Žinote, visgi aš džiaugiuosi, jog Jis nepadarė to, ko aš prašiau. Šiandien aš nenoriu grįžti atgal. Šiandien aš daug daugiau pažįstu Jo meilę ir malonę, daug daugiau žinau, ką reiškia gyventi Kristuje, todėl nebenoriu grįžti į laikus, kai buvau jaunas krikščionis. Atsakymų reikia ieškoti ne praeityje, bet ateityje.
Tai priminė man Izraelio istoriją, kai Mozė išvedė izraelitus iš Egipto ir pravedė juos per Raudonąją jūrą. Dievas nebuvo numatęs, kad izraelitai užtruktų dykumoje. Jis liepė eiti tiesiai į Pažadėtąją žemę, kur jie galėtų valgyti vaisius nuo medžių, kurių nesodino, gerti iš šulinių, kurių jie nekasė. Tačiau dėl savo netikėjimo, jie neįėjo į Viešpaties paruoštą jiems poilsį. Bijodami eiti į priekį ir negalėdami grįžti atgal į Egiptą, jie pasiliko dykumoje, kur juos apėmė nuobodulys, monotonija, vargino sausra. Žmonės pradėjo skųstis Mozės vadovavimu. Neįtikima, tačiau jie net pradėjo ilgėtis „senų gerų laikų", kai buvo Egipte! Mozė priminė jiems, kad Egipte jie buvo mušami vergai, tačiau jie į tai nekreipė dėmesio. Kai gyveni dykumoje, žavi atrodo net vergystė.
Kai mes, krikščionys, nenorime įžengti į Sabato poilsį, į kurį Viešpats mus kviečia - visiškai pasikliauti besąlygiška Dievo meile ir malone per Jėzų Kristų, - mes elgiamės taip, kaip elgėsi izraelitai. Mes, krikščionys, negalime grįžti atgal ir tapti „pražuvusiais", kaip drugelis negali vėl virsti vikšru. Tačiau kai nenorime judėti į priekį, pasitenkiname tuo, kas mums atrodo šiek tiek geriau, ir apsistojame dykumoje. Jei tu ketini gyventi dykumoje, galima prisitaikyti ir susikurti kiek įmanoma patogesnę ir malonesnę aplinką ir čia, - taip mes ir elgiamės...
Krikščionybė, prie kurios esame įpratę, primena man tikrą miestą dykumoje - Las Vegasą, Nevados valstijoje, JAV. Jei pagalvotumėte, nėra jokios priežasties šiam miestui egzistuoti. Tačiau Nevadoje sukūrus palankias aplinkybes azartiniams lošimams, šis miestas tapo atostogaujančiųjų rojumi. Kadangi pasauliui tai rūpi, čia, tiesiog vidury dykumos, - vietoje, kurios kitu atveju niekas nesugalvotų aplankyti, o ką jau kalbėti apie gyvenimą ten, - buvo sukurti nepaprastai patrauklūs, patys prabangiausi lošimo namai visoje Amerikoje. Jei nori sužadinti ir patenkinti kūno įgeidžius, Las Vegasas yra puikiausia pramogų vieta, kokią tik gali įsivaizduosi.
Krikščionys dykumoje pastato „Blizgučių miestą": iš išorės viskas atrodo labai gražu, bet viskas čia - labai paviršutiniška, negilu, kūniška. Kartais tai sužavi ir kuriam laikui patraukia dėmesį, tačiau mūsų širdis pradeda klausti: „Ar tikrai tai turėjo omenyje Jėzus, kalbėdamas apie gyvenimo pilnatvę?"
Kurį laiką man labai patiko visi blizgučiai ir kūniški šou verslo pasirodymai, tačiau bėgant laikui tai nusibodo. Aš tapau cinikas ir „perdegiau", nes visa tai buvo tik vaidyba. Aš esu toks dėkingas, kad Dievas leido man eiti per tą dykumą ir išgyventi visa tai, nuo ko mane pradėjo pykinti, nuo ko aš pavargau. Tada Jis atsakė į mano maldą ir atnaujino mano gyvenimą taip, kaip nė negalėjau įsivaizduoti.
