Aš norėjau būti įrankiu Dievo rankose, kurio dėka į Ameriką ateitų prabudimas. Norėjau pastatyti didžiausią bažnyčią, nes man atrodė, kad didelė bažnyčia yra sėkmingos tarnystės ženklas. Įsivaizduodavau, kad, kai pateksiu į dangų, mane prie vartų pasitiks pats Dievas, kuris pasakys ką nors panašaus: „Pagaliau tu esi čia. Mes tavęs laukėme. Tu esi geriausias iš kada nors gyvenusių pastorių. Ateik ir džiaukis kartu su Šeimininku!".
Kai prisimenu šias išdidžias mintis, kurios prasideda žodeliu „Aš", pagalvoju ir apie Liuciferio žodžius: Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą aukščiau Dievo žvaigždžių, sėdėsiu dievų kalne... Aš pakilsiu aukščiau debesų, būsiu lygus Aukščiausiajam! (Iz 14, 13-14).
Nors ir neturėjau ketinimų tapti Dievu, tačiau buvau savo išdidumo apakintas. Esu girdėjęs, kad vienintelis vitaminas, kurio mes savo organizme turime per daug yra vitaminas I - Išdidumas. Išdidumas yra labai klastingas: kuo išdidesnis esi, tuo sunkiau tai pripažinti.
Po kelerių tarnystės metų, mūsų sekmadieninių tarnavimų lankytojų skaičius išaugo. Žmonės sėdėdavo foje ir ant šaligatvio, klausydavosi mano pamokslų per garsiakalbius. Sulaukęs pagyrimų, nuolankiai atsakydavau, kad tai - Dievo darbas. Taip, tai buvo Jo darbas. Bet labai sunkiai darbavausi ir aš.
Kartą žurnale „Christianity Today" (Krikščionybė šiandien) perskaičiau straipsnį apie bažnyčios augimą. Jo autorius stebėjo apie šimtą augančių bažnyčių Amerikoje, apklausė daugiau nei penkiasdešimt pastorių ir nustatė pagrindines sąlygas, kurios lemia bažnyčių augimą: didelės mašinų stovėjimo aikštelės, ateities vizija, kūrybinga programa, atvirumas naujiems nariams, gebėjimas „padauginti" pinigus. Galiausiai šis analitikas smeigė durklą man į širdį, padaręs tokią išvadą: „Mačiau šių pastorių aistrą siekti, kad bažnyčios augtų didelės, tačiau neradau aistros pažinti Dievą".
Ilgai žiūrėjau į tą puslapį. Mane apėmė kaltės jausmas ir užplūdo mintys: „Ar didelė bažnyčia nereiškia, jog tu esi puikus pastorius? Ar įmanoma pastatyti bažnyčią net ir nutolus nuo Dievo? Ar aš stengdamasis nešti šlovę Dievui, slapta visgi norėjau išgarsinti savo vardą? Ar aš buvau išdidus?"
Taip, taip ir dar kartą - taip.
Nėra nieko bjauriau už išdidų tarnautoją. Užuot šlovinęs Dievą, jis aukština kūniškus gebėjimus. Užuot skelbęs Dievo žinią, jis skelbia save. Visagalio palaiminimus jis iškeičia į žmogiškų gebėjimų pripažinimą. Išdidaus žmogaus tarnystė skleidžia ne dievišką aromatą, bet puvėsių smarvę.
Dieve, pasigailėk mano sielos.
Ką daryti, kaip atsiprašyti, suvokus, kad naudojai Dievo vardą ir Jo bažnyčią, kad išaukštintum save? Kaip reaguoti, pastebėjus, kad širdis sutepta išdidumu? Raudojau, išpažinau ir žadėjau Dievui įveikti savo išdidumą. Norėjau nuolankiai tarnauti Dievo man patikėtame vynuogyne.
Viena žalingiausių išdidumo savybių yra tai, kad išdidumas silpnina mūsų gebėjimą girdėti Dievą. 138 psalmėje Dovydas rašo: Nors Viešpats yra aukštybėse, Jis žvelgia į nusižeminusį, o išpuikėlį pažįsta iš tolo (Ps 138, 6). Kai kurie žmonės yra patenkinti, kad girdi Dievą iš tolo, tačiau aš buvau atsakingas už tarnystę ir mano širdis troško artimo bendravimo su Dievu. 2 Kronikų knygoje Dievas sako: Jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje... (2 Krn 7, 14).
Taigi, nuolankumas turi eiti pirmiau už maldą. Kad galėčiau melstis, turiu nugalėti išdidumą. Sunku yra vesti paskui save žmones, kai išdidumas tildo Dievo, kuris veda mane, balsą. Apie tai mąstydamas, sudariau sąrašą klausimų, kurie padeda man identifikuoti išdidumą.
