Vienintelė blogybė - nieko neišeina. Šis būdas labai veiksmingas sprendžiant techninius ir operacinius sunkumus, bet beveik visai nepadeda spręsti asmeninių ir rasinių nesutarimų, nebent paviršutiniškai.
Visų pirma reikia pasakyti, kad pašlijusių santykių problemos tokios sudėtingos ir painios, kad jas įveikti ir prisikasti prie objektyvios tiesos beveik neįmanoma.
Atsimenu vyro ir žmonos konfliktą dėl kažko, ką jis buvo parašęs jai prieš septynerius metus. Ji sakė, kad jis parašė taip ir taip, jis prieštaravo, sakydamas, kad laiške buvo parašyta kas kita. Ginčas tęsėsi be galo.
Abu prisiekinėjo puikiai prisimeną, kas ten buvo parašyta, nors, kiek žinau, laiškas buvo sudegintas prieš penkerius metus. Vienas Dievas iš tiesų žinojo, kas ten buvo parašyta. Galbūt atrodo, kad šį ginčą per daug sureikšminau, bet toks atvejis gana tipiškas. Atmintis gali rinktis, ką prisiminti, o ko ne.
Jei toliau tokiu būdu spręsime problemas, tai ir taip pašliję nuo stresų santykiai dar labiau komplikuosis ir vargu ar pakels juos užgriuvusią naštą. Konsultuodamas sutuoktinių poras, kartais atkakliai gilindavausi į vieną problemą tol, kol išsiaiškindavome objektyvią tiesą, bet po to sutuoktiniai tik dar labiau įsižeisdavo ir supykdavo vienas ant kito.
Teisioji pusė dabar teisėtai galėdavo reikšti savo kartėlį ir dar labiau piktindavosi patirta neteisybe. Kaltoji pusė niršdavo dėl apnuoginto apgaulingo teisumo ir dar labiau trokšdavo atkeršyti negu anksčiau. Viena problema daugmaž išsispręsdavo, tačiau kitos - toli gražu.
Žiūrėdamas į tai, kaip Dievas sutaiko, suprantu, kad visų pirma Jis nesprendžia problemų. Jis nesako: „Tavo gyvenime yra didžiulė problema. Pirma susidorok su ja, o paskui galėsime ir susitaikyti". Nieko panašaus.
Ateidamas pas Dievą dar nežinau, kokių problemų iš tikrųjų turiu. Galbūt man aiškios viena ar dvi mano nuodėmės, bet jos tik parodo, kad esu atitolęs nuo Dievo ir man reikia su Juo susitaikyti. Kokių problemų iš tikrųjų turiu, paaiškėja daug vėliau.
Taikomi asmenys, ne problemos
Kaipgi tuomet Dievas mus taiko? Mums gyvybiškai svarbu suprasti Dievo sutaikymo būdą, nes su(si)taikymo srityje Jo tikrai nepralenksime.
Visų pirma pabrėžiu, kad Dievas žiūri į mane kaip į asmenį. Taip Jis daro nuo pat pradžios. Ieškodamas Edeno sode Adomo, Dievas šaukė ne „Ką tu padarei?! ", bet „Kur tu esi? "
Ir tai buvo tik pradžia, o ne pabaiga nutolusio ir susvetimėjusio žmogaus ieškojimų. Nuo Tėvo krūtinės mūsų ieškoti atėjo Jėzus: Juk Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti to, kas buvo pražuvę (Luko 19, 10).
Dabar man aišku, kad neįmanoma sutaikyti problemų, galima sutaikyti tik žmones. Problemas sprendžiame, o žmones - sutaikome.
Vienas kitą prarandame pačių susikurtų problemų liūne. Užuot bendravę vienas su kitu kaip asmuo su asmeniu, pradedame elgtis taip, kaip jis su mumis. Nutolę nebesuprantame vienas kito, nebegalime pasitikėti, nebesirūpiname. Mus skiria ginčai, nesusipratimai ir daugybė savanaudiškų nuodėmingų nuostatų.
Visa tai prasideda vos juntamai, todėl daugelis porų skirdamosi stebisi: „Iš pradžių mes taip gražiai sutarėme. Mes iš tikrųjų mylėjome vienas kitą. Kaipgi mes taip susipainiojome?" Norėdami susitaikyti Dievo būdu, pirmiausia turime pažinti vienas kitą kaip asmenis iš naujo, o galbūt ir pirmą kartą.
