Suprasti, koks laikas, svarbu ir bendraujant su žmonėmis: juk neprašysite paaukštinimo, kai verslas nesiseka ar kai biure tvyro įtampa, neprašysite paslaugos žmogaus, kuris išgyvena stresą ar pyksta. Laikas labai svarbus ir gaminant valgį: jei mėsą ant grotelių kepsite per trumpai, ji bus pusžalė, jei per ilgai - ji pavirs anglies gabalu. Laikas, žinoma, svarbus ir medicinoje: jei ligą pastebėsite anksčiau, ją bus lengviau gydyti, jei vaistus gersite laiku, jie padės, jei nors vienos dozės neišgersite, jie gali būti ne tokie veiksmingi, o jei vaistus gersite per dažnai ir jų išgersite per daug, galite net numirti. Laikas svarbus ir tvarkant finansus: jei perkate ar parduodate tam tikras akcijas, būtent laikas nulems jūsų pelną ar nuostolius. Jei žinosite, kada skolintis, o kada nesiskolinti, būsite finansiškai nepriklausomas.
Laikas taip pat svarbus ir mūsų dvasiniam gyvenimui. Gyvenime labai svarbu suvokti tau skirtus Dievo laikus.
Ekleziasto knygos 3 skyriuje (Ekl 3, 1-15) Saliamonas sako, kad gyvenime viskam yra savas laikas. Tai mums turėtų būti akivaizdu: ir aš, ir jūs savo namuose turime tuziną laikrodžių ir kelis kalendorius. Daugelis segime laikrodžius ant riešo, laiką rodo ir mūsų mobilieji telefonai, kompiuteriai, delninukai. Viskas turi būti daroma savo laiku.
Tad jei laikas iš tikrųjų yra toks svarbus, kaip turėtume gyventi? Apžvelgę šias penkiolika eilučių rasime keturis trumpus pamokymus.
1. Tikėkitės permainų (Ekl 3, 1-8)
Pirmoje atkarpoje Saliamonas įtikinamai kalba apie gyvenimo trumpumą. Pagrindinis šios ištraukos žodis yra „laikas", kuris pirmose aštuoniose eilutėse šis pavartotas net trylika kartų.
Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi (Ekl 3, 1). Pirmoje eilutėje verta atkreipti dėmesį į tris dalykus. Pirma, Saliamonas nesiruošia reikšti nuomonės apie dalykus, apie kuriuos kalba nuo antros iki aštuntos eilutės, bet tiesiog užsimena apie tai, kas nutinka „po dangumi". Antra, Saliamonas paremia savo argumentą žodžiu „numatytas" (lietuviškame vertime šio žodžio nėra, bet jis numanomas), - joks įvykis mūsų gyvenime nėra atsitiktinis, kiekvienas jų slepia Dievo numatytą tikslą. Trečia, Saliamono čia pavartotas žodis, išverstas kaip „įvykis", tačiau originale šis žodis turi ir pasigėrėjimo, susižavėjimo reikšmę - taip Saliamonas atskleidžia, kad yra gerai, kai žmogus savo laiku patiria tam tikrus įvykius. Kitaip tariant, sekasi tam, kam viskas atsitinka laiku, netgi jei pats įvykis ir nekelia susižavėjimo. Taigi, viskam yra savas laikas.
Užrašęs pagrindinę mintį (3, 1), Saliamonas pereina prie poezijos (3, 2-8). Šiose septyniose eilutėse jis užrašo dvidešimt aštuonias minčių poras: keturiolika neigiamų ir keturiolika teigiamų. Pirmoji kontrastų pora (gimimas ir mirtis) apibrėžia toliau einančių įvykių kriterijus.
Trečio skyriaus antroje eilutėje Saliamonas rašo: Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta. Dievas nustato, kada mes gimsime ir kada būsime palaidoti. Jis visada tiksliai žino, kada tai bus. Dievui tai nebus staigmena. Jis turi absoliučią valdžią, ir niekas niekaip negali atimti tavo gyvybės, kol nepasibaigs tau Dievo skirtos dienos. Čia pabrėžiama Dievo valdžia laikui ir atkreipiamas dėmesys, kad laikas yra trumpas. Mes gimstame į šį pasaulį ir pakankamai greitai nuskubame mirties ir kapo link. Kas aštuonias sekundes kas nors miršta ir kas tris sekundes kas nors gimsta. Tai Dievas nustato ribas ir metą kiekvienam įvykiui, ir tie laikai labai greitai keičiasi. Viskam yra savas laikas.
