Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu būsite apipjaustyti, Kristus nebebus jums niekuo naudingas.
Pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris tampa apipjaustytas: jis yra įpareigotas vykdyti visą įstatymą. Jūs, ieškantys išteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę. O mes per Dvasią karštai laukiame ir viliamės tikėjimo teisumo. Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas, veikiantis meile (Gal 5, 1-6).Noriu paklausti: „Koks ryšys yra tarp Dievo meilės mums ir mūsų meilės kitiems?" Nepaprastai svarbu suvokti Kristaus meilės mums gelmes. Už tai sumokėta labai brangiai - Dievo Sūnaus kančiomis ir mirtimi.
Jo meilė tokia stipri, kad ji nugali visas mūsų bedieviškumo ir nepilnavertiškumo kliūtis. Jo meilės dovanos tokios didelės, kaip ir visa, ką Dievas valdo Visatoje. Niekas neatskirs mūsų nuo Jo. Ir Jis nesulaikys nuo mūsų nieko, kas yra gera. Mes esame Jo įpėdiniai. Jis myli mus laisva valia. Niekas neatėmė iš Jo gyvybės, Jis pats paaukojo savo gyvenimą. Jis myli savo žmones - tuos, kurie brangins šią meilę, ir nėra didesnės meilės nei ši. Jei priimate tai ir branginate kaip didžiausią lobį, atrasite, jog Kristus myli jus labiau nei galite suvokti. Siekime vis daugiau tai suprasti.
Apaštalas Paulius drąsina, melsdamas, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės (Ef 3, 17-19).
Paulius meldžiasi už mus ir mes meldžiame, kad vis labiau įsišaknytume į Kristaus meilę, vis geriau suvoktume jos gelmes. Nestovėkime nuošaliai paprasčiausiai stebėdami tai, bet leiskime savo šaknis, gerkime iš Jo tekančius gyvybės syvus, gardžiuokimės tuo. Nebijokime pasitikėti ir į tai atsiremti.
Dvi jungtys
Kas jungia Kristaus meilę mums ir mūsų meilę kitiems? Kas paverčia Kristaus meilę mums mūsų meile kitiems?
Laiške Galatams aptinkame net du atsakymus. Vienas atsakymas - Šventoji Dvasia, kitas - tai tikėjimas. Čia randame ir tekstą, sujungiantį šiuos du atsakymus į vieną, pilną praktiškos išminties ir pamokymų, kaip gyventi tokį, meilės kupiną gyvenimą.
Šventoji Dvasia
Pradžioje pažiūrėkime į kelias laiško Galatams eilutes: Jūs, broliai, esate pašaukti laisvei! Tiktai tenebūna ši laisvė proga kūnui, bet meile tarnaukite vieni kitiems. Juk visas įstatymas išsipildo viename žodyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį". Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, saugokitės, kad nebūtumėte vienas kito praryti! Sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nevykdysite kūno geismų (Gal 5, 13-16).
Tik gyvenant Dvasia įmanoma nesikandžioti, nenaikinti vienas kito, bet tarnauti vienas kitam su meile. Raktas į tokį gyvenimą - Dvasia.
Prisiminkime ir 22 šio skyriaus eilutę: Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo (Gal 5, 22-23). Pirmasis čia įvardytas Dvasios vaisius yra meilė. Štai kodėl viena svarbiausių jungčių, jungianti Kristaus meilę mums ir mūsų meilę kitiems, yra Šventoji Dvasia. Meilė kitiems yra Dvasios vaisius, kurį Ji augina mūsų gyvenime. Tai Jos paslaptingas darbas. Aš pats negaliu to pasiekti. Ir kai meilė mūsų širdyse auga, neprisiimkime šlovės sau, tekyla visa šlovė Dievui.
