Ar augame malone?
1. Krikščionis paprastai pats nepastebi, ar auga malone. Tai dažniausiai vyksta labai palaipsniui, nepastebimai, kaip auga augalas ar kūdikis, kuris vis stiprėja ir auga, kol įgyja suaugusio žmogaus kūną. Laikui bėgant gali pamatyti tam tikrus pokyčius, tačiau negali pastebėti, kaip jis vis labiau ir labiau bręsta, virsta suaugusiu žmogumi. Taip yra ir su krikščionimi. Pradžioje jis yra tarsi kūdikis - silpnas pažinimu ir malone, bet vėliau tampa jaunuoliu ir galiausiai tėvu (apaštalas Jonas kreipėsi į krikščionis pagal jų dvasios būklę. Jis rašė kūdikiams, t.y. jauniems krikščionims, kurių tikėjimas ir pažinimas buvo silpnas; jaunuoliams, kurie buvo stipresni, energingesni ir gyvesni, tačiau vis dar susidurdavo su sunkumais; ir tėvams arba tiems, kurie jau buvo subrendę krikščionys. Tai aliuzija į natūralaus gyvenimo etapus, į kuriuos žengiama palaipsniui (1 Jn 2, 12-14. 18)).
2. Kartais malone augama sparčiau, ir tai įmanoma pastebėti: kai Dievas atlieka didžiulį darbą per labai trumpą laiką. Tokių krikščionių gyvenimai labai pasikeičia, jie greitai bręsta ir gyvendami dievotai padaro didelę pažangą. Dievas yra tarsi rasa jų sielai, jie atgyja tarsi javai, auga tarsi vynmedis, išleidžia savo šakas, sužaliuoja ir suveši. Kaip saulė po žiemos savo šiluma atgaivina sušalusią gamtą, ir visa sužaliuoja bei pražysta, taip teisumo saulei nušvitus, siela pajunta jos gaivinančių spindulių šilumą - pradeda vykti šlovingos ir staigios permainos.
3. Mes turbūt padarėme tam tikrą pažangą savo krikščioniškame gyvenime, nors dabartiniu metu gali atrodyti, jog einame atgal. Mūsų sielą gali varginti kokie nors sugedę dalykai, ir dėl to mes jaučiamės lyg palikti nuošaly. Dėl tam tikrų negalavimų kurį laiką gali sutrikti vaiko augimas, tačiau jis vis vien po truputį tampa stipresnis nei buvo anksčiau. Dovydas buvo užsnūdęs ir kurį laiką nerodė jokių augimo malone požymių, tačiau nėra abejonių, jog jis visgi darė pažangą ir panašėjo į Dievą, nors dabar dėl sugedimo buvo patekęs nelaisvėn.
Mes neturime žvalgytis atgal ir, nors šiandien viskas mums gali atrodyti blogiau nei vakar, vis dėlto mes turime tam tikrą pamatą. Jei norime sužinoti, kiek paaugome, turėtume prisiminti laiką, kai mes pirmą kartą pavedėme save Gelbėtojui, ir paieškoti nuo to laiko įvykusių pokyčių.
4. Mes galime augti kuriuo nors vienu aspektu. Žiemą medis gali atrodyti miręs, tačiau jis yra gyvas ir kaupia jėgas, nors šiuo metu neturi gražių žiedų ar neneša vaisių. Taip ir krikščionys išgyvena žiemos sezoną, bet vis dėlto daro šiek tiek pažangos. Net ir varginamas skausmingų aplinkybių, puldinėjamas šėtono, būdamas dvasinėje tamsoje ir praradęs drąsą, jis gali augti, nors jo tikėjimas kiek pasilpęs, jo meilė priblėsusi, o siela ne tokia patenkinta, kaip norėtųsi. Jei matome malonę, veikiančią vienoj kurioj sferoj, ir nors truputį panašėjame į Kristų, esame augantys krikščionys. Kai kurie nusibrėžia sau augimo malone gaires bei požymius ir, jei nepasiekia tų standartų, padaro išvadą, jog eina atgal, tačiau vis dėlto, jeigu augame nors vienu atžvilgiu, turėtume būti dėkingi.