Kitos dvi minčių poros kalba apie naikinančius ir kuriančius veiksmus: Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti (Ekl 3, 3). Čia nekalbama apie žmogžudystę. Žmogžudystei apibūdinti žydai turi atskirą žodį, kuris pavartotas dešimtyje Dievo įsakymų: „Nežudyk". Tačiau čia Saliamonas kalba apie mirties bausmę ar priešo sunaikinimą teisingame kare. Saliamonas čia nedaro jokių moralinių išvadų, tačiau, jei su tuo susidūrėme tekste, to imsiuosi aš. Tai svarbu, nes Dievas žmogaus gyvybei suteikia vertę. Dievui žmogaus gyvybė yra tokia brangi, kad jei ji atimama, už ją turi būti atkeršijama, nes žmonės yra sukurti pagal Dievo atvaizdą. Laimei, jog yra laikas „gydyti" ar, pažodžiui, „susiūti, išgydyti žaizdą". Taip pat yra laikas „griauti" senas sienas, santykius ar netgi (metaforiškai) tautas (Jer 18, 7-9), kaip yra ir laikas „statyti". Antra veiksmažodžių pora gali apibūdinti namų griovimą ir jų statybą ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
Ketvirtoje trečio skyriaus eilutėje kalbama apie žmogaus emocijas: Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti. Ir liūdesys, ir džiaugsmas yra gyvenimo dalis - be vieno nebūtų kito. Šiame gyvenime mes susidursime su teigiamomis ir neigiamomis emocijomis ar patirtimis. To reikia tikėtis. Viskas keičiasi. Vieną akimirką mes kalno viršūnėje, o kitą jau galime būti slėnyje. Šiais neramiais laikais svarbu ir liūdėti, ir džiaugtis. Kai iš šio gyvenimo išeina mūsų artimieji, aš visada primygtinai raginu šeimą ir draugus gedėti. Dievas numatė, kad tam tikru metu žmonės liūdės. Jėzus sielvartavo, kai mirė Lozorius, ir kai Jis pats ruošėsi mirčiai Getsemanės sode. Sielvartas yra sveika žmogaus sielai. Žinoma, mums svarbu išmokti ir džiaugtis. Kažkas yra pasakęs: „Jei nemokėsi juoktis, kai tau sunku, kai pasensi, iš viso nebeturėsi iš ko juoktis".
Ar įmanoma džiaugtis, kai sergi, atrasti pasitikėjimą Juo, kai silpsta sveikata? Ar įmanoma būti arti Dievo, kai aplinkybės nuolat keičiasi? Turime išmokti džiaugtis bet kokiu laikotarpiu ir tada, kai laikai keičiasi.
Trečio skyriaus penktoje eilutėje aptinkame labai keistą minčių porą. Saliamonas rašo: Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo. Frazė „mėtyti akmenis" yra nuoroda į seksualinius santykius, o frazė „rinkti akmenis" kalba apie susilaikymą nuo sekso.
Senajame Testamente nuo seksualinių santykių buvo susilaikoma gedulo metu. Su tuo yra susijęs ir toliau tekste minimas apkabinimas - tai švelnesnė išraiška. Toks aiškinimas suteikia visoms šioms poezijos eilutėms pusiausvyros. Ir šioje srityje tikrai galima pasakyti: viskam yra savas laikas.
Kitos dvi poros kalba apie turtą: Yra laikas įgyti ir prarasti; laikas laikyti ir išmesti (3, 6). Čia kalbama apie trumpalaikę turtų prigimtį: mes perkame naujus drabužius, o senuosius atiduodame labdaros organizacijoms, parduodame seną kledarą ir perkame naują mašiną...