Krikščioniškas, meilės kupinas gyvenimas yra antgamtinis, neįprastas gyvenimas. Tam nepakanka tik žmogiškų pastangų. Tam reikia resursų, kurių mes neturime. Nepaprastai svarbus dalykas nusižeminti ir tai priimti. Be Dievo Dvasios pagalbos mes negalime mylėti. Tačiau ši žinia ir paguodžia, nes tai reiškia, jog jei jūs sėdite ir liūdite, mąstydamas: „Iš prigimties aš nesu mylintis asmuo", iš tiesų jūs nesate beviltiškoje padėtyje. Joks žmogus iš prigimties nėra meilus ir mylintis. Jei mes patys galėtume tai pasiekti, meilė nebūtų Šventosios Dvasios vaisius; tai būtų mūsų asmenybės ar auklėjimo vaisius, arba tai būtų užkoduota mūsų genuose. Tačiau taip mąstydamas, jūs galbūt esate geresnėje padėty nei tas, kuris laiko meilę natūraliu dalyku. Tokiems žmonėms gali būti sunkiau mokytis iš tiesų mylėti, nes jie gali ieškoti meilės šaltinio neteisingose vietose.
Taigi, Šventoji Dvasia yra jungtis tarp Kristaus meilės mums ir mūsų meilės vienas kitam. Ji triūsia, darbuojasi mumyse antgamtiniu būdu ir taip augina meilės vaisių.
Tikėjimas
Kristaus meilę mums ir mūsų meilę kitiems jungia ir tikėjimas. Prisiminkime dar vieną laiško Galatams eilutę: Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas, veikiantis meile (Gal 5, 6).
Čia Paulius kovoja prieš melagingą mokymą, tvirtinantį, kad apipjaustymas padės žmogui pelnyti išgelbėjimą. 2 eilutėje jis sakė: Jeigu būsite apipjaustyti, Kristus nebebus jums niekuo naudingas (Gal 5, 2). Kitais žodžiais tariant, jei tu žiūri į savo nuopelnus ar į tai, ką pats gali padaryti, ir tuo remiesi, tada neįkainojamas Kristaus darbas, mirštant už tavo nuodėmes ir taip išperkant tavo išgelbėjimą, netenka prasmės. Pasitikėdami savo darbais, remdamiesi į juos, mes paniekiname, atmetame Kristaus darbą.
Tačiau jei mes negalime darbais pelnyti išgelbėjimo, kurį siūlo Kristus, kaip galime tai gauti? Atsakymą randame 6 eilutėje: Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tikėjimas, veikiantis meile.
Kaip Jo iškovotas išgelbėjimas gali tapti mūsų išgelbėjimu? Kas mus jungia su Jėzumi? Tikėjimas, pasitikėjimas Jo atleidimu ir Jo pažadais. Branginkime bendravimą su Juo. Ši laiško Galatams eilutė yra nuostabi, nes nurodo, kad tikėjimas, kuris jungia mus su Jėzumi ir kurio dėka priimame Jo išteisinimą, yra meile veikiantis tikėjimas. Kitais žodžiais tariant, tai yra tikėjimo rūšis, patvirtinama meile. Meilė negali pelnyti mums išgelbėjimo, tačiau meilė įrodo tikėjimo, kurio dėka mes priimame išgelbėjimą, tikrumą.
Prisiminkime mūsų iškeltą klausimą: Koks ryšys tarp Kristaus meilės mums ir mūsų meilės kitiems? Štai vienas iš Pauliaus atsakymų: tai - tikėjimas, veikiantis meile. Tikėjimas yra tam tikra jungtis tarp Kristaus meilės mums ir mūsų meilės kitiems.
Kaip Šventoji Dvasia ir tikėjimas augina meilę mumyse?