Tačiau susikaupusių problemų labirinte galime rasti ne vienas kitą, o problemas. Todėl turime visus nesutarimus ir skirtumus valingai atidėti į šalį ir neprisiminti jų tol, kol nerasime vienas kito. Būtent tokiu būdu mes ir atėjome pas Dievą.
Tuščiomis rankomis
Prisiglaudžiu prie tavo Kryžiaus,
Nuogas ateinu pas tave - aprenk,
Bejėgis esu - pasigailėk...
Išgelbėjimas yra asmeninio susitaikymo modelis. Turime atidėti į šalį savo planus, problemas, teises, gynybą, padėtį, suvokimą, savo interpretacijas ir prielaidas. Laikinai turime atidėti netgi savo skleidžiamus principus ir ginamą tiesą. Visų pirma turime susitaikyti.
Galite paklausti: „O kaipgi problemos? Negalime tiesiog užmerkti akis ir viltis, kad jos išnyks. Kaip kitaip galime susitaikyti, jei ne rasdami tiesą, t. y. teisingumo pagrindu?"
Kadangi Dievas bendrauja su mumis, Jis tikrai labai suinteresuotas problemų sprendimu. Jis nuolat man kartoja: „Tu turi štai tokią problemą, o aš negaliu daugiau su ja taikstytis" arba „Tai trukdo mūsų santykiams, pripažink tai dabar".
Įsidėmėkite: Dievas atkakliai, kantriai ir iki galo sprendžia problemas, tačiau tuo užsiima tik tada, kai susitaikome, o ne prieš tai. Problemų sprendimas yra vienas iš susitaikymo rezultatų, bet ne susitaikymo priemonė.
Dar daugiau - Dievas tvarko mūsų problemas tik tada, kai jaučiamės saugūs dėl Jo pastovios meilės ir suprantame, kad mūsų santykiai su Juo visai nepriklauso nuo to, kaip mums pasiseks išspręsti problemas. Galiu pasiryžti labai rimtam savo gyvenimo žingsniui, nes žinau, kad Dievo požiūris į mane ir mano santykiai su Juo nepriklausys nuo to, ar man gerai seksis. Jie priklauso nuo Jo malonės, o ji yra besąlyginė.
Lygiai taip, kaip išgelbėjimas yra susitaikymo šaltinis ir modelis, šventėjimas yra tarpusavio problemų sprendimo modelis.
Tik malonė
Antra, suvokiau, kad Dievas sutaiko tik malonės pagrindu. Prieš daugelį metų du žmonės mano bažnyčioje baisiai susipyko. Galų gale norėdami išspręsti savo nesutarimą jie nusprendė pasinaudoti Jėzaus mokymu iš Evangelijos pagal Matą (18, 16-17). Jie elgėsi pagal raidę: eik pas kitą vienas, jei jis neklausys, pasiimk du ar tris liudininkus; jei jis dar neklausys, paskelbk apie tai bažnyčiai. Rezultatai buvo apgailėtini. Man atrodė, kad būtų buvę geriau viską palikti taip, kaip buvo iš pradžių. Atsimenu, prabėgus dviems savaitėms po šių įvykių važiavau į kažkokį susirinkimą, išgyvenau dėl to ir mintyse klausiau: „Viešpatie, jie ištikimai sekė tavo mokymu, bet tai nepadėjo. Kas vis dėlto buvo ne taip?" Tai buvo vienas iš tų kartų, kai žinau, kad man tikrai prakalbo Dievas. Jis pasakė labai aiškiai: „Tu nesupranti, kad tai veikia tik malonės pagrindu".
Žinoma, jei sakau: „Aš žengiau žingsnį iš savo pusės, dabar tu turi žengti iš savo," - tai ne malonė, bet įstatymas. Jei sakau: „Aš padariau savo dalį, o kada tu padarysi savo?" - tai irgi ne malonė, o „darbai".
Paprastai kalbant, malonė - tai gero vienas kitam darymas, nieko iš kito nesitikint. Jei sakau: „Atėjau su tavimi susitaikyti, nekeldamas jokių sąlygų", - tai yra malonė. Jei tu man sakai: „Atėjau su tavimi susitaikyti ir daugiau nieko iš tavęs nenoriu", - tai yra malonė. Tokiu pagrindu Dievo su(si)taikymo planas veikia puikiai.
Štai kodėl pagrindiniai bet kokio visuomenės susitaikymo dalyviai abiejose ginčo pusėse turi būti krikščionys. Tik jie supranta malonę, nes jie ją pažįsta, todėl gali ją paaiškinti ir perduoti kenčiančiam pasauliui. Todėl krikščionių ir bažnyčių susiskaldymas ir kovos yra baisi tragedija, nes būtent mes turėtume būti su(si)taikymo tarnautojai.
