Šventoji sielos ugnis

Kris­tus pa­sa­kė: Aš at­ėjau už­deg­ti že­mė­je ug­nies ir taip no­riu, kad ji jau lieps­no­tų! (Lk 12, 49). To­dėl ir Šven­to­ji Dva­sia pa­si­ro­dė ug­nies pa­vi­da­lu. O mes ta­po­me šal­tes­ni kaip pe­le­nai ir ne­gy­ves­ni už mi­ru­sius. Prieš akis mes tu­ri­me šven­to­jo Pau­liaus pa­vyz­dį, ku­ris pa­ki­lo iki pa­ties dan­gaus, dar­gi virš vi­sų dan­gų, ku­ris bu­vo stip­res­nis už stip­riau­sią ug­nį, ku­ris per­ga­lin­gai žen­gė virš vis­ko: virš aukš­ty­bių ir gi­ly­bių, virš da­bar­ties ir at­ei­ties, virš to, kas yra ir ko nė­ra (plg. Rom 8, 38-39).

Jei šis pa­vyz­dys tau ro­dy­tų­si per daug aukš­tas, tai tuo pa­čiu bū­tų žen­klas re­li­gi­nio ap­si­lei­di­mo. Tu tvir­ti­ni ne­ga­lė­si­ąs Pau­liaus uo­lu­mo pa­siek­ti. Ge­riau apie tai ne­si­gin­čy­ti, šven­tą­jį Pau­lių ša­lia pa­lik­ti ir į pir­muo­sius krikš­čio­nis įsi­žiū­rė­ti, ku­rie tur­tus ir nuo­sa­vy­bę, sa­vo rū­pes­čius ir že­miš­ką už­si­ė­mi­mą pa­li­kę, vi­siš­kai Die­vui at­si­da­vė, die­ną ir nak­tį Die­vo žo­džio skel­bi­mu už­si­ė­mė.

Ši dva­si­nė ug­nis ne­lei­džia že­miš­kiems troš­ki­mams at­ei­ti, bet krei­pia mū­sų mei­lę į ki­tą sri­tį. Kas šią mei­lę kar­tą su­pra­to, tas yra vis­kam pa­si­ruo­šęs, jei rei­kė­tų ir vi­sų tur­tų at­si­ža­dė­ti, gar­bės p­aukš­tį pa­lik­ti, net pa­tį gy­ve­ni­mą pa­au­ko­ti. Šios ug­nies karš­tis įsi­ver­žia į sie­lą, iš­stu­mia iš jos tin­gi­nys­tę ir pa­da­ro ją leng­ves­nę už plunks­ną. Toks žmo­gus nu­krei­pia sa­vo žvilgs­nį nuo vi­sų že­miš­kų da­ly­kų, su gi­liau­siu gai­les­čiu nuo­la­tos ver­kia ir iš vi­so to ima sau stip­rų vi­di­nį džiaugs­mą...

Net ir vie­šo­ji nu­si­dė­jė­lė, kai šios ug­nies bu­vo pa­gau­ta, ta­po šven­tes­nė už dau­ge­lį mer­gai­čių. Ji bu­vo pri­pil­dy­ta karš­to gai­les­čio, de­gė mei­le Kris­tui, lais­tė Kris­taus šven­tą­sias ko­jas sa­vo aša­ro­mis, jas šluos­tė sa­vo pa­lai­dais plau­kais ir iš­py­lė ant jų te­pa­lą. Tai bu­vo tik iš­ori­niai žen­klai. Jos sie­lo­je bu­vo dar di­des­nis nuo­šir­du­mas, ir tik vie­nas Die­vas tai ma­tė. To­dėl su ja džiau­gia­si ir tas, ku­ris apie tai gir­di, ir džiau­gia­si jos dar­bu bei at­lei­džia jai vi­sas jos anks­tes­ni­ą­sias nuo­dė­mes.

Jei mes, blo­gie­ji, taip spren­džia­me, tai at­si­min­ki­me, ką Die­vas sa­vo mei­le jai su­tei­kė ir ko­kio­mis ma­lo­nė­mis dar prieš ga­lu­ti­nį at­ly­gi­ni­mą dan­gu­je už jos gai­les­tį ją ap­do­va­no­jo.

Kaip po stip­raus lie­taus oras ap­va­lo­mas, taip ir po iš­lie­tų aša­rų at­ei­na džiu­gi ty­la, ir tam­sa, ky­lan­ti iš nuo­dė­mės, yra iš­sklai­do­ma.

Ir mes, ku­rie van­de­niu ir Dva­sia bu­vo­me ap­va­ly­ti, vėl iš nau­jo bū­si­me api­plau­ti gai­les­čio aša­ro­mis ir vie­šu nuo­dė­mių iš­pa­ži­ni­mu, jei tai at­lik­si­me ne pa­si­ro­dy­mui, kad mus ma­ty­tų ir pa­gerb­tų.


Iš kn. „Di­džių­jų Ben­dri­jos Tė­vų min­tys"