Kas sieja Šventąją Dvasią ir tikėjimą? Jei Šventoji Dvasia pasitarnauja kaip jungtis tarp Kristaus meilės mums ir mūsų meilės kitiems, kaip Ji susijusi su tikėjimu? Jei meilė yra ir Dvasios, ir tikėjimo vaisius, koks ryšys sieja Dvasią ir tikėjimą, kad jie drauge įžiebia mūsų širdyse meilę kitiems? Pauliaus atsakymą rasime laiške Galatams (Gal 3, 1-5). Paulius nuliūdo išgirdęs, kad galatų bažnyčios nusisuko ne tik nuo išteisinimo tikėjimu (Apd 26, 18), bet ir nuo pašventinimo per tikėjimą (2 Tes 2, 13). Kitais žodžiais tariant, jie nukrypo prie neteisingo mokymo: jie tikėjo, kad gyventi krikščioniškai jie pradeda tikėjimu ir Šventosios Dvasios jėga, bet toliau gyvena ir baigia gyvenimą jau ne tikėjimu, bet kažkaip kitaip - savo pastangomis ir darbais.
O neprotingi galatai! Kas jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus tarsi pas jus nukryžiuotas, apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai? Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar klausydami tikėjimo? Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu? Ar tiek daug iškentėjote veltui? Jei iš tiesų būtų veltui! Ar Tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo? (Gal 3, 1-5). Ar girdite šiuose žodžiuose Pauliaus sielvartą? Tikimasi, kad krikščionys kiekvieną dieną gyvens taip, kaip ir pradėjo gyventi su Dievu. Krikščioniškas gyvenimas nėra gyvenimas vis svyruojant tarp Dvasios ir kūno, nuo tikėjimo prie darbų. Krikščioniškas gyvenimas prasideda nuo tikėjimo ir Šventosios Dvasios pagalbos, taip jis turėtų būti gyvenamas ir toliau. Tikėjimas yra tarsi pirmoji klasė, pradinė krikščionio gyvenimo mokykla, o Šventoji Dvasia yra Mokytoja. Visuomet turime vadovautis tik tikėjimu ir Šventąja Dvasia.
Taigi, čia tikėjimas ir Dvasia veikia kartu. Prisiminkime mūsų klausimą: jei meilė yra ir Dvasios, ir tikėjimo vaisius (Gal 5, 22. 6), kaip jie susiję tarpusavyje? Ką tai reiškia mums, jei norime labiau mylėti žmones?
Šventoji Dvasia yra gyvybės syvai, o tikėjimas - šaknys
Dar kartelį perskaitykime Pauliaus žodžius: Noriu jus paklausti tiktai vieno dalyko: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar klausydami tikėjimo? (Gal 3, 2). Čia Paulius sako, kad krikščioniško gyvenimo pradžioje galatai Šventąją Dvasią priėmė tikėjimu, o ne Įstatymo darbais. Tačiau Dvasia veikia tikėjimo kanalais,- štai kaip mes pradedame gyventi krikščioniškai. Jei Šventoji Dvasia yra gyvybės syvai, tai tikėjimas yra šaknys. 5 eilutėje Paulius rašo, kaip turėtume gyventi toliau: Ar Tas, kuris jums teikia Dvasią ir pas jus daro stebuklus, tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo? (Gal 3, 5). Veiksmažodžiai teikia ir daro čia vartojami esamuoju laiku, o graikų kalboje tai reiškia, kad veiksmas vyksta, tęsiasi toliau. Taigi Dievas teikia mums Dvasią ir daro stebuklus tarp mūsų. Kaip? - klausia Paulius. Štai eilutės pabaiga: Ar (Dievas) tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo? (Gal 3, 5). Atsakymas aiškus: dėl tikėjimo klausymo.
Taigi tiek 2, tiek 5 eilutėje pabrėžiamas atsakymas į mūsų klausimą: pirmą kartą Šventąją Dvasią gauname ir toliau Ji mūsų gyvenime veikia ne dėl darbų, bet tikėjimu. Dvasia ir tikėjimas yra susiję: tikėjimas yra tarsi kanalas ar „vamzdis", kuriuo teka Šventoji Dvasia. Meilė yra Dvasios ir tikėjimo vaisius, nes tikėjimas yra gaunamas ir priklauso nuo Dvasios. Dievas teikia Dvasią, ir tai daro per tikėjimą.