1. Ar trečią ryto aš nubundu su nerimu širdyje? Čia iš tiesų svarbus yra pasitikėjimas: kuo aš pasitikiu, kai kalbama apie bažnyčią, mano šeimą ir mane? Kai esu įsitikinęs, kad aš pats turiu atsakyti į kiekvieną poreikį ir išspręsti kiekvieną problemą, veši išdidumas.
Per vienas Kalėdas vykome pusantro tūkstančio kilometrų, į Dalasą, kad šventes švęstume su mano tėvais. Savo bažnyčioje mes išgyvenome sudėtingą laikotarpį , ir aš norėjau nuo visko pabėgti. Tėvų namuose, kuriuose užaugau, tikėjausi atrasti poilsį ir paguodą. Galimybė miegoti senojoje lovoje ir vaikščiojimas po aplinkines vietoves dažnai atnešdavo mano sielai ramybę ir atgaivą. Tačiau šį kartą atgaivos nebuvo: kasnakt aš nubusdavau drebėdamas iš baimės, kankinamas minčių apie artėjančią bausmę.
Vieną ankstų rytą, negalėdamas daugiau užmigti, atsikėliau ir nuėjau į darbo kambarį pamąstyti. Žvelgdamas pro langą į tamsų kiemą, prisiminiau dieną, kai pirmą kartą išėjau į mokyklą - gyvenimas tuomet buvo toks paprastas! Netrukus pajutau Dievą, esantį šalia. „Tu gyveni taip tarsi Aš neegzistuočiau, - sušnabždėjo Jis,- tavo gyvenime tarpsta išdidumas. Nenuostabu, kad tau nesiseka. Pasitikėk manimi - Aš galiu išspręsti šias problemas. Juk Aš esu Dievas, ne tu".
Dievas man priminė: Vargas einantiems į Egiptą pagalbos, kurie pasitiki žirgais ir kovos vežimais. Kadangi jų tiek daug ir raiteliai tokie gausūs ir stiprūs, jie nesikreipia į Izraelio Šventąjį ir neieško Viešpaties (Iz 31, 1).
Kai nerimas ar baimė per dažnai ima trikdyti mano miegą, žinau, kad per daug pasitikiu savimi.
2. Esu per daug užsiėmęs ir nerandu laiko Dievui?
Prasidėjus darbo dienai mano išdidumas klaidina mane, versdamas galvoti, kad turiu per daug reikalų, kad šiek tiek laiko praleisčiau su Dievu. Jei ko nors nepadarysiu, sugrius bažnyčia! Galiausiai esu įkalinamas beprotiškų veiklų, kurios mane visiškai išsekina ir sukelia stresą.
Prieš vykstant į Dalasą, mano gyvenimo tempas buvo beprotiškas. Po to, kai tą rytą Dievas prabilo man, stovin-čiam prie lango, atsiverčiau Bibliją ir radau pastabą, kurią prieš dešimt metų pasirašiau prie Izaijo knygos 30 skyriaus 15-17 eilučių: „Man nuo Bilo Nikolsono. Kai išgyvenau nerimą ir stresą, pradėjus statyti naują bažnyčią ir užgriuvus darbams". Sulaikęs kvapą sekiau rodyklytę Rašte, kuri nurodė eilutes, kurias Bilas siūlė man perskaityti sunkią minutę: Jei atsigręšite ir nusiraminsite, būsite išgelbėti. Ramume ir pasitikėjime yra jūsų stiprybė. Bet jūs nenorite. <...> Tūkstantis bėgsite, išsigandę vieno, o, gąsdinant penkiems, bėgsite, kol liksite kaip pušies stuobrys kalno viršūnėje, kaip vėliava kalvoje (Iz 30, 15. 17). Per paskutiniuosius dešimt metų niekas nepasikeitė. Bilas būtų galėjęs parodyti man šią eilutę ir šią savaitę.
Buvo 1997 gruodžio 23-ioji, ir Izaijas tiksliai aprašė, kaip aš jaučiausi: vienišas ir paliktas kaip vėliava, iškelta kalvoje, kaip stuobrys kalno viršūnėje. Prisiekiau sau niekada daugiau negyventi be Dievo. Nesvarbu, kaip būčiau užsiėmęs, nėra nieko svarbiau už atgailą, poilsį, ramybę ir pasitikėjimą. Šių dalykų ignoravimas yra išdidumo požymis.