Dievas visuomet turi tą likutį, kuris sako: „Viešpatie, manęs netenkina tie seni dalykai. Aš nenoriu tik atlikinėti religines apeigas, noriu pažinti Tave, turėti tikrą ryšį su Tavimi!" Alkstantiems, nuolankiems Dievas visuomet atsako, vesdamas juos į tikrą laisvę. Jėzus mus užtikrino: Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma (Mt 7, 7-8). Ir mes galime tuo vadovautis, žinodami, kad Dievas savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai daugiau, negu mes prašome ar suprantame (Ef 3, 20).
Laiško hebrajams autorius apibūdina šį gyvenimą kaip sabato poilsį. Pradžioje Dievas viską sukūrė per šešias dienas, o septintąją dieną Jis ilsėjosi nuo visų savo darbų (Pr 2, 2). Laiške hebrajams yra paaiškinama dvasinė šio pavyzdžio prasmė: Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai, nes, kas įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po savųjų (Hbr 4, 9-10). Kitais žodžiais tariant, Dievas nori, kad tikėjimu mes priimtume faktą, kad Kristus atliko viską, kad mums nereikia nieko daryti, kad būtume priimtini Dievui. Kitaip sakant, „Dievas atliko darbą, o jūs ilsėkitės!"
Ilsėtis nereiškia būti pasyviam. Negaliu rasti aktyvesnio žmogaus už Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, bet širdyje Jis visuomet ilsėjosi - Jo širdyje visuomet viešpatavo ramybė.
Gyvenimas tikėjimu nėra pasyvus. Tai reikalauja tvirto valios pasiryžimo, atkaklumo, tikint Dievu bei Jo žodžiu kaip vieninteliu tiesos standartu, ir taikyti tikėjimą kasdieniame gyvenime. Apaštalas Paulius sako: Taigi, mano mylimieji, kaip visada paklusdavote, kai būdavau tarp jūsų, tai juo labiau dabar, man nesant tarp jūsų, - atbaikite savo išgelbėjimą su baime ir drebėdami, nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš savo palankumo (Fil 2, 12-13). Atkreipkite dėmesį, jog Paulius čia nesako: „Dirbkite, kad būtumėte išgelbėti", bet sako: atbaikite savo išgelbėjimą. Kaip paaiškina 13 eilutė, būtent Dievas mumyse įkvepia savo darbus. Mes turime tik atbaigti tai su visa stiprybe, kurią Dievas mums suteikia.
Dievui reikia, kad mes būtume atviri ir prieinami, kaip Jėzus Kristus buvo atviras ir prieinamas savo Tėvui. Kai suvokiame šią paslaptį, mes galime darbuotis sunkiau nei anksčiau, bet neperdegti. Atminkite, jog Kristus sakė: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva (Mt 11, 28-30).
Sekdamas Juo - neperdegsi
Kristaus jungą nešantys žmonės netampa fanatiški, nevirsta teisėjais, besidžiaugiančiais savo teisuoliškumu. Imti Jo jungą reiškia tapti uoliu Jo mokiniu, ir ši mokinystė tęsiasi visą gyvenimą. Tai reiškia visiškai pasitikėti Juo savo gyvenime. Taip, teks patirti sunkumų, atmetimą, gali tekti sunkiai dirbti, bet sekdamas Juo - neperdegsi. Nes Kristaus jungas reiškia ramybę, poilsį, pasitenkinimą gyvenimu su Juo.
Pirmoji priežastis, kodėl mes nepavargstame, yra tai, kad mes triūsiame neprieštaraudami savo tikrajai tapatybei. Mes tik gyvename pagal tai, kokie mes esame, o esame - nauji kūriniai Kristuje! Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena - praėjo, štai visa tapo nauja (2 Kor 5, 17). Mes tapome dieviškosios prigimties dalininkai (2 Pt 1, 4) ir turime Kristaus protą (1 Kor 2, 16). Mes neprieštaraujame Šventajai Dvasiai, veikiančiai mūsų gyvenime (nors kūnas gali ir priešintis). Mūsų siela atranda didžiausią ramybę ir harmoniją, kai mes reaguojame į Dievo paraginimus per Šventąją Dvasią.