Meilė yra Dvasios vaisius, kurį priimame tikėjimu. Kristaus meilė yra tarsi gili, maistingų medžiagų turtinga dirva, kurioje mes esame pasodinti. Šventoji Dvasia yra tie gyvybiškai svarbūs syvai, kurie atneša meilę į mūsų gyvenimą, o tikėjimas yra tarsi šaknys.
Kaip galime labiau mylėti žmones?
Jei paklaustumėte savęs, ką aš pats galėčiau padaryti, kad pradėčiau labiau mylėti žmones, turbūt pats sau ir atsakytumėte: Ieškok Šventosios Dvasios pagalbos. Tada iškyla kitas klausimas: ką man daryti, kad Šventosios Dvasios vaisiai augtų mano širdyje? Atsakymas yra laiško Galatams 3 skyriaus 5 eilutėje: tikėk ir pasitikėk Dievu, pasikliauk Juo. (Prisiminkime Steponą ir Barnabą - vyrus, pilnus tikėjimo ir Šventosios Dvasios (Apd 6, 5; 11, 24).)
Kaip to pasiekti? Ką tai reiškia praktikoje? Ką aš turiu šią popietę ar diena iš dienos daryti, kad labiau mylėčiau žmones?
Dar kartelį prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius (Gal 3, 2. 5). Čia jis ne tik sako, kad mes tikėjimu priėmėme Dvasią, kad Ji atsiųsta ir veikia tik dėl tikėjimo. Čia Paulius sako, kad mes priimame Dvasią klausydami tikėjimo (kai klausome tikėdami - angl. vert.). Ir vienoje, ir kitoje eilutėje sakoma, kad Dvasia ateina ir veikia, darbuojasi mumyse dėl tikėjimo klausymo. Tai nukreipia mūsų dėmesį į tai, jog svarbu kovoti tikėjimo kovas, kovoti už meilę. Tai reiškia ir klausyti to, kuo galima tikėti ir pasitikėti, kuo mes tikime.
Tad jei klausi, ką man daryti, kad mano meilė kitiems augtų, pirmiausiai patarčiau: leisk Šventajai Dvasiai pripildyti tavo gyvenimą savo jėgos ir vaisių. Meilė yra Šventosios Dvasios vaisius. Tai nėra mūsų sunkaus triūso dėl Dievo rezultatas. Tai - vaisius.
Ką daryti, kad šis vaisius augtų mūsų širdyse ir gyvenime? Kas mūsų gyvenime padeda priimti Šventosios Dvasios jėgą ir padeda vaisiams augti? Atsakymas - tikėjimas. Per tikėjimą Dievas teikia mums savo Dvasią ir daro tarp mūsų stebuklus (meilė - didžiausia iš visų stebuklų). Bet kuo turėčiau tikėti? Paulius sako, kad svarbu klausyti su tikėjimu. Tai reiškia, jog yra žinia, kurią tau reikia išgirsti ir ja patikėti. Yra žodis, kurį tau reikia su tikėjimu priimti. Taigi, jei nori priimti Šventąją Dvasią, jei nori, kad tavo gyvenime veiktų meilę nešanti jėga, įsiklausyk į Žodį ir patikėk juo, sudėk viltis į jį ir remkis juo.
Apie kokį Žodį čia kalbama? Be jokios abejonės, apie Dievo žodį, Bibliją, ypač apie Dievo pažadus. Ir čia galime kalbėti dar konkrečiau, nes 1 eilutėje skaitome: O neprotingi galatai! Kas jus, kuriems akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus tarsi pas jus nukryžiuotas, apkerėjo, kad nepaklustumėte tiesai (Gal 3, 1)?
