Pagrindinė kliūtis atgailai yra mūsų pačių teisumas. Iš tikrųjų nuostabu, kai dievotas žmogus nuoširdžiai atgailauja ir nuolat gyvena pasiruošęs atgailauti, nes jam aišku, kad teisuoliškumas yra labai pavojingas. Todėl svarbiausia, kad tavo teisuolišmas būtų nuverstas nuo sosto ir visiškai sudaužytas, kad Jėzus galėtų ateiti pas tave ar į bendruomenę kaip nusidėjėlių Gelbėtojas.
Savęs išteisinimas, t. y. pretenzijos į nekaltumą ir iš to kylantis Dievo apkaltinimas, tai - prakeikimas, paveldėtas iš Adomo ir Ievos. Net didžiausi kriminaliniai nusikaltėliai yra linkę nusimesti atsakomybę. Visi jie galvoja, kad yra įkalinti neteisingai. Jei mes galvojame, kad esame teisūs, kad turime pateisinamų priežasčių ir sakome, kad esame nekalti, tai kodėl gi turėtume atgailauti?
Jei gindamiesi įsikarščiuojame, tampame agresyvūs ar pikti, mes pateisiname save, sakydami, kad reaguojame teisingai, nes mums neparodė pagarbos ar neteisingai su mumis pasielgė. Mes galvojame, kad negalima leisti kitiems elgtis su mumis kaip su skuduru grindims šluostyti, todėl turime save ginti. Nesvarbu, kaip įpykę, įsikarščiavę ar įsižeidę esame, kaltiname kitą asmenį, kuris mus suerzino ar neteisingai pasielgė. Kaip galėtume kitaip elgtis, jei neturime geležinių nervų? Kaip galime elgtis kitaip, jei mūsų jėgos jau išseko? Net jei kas iš mūsų pasiduoda paleistuvystei, jis sakosi nenorėjęs to daryti, bet paprasčiausiai nesusivaldė, nes pagunda buvo per didelė. Ar jis kaltas, kad Dievas sukūrė jį su tokiu stipriu potraukiu? Kaip neteisinga, kad visas gyvenimas žlunga vien dėl vienos silpnumo minutės!
Arba galbūt jūsų santuoka nebuvo laiminga. Sutuoktinis jūsų nesuprato. Ir tada Dievas atsiuntė į jūsų gyvenimą žmogų, kuris, atrodo, sukurtas kaip tik tau. Ar prisirišimas prie to žmogaus gali būti nuodėmė? Mes netgi nenuėjome labai toli!
Arba tampame kandūs, prisipildome pavydo ir neapykantos, jei Dievas nedavė tau talentų ir todėl esi tik „pilkas" žmogus; jei nesiseka gyvenime, nes nesame stipriai apdovanoti ar labai protingi, jei negalime užkariauti žmonių savo grožiu ar žavesiu... Kaipgi mes galėtume kitaip reaguoti?
Galime ir toliau taip mąstyti, nesuvokdami, kad iš tikrųjų kaltiname Viešpatį ir neleidžiame Jam, kaip Gelbėtojui ir džiaugsmo šaltiniui, priartėti prie mūsų ir pripildyti mūsų gyvenimą džiaugsmo, ramybės ir šilumos. Kaltiname Jį, kad Jis mums davė blogus polinkius, silpnus nervus, mažai talentų... Mes kaltiname Jį dėl per griežtų bausmių už pyktį, kartėlį (žr. Mt 5, 22; Gal 5, 20), už melus ir svetimavimą... Tada mes pradedame derėtis: suprantame, kad turėjome užkirsti tam kelią, bet teisinamės tuo, kad mūsų žmogiškosios silpnybės nugalėjo.
Šiandien žmonės niekuo nesiskiria nuo gyvenusiųjų anksčiau. Mes visi kaltiname Jėzų, o patys liekame nekalti, net jei mūsų nuodėmės ir pikti darbai sužlugdė kitų gyvenimą. Atsiprašinėdami ir stengdamiesi paaiškinti, kaip tai įvyko, teigdami, kad negalėjome kalbėti ar veikti kitaip, mes apankame. Mes galime nebematyti, kad nuodėmė yra nuodėmė, kad kaltė yra kaltė, ir mes esame atsakingi už savo silpnybes.
