam tikrus veiksmus, tačiau pamirštant dvasinę realybę. Tai - gyvenimas, laikantis religinių ritualų bei mintinai išmoktų posakių bei idėjų rutinos, tačiau nieko neįsisavinant ir asmeniškai netaikant - netampant klausančiais ir darančiais. Tai veda į:
  • Sugedimą - nesugebėjimą nešti vaisių. Čia kalbama apie kūniškus krikščionis, kurie, nors ir būdami išgelbėti, nepasilieka Vynmedyje (Jn 15) ir neneša vaisių, todėl galų gale gali patirti Dievo drausminimą.

Dievo žodis - maistas, duona (Job 23, 12; Jer 15, 16; Ezech 2, 8; 3, 1-3)

Pažvelkime, kokią reikšmę mums turi kasdienis maistas, duona:

1) Tai - stiprybės ir ištvermės teikiantis penas. Taip, kaip žmogui reikalingas maistas, kad palaikytų fizinio kūno gyvybę, kad žmogus būtų sveikas ir stiprus, taip Dievas sukūrė ir mūsų dvasią, kurią reikia puoselėti ir maitinti dvasiniu Žodžio maistu. Tai liudija ir Rašto eilutės Job 23, 12; Jer 15, 16.  Priešingai nei tauta, atmetusi Dievo žodį, Jeremijas atrado stiprybę persekiojimų metu. Jeremijas priėmė Žodį kaip maistą ir džiaugėsi, nes Žodis maitino jo sielą.

Šios eilutės atskleidžia, kaip svarbu turėti maisto iš Dievo rezervuaro, kad galėtume bėgti mums paskirtose lenktynėse - dalyvauti Dievo plane kiekvienam iš mūsų, išgyvenant nuosmukius ir pakilimus. Šios eilutės parodo, kad Dievo žodis yra svarbus ne tik kaip maistas, bet reikalingas ir mūsų motyvacijai, drąsai ir stiprybei palaikyti, kad būtume gabūs tarnauti.

 Gyvenkime, remdamiesi Žodžiu, palenkę savo ausis, kad girdėtume Viešpatį. Dievo žodis uždeda mums naštą, įkvepia pasiryžimą ir suteikia drąsos, reikalingos tarnystei, nugali mūsų baimes ir padeda įveikti kliūtis, su kuriomis susiduriame. Raštas padeda mums pažinti Dievo širdį.

Kai mes apleidžiame Žodį ir neleidžiame jam pripildyti mūsų širdžių ir protų, mes arba nustosime tarnauti arba darysime tai vedini netinkamų motyvų, nematydami Dievo tikslo ir nepatirdami Viešpaties džiaugsmo.

Vienas iš dalykų, neleidžiančių mums įsiklausyti į Jo žodį ir atsakyti į Dievo kvietimą tarnauti, yra vergystė gyvenimo smulkmenoms arba nerimas dėl „gero gyvenimo". Tai puikiai iliustruoja evangelijos pagal Morkų 4 skyriuje užrašytas palyginimas apie sėjėją, žemę ir sėklą.

2) Žodžio, kaip kasdienės mūsų duonos, įvaizdis atskleidžia gyvenimo detalių tuštumą ir beprasmiškumą. Tai moko mus, kad žmogus negali (ir nebuvo sukurtas) gyventi vien duona. Duona simbolizuoja įprastas gyvenimo reikmes ir detales, per kurias žmogus siekia atrasti laimę, pilnatvę ir stiprybę.

Jis pažemino tave alkiu ir davė valgyti maną, kurios nepažinai, kad suprastum, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu (Įst 8, 3). Dievas nuvedė izraelitus į dykumą, kur jie galėjo arba pasitikėti Juo, arba prieš Jį murmėti. Dykumoje jie negalėjo patys užsiauginti maisto - jie visiškai priklausė nuo Viešpaties. Tai jiems buvo pažeminimas ir pamoka. Tačiau Dievas tai darė, turėdamas tikslą - kad suprastum, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu. Dievas rūpinosi jų maistu, rūbais - viskuo.

Dievas atsako į mūsų poreikius: patenkina juos arba ne. Žmogaus gyvybė priklauso ne vien nuo duonos, bet daugiau nuo Dievo, kuris tą duoną mums duoda. Tačiau ir tai dar ne viskas.

Izraelio tautai Dievas buvo numatęs tikslą. Žodis iš Dievo lūpų ne tik apreikšdavo Dievo sprendimus, ar bus patenkinti fiziniai poreikiai, bet taip Dievas atskleidė ir savo tikslą, kad Izraelis būtų kunigų tauta pasaulio tautoms. Atminkite, kad Edeno sode patikėjęs šėtono melu žmogus nusigręžė nuo Dievo - bandė išgyventi vien duona, nepriklausydamas nuo Dievo. Žmonės elgėsi taip, tarsi Dievo nebūtų (Pr 3, 11). Dėl to Dievas pašaukė Abraomą, per kurį gimė Izraelio tauta, turėjusi tapti Dievo atstovais pasauliui, Dievo žodžio sargais ir terpe gimti Atpirkėjui (Iš 19, 5-6; Įst 4, 4-8; Rom 9, 4-5)

Dievo tikslo suvokimas, žinojimas, kad gyvenimo prasmė slypi daug giliau nei kasdienėje rutinoje ir gyvenimo smulkmenose, - didžiausias įkvėpimas ir priežastis gyventi. Kad suprastų gyvenimo prasmę žmonės turi pajusti Dievo ranką savo gyvenime.  Be šito gyvenimas yra tuščias, kaip rašo Ekleziastas.

