Kiekvienas medis išauga tik iš savo šaknies.
Per visą savo egzistavimą jis gali gyventi tik tą gyvenimą, kuris buvo sėkloje, davusioje jam tą gyvenimą. Ši tiesa, pritaikius ją pirmajam ir Antrajam Adomui, mums gali labai padėti suprasti Jėzuje esančio išpirkimo reikšmę ir prigimtį.
Kai senoji gyvatė - tas, kuris dėl savo išdidumo buvo išmestas iš dangaus, kurio visa šėtoniška prigimtis yra išdidumas - šnibždėjo gundymo žodžius Ievai į ausį, tie žodžiai buvo kupini paties pragaro nuodų. Kai ji klausė ir palenkė savo troškimą bei valią tam, ką ji girdėjo - būti kaip Dievas, pažįstant gera ir bloga, - tie nuodai įsiliejo į jos sielą, kraują ir gyvenimą. Taip amžiams buvo sugriautas tas palaimintas nuolankumas ir priklausomybė nuo Dievo, kurie turėjo būti mūsų amžinąja laime. Vietoj to tiek Ievos, tiek iš jos kilusios žmonijos gyvenimas iki pat šaknų tapo užnuodytas pačia baisiausia iš visų nuodėmių ir prakeikimų - paties šėtono išdidumo nuodais.
Visas pasaulio blogis ir tamsa atsirado iš ten pat, kaip ir mūsų bei visų kitų prakeiktas pragariškas išdidumas. Visi karai ir kraujo praliejimai tautose, visas savanaudiškumas ir kančios, visos ambicijos ir pavydas, visos sudaužytos širdys ir apkartę gyvenimai su visomis kasdienėmis nelaimėmis yra to paties niekingo išdidumo rezultatas.
Dėl išdidumo ir prireikė atpirkimo. Labiausiai ir visų pirma mums reikalingas atpirkimas iš mūsų išdidumo. Mūsų suvokimas, kaip mums būtinas šis atpirkimas, labai priklauso nuo tos baisios prigimties jėgos, kuri įėjo į mūsų esybę, pažinimo. Jėga, kurią iš pragaro į žmogaus gyvenimą atnešė šėtonas, galingai veikia kasdien, kas valandą visame pasaulyje. Žmonės nuo jos kenčia, jos bijo, su ja kovoja, nuo jos bėga, bet vis dar nežino, iš kur ji kyla ir iš kur semia savo galią. Tad nenuostabu, kad nežino, kur ir kaip ji gali būti nugalėta.
Išdidumo šaknis ir galia slypi baisioje dvasinėje jėgoje, esančioje tiek mumyse, tiek šalia mūsų. Mums reikia tai išpažinti ir pasmerkti, suvokiant jos šėtonišką prigimtį. Tai gali mus privesti iki beviltiškumo, matant, jog niekad nepavyks jos atsikratyti ar ją nugalėti. Bet tai taip pat greičiau mus atves prie tos antgamtinės jėgos, kuri vienintelė gali mus išlaisvinti - prie Dievo Avinėlio atpirkimo jėgos. Beviltiška kova prieš išdidumo ir egoizmo veikimą mumyse gali iš tiesų tapti dar beviltiškesnė, kai suvokiame, kad už to stovi visos tamsos jėgos. Bet galiausiai mes imsime geriau suvokti ir priimti jėgą ir gyvenimą, esančius šalia - nuolankumą iš dangaus, kurį atnešė Dievo Avinėlis, kad būtų išmestas šėtonas ir jo išdidumas.
Taip, kaip mums reikia matyti ir suprasti pirmąjį Adomą ir jo kritimą, kad pažintume nuodėmės jėgą mumyse, taip dar labiau reikia gerai pažinti Antrąjį Adomą ir Jo jėgą, teikiančią mums nuolankumo gyvenimą, tokį pat realų, nuolatinį ir visaapimantį, koks buvo išdidumo gyvenimas. Mes turime gyvenimą iš Kristaus ir Kristuje lygiai taip pat ir netgi labiau, negu gyvenimą iš Adomo ir Adome. Mes turime gyventi įsišakniję Jame, susijungę su Galva, iš kurios visas kūnas auga Dievo teikiamu ūgiu (Kol 2, 7. 19).
Dievo gyvenimas, kuris įsikūnijo žmogiškoje prigimtyje, yra šaknis, ant kurios mes turime stovėti ir augti. Mumyse kasdien veikia ta pati galingiausia jėga, kuri veikė Kristuje nuo įsikūnijimo iki prisikėlimo. Mums tereikia studijuoti, pažinti ir pasitikėti tuo gyvenimu, kuris buvo apreikštas Kristuje kaip gyvenimas, dabar esantis mūsų. Jis laukia mūsų leidimo užimti savo poziciją ir viešpatauti visai mūsų esybei.