Antra priežastis, kodėl mes neperdegame, kad ne mes patys kuriame gyvenimą, bet Kristus gyvena mumyse ir per mus. Dėl to aš ir darbuojuos, grumdamasis Jo suteikta jėga, kuri galingai veikia manyje (Kol 1, 29). Tai iš tiesų stebuklingas gyvenimo būdas! Pasauliui tai visiška paslaptis, bet Dievo žmonės, kuriems skirta nuostabi žinia: Kristus jumyse - šlovės viltis (Kol 1, 27), taip gyvena. Tik Kristui gyvenant mumyse žmogus gali būti atstatytas ir gyventi taip, kam jis ir buvo sukurtas - būti įrankiu Dievo rankose, kad Jis galėtų apreikšti savo gyvenimą per mus visai kūrinijai!
Įsivaizduokite, kad vieną dieną jūs sulaukiate JAV prezidento skambučio. „Kaip laikotės?" - paklausia jis, lyg būtumėte seni draugai, ir kurį laiką jūs pasikalbat. „Beje, poryt ketinu būti mieste, ir man reikalingas automobilis, - tęsia jis. - Sakau, gal galėčiau pasinaudoti taviškiu?"
Jūs žinote, kaip reaguotumėte, tiesa? Tuoj pat pultumėte valyti ir plauti savo automobilį. Išsiurbtumėte ir gerai išvalytumėte vidų, nublizgintumėte išorę. Jei tektų kalbėtis su draugais, turbūt rastumėte būdų įterpti panašią frazę: „Na, nežinau, ar galėsiu ryt vykti apsipirkti... Rytoj mano automobilį pasiskolina prezidentas..."
Išaušta ta didi diena, kai JAV prezidentas pasiskolina jūsų automobilį - galbūt didingiausia diena jūsų gyvenime. Po to iš automobilio turbūt padarytumėte šventovę. Gal net pakabintumėte žalvario lentelę su užrašu: „Tada ir tada šį automobilį vairavo JAV prezidentas". Kas žino, galbūt galėtumėte tą mašiną net paaukoti kilniems tikslams.
Aš truputį perdedu. Bet pateikiau šį pavyzdį su tikslu. Mes galvojame, jog didelė garbė yra vieną dieną patarnauti žmogui, einančiam mūsų šalyje aukščiausias pareigas. Bet mes, krikščionys, sunkiai suvokiame faktą, kad Dievas, kuris sukūrė visą visatą, gyvena mumyse ir nori naudoti mūsų kūnus kiekvieną dieną! Tik pagalvokite apie tai. Jei tu esi krikščionis, Dievas gyvena tavyje ir nori per tave nešti vaisių, kurie išliktų amžinai! Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 10). Nerandu geresnės priežasties žvelgti į gyvenimą entuziastingai!
Ne prievolė, o privilegija
Nors krikščionybė skelbia Gerąją naujieną, daug žmonių jos nepriima ar jai priešinasi. Prasideda įvairūs „bet": „Bet ką jūs pasakysite apie tai?", „Žinau, kad mes malonės valdžioje, bet...", „Žinau, kad mums visiškai atleista, bet..." „Taip, Kristus gyvena manyje, bet..." Mes paprasčiausiai bijome patikėti, kad Dievas tikrai turėjo omenyje tai, ką pasakė.
Biblijos studijos ir malda yra du dalykai, kuriuos vėl ir vėl reikia atnaujinti. Neseniai vienas žmogus manęs paklausė: „Bet jei jūs negąsdinsite žmonių įstatymu, kaip priversite juos studijuoti Bibliją? Kaip priversite juos melstis?" Šis žmogus buvo nuoširdžiai suglumęs. Žinau, kad jis pats yra daug studijavęs Bibliją, mokęsis mintinai Rašto eilutes, bet tai jam buvo daugiau disciplinos. Jis buvo įsitikinęs, kad krikščionys nenori to daryti, kad juos reikia versti.
Aš jo paklausiau: „Ar esate kada gavęs laišką nuo mylimo asmens? Ar reikėjo, kad kas nors ragintų jus tą laišką skaityti? Turbūt skaitėte jį vėl ir vėl, nuo pradžios iki galo ir net tarp eilučių! Kai ką nors myli, nereikia, kad kas nors ragintų ar verstų skaityti meilės laiškus. Tu tiesiog su malonumu tai darai, tiesa?"
Kai tapau krikščioniu, manęs nereikėjo raginti skaityti Bibliją. Aš norėjau tai daryti. Aš pamilau Viešpatį ir susižavėjęs skaičiau Jo meilės laišką man. Aš negalėjau gyventi be Dievo žodžio, nes tai - mano dvasinis maistas. Jėzus sakė: Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų (Mt 4, 4). Bibliją aš skaitau dėl tos pačios priežasties, dėl kurios ir valgau, - esu alkanas!