Susitaikymas ir tarpusavio santykiai
Galų gale Dievas sutaiko pats leisdamasis į santykius su mumis. Susitaikymo kulminacija - artimas bendravimas. Negali būti, kad išsiaiškinami skirtumai, susitaikoma, bet žmonės bendrauja per atstumą. Taigi susitaikymas yra ir krizė, ir procesas. Kritinis taškas - susitaikymo pradžia, o jo išraiška - tolimesnė santykių raida.
Biblijoje yra du žodžiai, svarbūs šio dalyko suvokimui: „sandora" ir „draugystė". Žmonės, sudarę sandorą, susisaisto atsidavimo ir ištikimybės saitais amžiams. Sandora, sudaryta kuriam laikui - ne sandora, o sutartis. Sutartis - tai tam tikrų sąlygų apibrėžti santykiai. Jei pasikeičia sąlygos, pasikeičia ir santykiai. Sandoros atveju taip pat yra įsipareigojimų ir sąlygų, bet jos kyla iš santykių, o ne atvirkščiai. Mūsų susitaikymas su Dievu pagrįstas naująja sandora. Senajame Testamente Jokūbo ir Labano susitaikymas irgi buvo patvirtintas sandora.
Draugystė panaši į sandorą. Pavadindamas mus savo mokiniais Jėzus įvedė moralinę draugystės nuostatą: draugų negali išskirti niekas, net mirtis. Jis pasakė: Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda (Jn 15, 13; Rom 8, 38-39).
Jėzus už mus, savo priešus, paaukojo gyvybę ir padarė savo draugais. Jis siunčia Šventąją Dvasią į mūsų širdis, kad niekas nei danguje, nei žemėje ir joks kūrinys niekada mūsų neatskirtų nuo Jo, kaip Draugo. Susitaikymas veda mus į sandorą ir draugystę, pagrįstą bibliniais principais, kad niekas - joks skirtumas, joks ginčas, jokia krizė, joks klausimas - neturėtų galios mūsų atskirti.
Susitaikymo žingsniai
Kaip mums iš naujo vienas kitą pažinti ir leisti Dievui pabaigti mūsų susitaikymą? Kryžius mums suteikia tokią viltį, bet kaip padaryti, kad tai įvyktų?
Pirma, reikia suvokti, kad iniciatyvos turime imtis mes patys. Visada kažkam tenka žengti pirmąjį žingsnį, ir tie pirmi turime būti mes. Negalima sakyti, kad tai priklauso nuo jo, jos ar jų, atseit „Aš to nepradėjau, tai dėl jo (jos) santykiai iširo". Jėzus aiškiai pasakė, nuo ko turi prasidėti susitaikymas: Todėl, jei neši savo dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo dovaną ten prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su savo broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną (Mt 5, 23). Susitaikyti - štai ką reikia pirmiausia ir skubiausiai padaryti.
Beje, čia nepasakyta, kad turiu žengti pirmas tada, kai pats turiu kažką prieš savo brolį, bet tada, kai jis turi kažką prieš mane. Jonas sako: Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje (1 Jono 2, 9). Jei mano brolis manęs nekenčia, jis yra tamsoje ir negali manęs surasti, tačiau jei aš nejaučiu jam neapykantos, vadinasi, esu šviesoje ir galiu jį surasti.
Kita vertus, Evangelijos pagal Matą 18 skyriaus 15-17 eilutėse Jėzus sako, kad jei mano brolis man nusideda, aš vis tiek esu tas, kuris turi imtis iniciatyvos, parodyti jam jo kaltę ir pabandyti jį laimėti. Jis gali būti surištas ir slegiamas kaltės, o aš, neturėdamas kovoti su kalte, galiu elgtis daug laisviau ir maloningiau negu jis ir galiu pasiekti susitaikymą.
Žinoma, gali tekti susidoroti su per laiką susikaupusiais neigiamais jausmais. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, pasipiktinimas ar kartėlis, gali būti vienpusiai. Nesvarbu, kaip jaučiasi kita pusė, turime susidoroti su jais patys, nes jie trukdo tolimesnei susitaikymo eigai. Kas nutinka iširus santykiams? Liekame sužeisti ir įskaudinti. Tokiomis sąlygomis kartėlis gali greit užteršti žaizdas. O toliau nuodydamiesi kartėliu neleisime Kristui toje situacijoje mums padėti. Jis negalės ateiti ir išgydyti mūsų žaizdų, nes taip darydamas tarsi pateisintų kartėlį. Atsikratę kartėlio iškart neišgysime (išgydyti gali tik Kristus), bet pašalinsime didelę kliūtį, trukdančią mums išgyti.