5. Apie savo dvasinį augimą negalime spręsti pagal kitų augimą. Kai kurie mūsų pažįstami galbūt padarė didelę pažangą: jie turi didelį pažinimą, gali rimtai samprotauti apie Evangeliją, jų uolumas gyvas, tikėjimas stiprus, širdis šilta ir atrodo, jog jie daug bendrauja su Dievu. Neatrasdami tokių pačių dovanų ir malonės savyje, bet matydami savo šaltumą, liūdną abejingumą ir panašiai, mes linkę padaryti išvadą, jog neturime malonės ir visiškai neaugame, nė nesusimąstydami, kad skirtingi asmenys auga skirtingai. Ne, mes nesusimąstome, jog ir jie turi silpnybių, kovoja vidines kovas, kartais ir jie išgyvena sąstingį. Argi todėl, kad mes nesame Paulius, turėtume sakyti, kad mes apskritai nesame krikščionys? Argi todėl, kad neišdėstėme savo meilės psalmėse kaip Dovydas, turėtume sakyti, kad išvis nieko neturime? Tai būtų keistos ir klaidingos išvados.
Kada krikščionis auga malone?
1. Malone augame, kai daugėja dvasinės šviesos ir pažinimo. Tik Dvasiai apšvietus mes pamatome savo širdies nedorumą ir polinkį į nuodėmę, ir tik dėl šios šviesos mes matome vis aiškiau ir ryškiau. Taip pasipūtęs fariziejus pamatė save kaip nusidėjėlį (Rom 7, 9). Kai Evangelijos šviesoje vis aiškiau pamatome save, vis labiau panašėjame į Kristaus sekėjus. Kai matome, kad Dievo darbas vyksta mūsų širdyse, vis aiškiau matome Jėzaus Kristaus didybę ir Jo palankumą, suvokiame Jo aukos vertę, Jo kryžiaus triumfą ir Jo užtarimo svarbą. Kai vis labiau matome savo bjaurumą ir vis daugiau Kristaus grožį, kai daugiau suvokiame savo tuštybę ir Jo pilnatvę, savo silpnumą ir Jo stiprybę, kai suprantame, jog mūsų teisumo nepakanka, kad Dievo akivaizdoje būtume išteisinti, kai suvokiame, jog esame nuogi ir sugedę, o Jis yra tobulas, galime sakyti, kad augame malone.
2. Kai pradedame labiau pasitikėti Kristumi, o ne savimi, mes augame malone. Jaunas krikščionis yra pasiruošęs pernelyg daug nuveikti pats. Jei tam tikros pareigos jam nesužadina malonių jausmų, jis beveik linkęs manyti, kad tos pareigos - beprasmės. Jei kartais jam pasidaro nuobodu ar sunku, jis išsigąsta, jog nepatiria Dievo malonės. Jis per dažnai remiasi savo supratimais. Prislėgtas dvasinės tamsos ar kankinamas minčių, jis dažnai praranda drąsą ir nesileidžia guodžiamas. Tačiau jei tokiose situacijose mes mažiau dėmesio kreipsime į savo ribotumą, bet daugiau žiūrėsime į Kristų, savo sielas patikėdami Jam, jei suvokę savo silpnumą pasitikime didžiojo Gelbėtojo stiprybe, jei tada, kai šėtonas smūgiuoja, o Dievas, atrodo, skaudina, mes galime pavesti save Kristui, maldaudami Jo teisumo ir laukdami Jo išgelbėjimo, jei vis labiau suvokdami savo tuštumą siekiame Kristaus pilnatvės, likdami ištikimi Jam ir pasitikėdami Juo, nusprendę, jog jei teks kentėti, tai kentėsime prie Jo kojų, - tai yra ženklas, jog augame malone.