Žmogus visiškai priklauso nuo Dievo ir Jo žodžio. Mes priklausomi nuo Jo įsakymų, pažadų, tikslų, ne tik dėl kasdienės duonos, bet ir dėl gyvenimo prasmės. Tad ar mes neturėtume gyventi nuolat pasikliaudami Viešpačiu, įsišaknydami Jo žodyje? Dievo žodis yra mūsų tikėjimo šaltinis. Jis padeda pažinti Jo širdį ir tapti Jo bendradarbiais. Tikėjimas - iš klausymo, klausymas - iš Dievo žodžio (Rom 10, 17).

Mes nebuvome sukurti vien tam, kad susikurtume prabangų gyvenimą atskirai ar priklausydami nuo Dievo. Mes buvome sukurti, kad įgyvendintume Jo tikslus, gyventume per Jį ir Jam. Visa kita - tuštybė, tarsi rate besisukančios voverės gyvenimas - ji nuolat juda, tačiau niekur nenukeliauja. Kad geriau tai suprastume, pažvelkime į vieną Skaičių knygoje nupieštą paveikslą.

11 Skaičių knygos skyriuje minimos kapinės, kur buvo „palaidoti geiduliams pasidavę žmonės". Daug žmonių mirė anksčiau laiko, geisdami tam tikrų smulkmenų. Bet svarbiausia, kad, užuot galvoję apie tai, kaip pasiekti Kanaano žemę ir įgyvendinti Dievo tikslus, žmonės nuolat su nostalgija prisimindavo Egiptą ir ankstesnį savo gyvenimą.  Skaičių knygos 11 skyriaus 4 eilutėje skaitome, kad pirmiausiai skųstis pradėjo svetimšaliai, kartu su izraelitais išėję iš Egipto. Tai kaip raugas greitai pasklido po visą stovyklą (Sk 11, 10).

Šiandien mes, turintys maisto perteklių, galime užjausti izraelitus, bet Dievui ir Mozei tai nepatiko. Šiais skundais ir praeities prisiminimais žmonės iš tikrųjų išreiškė pasipriešinimą Dievo tikslams: atvesti Izraelį į Kanaaną, kad ten jie įgyvendintų Jo kunigiškus tikslus tautai, ir išmoktų pamoką (Įst 8, 3) - jie turi išmokti džiaugsmingai gyventi priklausydami nuo Viešpaties, Jo tikslų ir pasitikėti Juo, kad ir ką Jis darytų.

3) Alkio principas. Kaip rodo Įst 8, 3 ir Sk 11, 4, kartais Dievas leidžia mums patirti išbandymus, tuštumą ir nepasitenkinimą pasaulio maistu, kad išalktume Jo tiesos ir išmoktume priklausyti nuo Jo, Juo pasitikėti.

4) Įsisavinimo principai. Mes turime lėtai „kramtyti" Žodį, kad gerai jį įsisavintume. Tai reiškia, ne tik studijuoti, bet ir apmąstyti, medituoti bei jį taikyti. Mes turime klausti: ką tai reiškia? Ką tai reiškia man? Kaip tai turėtų paveikti mano gyvenimą?

Problemos, su kuriomis susiduriame: šėtonas, gyvatė sugundžiusi Ievą, veikia dieną ir naktį, kad priverstų žmones galvoti, jog jiems reikalinga tik duona, kad jie gali gyventi be Dievo ir Jo žodžio. Tai sekuliarizmas - siekimas gyventi be Dievo, arogantiškas pasitikėjimas tik savimi ir gyvenimo smulkmenomis (Įst 8, 11-20).

Šiandien didžioji dalis žmonių užmiršę Dievą. Jie nusisuko nuo Dievo žodžio ir laikosi pasaulietinės pasaulėžiūros, siekdami pasitenkinti smulkmenomis ir paviršutinišku gyvenimu. Deja, toks požiūris paplitęs ne vien tarp netikinčiųjų, bet skverbiasi ir tarp krikščionių. Būtent dėl to izraelitai neatliko savo, kaip kunigų, tarnystės tautai, taip ir krikščionių bendruomenei ne itin sekasi pasiekti prarastą ir žūstančią visuomenę. Kiekvienas sau pamąstykime:

  • Ar mes labiau alkstame materialių vertybių, ar dvasinio maisto?
  • Kodėl mes atrandame laiko valgyti fizinį maistą, o dvasiniam maistui laiko trūksta?
  • Kodėl mes turime laiko sužinoti kasdienes žinias, bet Biblijai jo neskiriame?
  • Kodėl randame laiko mėgstamoms televizijos laidoms, tačiau neturime laiko Biblijos pamokoms?
  • Koks mūsų apetitas? Kai suskamba varpelis, kviečiantis pietų, ir ateina laikas susirinkti draugėn pasimaitinti Žodžio pienu, ar mes nekantraujame sėsti prie Biblijos studijų stalo? O gal malšiname savo Žodžio troškulį netinkamu, atsisky-rusios nuo Dievo visuomenės maistu?

Paruošta pagal str., spausdintą http://www.bible.org/,

vertė Eglė Junevičiūtė ir Raimonda Jašinauskienė