Mokslo metams einant į pabaigą, abiturientams - sudėtingas laikas. Daugelis iš jų ruošiasi studijuoti skirtinguose koledžuose ar universitetuose. Konkurencija didelė. Žinoma, mes patariame jauniems žmonėms, kad prieš ruošdamiesi pretenduoti į konkrečią aukštąją mokyklą, jie pasidomėtų, kokius reikalavimus būsimiems studentams yra iškėlusi priėmimo komisija.
Kokių reikia balų? Ar reikia laikyti egzaminus ar kokį testą? Kokių tai profesijai reikia asmeninių savybių? Ar reikia turėti kūrybinių gebėjimų? Darbo patirties? O gal reikia visų šių dalykų kartu? Kad ir kokios sąlygos būtų iškeltos, geriau jomis pasidomėti dar prieš pateikiant pretendento paraišką.
Įdomu, kokių žmonių ieško Dievas, norėdamas apgyvendinti dangų? Jeigu danguje yra priėmimo komisija, ar jums nėra smalsu sužinoti, kokius reikalavimus ji kelia būsimiems gyventojams? Žinoma, ši priėmimo komisija, kuriai vadovauja pats Dievas, yra visiškai kitokia, nei mes galime įsivaizduoti, nes Dievo mintys yra ne mūsų mintys ir Dievo keliai - ne mūsų keliai (Iz 55, 8). Kokius žmones Dievas išsirenka į savo šeimą? Dievas pasirenka tuos, kurie neturi kuo didžiuotis ar girtis (1 Kor 1, 26-31). Paulius nori pakeisti mūsų supratimą. Visų pirma, jis nori mums pasakyti, kad...
1. Dievo pasirinkimas nepalieka vietos žmogiškam didžiavimuisi savimi (1 Kor 1, 26-29). Pirmame laiške Korintiečiams Paulius rašo: Juk jūs matote (Apsvarstykite - angl. vert.) savo pašaukimą, broliai, - nedaug tarp jūsų kūno atžvilgiu išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų (1 Kor 1, 26). Paulius kreipia korintiečių žvilgsnius prie dvasinių šaknų. Jis primena jiems, kokie jie nebuvo prieš Dievui juos išgelbstint. Apsvarstykite - tai pirmasis paliepimas šiame laiške. Ši eilutė yra nepaprastai svarbi. Paulius ragina korintiečius apsvarstyti, apmąstyti savo pašaukimą. Žodis pašaukimas priverčia korintiečius prisiminti pačią įtikėjimo pradžią, kai jie įtikėjo į Kristų. Pašaukimo momentas Pauliui yra labai svarbus (1 Kor 1, 1-2. 9. 24). Paulius tiki, kad norint tapti krikščionimi, reikia atsiliepti į Dievo kvietimą. Iš tiesų, jei tu šiandien esi krikščionis, vadinasi, kažkada tu atsiliepei į Dievo kvietimą.
Prieš dvi savaites su aštuonmečiu berniuku iš mūsų bažnyčios kalbėjomės apie krikštą. Paklausiau jo, kaip jis tapo krikščionimi? Jis atsakė, jog jį pašaukė Dievas. „Kaip?" - pasitikslinau aš , - mat, nors esu įpratęs klausytis įvairiausių pasakojimų, nieko panašaus nebuvau girdėjęs. Kai įsigilinau, supratau, kad šis berniukas, kaip ir Samuelis, išgirdo Viešpatį jį šaukiant. Dievo pašauktas jis įtikėjo Tuo, kuris jį šaukė. Jums gali atrodyti keista, bet būtent taip Dievas ir veikia. Jis kviečia vyrus, moteris ir vaikus pas save.
Norėdamas korintiečiams išdėstyti daugybę svarbių ir sudėtingų dalykų, Paulius vadina juos broliais (1 Kor 1, 10). Ir toliau savo skaitytojams sako: nedaug tarp jūsų išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų.
Korinto bažnyčios nebuvo galima pavadinti akademiniu elitu (išmintingaisiais). Pagal tuo metu pasaulyje vyravusius standartus jie neišsiskyrė išmintimi. Tarp tikinčiųjų buvo ir šiek tiek išsilavinusių žmonių, tačiau didžioji dauguma buvo neraštingi.