Pateiksiu iliustraciją. Jei aš būčiau gydytojas ir pas mane atėjęs žmogus man pasiskųstų: „Gydytojau, aš visiškai neturiu apetito. Kalbu ne apie vieną dieną, aš neturiu apetito visuomet!" Iškart pagalvočiau: „Su tuo žmogum kažkas negerai". Apetito svyravimai yra normalu, bet jei žmogus visai neturi apetito ir jei tai tęsiasi kurį laiką, - tai jau ligos požymis! Būtent taip aš atsakau krikščionims, kurie visai nenori skaityti Biblijos, melstis ar bendrauti su kitais tikinčiaisiais. Tai - nenormalu. Tai - ženklas, kad žmogus yra apgautas...
Kaip mano fizinis apetitas kartais dingsta, o kartais išauga, taip yra ir su mano dvasiniu apetitu. Tai nėra pastovus dydis, ir jei tie svyravimai nėra labai ekstremalūs, aš dėl to nesijaudinu. Tačiau kartais, kai aš karščiuoju, kai mano kūnas serga ir apetitas dingsta, aš turiu tiesiog prisiversti ką nors suvalgyti, nes suprantu, kad reikia palaikyti kūno stiprybę. Panašiai yra ir čia: kartais aš nebealkstu Dievo žodžio, nes pradėjau tikėti legalizmo melu ir kaltintojo kaltinimais. Tuomet net jei ir neturiu troškimo, aš prisiverčiu paimti Bibliją, nes suvokiu, kad man būtina atnaujinti savo protą Dievo žodžio tiesa. Tokie periodai nėra normali dvasios būklė, tai nėra normalus dvasinis gyvenimas. Esu įsitikinęs, kad žmogus, suvokęs Dievo meilės pilnatvę ir tai, kad Dievas jį priima, norės skaityti Dievo žodį, norės leisti laiką su savo dangiškuoju Tėvu maldoje, norės susitikti su kitais tikinčiaisiais, kad galėtų kartu šlovinti Viešpatį.
Mokytis naujai žvelgti į sprendimus, kuriuos reikia priimti, žmonėms taip pat nėra patrauklu. Jie sutrinka, nes jiems viskas atrodo labai sudėtinga. Kai mano gyvenime nutinka kokia sudėtinga situacija, nuspręsti, ką daryti, man ymiai lengviau, kai aš žinau: Daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus (Gal 2, 20). Aš jau padariau svarbiausią sprendimą, minimą Laiško romiečiams 12 skyriaus 1 eilutėje: aš aukoju savo kūną kaip gyvą auką Dievui. Aš jau pavedžiau Dievui savo valią ir savo teises ir į Dievo žodį žiūriu kaip į aukščiausią autoritetą ir tiesą.
Taigi, sprendimą lemia meilės įstatymas! Nes Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. O Jis mirė už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet Tam, kuris už juos mirė ir prisikėlė (2 Kor 5, 14-15). Kristaus meilės įkvėptas, aš nusprendžiu aukoti save Jam, kad Jis galėtų mane naudoti, siekiu iš Jo žodžio sužinoti, kokia Jo valia šioje konkrečioje situacijoje, ir, tikėdamas Biblija, stengiuosi taip elgtis, o dėl rezultatų - pasikliauju Dievu.
Ar aš nesijaudinu dėl problemų? Kai suvokiu, kad Dievas valdo visas situacijas, problema tampa galimybe pasitikėti Dievu. Aš nežinau, kas nutiks rytoj, bet žinau viena: tas pats Jėzus, kuris yra su manimi šiandien, bus su manimi ir rytoj. Taigi, suvokęs Kristaus meilę, aš tikiu Laiške filipiečiams užrašytu pažadu: Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, saugos jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 6-7). Aš meldžiuosi dėl iškilusios problemos, pasikliauju Dievu, dėkoju, ir mane aplanko antgamtinė ramybė, kuri nuo aplinkybių nepriklauso.
