Dva­si­nio au­gi­mo pla­nas

Daug ge­rų ke­ti­ni­mų tu­rin­čių žmo­nių iš­se­ki­no sa­ve dirb­da­mi baž­ny­čio­je ir su­vo­kė, kad tai ne­ga­li iš es­mės pa­keis­ti jų gy­ve­ni­mo. Jie su­pra­to, kad yra ne­kan­trūs, ego­cen­triš­ki ir iš­si­gan­dę, kaip ir ta­da, kai už­si­kro­vė sun­kią dar­bo baž­ny­čio­je naš­tą.

Ki­ti pa­si­ne­ria į dau­gy­bę so­cia­li­nio pa­tar­na­vi­mo pro­jek­tų, ta­čiau vė­liau ir jie su­vo­kia, kad vi­sos mil­ži­niš­kos jų pa­stan­gos pa­li­ko tik la­bai silp­ną pėd­sa­ką jų vi­di­niam gy­ve­ni­mui. Daž­nai jie pa­si­jun­ta net blo­giau: jau­čia pyk­tį, nu­si­vy­li­mą, kar­tė­lį.

Tre­ti va­do­vau­ja­si prak­ti­ne te­olo­gi­ja, ku­ri ne­lei­džia dva­siš­kai aug­ti, - iš­gel­bė­ji­mas ma­lo­ne pa­ra­ly­žia­vo šiuos žmo­nes. Bet ko­kios pa­stan­gos, sie­kiant dva­si­nio gy­ve­ni­mo pro­gre­so, jiems kve­pia „tei­su­mo dar­bais". Jų li­tur­gi­ja sa­ko, kad jie kas­dien nu­si­de­da žo­džiu ir dar­bais, ir jie įsi­ti­ki­nę, kad toks yra jų li­ki­mas iki pat mir­ties. Dan­gus jiems yra vie­nin­te­lė vil­tis pa­bėg­ti nuo šio nuo­dė­min­go pa­sau­lio. To­kie žmo­nės me­tų me­tais klū­pės baž­ny­čio­je, nė tru­pu­čio ne­pa­ženg­da­mi į prie­kį gy­ve­ni­me su Die­vu. 

Vi­suo­ti­nai pa­skli­dęs kul­tū­ri­nis ne­ga­la­vi­mas vie­no­kiu ar ki­to­kiu bū­du pa­lie­čia mus vi­sus. Ži­niask­lai­da nuo­lat pa­vie­ši­na skan­da­lin­gų fak­tų, ra­šo apie su­griau­tus gy­ve­ni­mus ir cha­o­są, ta­čiau mes prie to jau įpra­to­me. Šven­to gy­ve­ni­mo pa­vyz­džiai šių die­nų vi­suo­me­nė­je yra itin re­ti.

Ta­čiau iš am­žių glū­du­mos atai­di dau­gy­bės liu­dy­to­jų pa­sa­ko­ji­mai, kad eg­zis­tuo­ja žy­miai tur­tin­ges­nis, gi­les­nis ir gau­ses­nis gy­ve­ni­mas. Vi­so­se gy­ve­ni­miš­ko­se si­tu­a­ci­jo­se jie ieš­ko­da­vo gy­ve­ni­mo - tei­su­mo, ra­my­bės ir džiaugs­mo Šven­to­jo­je Dva­sio­je (Rom 14, 17). Jie su­pra­to, kad pa­na­šė­jant į Kris­tų įma­no­mi tik­ri, es­mi­niai po­ky­čiai. Jie liu­di­ja apie nuo­sta­bius cha­rak­te­rio po­ky­čius: ego­cen­triš­kos aist­ros už­lei­do vie­tą pa­si­au­ko­ji­mui ir nuo­lan­ku­mui, pyk­tį, kerš­tą ir pa­gie­žą pa­kei­tė mei­lė, užuo­jau­ta ir ge­ra­no­riš­ku­mas.  

Pri­si­min­ki­me di­džiuo­sius žmo­nes: Au­gus­ti­ną, Pran­ciš­kų, Te­re­sę, To­mą Kem­pie­tį ir dau­ge­lį ki­tų, ku­rie sek­da­mi pas­kui Jė­zų ta­po tvir­to cha­rak­te­rio do­rais žmo­nė­mis.