Korinto bažnyčios tikintieji nebuvo ir garsūs politiniai veikėjai (galingieji). Būti galingais, įtakingais reiškė priklausyti valdančiajam visuomenės sluoksniui. Daugelis korintiečių neturėjo jokios politinės įtakos valdžios struktūroms, tik vos keli iš jų buvo politikai ar valdininkai.
Galiausiai, korintiečiai negalėjo didžiuotis savo kilmingumu - tuo, jog yra kilę iš pavyzdingų šeimų. Nedaugelis jų galėjo pasipuikuoti tuo, kas pasaulyje vadinama „geru išsiauklėjimu". Dauguma jų buvo kilę iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių ar net vergų. Paulius bando korintiečiams priminti: „Ar jūs dar pamenate, iš kokio žmonių sluoksnio esate kilę, kokioje padėtyje buvote, kai Dievas jus pašaukė iš nuodėmingos tamsos į gelbstinčią šviesą? Jūs juk suprantate, kad Dievas pasirinko jus, kad būtumėte Jo vaikai, ne todėl, kad jūs buvote galingi ir viskuo apsirūpinę, tiesa? O jeigu tarp jūsų tokių ir yra, tai žinokite, Dievas jus pašaukė tikrai ne dėl šių priežasčių".
Realybėje dažnai būtent įtaka visuomenėje, aukšta politinė padėtis, susikurta gerovė trukdo ieškoti Dievo išgelbėjimo - žmogus tiesiog nemato tam poreikio.
Apaštalas Paulius, tarsi rankose laikydamas veidrodį, kviečia korintiečius įsižiūrėti: „Gerai įsižiūrėkite. Ką matote?" Jei Korinto bažnyčios tikintieji būtų atviri, jie atsakytų, jog tarp savųjų jie nemato daug išskirtinių, ypatingais gebėjimais pasižyminčių žmonių. Juos supo paprasti vyrai ir moterys, savo kilme ar gyvenimo būdu neišsiskiriantys iš kitų, tačiau Jėzaus Kristaus visiškai pakeisti. Čia išsakyta labai svarbi žinia - pasistenkime ją išgirsti. Dievui priimtini nevykėliai. Kviesdamas žmones į savo šeimą, Dievas renkasi tuos, kuriuos pasaulis laiko atmestinais. Dievas renkasi silpnesnį, o ne stipresnį, visų užmirštą, o ne įžymų. Jis pasirenka tokius, kurie kitų akimis yra visiškai niekas, o ne tuos, kurie laiko save kuo nors ypatingais, už kitus pranašesniais. Dievas pirmiausiai renkasi tuos, kurie pasaulyje laikomi nevertais dėmesio. Dievas dažniau pažvelgia į silpnesnįjį nei į stiprųjį.
Nėra taip, kad Dievas ketintų iš kiekvieno visuomenės sluoksnio pasaulyje išsirinkti po vienodą skaičių žmonių. Ir tikrai netiesa, kad Dievas formuoja savo bažnyčią iš aukštesnės klasės žmonių, tarp kurių bus keli žemesniajam visuomenės sluoksniui priklausantys žmonės. Jeigu suformuluotume priešingus teiginius, tai būtų kur kas arčiau tiesos. Dievas stato savo bažnyčią iš žmonių, kurie pasaulyje laikomi atmestinais ir nepriimtinais, ir tarp tikinčiųjų yra tik keletas garsių politikų, valdininkų ar žmonių, kuriems nereikia per daug rūpintis savo gerove. Dievas teikia pirmenybę pralaimėtojams. Dievas išsirenka visų užmirštus ir apleistus, Jam gera būti šalia vargšų. Dievui patinka išgelbėti beturčius, kvailius, turinčius priklausomybę nuo žalingų įpročių, įskaudintus, esančius įkalinimo įstaigose ar praradusius viltį. Trumpiau tariant, Dievas specializuojasi gelbėdamas tuos, kurie pasaulyje laikomi visiškai niekuo.
Galbūt kam nors kyla klausimas: „Jei Dievas renkasi tik žemesniojo sluoksnio žmones, ar Jo Karalystėje yra vietos įžymiems, pasiturintiems ar gabiems?" Atsakymas - žinoma, taip. Atkreipkite dėmesį: 1 laiško korintiečiams 1 skyriuje nepasakyta: „nė vienas iš jūsų nėra išmintingas, įtakingas ar kilmingas". Čia sakoma: nedaug tarp jūsų.... Ačiū Dievui už krikščionimis tapusius sportininkus, muzikantus ir aktorius, bet Dievo žodyje nėra pagrindo vilčiai, jog bažnyčios bus perpildytos tokių žmonių.