Ar aš nepykstu ir nebūnu blogai nusiteikęs? Biblija sako: Tebūna toli nuo jūsų visoks kartėlis, piktumas, rūstybė, riksmai ir keiksmai su visomis piktybėmis. Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums (Ef 4, 31-32). Taigi, Kristaus meilės užvaldytas aš einu pas žmogų, kurį įžeidžiau, ir stengiuosi susitaikyti, išspręsti problemą. Kaip reaguos tas žmogus? Nežinau. Raštas sako: Kiek įmanoma ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis (Rom 12, 18). Rezultatai yra Dievo rankose, bet įkvėptas Jo meilės aš elgiuosi pagal Jo valią: Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu (Rom 12, 21).
Krikščionio gyvenimas nėra toks sudėtingas, kaip kartais mes norime jį pavaizduoti! Dažnai klausiama: „Ar kai kurie krikščionys nepriima žinios apie malonę kaip leidimo nusidėti?" Atsakau taip: „Jei Evangeliją jie supranta tik kaip nuodėmių atleidimą, galbūt - taip. Tačiau, kai suvoki, kad Kristus ne tik mirė, kad būtų atleistos tavo nuodėmės, bet ir prisikėlė, kad apsigyventų tavyje, - tikrai ne!" Yra žmonių, kurie dėl nebrandumo ar sukilimo, kartais per daug akcentuoja malonę, bet kiekvienas, kuris gyvena pagal kūną, supras, kad to tikro, gausaus gyvenimo taip nerasi. Jei Kristus gyvena tavyje, negali laužydamas įstatymą neišgyventi vidinio konflikto. Jei esi drugelis, tu nenorėsi vėl tapti vikšru!
Bausmė ar drausminimas?
Dievas nori, kad Jo vaikai panašėtų į Kristų, todėl yra numatęs su meile taikyti ir drausminimo priemones, kad sugrąžintų mus į teisingą kelią. Atkreipkite dėmesį: aš paminėjau drausminimo priemones, ne bausmę. Dažnai šie terminai vartojami kaip sinonimai, bet jie yra skirtingi. Manau, kad daug nesusipratimų kyla dėl gera norinčių, bet neteisingai besielgiančių mūsų tėvų, kurie su meile mus drausmina, bet kartais baudžia supykę ar nusivylę. Tuomet taip mes pradedame mąstyti ir apie Dievą. Tačiau taip mąstyti neteisinga. Ši klaida - viena pagrindinių legalizmo tvirtovių, kurią reikia sugriauti, norint, kad žmogus galėtų ilsėtis ir džiaugtis Viešpaties malone. Taigi, pažiūrėkime į šiuos terminus.
Bausmė yra atlygis, skirtas pažeidėjui už blogą elgesį ar nusižengimą. Tai daugiau atpildas (tai, ko nusipelnė) nei pataisymas. Bausmė žvelgia atgal į skriaudą, yra automatinė, ne asmeninė, jos tikslas - įvykdyti teisingumą. Paprasčiausias pavyzdys būtų policininko darbas: jis jus sustabdo ir išrašo baudą už greičio viršijimą. Ar esate tai patyrę? Neseniai buvau patekęs į tokią situaciją. Aš neketinau viršyti greičio. Tiesiog užsigalvojau ir neatkreipiau dėmesio į greičio apribojimus. Paprastai aš stengiuosi laikytis įstatymų. Visa tai aš paaiškinau policininkui ir, turiu pasakyti, jis buvo labai supratingas ir malonus, kai išrašė man baudos kvitą.
Matote, įstatymo sergėtojui neįdomu, dėl ko jūs viršijote greitį, jam nerūpi, ar jūs prasižengėte tyčia, ar ne, jis nenori klausytis jūsų pasakojimų, kad kitomis dienomis jūs laikotės įstatymų. Jis žino, kad jūs nusižengėte įstatymui, ir skiria jums baudą. Taip pat pastebėsite, kad policininkas nepagirs kitų 50 vairuotojų, kurie važiavo pagal taisykles. Jis stebi, nereaguodamas, bet kai taisyklės pažeidžiamos, jis imasi veiksmų. Tai yra bausmė.
Drausminimas yra visiškai kitoks. Tai - lavinimas, kuris ugdo savitvardą, charakterį ir gebėjimus. Drausminimas žvelgia į priekį - į naudingus rezultatus, tai yra asmeniška ir reikalauja nuolatinės praktikos. Mokykloje aš žaidžiau krepšinio komandoje. Treneris versdavo mus sunkiai dirbti. Jis liepdavo mums bėgti aukštyn-žemyn per suolelius, daryti įvairius pratimus. Jis taip mus nuvargindavo, kad vos laikydavomės ant kojų! Kodėl jis vertė mus daryti visus tuos dalykus? Jis norėjo, kad mums pasisektų! Jis taip elgėsi ne todėl, kad ant mūsų pyktų, bet todėl, kad mes būtume geri žaidėjai ir gerai pasiruošusi komanda.