3. Kai atrandame tikrą pasimėgimą vykdydami pareigas, mes darome pažangą ir augame dvasia. Jauni krikščionys paprastai turi daugiau ugnies nei solidarumo. Jie, kaip sako Dr. Goodwinas, tarsi nauji muzikos instrumentai, kurie blizga gražiau nei seni, tačiau neskamba taip maloniai kaip seni. Jie mano, jog turi dažnai melstis ir daug laiko skirti pareigoms, kitaip jie negali būti krikščionimis. Tačiau augdami malone jie atranda pasimėgimą vykdyti pareigas, suvokia jų svarbą ir skiria joms deramą vietą. Jie tampa vis pastovesni ir tvirtesni, aiškiau suvokia, koks yra Dievas, ir ima paklusti iš meilės. Jie kruopščiai ir tinkamu metu atlieka pareigas. Taigi, kai prarandame susidomėjimą pareigomis, tampame abejingi, nerūpestingi ir imame jų nepaisyti, turime priežastį bijoti žlugimo, tačiau kai į pareigas žiūrime tinkamai, mes augame dvasia ir šventumu.
4. Mes augame malone, kai tampame vis nuolankesni, paklusnesni ir dėkingesni. Visa Evangelija skirta tam, kad mes taptume nuolankūs, ir šį darbą mumyse atlieka Šventoji Dvasia. Augantis krikščionis nuolankiau priima gyvenimo iššūkius. Pirmą kartą užgriuvus kančioms mes elgiamės tarsi prie jungo nepratę jautukai, mūsų išdidžios širdys pasiruošusios sukilti prieš Dievą, tačiau augdami Viešpatyje mes pamatome, jog Dievas yra teisingas, ir nesipriešindami priimame visa, ką Jis mums siunčia.
Augdamas krikščionis tampa vis dėkingesnis ir labiau žavisi Dievu. Jis žavisi malonės turtais ir sako: „Viešpatie, kodėl aš? Kodėl mano vardas buvo įrašytas į Gyvenimo knygą? Kodėl Tu pašaukei, atgimdei ir pašventinai mane? Nejau dangus bus mano paveldas? O, kokia begalinė Dievo malonė ir koks gailestingumas!" Jie gėrisi dieviška malone, garbina savo Gelbėtoją ir atiduoda visą šlovę Dievui (Apr 5, 9-13). Kuo labiau daromės panašūs į juos, tuo darome didesnę pažangą savo krikščioniškame gyvenime.
5. Mes augame malone, kai pastebime, jog sugedimas ir nuodėmės jėga mumyse vis labiau silpsta. Buvo laikas, krikščioni, kai tavo paika ir neprotinga širdis pasiduodavo bet kokiam pagundymui, kai pasiduodavai sugedusioms mintims ir dažnai pakliūdavai nuodėmės vergijon. Tačiau argi ne dieviškos malonės dėka tu buvai išlaisvintas? Argi būtum galėjęs raudoti dėl savo nuodėmių, melstis prieš jas ir atnešti jas prie Kristaus kryžiaus, kad jos būtų numarintos? Ar išdidumas, aistros, pyktis, nepasitenkinimas ir kūniškumas nebeviešpatauja tavo širdyje kaip anksčiau? Ar esi atsargesnis ir tavo siela laisvesnė nei anksčiau? Jei taip, tai yra augimo malone ženklai.
6. Galime sakyti, jog augame malone, kai pastebime turį mažiau žemiškų ir daugiau dangiškų polinkių. Kai mūsų pagarba šiam pasauliui nyksta ir mūsų prisirišimas prie jo silpsta; kai labiau trokštame bendrauti su Dievu ir žvelgti aukštyn, kai dangus atrodo vis mielesnis, ir mes esame kupini karštesnio uolumo Dievui ir trokštame pagarbinti Jį paklusnumu, kai atrandame, jog vis labiau mylime Jėzų, stipriau Juo tikime ir labiau į Jį panašėjame, galime džiaugtis, jog augame malone.