Ar nepamiršote savo pašaukimo? Gera atmintis gali būti arba palaiminimas, arba prakeikimas. Kalbant apie dvasinį gyvenimą, labai gerai yra prisiminti, kaip mes gyvenome prieš sutikdami Jėzų. Jei pamename, kokie buvome prieš Dievui mus pašaukiant, labiau branginsime tą malonę, kuri atvedė mus iki šios dienos. Ar dar pamenate, kokioje padėtyje buvote prieš sutikdami Jėzų? Ar pamenate, kuo tuomet gyvenote, kuo užsiėmėte, kai Dievas išgelbėjo jus nuo jūsų pačių? Dievas pasirenka tuos, kurie neturi kuo didžiuotis.
Bet Dievas išsirinko, kas pasaulyje kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas išsirinko, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų, kas galinga. Ir kas pasaulyje žemos kilmės, kas paniekinta, kas yra niekas, Dievas išsirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažkuo, - kad joks kūnas nesigirtų prieš Dievą (1 Kor 1, 27-29). Šiose eilutėse Paulius tris kartus pakartoja žodžius: Dievas išsirinko. Tai suverenaus pasirinkimo doktrina - biblinio išsirinkimo doktrina. Šie žodžiai būtent tai ir reiškia. Jei jie mums nepatinka ar mes jų nesuprantame, problema slypi tikrai ne graikiškame tekste ar vertime į mūsų kalbą. Nors mums ir sunku sutikti, šie žodžiai reiškia būtent tai, kad Dievas išsirenka, kas bus išgelbėti. Neįmanoma natūraliai gimti Dievo vaiku, įmanoma tik būti įsūnytam ar įdukrintai. Dievo vaikais mes tampame dėl Dievo pasirinkimo, o ne atsitiktinai. Ir dar - mes netampame krikščionimis todėl, kad patys taip nusprendžiame. Mūsų troškimas atsigręžti į Dievą gimsta mūsų širdyse kaip atsakas į Dievo kvietimą, į Jo meilę ir nepelnytą malonę.
Kai pasaulyje organizuojamas koks vakarėlis, visuomet kviečiami gražūs, žinomi žmonės. Išnuomojamas klubas, pasamdoma saugos tarnyba, kurios užduotis - budėti, kad į vakarėlį nepatektų paprasti, eiliniai žmonės. Peržengti nustatytą ribą leidžiama toli gražu ne kiekvienam. Sraigtasparniai suka ratus virš pastato, o žurnalistai ir fotografai stengiasi užfiksuoti nors kokią smulkmeną, o vėliau tas nuotraukas nepigiai parduoda žurnalui „Žmonės". Svarbiausia tokiuose vakarėliuose pastebėti, kas kokius drabužius dėvi, kas su kuo atėjo ir t. t. Būtent pagal tokį scenarijų vyksta vakarėliai pasaulyje. Bet Dievas elgiasi visiškai kitaip - Jis pasirenka tuos, kurie neturi kuo girtis.
Dievas pasirenka žmones, kurių niekas į vakarėlius nekviestų. Jis priimta tuos, kuriuos kiti atstumtų. Jis elgiasi taip, norėdamas sugriauti, pakeisti žmogiškąsias vertybes. Jis sugėdina išminčius, sugėdina galingus ir išsirenka tuos, kurie yra niekas, kas pasaulyje yra žemos kilmės. Kodėl Dievas taip elgiasi? Dievas atkreipia savo žvilgsnį į paniekintuosius, kad nė vienas vyras ar moteris negalėtų prieš Jį didžiuotis. Dievas yra pavydus Dievas ir nesidalina savo garbe su niekuo kitu (Iz 42, 8).