Jei jums yra tekę turėti panašų trenerį, kokį turėjome mes, jūs pastebėsite, kad bausmė ir drausminimas kartais gali atrodyti panašūs, bet skiriasi požiūris ir siekiamas tikslas. Už bausmės dažnai slepiasi pyktis ar pasipiktinimas, o jos tikslas - teisingumas. O drausminimo motyvas yra meilė, o tikslas - nauda ir asmens ugdymas. Tai visiškai priešinga!
Nepaprastai svarbu suprasti, kad naujojo Testamento Dievas niekada nesiekia savo vaikų bausti. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus atliko bausmę už mūsų nuodėmes. Dabar mes esame Dievo vaikai, ir Jis nori mus drausminti, ir, jei suprasimę skirtumą, tai yra labai gerai. Jis nepyksta ir nereikalauja teisingumo, bet elgiasi su mumis kaip mylintis tėvas, atsidavęs savo vaikams ir mokantis juos augti malone.
Turime tai suvokti dėl dviejų priežasčių. Jėzus sakė: Pasaulyje jūsų priespauda laukia (Jn 16, 33). Kai mūsų gyvenime nutinka kokia tragedija ar mus užklumpa sunkumai, žmogus dažnai klausia: „Kodėl? Kodėl tai nutiko? Ar tai ženklas, kad Dievas ant manęs pyksta?" Prisiminiau tokią situaciją puikiai iliustruojantį Timo Stevensono pasakojimą: „Aš džiaugiausi suplanuota kelione - ketinau leistis į savaitės trukmės kelionę po Kanadą baidare. Tos vietovės labai gražios - jau buvau ten buvęs. Ta dalis Kanados - tikra laukinė gamta. Laukė nelengvas kelias, todėl keletą savaičių intensyviai ruošiausi: bėgiodavau, darydavau atsispaudimus ir kitus pratimus.
Vieną dieną švietė karšta Teksaso saulė. Buvau užsibrėžęs nubėgti kelis kilometrus ir jau bėgau paskutiniuosius metrus. Buvau visiškai pavargęs, kai man šovė mintis: jei mano kūnas galėtų prabilti, jis turbūt paklaustų: „Kas tai? Kas čia vyksta? Kodėl taip su manimi elgiesi? Ar tu pyksti ant manęs? Gal neišpažinau kokios nuodėmės?.."
Aš atsakyčiau: „Kūne, aš ant tavęs nepykstu. Taip elgiuosi, nes tave myliu. Aš žinau, kas tavęs laukia ateityje, o tu nežinai. Maždaug po 6 savaičių tau teks irkluoti baidarę 8 val. per dieną, tau teks nešti tą sunkią baidarę ar maisto prikrautą didelę ir sunkią kuprinę, kilti ir leistis kalneliais, eiti per pelkes... Ir taip - visą savaitę. Jeigu tam tave paruošiu, tu puikiai praleisi laiką, bet jei tam nepasiruošime, gali net mirti".
Aš kvatojau supratęs, kad būtent tai Dievas sako mums, kai mes susiduriame su problemomis. Mes, kaip senieji pagonys, nuolatos stengiamės interpretuoti įvykius: kai viskas vyksta taip, kaip mes norime, vadinasi, dievai yra mumis patenkinti, o kai susiduriame su problemomis, tai rodo, kad dievai pyksta. Kartais taip mes mąstome ir tapę krikščionimis. Mums vis dar sunku patikėti, kad Dievas nori mums gero - Jis padarė viską, kad parodytų mums savo meilę ir rūpestį!