Kita minčių pora užsimena apie laiką gedėti ir laiką baigti gedulą: Yra laikas perplėšti ir susiūti; laikas tylėti ir kalbėti. Kai Senojo Testamento metu žmonės gedėdavo mirusių artimųjų, jie persiplėšdavo drabužius ir nekalbėdavo. Tai mums parodo, kad kartais kalbėti yra gerai, o kartais geriau patylėti. Gerai yra pasakyta: „Tylėdamas žmogus lengviausiai išsaugos savo dorą". Daugelis tų, kuriuos aš laikau pavyzdžiu, kalba labai atsargiai. Pastaruosius septynerius metus Lori ir aš žavimės moterimi iš mūsų bendruomenės, kuri visuomet labai išmintingai renka žodžius. Ji be galo protinga, išmintinga ir stengiasi per daug nekalbėti. Jos ištarti žodžiai būna verti aukso. Daugeliui iš mūsų reikia pasimokyti iš žmonių, kurie supranta, kad viskam yra savas laikas.
Poezija baigiasi aštunta eilute, kurioje kalbama apie meilę ir prisirišimą bei jų reikšmę: Yra laikas mylėti ir nekęsti; laikas karui ir taikai. Mes visi žinome, kad yra laikas mylėti. Mes turėtume mylėti, juk Jėzus sakė: Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus (Jn 13, 34-35). Tačiau Saliamonas sako, kad yra laikas ir nekęsti. Net Jėzus nekentė: Jis nekentė nuodėmės ir to, kad ji viešpatauja žmonių sieloms, Jis tūžo, kad nuodėmė griauna gyvenimą. Mums reikia mokytis nekęsti to, kas bloga, bet susilaikyti nuo neapykantos blogiems žmonėms. Mes galime nekęsti aborto, tačiau turime užjausti aborto auką ir abortą padariusią moterį. Galime nekęsti alkoholio daromos žalos, tačiau turime mylėti tuos, kurie kovoja su alkoholizmu, ir daryti viską, kad jiems padėtume.
Šios eilutės Ekleziasto knygos eilutės tapo labiau žinomos dėl 1965 metais hipių roko grupės The Byrds dainos. Prirašę tik šešis žodžius prie Ekleziasto knygos 3 skyriaus 1-8 eilučių, The Byrds sugebėjo šias eilutes paversti daina prieš Vietnamo karą, daina už taiką. Po šios eilutės - Yra laikas karui ir taikai - jie prirašė: „Aš tikiu, kad dar ne per vėlu". Taip Ekleziasto knyga tapo ir kontrkultūros sąmonės dalimi.
Deja, primygtinai reikalaudama taikos, grupė The Byrds nebuvo teisi. Kad ir kaip mes norėtume taikos, jos iš tiesų nebus, kol į pasaulį neateis Taikos Kunigaikštis. Giedodami šlovinimo giesmes, mes dažnai ramiai sėdime savo vietose: mes nebijome, kad galime pažeisti įstatymą, nes buvo žmonių, kurie kovojo už teisę būti išgirstiems ir teisę laisvai kalbėti, jei reikia, ginti ir mirti už tai, ką tikime esant tiesa. Mes žavimės faktu, jog daugiau nei 200 metų Amerika buvo „drąsiųjų namai ir laisvųjų žemė", tačiau dažnai nepripažįstame, kad kartais karas visgi yra reikalingas. Dievas yra karys, ir karas yra Biblijos dalis. Manyti, kad karas yra visiškai neleistinas dalykas, reiškia nesuprasti Biblijos. Tačiau viskam yra savas laikas. Man nepatinka karas ir aš nesu už karą. Tačiau aš negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau skųstis ar protestuoti, kai kariai tarnauja savo šaliai. Aš visa širdimi gerbiu kareivius ir vyriausybės sprendimus. Klaidinga manyti, kad jei mes būtume valdžioje, viskas būtų gerai. Visados kai kur vyks karai, o kitur vyraus taika. Taigi tikėkimės permainų.
2. Pripažinkime ribas (Ekl 3, 9-11)
Saliamonas rašo: Kokią naudą turi tas, kuris dirba, iš savo triūso? Šis retorinis klausimas, užduodamas ir 1 skyriaus 3 eilutėje (žr. ir 2, 11). Tai pareiškimas, tikintis neigiamo atsakymo: „Žmogus iš savo darbo neturi jokios naudos!" Bet kokia nauda ar pranašumas, kurį žmogus gali gauti iš savo triūso, pavirsta niekais, jei žmogus nesusimąsto apie Dievą. Mes sakome: „Kam man taip sunkiai dirbti, jeigu viskas vis tiek bus sunaikinta? Kam tuoktis, jei vis tiek pradėsite nesutarti ir skaudinti vienas kitą? Kam gimdyti vaikus, o po to patirti didelį stresą ir nusivilti?" Aktorius Džimas Keris yra pasakęs: „Aš manau, kad visi turėtų tapti turtingi, garsūs ir daryti viską, apie ką svajojo, kad galėtų įsitikinti, jog iš tiesų tai nieko neišsprendžia".