Prieš keletą metų San Franciske vyko „Mensa" (organizacijos, kurios narių intelekto koeficientas siekia 140 ar yra dar aukštesnis) narių suvažiavimas. Keli nariai, pietaudami nedidelėje kavinukėje, pastebėjo, kad ant jų stalo esančioje druskinėje - pipirai, o pipirinėje - druska. Ar įmanoma sukeisti buteliukų turinį, jų neišpilant ir naudojantis tik ant stalo esančiais įrankiais? Jie surengė debatus, kiekvienas pristatė savo idėją ir galiausiai priėjo prie išvados, kaip būtų galima tai išspręsti pasinaudojant tik servetėle, šiaudeliu ir tuščia lėkštute. Jie pakvietė padavėją, norėdami apstulbinti ją savo sprendimu. „Gerbiamoji, mes pastebėjome, kad šioje druskinėje supilti pipirai, o pipirinėje - druska". Padavėja atsiprašė ir paėmusi buteliukus tiesiog sukeitė jų dangtelius.
Panašiai veikia ir Dievas! Jam patinka sugėdinti tuos, kurie manosi esą stiprūs ir išmintingi. Norėdamas sugriauti Jericho sieną, Dievas panaudojo trimito garsus. Kovoje su midjaniečiais Jis sumažino Gedeono armiją nuo 32000 iki 300 karių (Ts 7, 1-25) ir suteikė galią Samsonui nugalėti priešų armiją su asilo žandikauliu rankose. O Jėzus, turėdamas vos kelis kepaliukus duonos ir kelias žuveles, pamaitino 5000 žmonių.
Dievas daro tokius stebuklus, norėdamas pažeminti žmogų, kad niekas nebūtų visiškai užtikrintas.
Paklaustas, kokios yra 3 pačios svarbiausios dorybės, Augustinas atsakė: „Nuolankumas, nuolankumas, nuolankumas". Tai iš tiesų yra bene didžiausias Dievo troškimas tau ir man. Jis nori, jog mes savo kasdieniame gyvenime suprastume, kad visiškai neturime kuo prieš Jį didžiuotis ar girtis. Atvirkščiai, esame amžinai Jam skolingi.
2. Dėmesys nukreiptas į Kristų - Jį turime gerbti ir Juo didžiuotis (1 Kor 1, 30-31). Paulius baigia skyrių šiais žodžiais: Jo dėka jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo išmintimi iš Dievo, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu, kad, kaip parašyta: „Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu".
Tik Jo dėka jūs esate Kristuje. Jis yra korintiečių tapimo krikščionimis priežastis ir pasekmė. Tikintysis čia apibūdintas labai paprastai - tas, kuris yra Kristuje (negalima būti arčiau ar giliau, nei būti Jame). Mes, atgimusieji, esame Kristuje. Dievas Tėvas mato mane ir tave Jame, mato mus kaip Kristaus dalį. Štai kodėl tikintysis negali prarasti savo išgelbėjimo, nes jis tampa viena su Kristumi.
Žodžiai - Jo dėka jūs esate Kristuje Jėzuje - paaiškina ankstesnes eilutes: jei tas, kas buvo niekuo, tampa kažkuo, tai tik Dievo dėka. Nukryžiuotas Kristus apreiškia Dievo išmintį ir atskleidžia ilgalaikį Dievo planą išgelbėti pasaulį: Kadangi pasaulis išmintimi nepažino Dievo pagal Jo išmintį, tai Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki (1 Kor 1, 21, 2. 7; Ef 3, 10). Tik Jame tikintieji randa tikrąją išmintį - kryžiaus išmintį ir jos teikiamą naudą - galimybę stovėti teisiam prieš Dievą („teisumas"), moralinį apvalymą („šventumas") ir laisvę nuo vergystės nuodėmei („atpirkimas"). Šie trys žodžiai - teisumas, šventumas ir atpirkimas - nusako dieviškos išminties Kristuje vaisius. Paaiškinsiu plačiau.
Mums dovanotas Kristaus teisumas. Dievas yra tobulai teisus, nes Jis yra tiksliai toks, koks ir turėtų būti. Jis yra teisus ir negali būti kitoks. Kai mes patikime Jo Sūnumi, Jis dovanoja mums savo Sūnaus teisumą - mes tampame teisūs Dievo, savo ir kitų žmonių akyse.
Mes buvome pašventinti. Mus atskyrė ir apvalė nuo nuodėmės. Mes kasdieną panašėjame į Kristų, mumyse kasdien pasireiškia Kristaus - To, kuris gyvena mumyse, - charakteris. Jei tik mes pasiliekame Jame ir nuolatos su Juo bendraujame, mokomės gyventi pagal Jo išmintį, Kristaus charakteris mumyse ryškėja vis labiau: tampame kantresni, nuovokesni, drąsesni ir daugiau mylime. Tai nuostabus visą gyvenimą trunkantis panašėjimo į Jį procesas.