Keletas įspėjimų
Kaip baisu būtų nepažinti Dievo malonės! Kas gali būti nuostabiau nei atspindėti Dievą? Kas gali mus labiau palaiminti? Būti panašiam į Kristų - tai aukščiausia palaima: Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra (1 Jn 3, 2). Būtina bendrauti su Juo žemėje, kad džiaugtumės Juo ir danguje.
Ar galite džiaugtis Dievu kaip savo didžiausia laime? Ar galite prisijungti prie bažnyčios pergalingo džiaugsmo ir nepertraukiamo Dievo ir Avinėlio šlovinimo? Rimtai apsvarstykite, ar jūsų viltys būti laimingam nėra tuščios. Gal esi nuodėmės valdžioje, dar neradai pasimėgimo dvasiniu tarnavimu ir esi netinkamas dangui? Maldauju tavęs apmąstyti šią pavojingą padėtį. Daugelis buvo tavo vietoje. Jie manė esą turtingi ir gausino savo turtus, tačiau iš tiesų buvo beturčiai, vargšai, akli ir nuogi. Jie neklausė įspėjimų, nesileido pamokomi ir nenorėjo tikėti siaubinga tiesa, jog yra sugedimo vaikai, mirę nusižengimais ir nuodėmėmis. Jie šaukė: „Taika ir ramybė", kol juos užgriuvo netikėtas ir amžinas žlugimas ir buvo per vėlu ieškoti malonės bei gailestingumo... Tokia apgailėtina yra ir malonės nepažinusios sielos būklė, jei mirtis ištiks tave toliau taip gyvenant.
Maldauju tavęs vis dėlto apsvarstyti dalykus, kurie teikia tau ramybę, dar prieš tai, kai jų neteksi. Nes kai stovėsi Dievo teisme, būsi sveriamas ir atrastas esąs per lengvas, išgirsi siaubingą žodį - „Atskirti!", pamatysi bedugnę ir nebus kaip jos išvengti, nebus išgelbėjimo... Tačiau tu gali jau dabar pamatyti užjaučiantį Jėzų ir neatstumti ištiestos Jo gelbstinčios rankos.
Nesiliauk nuoširdžiai Dievo maldauti, kad Jis siųstų savo Dvasią ir sukurtų tavyje naują širdį, išvaduotų tavo įkalintą sielą, vestų tave prie Visagalio Gelbėtojo kojų ir paruoštų tave džiaugsmui, kurį patirsi su Juo.
Nesivaikykime garbės, turtų ir atlygio žemėje; nepataikaukime savo malonumų troškimui, bet siekime Dievo šlovės ir savo sielų klestėjimo. Ar toks, krikščioni, yra tavo požiūris? Ar besirūpindamas savo šeima tu nepamiršai savo sielos? Ar kada nors pasidomėjai: badauja ji ar klesti? Ar rūpiniesi augti malone? Ar budi, kad nenusidėtum, daug meldiesi, kartais apmąstydamas ir ištirdamas save? Ar žvelgi į Kristų, ieškodamas kasdienės pagalbos, kad galėtum daryti pažangą? Ar nuolankumas padeda tau savo nuodėmingame kūne paste-bėti abejingumą, kūniškumą, dvasinį išdidumą ir t. t.? Ar verki prieš Viešpatį, kad taip mažai tavy atsispindi dieviškas charakteris ir tavo Gelbėtojo atvaizdas? Ar sieki šventumo, karštai meldiesi, kad pašventinanti Dvasia apvalytų tavo širdį ir padėtų tau augti?