Prieš dau­giau nei 30 me­tų, kai bu­vo pa­ra­šy­ta kny­ga „Dva­si­nės pra­ty­bos", mes su­si­dū­rė­me su dviem di­de­lėm už­duo­tim: pir­miau­sia, mums rei­kė­jo at­gai­vin­ti de­ba­tus apie sie­los au­gi­mą ir, an­tra, rei­kė­jo per­kel­ti šią re­a­ly­bę į kas­die­nį žmo­nių gy­ve­ni­mą: tiek į as­me­ni­nį, tiek į ben­druo­me­nės, tiek į kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą. Tie­są sa­kant, mums ge­riau se­kė­si įgy­ven­din­ti pir­mą­ją už­duo­tį. Įvai­rių kryp­čių krikš­čio­nys da­bar jau ži­no, kaip svar­bu aug­ti dva­sia, ir ieš­ko pa­gal­bos žvelg­da­mi į ka­ta­li­kų, or­to­dok­sų ar pro­tes­tan­tų šven­tuo­sius. No­rė­da­mi įgy­ven­din­ti ant­rą­ją už­duo­tį, tu­ri­me su­telk­ti sa­vo jė­gas at­ei­nan­čius 30 me­tų. Jei ne­pa­da­ry­si­me pa­žan­gos šio­je sri­ty­je, vi­sos mū­sų pa­stan­gos nu­eis per­niek.

At­min­ki­te: dva­si­nis au­gi­mas nė­ra prie­mo­nė, skir­ta „pa­tai­sy­ti" mū­sų kul­tū­rą, baž­ny­čias ar as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Tai nė­ra mū­sų rei­ka­las. Mes at­si­sa­ko­me įsi­jung­ti į pro­ce­są, pa­va­din­tą „Iš­gel­bė­ki­te Ame­ri­ką iš jos mo­ra­li­nio nuos­mu­kio" ar­ba „Su­grą­žin­ki­te į baž­ny­čias jų šlo­vin­gas die­nas" ar net „Gel­bė­ki­te žmo­nes nuo jų bai­saus el­ge­sio". Ne! Dva­si­nis au­gi­mas yra Die­vo Ka­ra­lys­tės dar­bas, to­dėl vi­sus šiuos dar­bus tu­ri­me pa­ti­kė­ti Jam.

Dar­bas su šir­di­mi

Kiek­vie­nam iš mū­sų Die­vas pa­ti­kė­jo at­sa­ko­my­bę aug­ti ma­lo­nė­je (2 Pt 3, 18). Mes ne­ga­li­me to per­duo­ti ki­tiems, bet tu­ri­me im­ti sa­vo kry­žių ir kiek­vie­nas as­me­niš­kai sek­ti nu­kry­žiuo­tu ir pri­si­kė­lu­siu Kris­tu­mi.

Tik­ra­sis au­gi­mas yra dar­bas su šir­di­mi. Šir­dy­je gims­ta vi­si žmo­gaus veiks­mai. Vi­si pa­moks­li­nin­kai nuo­la­tos ra­gi­na skais­tin­ti sa­vo šir­dį. Pu­ri­to­nų tar­nau­to­jai sky­rė tam itin di­de­lį dė­me­sį. Džo­nas Fla­ve­lis, XVII a. an­glų pu­ri­to­nas, sa­vo kny­go­je „Sau­gant šir­dį" ra­šo: „Di­džiau­sias iš­šū­kis yra lai­mė­ti šir­dį Die­vui, o po at­si­ver­ti­mo di­džiau­sias iš­šū­kis yra iš­lai­ky­ti šir­dį su Die­vu... Dar­bas su šir­di­mi yra iš­ties sun­kus".

Dirb­da­mi su šir­di­mi mes sie­kia­me ne iš­ori­nių po­ky­čių, - tai tik na­tū­ra­lus re­zul­ta­tas to, kas vyks­ta žy­miai gi­liau. Tai, ži­no­ma, ne­su­ma­ži­na ge­rų dar­bų svar­bos, bet jie tė­ra pa­sek­mė, o ne prie­žas­tis. Svar­biau­sia yra mū­sų ben­drys­tė su Die­vu, mū­sų nau­jas kū­ri­nys Kris­tu­je ir at­si­da­vi­mas Šven­ta­jai Dva­siai. Toks gy­ve­ni­mas, kai ša­ka yra tik­rai su­ki­bu­si su vyn­me­džiu ir ge­ria gy­vy­bės sy­vus iš jo, nu­skais­ti­na šir­dį. Dva­sios vai­siai yra na­tū­ra­lus re­zul­ta­tas, to­dėl fi­lo­so­fai ir sa­ko: „Gy­ven­ti do­rai yra pa­pras­ta". Kai Dva­sia nu­skais­ti­na šir­dį, do­ry­bė jai tam­pa vi­siš­kai na­tū­ra­li ver­ty­bė. 