Kadangi nenorime likti kalti, mes kaltiname Dievą, sakydami, kad Jis kaltas dėl karų ir visų kitų pasaulio nelaimių. Žmonės sako: „Kaip Dievas gali tai leisti? Kaip gali Dievas tylėti, matydamas tokius piktus ir žiaurius žemėje vykstančius nusikaltimus?" Ir vėl teisuoliškumas uždengia mums akis ir užkemša ausis. Mes nebesuvokiame, kad per karus ir kitus pasaulio vargus Dievas teisia žmoniją. Taip, Jis kalba stipriai. Tokie teismai - tai Jo pastangos susigrąžinti mus į savo meilę. Žmonės nesuvokia, kaip yra laiminami tie, kuri ateina pas Dievą teismo įkarštyje, norėdami klausyti Jo balso, nusižemindami po Jo ranka, laukdami pagalbos ir paguodos iš Jo. Savo artumu Jis paverčia pragarą rojumi, net kalėjimuose.
Jei mes paklustume Dievui ir gyventume pagal Jo įsakymus, Jam nereiktų mūsų teisti ir bausti. Tačiau savo teisuoliškumu mes liūdiname Dievo širdį, kaip tai darė ir Jėzaus kaltintojai, prikalę Jį prie kryžiaus. Jei tik manome, kad mes, mūsų šalis ar pasaulis esame nekalti, mes kaltiname Dievą, kuris yra meilė, ir apkaltiname Jėzų, kuris mirė už mūsų nuodėmes ir iš tikrųjų yra mūsų Gelbėtojas, Padėjėjas ir džiaugsmo šaltinis. Bet Jis padeda tik tiems, kurie ieško Jo pagalbos ir ateina su savo problemomis ir nuodėmėmis pas Jį.
Visgi kadangi Jėzus iš savo beribės meilės nori mums padėti, Jis skatina mus atgailauti. Šiandien, Naujojo Testamento metu, gyvenantiems žmonėms Jo kvietimas atgailauti yra toks pat reikšmingas, kaip ir ankstesniais laikais, Senojo Testamento metu. Jei Jis kviečia atgailauti, tai visiškai aišku, kad mes esame nusidėjėliai, kad esame kalti. Nes tik nusidėjėliams reikia atgailauti ir pakeisti savo kelius. Jei mes sąžiningai atsiliepiame į šį kvietimą, Jis parodys mums mūsų nuodėmes. Atgailauti reiškia ištirti savo širdį ir pamatyti, kur esame kalti. Tai reiškia pakeisti savo mintis ir nuostatas. Tad pakeisk savo mintis ir požiūrį, jei kam nors pakenkei ilgai neatleisdamas, nelaikydamas kito aukštesniu už save, nereikšdamas jam pagarbos, nemylėdamas jo meile, kuri viską nugali ir viską pakelia. Pakeisk savo mintis ir nuostatas, jei nusidėjai sulaužydamas 9-ąjį įsakymą ir kalbėjai nemalonius ar net žalingus dalykus, nors tikrai nežinojai, ar tai tiesa. Pakeisk savo mintis ir požiūrį, jei norėjai prisitaikyti prie pasaulio ir nerimtai žiūrėjai į tiesą. Pakeisk savo mintis ir nuostatas, jei neseki Jėzumi, neini kryžiaus ir aukos keliu.
Taip, pakeisti savo mintis ir nuostatas - tokia yra žodžio „atgaila" reikšmė laiške Laodikėjos bažnyčiai. Tai yra Viešpaties trimito garsas Naujojo Testamento žmonėms, kurie dažnai yra vedami savo teisumo ir drungnumo, kurie linkę pasiduoti legalizmui ir nusiramina vien formaliai laikydamiesi įstatymo ar nuvertina malonę.
Jėzus skelbia karą savęs išteisinimui. Jis skelbia jam teismą, griežčiausią teismą. Tai teismas visiems, kurie remiasi savo teisuoliškumu, kaip tai darė fariziejai. Nors jie buvo labai gerai susipažinę su Dievo žodžiu ir, atrodė, rimtai į tai žiūri, nors jie uoliai laikėsi tikrojo mokymo ir daug meldėsi, vis dėlto Viešpats juos apkaltino. Dievo karalystė buvo jiems uždaryta. Tiesa, kai Jėzus apsireiškė kaip Gelbėtojas, jiems taip pat buvo suteikta malonė. Bet jie nepriėmė raginimo atgailauti ir nenorėjo atsisakyti savo pačių teisumo. Kai žmonės, girdėdami Jono Krikštytojo pamokslus, nusižemindavo ir atgailaudavo, fariziejai atgailauti atsisakė. Jie atmetė jo skelbiamą žinią, laikydami ją per daug kategoriška.