Saliamonas tęsia: Aš regėjau užduotį, kurią Dievas davė žmonių vaikams. Jis skirtu laiku viską puikiai padarė. Jis įdėjo amžinybę žmogui į širdį, kad nė vienas žmogus nesuvoktų Dievo darbų nuo pradžios iki galo (Ekl 3, 10-11). Įtampą šioje eilutėje kelia tai, jog mes ne visada suprantame Dievo tikslus. Mes klausiame: „Kodėl aš toks gimiau?", „Kodėl mano tėvas taip su manimi elgiasi?", „Kodėl Tu atėmei iš manęs draugą?" „Kodėl aš vis dar neturiu šito palaiminimo?". Mūsų dėmesys yra nukreiptas į netinkamus dalykus, o tai ir yra problema. Mes matome tik bjaurų pūkuotą kokoną, o Dievas jame numato ir užmezga plaštakę. Mes matome skausmingą, bjaurų procesą, o Jis kuria vertybes. Mes matome šią dieną, o Jis darbuojasi amžinybei. Mus žavi įpakavimas, o Jis įsižiūri į dovaną - vidinę esmę. Mes žiūrime į išorę, o Jis pabrėžia vidų. Savo laiku Jis iš visko: iš praradimų, buvimo ligoninėje, nesėkmių, sudužimų, kovų, sudužusių svajonių, žlugusių romanų, širdies skausmo, ligos - padaro gera. Taip, net iš tavo nesibaigiančios ligos, kad ir kas tave vargintų. Atėjus laikui Jis viską paverčia į gera. Be Jo gyvenimas yra betikslis ir bevaisis, apgailėtinas ir beprasmis, o su Juo viskas yra prasminga.
Antropologiniai tyrimai rodo, kad kiekviena kultūra turi Dievo duotą, įgimtą amžinybės jausmą - suvokia,kad šitas pasaulis dar ne visa ko pabaiga. Dievas įdėjo amžinybę žmogui į širdį.
Ar esate matę faraonų kapus ir piramides Egipte? Kai kuriuose veikaluose rašoma, kad norint pastatyti vieną iš šių didelių piramidžių, keturiasdešimt metų kasdien turėjo triūsti šimtas tūkstančių darbininkų. Kam reikėjo dėti tiek pastangų? Kodėl toks dėmesys buvo skiriamas kapui? Egiptiečiai pakankamai gerai suprato, kad amžinybėje jie praleis kur kas daugiau laiko nei dabartiniame gyvenime. Jų supratimas apie tai, kas vyks po mirties, buvo šiek tiek iškreiptas, tačiau jie suprato esmę - jų gyvenimas po mirties yra kur kas svarbesnis už šį gyvenimą, todėl jie tam pomirtiniam gyvenimui ruošėsi. Dievas įdėjo amžinybę į jų širdis.
Jei viskas yra Dievo numatyta, kiekvienas gyvenimo įvykis turi savo prasmę ir tikslą. Augustinas yra pasakęs: „Tu mus sutvėrei sau, ir mūsų širdys nerimsta, kol suranda ramybę Tavyje". Blezas Paskalis sakė: „Kiekvieno žmogaus širdyje yra Dievo sukurta tuštuma, kurios negali užpildyti joks kūrinys, - tik pats Dievas, kuris apsireiškė žmonėms per Jėzų Kristų". Tiesa yra tokia - mes visi trokštame amžinybės. Mes trokštame žinoti, ar tai, ką darome, yra svarbu amžinybėje. Biblija sako, kad prasmę galime rasti tik Kristuje.
Taigi, Saliamonas ragina mums tikėtis permainų ir pripažinti ribas. Štai dar pora patarimų.