Nau­din­ga yra vėl ir vėl su­grįž­ti prie pir­mo­sios mei­lės. Šau­ki­mės Die­vo, ku­ris ieš­ko mū­sų, kad Jis pa­žin­tų mū­sų šir­dį ir min­tis, iš­rau­tų bet ko­kį blo­gį (Ps 139, 23-24). Tai yra ti­kė­ji­mo veiks­mas ir svar­biau­sias Vieš­pa­ties iš­gel­bė­ji­mo as­pek­tas.

Mes, kiek­vie­nas at­ski­rai ir vi­si kar­tu, esa­me su­mi­šu­sių mo­ty­vų vi­su­ma: mu­my­se su­si­py­nu­sios vil­tis ir bai­mė, ti­kė­ji­mas ir abe­jo­nės, pa­pras­tu­mas ir dvi­vei­diš­ku­mas, są­ži­nin­gu­mas ir ne­tik­ru­mas, at­vi­ru­mas ir klas­ta. Vie­nin­te­lis Die­vas ga­li at­skir­ti tie­są nuo me­lo ir iš­ty­rin­ti šir­dies mo­ty­vus. Ta­čiau Die­vas ne­at­ei­na ne­kvies­tas. Jei tam tik­ros mū­sų šir­dies ker­te­lės vis dar ne­pa­ty­rė Die­vo iš­gy­dy­mo, gal­būt mes nie­ka­da ne­pra­šė­me Die­vo pa­gal­bos?

Pats svar­biau­sias, tik­riau­sias ir tva­riau­sias dar­bas vyks­ta mū­sų šir­dies gel­mė­se. Jo ne­ma­to nie­kas, net mes pa­tys. Tai, kas ten vyks­ta, ži­no tik Die­vas. 

Vis­kas pra­si­de­da, kai at­si­su­ka­me į Jė­zaus švie­są. Vie­ni švie­son su­ka­si la­bai lė­tai, ki­ti į Vieš­pa­tį šlo­vin­gai at­sig­rę­žia aki­mirks­niu. Ta­čiau mes vis la­biau pa­si­ti­ki­me Kris­tu­mi, įsi­lei­džia­me Jį į sa­vo gy­ve­ni­mą. Kaip pa­ra­šy­ta Evan­ge­li­jos pa­gal Jo­ną 3 sky­riu­je, mes esa­me gi­mę iš aukš­to, ta­čiau dva­si­nis at­gi­mi­mas tė­ra šlo­vin­ga ir nuo­sta­bi pra­džia, ne pa­bai­ga. Tam, kad ga­lė­tu­me at­lai­ky­ti dan­gaus ug­nį, tu­ri įvyk­ti daug po­ky­čių. Tam, kad tap­tu­me žmo­nė­mis, ku­rie sau­giai ir leng­vai ga­lės ka­ra­liau­ti su Die­vu, tu­ri­me daug ko iš­mok­ti.

Pir­ma­me sa­vo laiš­ke Pet­ras ra­šo, kad esa­me at­gi­mę ne iš pra­nyks­tan­čios, bet iš ne­nyks­tan­čios sėk­los gy­vu ir am­ži­nai pa­si­lie­kan­čiu Die­vo žo­džiu (1 Pt 1, 23). Die­vas yra gy­vas! Jė­zus yra re­a­lus, ir Jis da­ly­vau­ja mū­sų ma­žuo­se rei­ka­luo­se.

Pra­dė­ję mels­tis, mes be­tar­piš­kai ben­drau­ja­me su Die­vu. Iš pra­džių mel­džia­mės ne­drą­siai, dė­me­sys kla­jo­ja nuo die­viš­kos ma­lo­nės prie že­miš­kų bui­ties ir dar­bo rei­ka­lų. Vie­ną aki­mir­ką mes mė­gau­ja­mės die­viš­ka ma­lo­ne, o ki­tą - mū­sų pro­tai jau springs­ta nuo kū­niš­kų troš­ki­mų...