Nuo to, ar mes priimame kvietimą atgailai, priklauso mūsų išgelbėjimas. Dangaus vartai nebus mums atverti vien dėl to, kad mes žinome, kas yra Jėzus. Jie bus atverti, jei mes iš naujo, kaip tikrai atgailaujantys nusidėjėliai, suklupsime prie Jo kryžiaus.
Mūsų prieštaravimai - teologiniai ir psichologiniai - paprastai turi tą pačią šaknį, tai - išdidumas, verčiantis mus atmesti žinią apie atgailą. Atgaila reiškia nusižeminimą prieš Dievą ir žmones, keičiant savo kelius ir atlyginant nuostolius. Jokia nuodėmė nėra taip tvirtai įsišaknijusi mūsų širdyse kaip išdidumas. Jei mums pasako, kad esame per lėti ar per daug greiti ir impulsyvūs, čia pat sukyla mūsų išdidumas - mes puolame gintis. Sakome, kad dirbame lėtai dėl to, kad esame kruopštūs, veikiame skubotai, nes esame labai užsiėmę, o karščiuojamės todėl, kad turime kitą pamokyti. Bet jei mes negalime priimti to, ką mums kalba kiti, esame išdidūs. Nusižeminusieji nori ir turi drąsos išgirsti apie save tiesą, ir sutinka, kad jiems reikia keistis.
Jėzus apie pasiteisinimą sako: „Jūs matote šapelį kito akyje, bet nematote rasto savojoje", nes siekdami pasiteisinti mes sumažiname savo kaltę ir neteisingai apkaltiname kitus. Išdidus žmogus nuolatos kaltina kitus. Kadangi jis neieško progos atgailauti, jis nekeičia ir savo nuostatų, kelių, todėl nuodėmė, kurios jis nenori pripažinti, užtvers jam kelią pas Jėzų. Ne šiaip nuodėmė, bet nepripažinta nuodėmė, dėl kurios neatgailaujama, atskiria mus nuo Dievo ir tampa priežastimi, dėl kurios būsime teisiami.
O, jei tik paklausytume balso tų, kurie mus taiso - tiek dėl didesnių, tiek dėl mažesnių dalykų, - kaip Dievo balso, kviečiančio mus atgailauti! Kaip kitaip išgirsime Jo balsą, jei ne per Jo naudojamus žmones, kurie yra šalia mūsų, kurie mato, kaip mes elgiamės, pažįsta mus ir mus perspėja. Jei tuose perspėjimuose neišgirdę Dievo balso atmetame jų pagalbą, mums bus nepažįstamas atgailos gyvenimas ir ašaros. Atgailauti kasdieną turėtų būti savaime suprantama, nes maldoje mes pripažįstame, kad esame nusidėjėliai ir kasdien nusidedame. Turime atgailauti ir keisti savo mintis, nuostatas ir kelius. Jei neatgailausime, mūsų krikščioniškas gyvenimas bus pilnas veidmainystės...
Tačiau kasdienė atgaila neturėtų būti suprantama kaip įstatymas. Būna dienų, kai esame labiau apkaltinami dėl nuodėmių ir atgailaujame savo širdyse. Kitomis dienomis, kai Viešpats užlieja mus savo meile ir džiaugsmu, kylančiu iš atleidimo, atgaila vyksta daugiau pasąmoningai. Bet apskritai mes vėl ir vėl turime atgailauti ir nusigręžti nuo senų, nuodėmingų kelių.
Taigi mes, krikščionys, pirmiausia turėtume atgailauti dėl perdėto pasitikėjimo savimi ir savęs pateisinimų. Pradėkime kasdieniame gyvenime pripažinti savo kaltes, kai kiti mums priekaištauja ar kai sąžinė perspėja mus pripažinti savo silpnybes, užuot stengęsi nutildyti jos tylų balsą nesibaigiančiais pasiteisinimais. Nusigręžkime nuo savigailos ir pasiteisinimų, pakeiskime savo mintis ir kelius, nes Viešpats atpirko mus ant kryžiaus tam, kad išlaisvintų nuo mūsų pačių teisuoliškumo. Jis išgirs mūsų maldas ir pakeis mūsų širdis. Dievo karalystė atvira atgailaujančios ir nusižeminusios širdies žmonėms- jų širdys prisipildys gyvybės, džiaugsmo ir meilės.
Iš kn. „Repentance. The Joy-filled Life"
vertė Zita Vaškelienė
Il. Bartolomeu Rubio, „Viešpaties papeikimas“