3. Ar jaučiuosi taip, tarsi mėginčiau važiuoti nuspaustais stabdžiais?
Kai įsėlina išdidumas, staiga visi darbai apsunksta. Tarnystė nebeteikia džiaugsmo. Reikia didvyriškų pastangų, kad įgyvendinčiau savo planus ir ketinimus. Tikiu, kad būtent apie tokią kovą rašo Jokūbas: Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę (Jok 4, 6). Kadangi Dievas nekenčia išdidumo, Jis daro viską, kad jį įveiktų. Kad Paulius per daug nepasididžiuotų, jam buvo duotas dyglys šone: Ir kad perdėm neišpuikčiau dėl gausybės apreiškimų, man duotas dyglys kūne (2 Kor 12, 7).
Ne visos problemos yra Dievo priešiškumo išdidumui rezultatas. Jokūbas mokė, kad įmanoma atskirti normalią kasdienę kovą ir Dievo pasipriešinimą augančiam pasipūtimui. Užklupus išbandymams, Jokūbas rašė: Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta (Jok 1, 5).
Kai jaučiuosi tarsi važiuodamas per žvyrą, turiu savęs paklausti: Ar tarnystės sopuliai yra įprasta kasdienė kova? O gal tai ženklas, kad Dievas priešinasi mano išdidumui? Norėdami rasti atsakymą, kuris yra labai svarbus, turime prašyti Dievo išminties.
4. Ar man mielas žmonių pripažinimas?
Vieną rytą pastebėjau ant lovos gulinčią žmonos užrašų knygelę. Mano žmonos rašysena buvo parašyta: „Maldų sąrašas". Negalėjau susilaikyti, nepažvelgęs. Labai sutrikau, pamatęs, kad pirmieji septyni punktai buvo maldos už mane. Pirmas punktas užgniaužė man kvapą: „Išlaisvink, Viešpatie, Rodžerį nuo žmonių baimės, nes kas bijo žmonių, pakliūna į spąstus, kas pasitiki Viešpačiu, bus saugus (Pat 29, 25).
Paklausiau žmonos, ką tai reiškia. Ji paaiškino: „Pameni, kaip karalius Saulius neteko savo karalystės? Samuelis apkaltino jį sąmokslu, arogancija, nepaklusnumu ir raganavimu. Saulius išpažino, kad aukojo pirmalaikę auką, nes bijojo žmonių, todėl ir pasielgė pagal jų valią. Kasdien meldžiu, kad, bijodamas, ką apie tave pagalvos žmonės, nepapultum į spąstus, kurie trukdo daryti Dievo darbus".
Ralfas ir Lou Sutera, du prabudimo lyderiai Kanadoje, apibūdino žmonių pagyrų maitinamą išdidumą kaip pagundą elgtis pagal tai, ką pagalvos žmonės. Toliau jie rašo, kad išdidumas - tai slaptas troškimas būti pastebėtam, valdžios meilė, noras atkreipti dėmesį į save, savęs aukštinimas ir savo vardo kėlimas į sąrašo viršų, saldžialiežuviavimo pamėgimas, viešas savo talentų ir pasiekimų demonstravimas, tikintis pagyrų, o ne siekiant pašlovinti Dievą, baimė imtis Dievo darbų dėl to, ką gali pagalvoti žmonės.
Karalius Saulius neteko karalystės, nes bijojo: „Ką pagalvos žmonės?" Jėzus vadino fariziejus veidmainiais, nes jie tuo pačiu metu bandė įtikti ir Dievui, ir žmonėms: Šlovės iš žmonių Aš nepriimu. Aš žinau, kad neturite savyje Dievo meilės. Aš atėjau savo Tėvo vardu, o jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų savo vardu, tą jūs priimtumėte. Kaipgi jūs galite tikėti, jeigu vienas iš kito priimate šlovę, o tos šlovės, kuri iš vieno Dievo ateina, neieškote? <...> Vis dėlto daugelis įtikėjo Jėzų net iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų Jo neišpažino, kad nebūtų pa-šalinti iš sinagogos, nes žmonių šlovę jie brangino labiau už Dievo šlovę (Jn 5, 41-44; 12, 42-43).
Apaštalas Paulius taip pat suprato, kad, norėdamas patikti žmonėms, negalėtų būti Kristaus tarnu: Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi patikti žmonėms? Jei dar norėčiau patikti žmonėms, nebūčiau Kristaus tarnas (Gal 1, 10). Pataikavimas žmonėms yra klastinga išdidumo forma, su kuria tenka nuolatos kovoti.
5. Ar esu gundomas aukštinti savo bažnyčią pastorių susirinkimuose ir įvairiose konferencijose?
Mano uošviai ketino vykti tarnauti į Braziliją, bet dėl iškilusių tam tikrų problemų, paskutinę minutę jie paklausė, ar mes su žmona nenorėtume užimti jų vietos. Mes sutikome ir prisidėjome prie kitų pastorių.