Mū­sų gy­ve­ni­mas yra frag­men­tiš­kas. Mus sais­to įvai­rūs įsi­pa­rei­go­ji­mai, ku­riuos sten­gia­mės vyk­dy­ti, esa­me ne­lai­min­gi, ne­ra­mūs, įsi­tem­pę ir bi­jo­me bū­ti pa­vir­šu­ti­niš­ki. Ta­čiau lai­kui bė­gant įgy­ja­me vis dau­giau pa­tir­ties (nors kar­tais tai ga­li už­truk­ti), ir Die­vas mums su­tei­kia nuo­sta­bią ra­my­bę. Mū­sų esy­bės gel­mė­se įvy­kę po­ky­čiai at­ve­ria ga­li­my­bę mums gy­ven­ti Die­vo aki­vaiz­do­je nuo­lan­kiai Jį gar­bi­nant.

Tai ne eks­ta­zė, bet gy­ve­ni­mo ra­my­bė, ne­su­dre­bi­na­ma gy­ve­ni­mo kryp­tis. Džor­džas Fok­sas sa­ko, kad mes tam­pa­me tvir­ti vy­rai ir mo­te­rys. Mes ug­do­mės įpro­tį ieš­ko­ti Die­vo. Tai nė­ra per­fek­cio­niz­mas, bet gy­ve­ni­mas su Die­vu. Mels­tis mums tam­pa vis pa­pras­čiau. Po tru­pu­tį su­vo­kia­me, kad ne­drą­sūs žvilgs­niai į dan­gų ir nuo­lan­ku­mo ato­kvė­piai yra vi­sa, ko rei­kia, kad mū­sų šir­dis nuo­lat kryp­tų į Die­vą. Net to ne­ži­no­da­mi, mes mo­ko­mės gy­ven­ti su Die­vu. Net jei pra­džio­je mū­sų mal­dos for­ma­lios, jos su­ža­di­na mū­sų dva­sią gar­bin­ti.

Kas­die­nį mū­sų gy­ve­ni­mą pa­pil­do dan­giš­ka kryp­tis. Taip mes la­vi­na­me šir­dį gy­ven­ti su Die­vu. Pa­sak T. Kel­ly, tai yra ne­sku­ban­čios ra­my­bės ir jė­gos gy­ve­ni­mas. Tai pa­pras­ta ir nuo­sta­bu, tai per­ga­lin­ga. Tai ne­ma­tuo­ja­ma lai­ku, bet už­ima vi­są mū­sų lai­ką.

Mes, kaip Jė­zaus mo­ki­niai, nuo­lat mo­ko­mės gy­ven­ti, my­lė­ti Die­vą, my­lė­ti sa­vo su­tuok­ti­nį, auk­lė­ti vai­kus, my­lė­ti sa­vo drau­gus, kai­my­nus, net ir sa­vo prie­šus, ge­rai mo­ky­tis, po­zi­ty­viai žvelg­ti į ne­sėk­mes, ge­rai va­do­vau­ti ver­slui ir val­dy­ti pi­ni­gus, įsi­trauk­ti į ben­druo­me­nės gy­ve­ni­mą, pri­im­ti at­stum­tuo­sius ir... gra­žiai nu­mir­ti - ars mo­rien­di. Iš­mo­kę gra­žiai gy­ven­ti, mes mo­ko­me to ki­tus. To­kia mei­lė for­muo­ja Kris­taus kū­ną.

Mums liep­ta pa­dė­ti vie­nas ki­tam, kaip tik ga­li­me. Mums ne­pa­pras­tai rei­kia mo­ky­tų dva­si­nių va­do­vų ar­mi­jos, ku­rie ga­lė­tų su mei­le pri­ei­ti prie bran­gių žmo­nių ir pa­dė­ti su­si­vok­ti, kaip jiems gy­ven­ti ti­kė­ji­mu kon­kre­čio­se si­tu­a­ci­jo­se. Mums rei­kia ap­mo­ky­tų, ne di­plo­muo­tų va­do­vų. Šio­mis die­no­mis pa­pli­tu­si min­tis, kad pa­kan­ka baig­ti tam tik­rus kur­sus, per­skai­ty­ti tam tik­rą skai­čių kny­gų, gau­ti tam tik­rą pa­žy­mė­ji­mą, ir mes jau ga­li­me bū­ti dva­si­niai va­do­vai. De­ja, tik­rai no­rė­čiau, kad bū­tų taip pa­pras­ta. Nes tik per prak­ti­ką, tik be­si­mo­ky­da­mi, mes gy­ven­si­me ki­taip - gy­ven­si­me tei­su­mo, tai­kos ir džiaugs­mo ku­pi­ną gy­ve­ni­mą Šven­to­jo­je Dva­sio­je. Ieš­ko­da­mi mo­ky­tų dva­si­nių ly­de­rių, mes ieš­ko­me gy­ve­ni­mo ko­ky­bės - ge­bė­ji­mo at­leis­ti, kai skau­da, mal­dos troš­ki­mo.  