Kartėlio atsisakoma savo valia. Tai rodo net kalba. Sakome: „Jis laiko kažką užantyje prieš jį". Jei kažką „laiko", vadinasi, gali ir „paleisti".
Dar daugiau - laikydami užantyje kartėlį ir pasipiktinimą, išliekame nuo kito žmogaus priklausomi. Negaliu laisvai jaustis ar elgtis su tuo asmeniu, jei vos tik jį (ją) pamatęs ar prisiminęs pajuntu pyktį. Tas pasipiktinimas nusprendžia už mane. Nustojęs pykti, vėl galėsiu laisvai spręsti, kaip turėčiau elgtis ir kaip elgsiuosi su tuo žmogumi.
Yra dar viena priežastis, dėl kurios labai svarbu susitvarkyti su šiais dalykais. Tai padės mums atskirti asmenį nuo to, ką jis ar ji mums padarė. Tai nėra lengva. įžeidimų negalima atleisti vieno po kito tarsi pagal sąrašą. Šioje stadijoje tai neįmanoma. Tačiau galima asmenį pamatyti tokį, koks jis yra, suvokti savo jausmus jo atžvilgiu ir nuspręsti leisti jam būti laisvam nuo mūsų keršto, neapykantos ir pasipiktinimo.
Mačiau kažką judantį kalnuose ir pagalvojau, kad tai gyvulys.
Jis priėjo arčiau ir pamačiau, kad tai buvo žmogus.
Jis priėjo dar arčiau, ir aš pamačiau, kad tai buvo mano brolis.
Be to, dar reikia ir tikros atgailos. Iš pradžių turime suvokti nusidėję ir nuliūdinę Šventąją Dvasią savo veiksmais ir reakcija. Būtent Ji yra mūsų visų santykių Kristaus kūne vienybės ryšys. Blogai pasielgdamas su savo žmona ar vaikais, su broliu ar seserimi Kristuje, nuliūdinu Dvasią. Jei jų reakcija buvo pikta, Šventoji Dvasia vėlgi nuliūdo.
Panašiai ir elgėmės nusikalstamai, nors galbūt ne visą laiką. Galbūt sulaužėme pažadą, santuokos įžadus arba jų netesime. Jei taip, esame sandoros laužytojai, turime dėl to atgailauti ir prašyti Dievo atleidimo.
Paskui turime vienas kitą iš naujo pažinti kaip asmenis. Jei buvome sąžiningi ankstesniuose santykiuose, tai turėtų būti nuostabiai paprasta ir lengva. Kai širdys ieško viena kitos, jos ras viena kitą kaip susiburkavę balandžiai. Šis procesas niekur kitur taip gyvai ir puikiai neaprašytas, kaip Jėzaus istorijoje apie sūnų palaidūną: Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir meiliai pabučiavo (Lk 15, 20).
Tiems, kurie nori suvokti, kaip tai vyksta, pabandysime nusakyti viską žingsnis po žingsnio.
Visą pirma, turime valingai atidėti į šalį savo problemas, planus ir lūkesčius. Kitais žodžiais tariant, visi „bet" ir „jeigu" turi būti ryžtingai užgniaužti. Dabar mes turime reikalą ne su žmogaus elgesiu, bet su juo, kaip su asmeniu.
Antra, širdimi turime siekti vienas kito. Tas siekimas turėtų būti išreikštas žodžiais ir prisilietimu. Pastebėjau, kaip dažnai iš užuojautos taip elgėsi Jėzus: liesdavo, apkabindavo, dėdavo rankas ar paimdavo už rankos. Jis kreipdavosi į juos ypatingai: „Sūnau", „Dukra", „Mergaite", „Moteriške".
Man teko žmonių akyse ar balse matyti nuostabą, kai jie suprasdavo, kad iki tol net nebuvo priartėję prie tikrojo asmens. Grupėse, kurios buvo susiskaldžiusios ir pasidalijusios dėl politikos ar principų, yra tekę girdėti tą patį: „Negalvojau, kad jie tokie", „Atskirai paėmus, jie tikrai puikūs žmonės".