Toks polinkis abejoti Dievu sunkiais laikais ir yra tikroji eilučių, kalbančių apie drausminimą (Hbr 12, 1-11), kurios dažnai ištraukiamos iš konteksto, prasmė. Čia mums sakoma: Jeigu jūs pakenčiat drausmę, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja? (Hbr 12, 7). Mūsų reakcija į šias eilutes, atskleidžia, kaip žiūrime į drausminimą ir bausmę. Šis laiškas yra skirtas, krikščionims žydams, susidūrusiems su dideliais išmėginimais. Jie buvo vejami iš šventyklos ir sinagogų, persekiojami ir gąsdinami, ir daugelio jų tikėjimas susvyravo. Jie pradėjo kelti tą patį klausimą, kaip ir mes šiandien: „Kodėl tai vyksta? Ar tai - ženklas, kad Dievas mus atstūmė?" Šio laiško autorius norėjo juos padrąsinti: „Ne, Dievas jūsų neatstūmė. Nepalūžkite! Laikykitės!"
Štai dėl ko yra užrašytas Laiško hebrajams 11 skyrius. Vieną po kito autorius čia mini žmones, kurie pasitikėjo Dievu. Jis pasakoja apie tuos, kurie tikėjimu nugalėjo karalystes, vykdė teisumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, sustiprėjo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus. Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius (Hbr 11, 33-35).
Tai iš tiesų skamba jaudinamai! Kas nenorėtų būti tikėjimo didvyriu, kai tokie rezultatai? Deja, mes dažnai sustojame skaityti netinkamoje vietoje. Toliau rašoma: kiti buvo kankinami ir atsisakė išlaisvinimo, kad gautų prakilnesnį prisikėlimą. Dar kiti iškentė patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą. Jie buvo akmenimis užmušami, pjaustomi pusiau, gundomi, kardu žudomi, klajojo prisidengę avių ir ožkų kailiais, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, klajojo dykumose ir kalnuose, slapstėsi olose ir žemės plyšiuose (Hbr 11, 35-38).
Kai kurie tikėjimo didvyriai laimėjo kovas, kai kurie žuvo, bet jie visi, per tikėjimą gavo gerą liudijimą (Hbr 11, 39).
Užuot mąstę kaip senovės pagonys, kurie visus neigiamus išgyvenimus aiškindavo kaip ženklą, kad jie nepatinka „dievams", turėtume žvelgti į išmėginimus kitaip. Jokūbas rašo: Mano broliai, laikykite didžiausiu džiaugsmu, kai patenkate į visokius išbandymus (Jok 1, 2). Paulius taip pat apie tai rašo ir nurodo priežastį: Mes taip pat džiaugiamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas ugdo ištvermę, ištvermė - patirtį, patirtis - viltį. O viltis neapvilia, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota (Rom 5, 3-5).
Tu ir aš - mes visi patirsime sunkumų. Tai mūsų gyvenimo šiame kritusiame pasaulyje dalis. Dievas nepažadėjo apsaugoti mus nuo išmėginimų, - Jis pažadėjo būti su mumis, kai mes su jais susidursime. Jis pažadėjo, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera, būtent Jo tikslu pašauktiesiems (Rom 8, 28). Jis pažadėjo, jog jei mes išklysime iš kriščioniško kelio, Jis su meile mus sudrausmins, norėdamas į tą kelią sugrąžinti. Jis pažadėjo, kad jei pasitikėsime Juo ir Jam dėkosime, net išgyvendami sunkumus galėsime mėgautis Jo ramybe ir džiaugsmu. Galiausiai Jis pažadėjo niekada mūsų nepalikti, tad kad ir kas mums nutiktų, - tai nėra ženklas, kad Jis mus atstūmė. Visus išgyvenamus sunkumus mes galime priimti kaip drausminimą - galimybę Dievui mumyse įtvirtinti tas charakterio savybes, kurios turės amžiną vertę.
Kad ir kas tavęs lauktų ateityje, tu gali pasikliauti, kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą, jį ir pabaigs iki Jėzaus Kristaus dienos (Fil 1, 6). Mes nežinome, kas mūsų laukia rytoj, bet dėl vieno galime būti tikri: tas pats Kristus, besąlygiškai mylintis tave šiandien, taip mylės tave ir rytoj.
Iš kn. „Classic Christianity"
vertė Žaneta Lazauskaitė
Nuotr. Roko T.
Augti malone
Prabėgo turbūt jau dešimtmetis, kai vieną dieną važiuodamas greitkeliu raudojau, prašydamas Dievo grąžinti man išgelbėjimo džiaugsmą. Tuo metu meldžiau: „Viešpatie, sugrąžink mane į tas dienas, kai pirmą kartą Tave sutikau", nors neįsivaizdavau, kaip Dievas atsakys į šią mano maldą.