Dievas mus išpirko. Žodis „išpirkti" reiškia sumokėjus pinigus ką nors susigrąžinti. Paaukojęs Kristų, Dievas išpirko mus iš nuodėmės. Tik dėl atperkamos Kristaus aukos ant kryžiaus, mes šiandien turime amžinąjį gyvenimą. Dievas renkasi tuos, kurie neturi kuo girtis.
Apaštalas Paulius rašo, kad būtent šiomis nuostabiomis dovanomis mes galime didžiuotis ir girtis: Kas giriasi, tesigiria Viešpačiu (1 Kor 1, 31). Kaip rašė ir pranašas Jeremijas: Išmintingas tenesigiria savo išmintimi, stiprusis - savo stiprybe, o turtingasis - savo turtais. Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš - Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje, nes tai man patinka, - sako Viešpats (Jer 9, 23-24).
Nereikėtų pamiršti, kad Jeremijo pranašystėje Viešpats yra Jahvė, o Laiške korintiečiams (1 Kor 1, 31) - Jėzus. Paulius nori pasakyti: „Mes galime didžiuotis, bet tik Kristumi". Te mūsų žvilgsniai būna nukreipti ne į tai, ką mes darome dėl Kristaus, bet į tai, ką Kristus padarė dėl mūsų. Jei kalbame apie išgelbėjimą, mes neturime, ką paaukoti - tik nuodėmę, dėl kurios mums ir reikalingas išpirkimas. Visa kita atlieka Dievas. Dievas pasirenka tuos, kuriuos pasaulis laiko atmestinais, Dievas pasiruošęs išlieti jiems malonę. Kodėl Dievas elgiasi būtent taip, o ne kitaip? Jis nori parodyti, kad tik Jis vienintelis gali suteikti išgelbėjimą.
Jeigu mes tikime tuo, ką perskaitėme, tai pakeis mūsų požiūrį ir į save pačius: mes pradėsime kitaip apie save galvoti ir kalbėti. Kai kurie iš mūsų labai daug kalbame apie save ir labai mažai apie Viešpatį. Taip yra dėl skirtingų mūsų ir Dievo požiūrių.
Galbūt pagalvosite, jog tai - tik gražus pamokslas, ir įgyvendinti tokias mintis realybėje labai sunku. Arba mąstote, kad nors Dievas jus išpirko ir yra jums numatęs planą, jūs jo niekada neįgyvendinsite, nes vis dar jaučiatės esąs niekas. Jeigu jums ramybės neduoda mintis, jog esate tiesiog per mažas dideliems dalykams, tuomet jums tikriausiai niekuomet neteko vienoje lovoje atsidurti su uodu...
Galiu jus užtikrinti, kad jūs esate būtent toje vietoje, kur Dievas ir nori, kad jūs būtumėte. Dievas gali jus naudoti, net jeigu jaučiatės paprastas, silpnas ar kvailas.
Žmonės, kuriuos Dievas jau naudojo, buvo nuodėmingi ir turėjo daugybę įvairiausių silpnybių. Prisiminkime: Nojus buvo visuomenės atmestas: jis 120 metų statė arką, tačiau žmonės juo netikėjo ir nesekė. Abraomas net du kartus pasiūlė svetimam vyrui savo žmoną. Juozapas buvo artimųjų parduotas, ilgą laiką sėdėjo kalėjime. Mozė buvo kuklus ir drovus žmogus, neturėjęs oratorinių gabumų, kartais net mikčiodavo, Egipte buvo nužudęs žmogų. Dovydas suviliojo savo kario žmoną ir, norėdamas išvengti bausmės, jos vyrą nužudė. Jeremijas buvo emocionaliai nestabilus, panikuojantis, negatyvus ir nuolat dejuodavo dėl įvairiausių dalykų. Elijas buvo linkęs į depresiją. Apaštalas Petras buvo agresyvus, ūmaus būdo žvejys, ne kartą išsižadėjo Kristaus...
Tikintys žmonės, nukreipę savo dėmesį nuo savęs į Kristų, gali padaryti dėl Dievo neįtikimų dalykų. Dievas pasirenka tuos, kurie neturi kuo didžiuotis ir didžiuojasi tik Dievu.
Iš http://www.bible.org/
vertė Jurgita Ratautienė
Il. Will Felix „Nuolankumas“