Trečia, jei ateiname vienas pas kitą nusižeminę ir atgailaudami, galime vienas kito atsiprašyti ir atleisti už susvetimėjimą; be to, tikėdami sutaikymo darbu, atliktu ant Kryžiaus, galime priimti vienas kitą ir pradėti santykius iš naujo. Įsidėmėkite - tai tikėjimo žingsnis. Tai toks pat tikėjimo žingsnis, kaip ir priimti Kristų kaip savo Gelbėtoją, nes ir šiuo atveju vyksta išgelbėjimas - tai, kas atlikta ant Kryžiaus, išgelbsti griūvančius santykius. Tikėjimu patiriame kitą teisumo lygį, nes sugrįžtame į teisingus santykius su savo artimu. Jeigu jums tai skamba keistai, pažiūrėkime į Jobo knygos 33 skyriaus 26 eilutę. Joje sakoma, kad Dievas grąžino žmogui savo teisumą. Iš konteksto matyti, kad Dievas jį išgydė ir atkūrė jo teisingus santykius su aplinka.
Taip pasikeitus širdžiai, galime mylėti tuos, kurie buvo tapę mūsų oponentais ar net priešais. Pasitikėjimas atgyja, neatsižvelgiant į praeities nesėkmes ir nusivylimus. Mes, kurie buvome sulaužę pažadus ir nebaigę
pažadėtų darbų, vėl tampame patikimi. Tai ne atsitiktinumas, kad Jėzui prisiekinėję ištikimybę - Petras, kuris Jį išdavė, kiti, kurie Jį paliko - tapo ištikimais apaštalais. Taip įvyko dėl Kryžiaus.
Mes pamatome vienas kitą tarsi naujomis akimis ir vėl pradedame vienas kitą vertinti. Atsimenu moterį, kuri tokioje situacijoje pasakė: „Suvokiau, kad mūsų santuoką vis dėlto buvo verta gelbėti ir, keista, mane buvo verta gelbėti taip pat".
Pagaliau tuo metu, kai asmuo sutinka asmenį, atsiranda keistas ir nepasotinamas noras pažinti ir būti pažintam.
Tai, kas tuo metu atsitinka, yra labai individualu ir labai įvairu. Kiek man teko matyti, tai tiek pat individualu, kaip ir žmonių atgimimas iš aukšto, nes tai, apie ką kalbame, yra ne bendravimo technika, o asmenų susitikimas. Kai kas šį pasikeitimą išgyvena vos ne akimirksniu, kaip staigų atsivertimą. Atsimenu vienus labai susvetimėjusius ir įskaudintus sutuoktinius, grįžtančius vienas pas kitą beveik po dvejų metų: vyras tuo metu atsivertė ir tapo krikščionimi, jų santuoka buvo atkurta ir jie vėl vienas kitą įsimylėjo - viskas per vieną savaitę. Kiti tai išgyvena palaipsniui. Ieško vienas kito atsargiau, pamažu įsitikindami, kad šį kartą iš tikrųjų įvyko pasikeitimas ir tarp jų atsirado kažkas visiškai nauja.
Ten, kur dalyvauja grupė žmonių, dažniau pasitaiko antrasis atvejis, nes jų daug, visi skirtingi ir skirtingu greičiu juda susitaikymo link.
Tačiau rezultatas paprastai beveik visuomet tas pats - juos skyrusi praraja peržengiama, susvetimėjusieji ir praradusieji gyvą ryšį vėl randa vieni kitus.
Vienas kitą priimdami vis dėlto suprantame ir pripažįstame poreikį keistis. Dabar galime atsiduoti būtiniems pasikeitimams, kurių, be jokios abejonės, pareikalaus susitaikymas, ir padėti vienas kitam keistis, nesvarbu, kaip nepatogu ar sunku tai iš pradžių atrodytų. Patirta dieviškoji malonė duoda naują pradžią. Santykius pradeda varyti visai kita jėga nei anksčiau. Dabar jie pagrįsti sandora, todėl jų laukia dideli ir galbūt radikalūs pasikeitimai. Mes negalime grįžti prie seno elgesio būdo. Jei jis buvo netinkamas anksčiau, nebus tinkamas ir dabar. Turime pasiryžti statyti tik ant keturių stulpų: meilės, pasitikėjimo, pagarbos ir supratimo.
,,Kaip būtų buvę gerai, jei būčiau apie tai sužinojęs prieš dvidešimt metų, - kartą man pasakė žilstelėjęs vyriškis. - Tada mes buvome ką tik vedę, aš daug ko nesupratau, neturėjau gairių. Tačiau man nepasisekė ne tik dėl nežinojimo, bet ir dėl blogos valios".
Dabar su nauja viltimi galime pasižiūrėti ir į problemas. Jaučiamės saugūs ir tokios būsenos galime jas spręsti. Taigi sugrįžkime prie atidėtų problemų.
Iš kn. „Geri santykiai"