3. Džiaukitės gyvenimu (Ekl 3, 12-13)
Aš supratau, kad žmonėms nėra nieko geresnio, kaip linksmintis ir daryti gera savo gyvenime. Tai yra Dievo dovana, kad žmogus valgo, geria ir džiaugiasi savo darbo gėrybėmis. Biblinis tikėjimas kviečia džiaugtis. Benjaminas Franklinas yra pasakęs: „Nori džiaugtis gyvenimu? Tai nešvaistyk laiko, nes būtent iš jo gyvenimas ir sudarytas". Viskam yra savas laikas.
Sutikime, gyvenimas pilnas įtampos. Mes nešame daug naštų, kurias uždeda žmonės, įtampa kyla ir dėl įvairių projektų, siekių. Taip pat mes galime persišaldyti ar susirgti gripu, gali nutikti kokia kita nelaimė. Todėl ir prasminga džiaugtis gyvenimu: valgyti ledus, žiūrėti filmus, taškytis lietuje su vaikais, nusivesti žmoną skanios vakarienės. Be abejo, būk išmintingas ūkvedys: nereikia neapgalvotai išlaidauti, paprasčiausiai gyvenk savo gyvenimą.
Tačiau Saliamonas kviečia ne tik džiaugtis gyvenimu, bet ir bijoti Dievo.
4. Bijokite Dievo (Ekl 3, 14-15)
Saliamonas baigia šią ištrauką tokiais žodžiais: Aš žinau, kad visa, ką Dievas daro, yra amžina, - nieko negalima nei pridėti, nei atimti. Dievas daro tai, kad žmonės Jo bijotų. Kas buvo, tas ir yra, o kas bus, jau yra buvę. Dievas pašaukia praeitį.
Dievas veikia nuolat ir tobulai. Visa, ką Jis daro, kelia baimę. Štai kodėl Saliamonas sako, kad mes turime bijoti Dievo, turime prieš Jį drebėti. Dievo baimė yra viena pagrindinių Ekleziasto knygos ir visos Biblijos temų. Raginimas „bijoti Dievo" ar posakis „Dievo baimė" Biblijoje pavartoti per šimtą kartų. Ši sąvoka - Dievo baimė - kalba ne apie stingdantį išgąstį, bet apie įsipareigojimą visą gyvenimą pasitikėti ir tikėti gyvuoju Dievu.
Man teko būti ir prie Niagaros krioklių, ir Didžiajame Kanjone, ir Šveicarijos Alpėse. Kiekvieną kartą, kai žvelgiau į šiuos nuostabius Dievo darbus, jaučiausi menkas ir išsigandęs. Dievas nori, kad mes su pagarbia baime žiūrėtume į Jį tokį, koks Jis yra. Taip žvelgdami į Jį ir suvokdami Jo didybę, suprasime, koks laikinas yra šis gyvenimas, palyginus su amžinuoju Dievu.
Prieš kurį laiką kalbėjausi su nuostabiu Dievo žmogumi Donu Prozora. Pernai nusižudė Dono sūnus. Šiais metais merdi jo tėvas. Be viso šito, Donas sužinojo, kad jo kepenyse ir inkstuose buvo aptikta auglių... Tačiau Donas ir toliau pasitiki Dievu. Jis mane patikino, jog nesvarbu, kokie būtų tyrimų atsakymai, Jis visiškai pasitiki Dievu. „Aš tikiu, kad nepralaimėsiu", - sako jis. Donas ir jo žmona pašventė savo gyvenimus Kristui - Jis jiems tapo viskuo, viskuo visame. Jie žino, ką reiškia bijoti Dievo.
Ar dabar bijosite Dievo? Ar pavesite save Jam? Ar pasikliausite Juo visuose reikaluose? Ar pripažinsite, kad Jis viskam yra numatęs laiką?
Iš www.bible.org
vertė Jurga Domarkaitė
Viskam savas laikas (Ekl 3, 1 - 15)
Viskam yra savas laikas. Turbūt daug kartų girdėjote šį iš tiesų labai teisingą posakį. Geras pokštas, pasakytas netinkamu metu, gali tapti nevykusiu juokeliu. Laiku padaryta pauzė, pokštą daro juokingą, o dėl netinkamos pauzės - pokštas gali ir nepavykti.