Bažnyčios gyvenimas

Bažnyčia turi suprasti save

Neatsiprašinėsiu, kad pradedu nuo teologijos. Daugelis bažnyčių yra pasiligojusios, nes susikūrė klaidingą savo įvaizdį.

Jos nesupranta, nei kas jos yra (tapatybė), nei kam yra pašauktos (pašaukimas). Visi žinome, kaip psichologiškai svarbu turėti teisingą įvaizdį apie save, o kas tinka žmonėms, tas pats tinka ir bažnyčioms.

Šiais laikais vyrauja bent du klaidingi bažnyčios įvaizdžiai.

Pirmas klaidingas įvaizdis: bažnyčia - religinis klubas (arba intravertiška krikščionybė). Pagal šį požiūrį, vietinė bažnyčia kažkuo panaši į vietinį golfo klubą, tik narius siejantis interesas yra ne golfas, o Dievas. Tikintieji save laiko religingais žmonėmis, kuriems patinka drauge vykdyti religinę veiklą. Jie aukoja pinigus ir mano, kad taip įgyja tam tikrų privilegijų. Iš tikrųjų jiems labiausiai rūpi klubo nario prestižas ir teikiama nauda. Jie akivaizdžiai užmiršo - arba niekada nežinojo - arkivyskupui W. Temple'ui priskiriamo įžvalgaus aforizmo, kad „bažnyčia yra vienintelė draugija pasaulyje, egzistuojanti ne savo narių naudai". Žinoma, W. Temple'as šiek tiek persūdė, nes bažnyčios nariai yra atsakingi vienas už kitą, - daug Biblijos vietų kalba apie atsakomybę „vienas kitam" („mylėkite vieni kitus", ,,raginkite vieni kitus", „nešiokite vieni kitų naštas" ir t. t.). Vis dėlto pagrindinė mūsų pareiga - Dievo garbinimas ir mūsų misija pasaulyje.

Kitas kraštutinumas - pasaulietiška misija (arba krikščionybė be religijos). Septintąjį dešimtmetį kai kurie krikščionių mąstytojai pagrįstai įpyko dėl ekleziastiško bažnyčios egocentriškumo. Jiems atrodė, kad bažnyčia yra taip nepataisomai įnikusi į savo pačios reikaliukus, jog nusprendė ją palikti. Dieviško tarnavimo areną, bažnyčią, jie iškeitė į pasaulietinį miestą. Kaip patys sakydavo, jų nebedomina „garbinimo tarnavimai", juos domina vien „garbinimo tarnavimas". Jie mėgino sukurti „krikščionybę be religijos", garbinimą interpretuodami kaip misiją, meilę Dievui - kaip meilę artimui, o maldą Dievui kaip susitikimą su žmonėmis.

Kaip vertinti šį judėjimą praėjus trisdešimčiai metų? Be abejo, turime sutikti, kad jie teisėtai piktinosi savanaudiška religija. Kadangi tai pasišlykštėjimas Dievui, ji turi kelti pasibjaurėjimą ir mums. Tačiau „krikščionybės be religijos" koncepcija - perdėta reakcija. Mes neturime teisės garbinimo painioti su misija, nors (kaip matėme) vieno nebūna be kito. Garbinimui būdingas ir misijos aspektas, o misijai - garbinimo, tačiau šie žodžiai nėra sinonimai.

Egzistuoja trečia bažnyčios samprata, apimanti tai, kuo abu klaidingi įvaizdžiai yra teisingi, ir pripažįstanti, kad mūsų pareiga - ir garbinti Dievą, ir tarnauti pasauliui. Tokia yra dviguba bažnyčios tapatybė (arba įsikūnijimo krikščionybė). Sakydamas „dviguba tapatybė" turiu omenyje, kad bažnyčia - tai žmonės, kurie yra pašaukti iš pasaulio, kad garbintų Dievą, ir siunčiami į pasaulį, kad liudytų ir tarnautų. Tai klasikiniai bažnyčios „požymiai". Pirmasis reiškia, kad bažnyčia yra „šventa" - pašaukta priklausyti Dievui ir Jį garbinti. Antrasis reiškia, kad bažnyčia yra „apaštališka" - pasiųsta į pasaulį su misija. Arba galime sakyti, kad bažnyčią Dievas vienu metu šaukia būti „šventa" (atsiskirti nuo pasaulio) ir „pasaulietine" (ne absorbuojančia pasaulio vertybes ir standartus, bet tokia, kuri pasineria į pasaulio gyvenimą, o ne išsižada jo). Dvigubą bažnyčios tapatybę puikiai įvardijo dr. Alecas Vidleris, kalbėdamas apie Jos „šventą pasaulietiškumą".