Tingūs krikščionys, pabuskite ir pasvarstykite: jūsų charakteris, jūsų džiaugsmai ir jūsų naudingumas - visa kviečia daryti daugiau pažangos ir augti malone. Galbūt jūsų motto yra: Kristus yra gyvenimas! Siek, kad Kristaus tavyje būtų daugiau. Nepasitenkink būdamas kūdikiu, bet trokšk stiprėti, augti pažinimu, tikėjimu, meile ir visokeriopa malone, kad visiems būtų akivaizdu, kad tavo siela yra sveika ir klesti, kad didžiausias malonumas tau yra augti šventumu ir būti vis labiau naudingam.
Mūsų viltis
Jei mes turime kokią nors priežastį viltis, jog augame malone, turėtume šlovinti Dievą. Jis yra tikėjimo autorius ir atbaigėjas (Hbr 12, 2). Ta pati malonė, suteikusi mums gyvenimą, padeda mums ir toliau. Ar koks nors sugedimas buvo pašalintas iš tavo gyvenimo, ar tu kiek ūgtelėjai? Tai Dievo darbas. Rūkstantis dagtis būtų užgesintas ir įlūžusi nendrė būtų nulaužta, jei Dievas nestovėtų šalia ir tau nepadėtų. Tu esi išgelbėtas tik iš malonės. Malonė išsirinko tave amžinybėje, malonė pašaukė tave laiku, malonė pašventino tave ir veda iš jėgos į jėgą. Galiausiai ta pati malonė pabaigs darbą ir atves tave Dievo akivaizdon, kur šventieji amžinai giedos: „Malonė, malonė". Išmokime šią giesmę dar čia ir gyvenkime, giliai suvokdami beribę malonę, kol ateisime į tą pasaulį, kuriame nenuilsdami šlovinsime sėdintį soste Avinėlį.
Koks šlovingas turėtų būti dangus, kur Dievo pradėtas darbas bus ištobulintas! Malonė skirta - kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva - Kristus (Ef 4, 11-15).
Čia mes esame tarsi kūdikiai, palyginus su tuo, kuo turėtume būti. Dar esame nepilnamečiai ir negalime naudotis paveldėjimu. Čia mes varginami daugybės konfliktų ir kovų su nuodėme bei šėtonu. Kartais mes nugalime, bet ir vėl esame pavergiami. Mes keičiamės lėtai. Sunku artintis prie Dievo ir panašėti į Jį. „Tačiau pažvelk, mano siela, prieš tave yra dangus: dangus, kuriame bus sunaikintas visas tavo sugedimas ir tau nebereiks kovoti su priešais, nebereiks vargti su savo širdimi, nes pergalė jau iškovota. Pažvelk, dangus čia pat! Čia naujas kūrinys bus tobulas ir atsiskleis visas jo grožis ir tobulumas. Tavo supratimai bus apvalyti nuo bet kokių tamsos liekanų, tavo valia sutaps su Dievo valia ir tavo širdis liepsnos tyra dieviška meile. O, kokia laiminga valanda! Koks trokštamas laikas! Kai paliksiu savo nuodėmingą kūną ir akimirksniu tapsiu tobulas; kai matysiu ne tarsi pro aprūkusį stiklą, bet akis į akį, kai būsiu ne kūdikis Kristuje, bet tobulas vyras".
Pabuskite, šventieji, pakelkite galvas, nes jūsų išgelbėjimas prisiartino! Lipkite į kalną ir apžvelkite Dievo pažadėtą žemę, kur jūsų nuvargusios sielos atras amžiną poilsį ir visi jūsų troškimai amžinai bus patenkinti tobuliausiais ir nuostabiausiais džiaugsmais.
Iš http://www.westminsterconfession.org/
vertė Lina Tamonytė
Nuotr. Arvydo B.
Ar tikrai augi malone?
Man iškilo ypač svarbus klausimas, kurio sprendimas gali pašalinti krikščionio baimes, padėti jam ištirti savo sielą bei sužadinti šventą uolumą ir budrumą dvasinės kelionės metu, kad jis neeikvotų laiko veltui ir neaptingtų, bet veržtųsi į tikslą ir darytų pažangą savo kelyje į Sioną.