Kai pyktis gyvena sieloje, sunaikina vienos dienos gyvenimą. Neleisk jam pasilikti ir kitą dieną, kad nesunaikintų viso tavo gyvenimo!
Kiekvienai dienai užtenka savų vargų (Mt 6, 34), - kaip mūsų Išganytojas pasakė. Užtenka, kad pyktis sunaikina vienos vienintelės dienos gyvenimą. Tegu pyktis nepraleidžia nakties tavo sieloje. Dar prieš saulės nusileidimą tegu jis atsitolina. Blogas svetys apsistojo pas tave: išvyk, išvaryk jį, neduok jam vietos apsistoti. Su besibaigiančia diena tegu ir pyktis pasibaigia. Neleisk jam pasilikti tavo sieloje. Kaip saulė negaišta nusileisdama, taip ir pyktis neturi gaišti pasitraukdamas. Tegu nemiega pyktis tavo sieloje. Jei jis ten pernakvos, sunkiai bus pašalinamas. Taigi tegu jis nepraleidžia nakties pas tave, tegu nerūgsta, nepasilieka, neranda poilsio. Įsigalėjęs pyktis sielą sugadina, sumaišo, užkrečia, sutepa, ir ji daugiau į bloga palinksta. Blogas raugas perima visą tešlą. Taip ir sieloje apsigyvenęs pyktis palieka joje savo blogą skonį.
Nuodingos yra gyvatės ir angys, bet pyktis daug blogesnis už jas. Jis, atsitolindamas nuo Dievo, sunaikina ir užmuša sielą. Pamatęs savo namuose gyvatę, ją medžioji ir stengies užmušti. O pyktis, kuris tave naikina, gyvena tavo sieloje, ir tu jo nepašalini. Pamatęs gyvatę, nusigąsti, nes ji gali įgelti, o pyktis, turįs savyje mirtingus nuodus, gali ramiai tavo jausmuose gyventi. Gyvatei šliaužus į tavo užantį, tu sudrebi visais sąnariais. Nuo pykčio visa tavo širdis tapo pragaru, pilnu angių. Kur gyvatė savo kvapu papučia, kūnas suserga ir sunyksta, o kur pyktis gyvena, ten atsiranda pražūtingi nuodai. Bijai, kad gyvatė ar skorpionas neįgeltų, bet pykčio kandimo nebijai ir neapykantos įgėlimo nepaisai. Kas norėtų, kad gyvatė pas jį atšliaužtų ir pasiliktų? Kas šaukia gyvatę, kad ji prie krūtinės atšliaužtų ir ten apsigyventų? Šitų šliužų nepakęsdamas, nori dar blogesnį turėti: pyktis blogesnis už angį ir neapykanta už gyvatę. Dėl vieno velnio pašnibždėto žodžio tu plačiai atidarai pykčiui duris, kad jis į tavo sielą įeitų ir ten gyventų. Kada žmogus - tavo brolis dėl menkniekio su tavimi ginčijasi, pasišauki neapykantą, kad ji į tavo širdį ateitų ir joje apsigyventų. Kada pyktis tavyje kaip šuo apsiputojęs loja, mesk į jį susitaikymo akmenį ir taip užgink jam loti. Nuramink jį linksmumu, juoku, bet ne apmaudu. Ir taip bus pykčiui sukliudyta dvi sielas drauge sunaikinti.
Efremas Sirietis,
Apie „Viskas yra tuštybė ir sielos vargas" 6-8
Keršto blogis
Jeigu kerštingas žmogus ir daug turtų labdarai skiria, daug budi bei pasninkauja ir besimarindamas sublogsta, nieko tai jam nepadeda, jei neapykantos savo artimui neatsisako, ir tą nuodėmę savo širdyje paslėpęs laiko...
Savo artimui toks pina intrigas: jam visokių nelaimių, net mirties geidžia. Pamatęs jį ateinantį, pasuka į šalį, kad nesutiktų. Pamatęs bažnyčioje, vengia į ją užeiti. Sutikęs atviroj gatvėj, žiūri į kitą pusę, kad nematytų jo veido. Eina palenkęs galvą, lyg su žeme šnekėtų, o galvoja apie savo priešo blogybes. Išgirdęs apie jį blogai šnekant, pakelia galvą, su pasitenkinimu įsijungia į kalbą ir dar padidina šmeižtus. Jei išgirsta giriant jo priešą, tai nuliūsta, jo veidas apsiniaukia, jis graužiasi ir pyksta, nes tai yra draugas jo priešų ir priešas jo draugų. Jis nekenčia priešo vaikų, juos šmeižia. Jis nekenčia ne tik protingų būtybių, bet dargi jų gyvulių. Jis neapykantos pilnu žvilgsniu pagauna priešo laukus, linkėdamas jam nelaimių ir sausros. Ir dar daugiau neapykantos ir keršto jis slaptai jaučia savo širdyje, bet to neparodo.
Niekas tenelaiko baisios keršto nuodėmės mažu dalyku ir niekad tenevykdo savo keršto, bet perleidžia jį dieviškam Teisėjui, nes: Mano kerštas, ir Aš atsilyginsiu (Hbr 10, 30). Niekados neturi atsilyginti blogu už bloga: alkstančiam priešui duok duonos, o trokštantį pagirdyk. „Už blogį aš teisiu", - sako Viešpats. Kadangi Viešpaties valioje yra bausmė ir atlyginimas tiek skriaudėjui, tiek nuskriaustajam, niekas neprivalo savavališkai bausti tą, kuris jam padarė skriaudą, ir keršyti jam, nes toks neteisingumas gerokai pralenktų pagonių bedievystę.
Armenas Jonas Mandakuni,
Apie nekentėjus ir kerštautojus 1, 3-13
Meilės pavidalas
Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8). Kokį pavidalą turi meilė, kokią formą, kokią figūrą? Kokias kojas, kokias rankas? Niekas negali to pasakyti. Bet ji turi kojas - jos neša tave į bažnyčią. Ji turi rankas: jos pasigailėdamos išsitiesia į vargšus. Ji turi akis: jos pažįsta kenčiančius. Ji turi ausis, apie kurias Viešpats sako: Kas turi ausis klausyti - teklauso (Lk 8, 8)...
Augustinas,
Omilijos į pirmą Jono laišką 8, 14
Iš kn. „Didžiųjų Bendrijos Tėvų mintys"
Nuotrauka Marijaus B.