Niekas neatskleidė „švento pasaulietiškumo" reikšmės geriau už patį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Jo įsikūnijimas - puikus „švento pasaulietiškumo" įrodymas. Viena vertus, Jis atėjo pas mus į mūsų pasaulį ir prisiėmė mūsų žmogiškumą. Jis tapo silpnas kaip ir mes bei atsivėrė mūsų pagundymams. Jis broliavosi su paprastais žmonėmis, o jie noriai būrėsi aplink Jį. Jis visus priimdavo, nieko nevengdavo. Jis susitapatino su mūsų sielvartais, nuodėmėmis ir mirtimi. Kita vertus, laisvai bendraudamas su tokiais žmonėmis kaip mes, Jis niekada nepaaukojo ir nė akimirkai nesukompromitavo savo unikalios tapatybės. Jis buvo tobulas „šventas pasaulietiškumas".

Ir dabar Jis siunčia mus į pasaulį, kaip ir pats buvo siųstas (Jn 17, 18 ; 20, 21). Kaip Jis prasiskverbė į mūsų pasaulį, taip ir mes turime prasiskverbti į kitų žmonių pasaulį - jų minčių pasaulį (bandydami suvokti, kodėl jie neteisingai supranta Evangeliją), jausmų pasaulį (mėgindami įsijausti į jų skausmą), gyvenimą (suvokdami jų žeminančią socialinę padėtį - skurdą, namų neturėjimą, nedarbą ar diskriminaciją). Kaip puikiai įvardijo arkivyskupas M. Ramsey'us, - „Mes skelbiame ir įtvirtiname tikėjimą tik tiek, kiek su meile ir užuojauta susitapatiname su abejojančiojo abejonėmis, klausiančiojo klausimais ir vienišumu išklydusiųjų iš kelio". Tačiau nepasinerkime taip uoliai į kitų žmonių pasaulius krikščioniškumo sąskaita. Mes esame pašaukti išlaikyti Jėzaus Kristaus standartus nesuterštus.

Labai retai per visą ilgą savo istoriją bažnyčia sugebėdavo išlaikyti Dievo duotą dvigubą švento pasaulietiškumo tapatybę. Ji svyruodavo tarp dviejų kraštutinumų. Kartais (perdėm pabrėždama šventumą) bažnyčia pasitraukdavo iš pasaulio apleisdama savo misiją. Kartais (perdėm pabrėždama pasaulietiškumą) prisitaikydavo prie pasaulio, perimdavo jo požiūrius ir vertybes apleisdama savo šventumą. Kad įvykdytų savo misiją, bažnyčia turi ištikimai atsakyti į abu pašaukimus ir išsaugoti abi tapatybės puses.

Taigi „misija" kyla iš biblinės bažnyčios pasaulyje doktrinos. Jei nesame „bažnyčia", šventa ir atskirta Dievo tauta, neturime, ką pasakyti, mat esame susikompromitavę. Jei, kita vertus, nesame „pasaulyje", giliai įsitraukę į jo gyvenimą ir kentėjimus, neturime, kam tarnauti, mat esame izoliuoti. Esame pašaukti vienu metu būti ir „šventi", ir „pasaulietiški". Be šios biblinės ekleziologijos niekada neatgaivinsime irt neįvykdysime savo misijos. <...>

Bažnyčia turi būti savimi

B
ažnyčia turėtų būti nauja Dievo visuomenė, Evangelijos įsikūnijimas, Dievo karalystės ženklas, pavyzdys, kaip atrodo žmonių bendruomenė, kuriai Jis maloningai vadovauja.

Kitaip tariant, Dievas siekia, kad Geroji naujiena apie Jėzų Kristų būtų pateikiama regimai ir žodžiais arba, kaip apibrėžė primai, skelbiama „žodžiais ir darbais". Visi mokytojai žino, kad žmonės daug lengviau išmoksta matydami ir patirdami, negu klausydami. Tiksliau, žodžiai ir darbai, klausymas ir matymas, yra neatskiriami. Iš tiesų taip yra skelbiant Evangeliją. Žmonės turi patys išvysti, kad Evangelija, kurią pamokslaujame, mus pakeitė. Kaip sakė Johnas Poultonas,- „Krikščionys <...> turi atrodyti taip, apie ką kalba. Pirmiausia kalba žmonės, o ne žodžiai ar idėjos. Iš esmės kalba žmogaus nuoširdumas" (John Poulton, „A Today Sort of Evangelism" (Lutterworth, 972)). Ir priešingai, jei mūsų gyvenimas prieštarauja žiniai, skelbsime nepatikimą Evangeliją. Evangelisto sąžiningumo stoka iš tikrųjų yra pati didžiausia evangelizacijos kliūtis.