Štai kokios žinios jie turėjo klausyti su tikėjimu - pamokslaudamas Paulius piešė jiems nukryžiuotą Kristų. Jis negalėjo patikėti, kad galatai, siekdami pažangos krikščioniškame gyvenime, nusisuko nuo jo paskelbtos žinios ir ėmė vadovautis savo kūnu.
Jei nori mylėti žmones...
Ar jūs, lankantys bažnyčią, norite labiau mylėti žmones? Ar norite matyti daugiau meilės apraiškų savo ir kitų gyvenime? Ar norite būti atviresni ir mielesni į bažnyčią iš šalies užklydusiems žmonėms? Ar norite būti labiau gailestingi ir geriau pasirūpinti sužeistaisiais? Ar norite mylėti savo priešus ir laiminti jus keikiančius? Ar norite būti mažiau susikoncentravę į save ir dažniau aukotis dėl kitų?
Jei taip, dieną ir naktį siekite būti kupini Dievo Dvasios, kurios dėka auga visi Dvasios vaisiai, tarp jų ir meilė. Taip pat dieną naktį siekite būti kupini tikėjimo, pasitikėkite Kristumi, kuris myli jus ir žada atleisti jums jūsų kaltes, apvalyti jus ir nuvesti jus visus į šlovę. Dieną ir naktį siekite būti pilni Dievo žodžio, nes tikėjimas - iš klausymo, o klausymas iš Dievo žodžio (Rom 10, 17). Te niekada nedingsta jums iš akių nukryžiuoto Kristaus paveikslas - tai Dievo meilės jums išraiška.
Štai ir atsakymas į mūsų klausimą, kas sieja Dievo meilę mums ir mūsų meilę kitiems: Šventoji Dvasia, kurios dėka auga Dvasios vaisiai, veikianti mūsų gyvenime per tikėjimą, kuris gimsta ir stiprėja Dievo žodžio dėka. Ir to Žodžio centre - už mūsų nuodėmes nukryžiuoto Kristaus paveikslas. Ši meilė talpina visus Dievo pažadus.
Įsižiūrėkime, įsigilinkime į tai, kokia yra biblinė meilė, ir niekada nepaleiskime iš akių šios tiesos. Leiskime savo šaknis joje. Mūsų tikslas ir siekis yra meilė - Šventosios Dvasios vaisius. O Dvasią mes priimame tikėjimu, kuris sustiprinamas Dievo žodžiu, apreiškiančiu mums Kristaus meilės gelmes.
Senojo Testamento patvirtinimas
Senasis Testamentas šią mintį patvirtina. Štai 1 psalmėje sakoma: Palaimintas žmogus, kuris <...> mėgsta Viešpaties įstatymą ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį. Jis bus kaip medis, prie upelio pasodintas, kuris, metui atėjus, duoda derlių ir jo lapai nevysta; ką jis bedarytų, jam sekasi (Ps 1, 2-3).
Pranašas Jeremijas taip pat rašo: Palaimintas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis yra Viešpats! Jis bus kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis šaknis prie upelio. Jis nebijos ateinančios kaitros, jo lapai visada žaliuos. Jis nesirūpins sausros metu, bet nuolat neš vaisių (Jer 17, 7-8).
Jei nuolatos gilinsimės, medituosime ir mėgausimės Dievo žodžiu, mes vis labiau pasitikėsime Dievu - tikėsime, kad Dievas yra už mus, kad Jis mus myli ir bus mums viskuo, ko mums reikia. Ir taip jūs įgysite galių nešti vaisių - mylėti - net ir sausros metu.
Būkime Žodžio žmonės, būkime tikėjimo žmonės, mylėkime Šventosios Dvasios jėga.
Iš http://www.desiringgod.org/
Vertė Jolita Strašunskienė ir Žaneta Lazauskaitė
Nuotrauka Viktoro Lazarevo