Mes susižavėję stebėjome neabejotiną pastorių suskirstymą pagal jų bažnyčių dydį. Pirmieji su mumis šnekėtis pradėjo mažų bažnyčių pastoriai. Bėgant laikui, kai visi sužinojo apie mūsų bažnyčios dydį, mus ėmė kviestis vis didesnės ir didesnės grupės.
Kai girdžiu kalbant apie kitas tarnystes, kurios yra didesnės, reikšmingesnės, geriau žinomos negu mano, dažnai man dar suskauda širdį. Savo tarnystės lyginimas su kitų atneša tik galvos skausmą, nusivylimą ir kančią. Apaštalas Paulius rašė: Mes nedrįstame savęs išskirti ar lyginti su kai kuriais žmonėmis, kurie patys save giria. Juk jie, matuodami save pagal save pačius ir lygindami save su savimi, elgiasi neprotingai (2 Kor 10, 12).
6. Ar jaučiuosi nedrąsus? Visada stebiuosi, kaip aš, kaip pastorius, išgyvenau, nors nuolatos teko grumtis su savo nedrąsumu. Turėjau prisiversti ne tik bendrauti su žmonėmis, bet ir juos drąsinti. Žmonės galėjo pastebėti mano polinkį užsisklęsti savyje, konsultuojant akis į akį, arba tai, kad į ilgas diskusijas galiu įsitraukti tik su keliais žmonėmis.
Jau minėjau, kad ryškiausiai išdidumas pasireiškia noru mėgautis dėmesiu: „Tikiuosi, kad mane pastebės, kad atkreips dėmesį į tai, ką sakau ir darau. Aš noriu dėmesio!"
Tačiau egzistuoja ir kita išdidumo pusė: „Jaučiuosi labai nejaukiai, nes žmonės žiūri į mane. Jei pasielgsiu neatsargiai, ką nors kvailai pasakysiu arba gėdingai pasielgsiu, galiu atkreipti į save dėmesį. Geriau tylėsiu ir tikėsiuos, kad niekas manęs nepastebės".
Man tenka kovoti su abiem šiom išdidumo formom. Man patinka būti atpažintam ir sulaukti žmonių pagyrų. Iš kitos pusės, dažnai man nedrąsu kalbėti ir elgtis laisvai, nes bijau: „Ką apie mane pagalvos žmonės?!"
Galvodavau, kad Dievas sukūrė mane drovų, kad toks mano charakteris. Maniau, kad tokia jau mano dalia - kovoti su nepilnavertiškumo kompleksu. Tačiau vieną dieną supratau, kad toks drovumas griauna mano asmenybę. Taip kovodamas savo viduje aš suvokiau, kad išdidumas yra ir per didelis susirūpinimas savimi.
7. Ar esu patenkintas Dievo man duotomis dovanomis, talentais ir bažnyčia?
Po vienos konferencijos, kurią vedžiau, vienas į pensiją išėjęs pastorius, labai gerbiamas žmogus, pakvietė mane pietų. Atsivėriau jam ir išpažinau savo vidines kovas su išdidumu. Papasakojau net apie savo maldą, kad tapčiau didesnis už Mozę ir daryčiau darbus, kurių dar niekas nėra daręs. Jis įdėmiai klausėsi ir supratingai nusišypsojo.
Pietavome restorane, kurio savininkai buvo pasodinę nuostabų rožių sodą. Buvo pavasaris. Krūmai žydėjo įvairiausiomis spalvomis. Sode sklandė nuostabus aromatas. Kai mes išėjome į lauką, tas pastorius manęs paklausė: „Kiek, tavo manymu, žemėje yra tobulų rožių?"
Gudrus klausimas, pagalvojau aš ir atsakiau ne iš karto. Gerai pagalvojęs ir neįminęs gudrybės paslapties, atsakiau: „Tikriausiai tik viena".
„Argi nebūtų gaila, jei kitos rožės nustotų egzistuoti vien dėl to, kad nėra tobulos? Pasaulis netektų daugybės spalvų, nuostabių aromatų ir džiaugsmo", - ištarė jis.
Supratau: Mozė ir aš daugiau nesame varžovai. Geriausio pastoriaus ir didžiausių darbų vizija daugiau manęs nebežavi. Šias svajones maitinanti arogancija yra beribė. Verčiau pažabosiu savo išdidumą, melsiu nuolankumo ir būsiu tokiu pastoriumi, kokiu Dievas nori, kad būčiau.
Iš http://www.ctlibrary.com/
vertė Raimonda Jašinauskienė