Čia mes ir su­si­du­ria­me su sun­ku­mais, mat daug kas mąs­to, kaip pa­keis­ti pa­sau­lį, bet kur yra tie, ku­rie gal­vo­ja, kaip pa­keis­ti sa­ve? Žmo­nės iš pri­gim­ties ga­li no­rė­ti bū­ti ge­ri, ta­čiau la­bai re­tai jie yra pa­si­ren­gę da­ry­ti tai, kas keis­tų vi­di­nį gy­ve­ni­mą ir for­muo­tų sie­lą. Pa­na­šė­ti į Kris­tų - tai ne­leng­vas, vi­są gy­ve­ni­mą trun­kan­tis pro­ce­sas.

Su­si­vie­ni­ji­mo jė­ga

Taip na­tū­ra­liai pri­ei­na­me ir prie ant­ros di­de­lės dar­bo sfe­ros - baž­ny­čios at­nau­ji­ni­mo. Jei baž­ny­čio­se ne­vyks sun­kus dva­sios for­ma­vi­mo dar­bas, mes nie­ka­da ne­tu­rė­si­me dva­siš­kai stip­rių žmo­nių. 

Pir­miau­sia, svar­bu su­vok­ti ap­lin­ky­bes, ku­rio­se dir­ba­me. Baž­ny­čios daž­nai ser­ga „sku­bė­ji­mo li­ga". Daug žmo­nių yra iš­troš­kę ad­re­na­li­no, ir šių die­nų dva­sia ver­čia lip­ti, stum­ti ir stum­dy­tis, triukš­mau­ti ir sku­bė­ti. Bet dva­si­nis au­gi­mas ne­vyks­ta grei­tai, tai nie­ka­da ne­bū­na grei­tas san­do­ris. Tai - kan­trus ir daug lai­ko rei­ka­lau­jan­tis rū­pes­tis.

Ki­tas da­ly­kas, su ku­riuo su­si­du­ria­me šian­dien, yra krikš­čio­niš­ka pra­mo­gų in­dust­ri­ja, pri­si­den­gu­si šlo­vi­ni­mo kau­ke. Di­de­lė mū­sų šlo­vi­ni­mo kul­tū­ros da­lis di­džiau­sią dė­me­sį ski­ria pra­mo­goms, pa­si­links­mi­ni­mas ir pa­si­ten­ki­ni­mui. To­kia yra re­a­ly­bė.

Tre­čia pro­ble­ma: mes su­si­du­ria­me su vi­sus už­val­džiu­siu var­to­to­jiš­ku men­ta­li­te­tu, ku­ris į pir­mą vie­tą iš­ke­lia žmo­gų: „Aš no­riu, ko aš no­riu, kai aš no­riu, ir tiek, kiek aš no­riu". Ži­no­ma, Die­vas mo­ko mus nu­si­suk­ti nuo mū­sų no­rų ir su­telk­ti sa­vo dė­me­sį į tik­rus po­rei­kius, pa­vyz­džiui, į po­rei­kį mir­ti sau, im­ti kry­žių ir sek­ti Jė­zu­mi.

Tai kom­pli­kuo­ja dva­si­nio for­ma­vi­mo­si dar­bą baž­ny­čio­je. Ta­čiau jei ma­no šir­dis, sie­la ir pro­tas te­bė­ra kei­čia­mi, jei trokš­tu pa­žin­ti Jė­zų, sek­ti Juo, tar­nau­ti Jam ir pa­na­šė­ti į Jį, trauks prie tų, ku­rie sie­kia pa­žin­ti Jė­zų, sek­ti Juo, trokš­ta tar­nau­ti ir pa­na­šė­ti į Jį. Jė­zaus gro­žį su­vo­kęs žmo­gus no­ri jung­tis, ben­drau­ti, o ki­tus tie­siog trau­kia prie to­kio žmo­gaus.