Joks tekstas man nepadeda geriau suprasti, kaip tai siejasi su vietinės bažnyčios gyvenimu, negu 1 Jono 4, 12: Dievo niekas niekada nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė mumyse tobula tampa. Dievas yra nematomas. Visa, ką žmonės tėra matę, - tai Jo šlovės šmėstelėjimas, Jo esybės šviesa.

Dievo neregimumas sukelia tikėjimui didelių keblumų. Tai kėlė keblumų žydams Senajame Testamente. Kaimynai pagonys šaipydavosi, kad tie iš tiesų garbina neregimą Dievą. „Jūs sakote tikį Dievą? - tyčiojosi jie. - Kur gi Jis? Užeikite į mūsų šventyklas ir mes parodysime jums dievus. Bet kur yra jūsų Dievas? Mes Jo nematome". Žydams buvo sunku kęsti šias patyčias, todėl ir skundžiasi psalmininkas bei pranašas: Kodėl turėtų sakyti pagonys: „Kur yra jų Dievas?"

Žinoma, Izraelis turėjo savo apologetiką. Pagonių dievai buvo niekas, tik žmogaus rankų darbas. Jie turėjo burnas, bet nekalbėjo, turėjo ausis, bet neklausė, turėjo nosis, bet neužuodė, turėjo rankas, bet nejautė turėjo kojas, bet nevaikščiojo (Pvz. Ps 115, 4-7). Tuo tarpu Jahvė, nors (būdamas Dvasia) neturi burnos, kalbėjo, nors neturi ausų, išklausydavo Izraelio maldas, ir nors neturi rankų, savo galinga jėga sukūrė visatą ir atpirko savo žmones. Tuo pačiu Dievo žmonės troško, kad Jis apsireikštų tautoms, kad Jį pamatytų ir įtikėtų.

Su ta pačia neregimo Dievo problema susiduriame ir šiais laikais, ypač - mokslinėje visuomenėje užaugintas jaunimas. Jie yra išmokyti viską ištirti penkiomis juslėmis. Viską, ko negalima empiriškai ištirti, jiems liepta įtarti ar net atmesti. Tad kaip gali būti logiška tikėti neregimą Dievą? „Jei tik išvysime Jį, - sako jie, - patikėsime".

Kaip savo paties neregimumo problemą išsprendė Dievas? Visų pirma Jis pasiuntė į pasaulį savo Sūnų. „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1, 18). Dėl to Jėzus galėjo pasakyti: Kas matė mane, mate Tėvą (Jn 14, 9), o Paulius - apibūdinti Jį kaip „neregimojo Dievo (regimą) atvaizdą" (Kol 1, 15).

Į šiuos argumentus žmonės paprastai atsako: „Tai tikrai nuostabu, bet visa tai vyko beveik prieš du tūkstančius metų. Ar neregimas Dievas apsireiškia regimai šiais laikais?" Apsireiškia. Dievo niekas niekada nėra matęs (1 Jn 4, 12). Šią laiško eilutę Jonas pradeda lygiai tokiu pačiu sakiniu, kokį pavartojo evangelijos prologe (Jn 1, 18), tačiau baigia ją kitaip. Evangelijoje rašė, kad „viengimis Sūnus <...> Jį apreiškė", o laiške - „jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė mumyse tobula tampa". Kadangi Jonas sąmoningai pakartoja tą patį sakinį, tai gali reikšti tik viena: neregimas Dievas, kartą regimai apsireiškęs Kristuje, dabar regimai apsireiškia krikščionyse, jei mylime vieni kitus.

Dievas yra meilė pačia savo esybe ir apreiškė savo meilę dovanodamas savo Sūnų, kad Jis gyventų ir mirtų už mus. Dabar Jis mus kviečia būti meilės bendruomene: mylėti vieni kitus kaip Jo šeimos narius - ypač nepaisant amžiaus ir lyties, rasės ir padėties - ir mylėti Jo mylimą susvetimėjusį, alkaną, skurstantį ir kenčiantį pasaulį. Dievas šiandien regimai  apsireiškia per mūsų meilės stiprumą.

Neįmanoma sąžiningai skelbti Dievo meilės Evangelijos, jei patys jos nerodome mylėdami vieni kitus. Tikriausiai niekas nekenkia Kristaus liudijimui labiau už bažnyčią, kurią skaldo pavydas, konkurencija, apkalbos ir pyktis arba kuri rūpinasi tik savimi. Tokios bažnyčios turi atsinaujinti meilėje. Kaip parašyta vienos iš 1978 metų Lambeto konferencijos grupių ataskaitoje, - „Misija be atsinaujinimo yra veidmainystė". Tik mums mylint vieni kitus pasaulis patikės, kad Jėzus yra Kristus, o mes - Jo mokiniai.


Ištrauka iš kn. „Šiuolaikinis krikščionis"