Šiuo požiūriu mums be galo svarbu teisingai suprasti, kas yra Kristus. Turime tinkamai suvokti, kas iš tiesų yra Jis, Kristus, ir ypač koks galėtų būti Jo, mūsų Atpirkėjo, svarbiausias bruožas. Atsakymas tėra vienas - tai Jo nuolankumas. Kas gi yra įsikūnijimas, jei ne Jo dangiškas nuolankumas, savęs apiplėšimas ir tapimas žmogumi? Kas gi yra Jo gyvenimas žemėje, jei ne nuolankumas, tarno esybės priėmimas? Ir kas gi yra Jo atpirkimas, jei ne nuolankumas? Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties. Ir kas gi yra Jo išaukštinimas ir Jo šlovė, jei ne nuolankumas, išaukštinęs Jį iki dangaus ir apvainikavęs šlove? Jis nusižemino, todėl Dievas Jį labai išaukštino.
Gyvenimas danguje, kur Jis buvo su Tėvu, Jo gimimas, Jo gyvenimas žemėje, Jo mirtis, Jo išaukštinimas ir atsisėdimas soste, viskas yra ne kas kita, kaip tik nuolankumas. Kristus yra Dievo nuolankumas, įkūnytas žmogiškoje prigimtyje. Jis yra amžina meilė, nusižeminusi, apsirengusi romumo ir švelnumo rūbu, kad nugalėtų, tarnautų ir išgelbėtų mus. Kaip Dievo meilė ir maloningumas padarė Jį visų atpirkėju, padėjėju ir tarnu, taip Jėzus yra ir visada bus įsikūnijęs nuolankumas. Net sėdėdamas soste, Jis yra romus ir nuolankus Dievo Avinėlis.
Jei nuolankumas yra medžio šaknis, jo prigimtis turi būti matoma kiekvienoje šakelėje, kiekviename lape ir vaisiuje. Jei nuolankumas yra pagrindinė ir visaapimanti Jėzaus gyvenimo malonė, Jo įvykdyto atpirkimo paslaptis, tai ir mūsų dvasinio gyvenimo sveikata bei stiprybė visiškai priklausys nuo to, ar mes šią malonę taip pat laikysime pirmoje vietoje. Nuolankumas turi būti svarbiausias dalykas, kuris mus žavi Jame, svarbiausias dalykas, kurio iš Jo prašome, - toks, dėl kurio aukojame visa kita.
Jei Kristaus gyvenimo šaknis yra apleista, nepažinta, tai kas čia keisto, kad krikščionių gyvenimai yra silpni ir bevaisiai? Kas čia keisto, kad išgelbėjimo džiaugsmo tiek mažai, jei to, kame Kristus atrado tą džiaugsmą ir kas jį teikia, taip mažai ieškoma? Mes turime siekti nuolankumo, eidami iki pat galo - mūsų senojo „aš" mirties. Tai toks nuolankumas kaip Jėzaus, kuris atsisako bet kokios žmonių šlovės ir siekia tik tos šlovės, kuri ateina iš vieno Dievo ir padaro mus visiškai niekuo, kad Dievas galėtų būti viskuo ir kad tik vienas Viešpats būtų išaukštintas. Kol mes ne-
ieškome nuolankumo Kristuje labiau nei kokio kito džiaugsmo ir nepriimame jo bet kokia kaina, labai maža vilties, kad tikėjimas nugalės pasaulį.
Kiek tos romaus ir nuolankaus Dievo Avinėlio dvasios matome aplinkui tuose, kurie vadinami Jo vardu? Pagalvokite, kaip dažnai meilės trūkumą, abejingumą kitų reikmėms, jausmams ir silpnumui, aštrius ir skubotus teismus bei žodžius mes pateisiname savo pykčiu, susierzinimu bei kartėliu, kurių šaknis yra išdidumas. Išdidumas ieško tik savo.
Velniškas išdidumas įšliaužia beveik visur. O ką, jeigu tikintieji būtų nuolat vedami Jėzaus nuolankumo? Mes turime pamatyti ir sąžiningai pripažinti, kiek mūsų širdyse trūksta nuolankumo, kuris buvo apreikštas Kristaus gyvenime. Tik tada pradėsime jausti, kas iš tiesų yra Kristus ir Jo išgelbėjimas.
Studijuok Jėzaus nuolankumą. Tai paslaptis, paslėpta tavo išlaisvinimo šaknis. Diena iš dienos grimzk į jį giliau ir giliau. Visa širdimi tikėk, kad Kristus, kurį Dievas mums siuntė, veiks mumyse, darydamas mus tokiais, kokiais Tėvas nori matyti.
Iš knygos „Nuolankumas"