Tad kur­ki­me „ma­žas baž­ny­čias baž­ny­čio­je" - ec­cle­sio­la in ec­cle­sia. Kal­bu apie gi­liai pa­si­šven­tu­sius Die­vui žmo­nes, o ne apie at­si­sky­ri­mą, pa­si­da­li­ji­mą ar nau­jų baž­ny­čių stei­gi­mą. Pa­si­li­ki­me to­je baž­ny­čio­je, kur esa­me, ir kur­ki­me ma­žus švie­sos cen­trus - leis­ki­me mū­sų švie­sai švies­ti!

Pri­si­min­ki­me tris is­to­ri­nes as­me­ny­bes ir jų su­kur­tas ec­cle­sio­la in ec­cle­sia:

• Fi­li­pas Ja­ko­bas Spe­ne­ris (1635-1705) (XVII a. Vo­kie­ti­ja) ir jo col­le­gia pie­ta­tis. Spe­ne­ris, ku­ris lai­ko­mas Pie­tiz­mo tė­vu, sa­vo gy­ve­ni­mą pra­lei­do stu­di­juo­da­mas ir mo­ky­da­mas apie šir­dies at­si­ver­ti­mą ir šven­tą gy­ve­ni­mą. Jo pa­moks­lai jau­di­no klau­sy­to­jus, to­dėl jie no­rė­jo mo­ky­tis ir pra­šy­da­vo su jais su­si­tik­ti. Spe­ne­ris pra­dė­jo re­gu­lia­riai ves­ti gru­pes tiems, ku­rie troš­ko sek­ti Jė­zu­mi. Pra­džio­je sa­vo na­muo­se, po to ki­tų žmo­nių na­muo­se ir vie­šo­se vie­to­se jis mo­kė žmo­nes, troš­ku­sius gy­ven­ti šven­tai.

• Džo­nas Ves­lis (1703-1791) (XVI­II a. An­gli­ja) ir jo drau­gi­jos, gru­pių su­si­ti­ki­mai, kur bu­vo tei­kia­mos in­struk­ci­jos, mo­ko­mi nau­jai at­si­ver­tu­sie­ji. Žmo­nės bū­rė­si į ben­druo­me­nes ben­drau­ti, o gru­pių su­si­ti­ki­muo­se bū­da­vo iš­pa­žįs­ta­mos nuo­dė­mės. Jie vy­ko mei­lės ir at­sa­ko­my­bės pa­grin­du. 

• Han­sas Niel­se­nas Hau­ge (1771-1824) (XIX a. Nor­ve­gi­ja) ir „vi­daus mi­si­ja". Šiam žmo­gui gy­ve­nant Nor­ve­gi­jo­je vy­ko di­de­li at­gi­mi­mo ju­dė­ji­mai, bet - ir tai svar­biau­sia - Hau­ge ska­ti­no sa­vo pa­se­kė­jus pa­si­lik­ti vals­ty­bi­nė­je liu­te­ro­nų baž­ny­čio­je. Jis įkū­rė baž­ny­čio­je ma­žes­nes gru­pes ir jų dar­bą pa­va­di­no pa­mal­du­mo ir šir­dies for­ma­vi­mo „vi­daus mi­si­ja".

Toks ec­cle­sio­la in ec­cle­sia prin­ci­pas pa­de­da žmo­nėms bur­tis į gru­pes ir ben­drau­ti, tai stip­ri­na ben­druo­me­nę. Taip at­si­ran­da šir­dies, sie­los ir pro­to vie­ny­bė, ry­šys, ku­rio ne­ga­li­ma nu­trauk­ti, ste­buk­lin­gas rū­pes­tis ir da­li­ji­ma­sis gy­ve­ni­mu, ir tai pa­de­da pa­čio­mis sun­kiau­sio­mis ap­lin­ky­bė­mis.

Tre­čia­sis ma­no pa­ta­ri­mas baž­ny­čiai: mo­ky­ki­mės kar­tu ken­tė­ti. Ti­kiu, kad at­ei­na ken­tė­ji­mų lai­kai - tai ro­do daug veiks­nių, pa­vyz­džiui, au­ga vi­suo­ti­nis prie­šiš­ku­mas krikš­čio­niš­koms ver­ty­bėms. Ne­tu­rė­tu­me tuo ste­bė­tis ar ban­dy­ti tai pa­keis­ti. Mes tu­ri­me kur­ti tvir­tą ben­druo­me­nę, kad atė­jus kan­čioms, ne­iš­si­gąs­tu­me, bet vi­si kar­tu sto­vė­tu­me, mels­tu­mės ir ken­tė­tu­me, kad ir kas lauk­tų mū­sų ke­ly­je. Ken­tė­ji­mas kar­tu taip pat ga­li bū­ti vie­nas iš bū­dų su­vie­ny­ti Die­vo žmo­nes.

At­gal į pa­sau­lį

Ga­liau­siai pri­ei­na­me ir prie kul­tū­ri­nio at­si­nau­ji­ni­mo te­mos ar­ba to, kas va­di­na­ma „kul­tū­ri­niu įsi­pa­rei­go­ji­mu". Dva­sios mo­ky­to­jai daug ra­šo apie šir­dies la­vi­ni­mą dviem prie­šin­gom kryp­tim: con­temp­tus mun­di - ra­gi­ni­mą iš­si­ža­dė­ti že­miš­kų­jų da­ly­kų ir am­bi­ci­jų, ir amor mun­di - siek­ti die­viš­ko, bet skaus­min­go gai­les­tin­gu­mo pa­sau­liui.

Pra­džio­je Die­vas „iš­rau­na" pa­sau­lį iš mū­sų šir­džių - con­temp­tus mun­di: mes iš­va­duo­ja­mi nuo po­rei­kio siek­ti gar­bės ir val­džios, vi­si mū­sų troš­ki­mai su­ži­bė­ti , bū­ti pri­pa­žin­tiems vi­suo­me­nė­je pra­de­da at­ro­dy­ti men­ki ir ne­reikš­min­gi. Mes iš­moks­ta­me ne­kon­tro­liuo­ti ir ne­ma­ni­pu­liuo­ti. Mes esa­me lais­vi ir džiau­gia­mės gy­ve­ni­mu be jo­kios klas­tos. Mes pa­ti­ria­me šlo­vin­gą at­sky­ri­mą nuo šio pa­sau­lio ir jo pa­gun­dų.

O kai tam­pa­me lais­vi nuo to, Die­vas „įde­da" pa­sau­lį at­gal į mū­sų šir­dį - amor mun­di, kad mes kar­tu su Die­vu ap­reikš­tu­me pa­sau­liui be­ga­li­nę Jo mei­lę. Mes vis la­biau už­jau­čia­me su­žeis­tuo­sius ir at­stum­tuo­sius, mel­džia­mės ir tar­nau­ja­me ki­tiems su nau­ju už­si­de­gi­mu, džiaugs­min­gai ir ne­sa­va­nau­diš­kai. Mū­sų šir­dy­je jau tel­pa at­stum­tie­ji, tel­pa vi­si žmo­nės ir vi­sa kū­ri­ni­ja. 

Bū­tent amor mun­di grą­ži­no Pa­tri­ką į Ai­ri­ją, nes jis su­vo­kė Ai­ri­jos gy­ven­to­jų dva­si­nį skur­dą. Bū­tent amor mun­di pa­ska­ti­no Pran­ciš­kų Asy­žie­tį neš­ti ra­my­bę vi­siems žmo­nėms, gy­vū­nams ir vi­sai kū­ri­ni­jai. Bū­tent dėl to Eli­za­be­ta Frai at­si­ra­do New­ga­te ka­lė­ji­mo pra­ga­re, bū­tent tai pa­ska­ti­no Vil­ja­mą Vil­ber­for­są vi­są gy­ve­ni­mą dar­buo­tis, sie­kiant pa­nai­kin­ti ver­gi­ją. Tai nu­ve­dė Tė­vą Da­mi­jo­ną gy­ven­ti, ken­tė­ti ir mir­ti Mo­lo­kai sa­lo­je tarp raup­suo­tų­jų ir įkvė­pė Mo­ti­ną Te­re­sę tar­nau­ti di­džiau­siems varg­šams In­di­jo­je ir vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Bū­tent amor mun­di įkve­pia mi­li­jo­nus pa­pras­tų žmo­nių, to­kių kaip aš ir tu, skelb­ti Kris­taus var­dą sa­vo kai­my­nams - tiems, ku­rie yra ša­lia mū­sų.


Iš http://www.ctlib­ra­ry.com
ver­tė As­ta Glins­kai­tė