Atgaila yra būtina bendravimo su Dievu sąlyga. Tad kodėl dažnai, kai kalbama apie atgailą, bažnyčia ir pasaulis sutrinka? Tikiu, kad norėdamas išgelbėti žmoniją Dievas sugalvojo tokį paprastą būdą, kokį galėjo sugalvoti tik visagalis ir begalinis Dievas.
Tačiau yra būtina sąlyga- kad mes atgailautume ir gręžtumėmės į Dievą (Apd 26, 20).Kadangi atgaila yra būtina išgelbėjimo sąlyga, pažvelkime į ją iš arčiau.
Atgaila - ne tik nuodėmės pripažinimas. Jei taip būtų, mes turėtume visiškai kitokį pasaulį, nes juk yra tūkstančiai širdžių, kuriose Dievo Dvasia atliko savo darbą, apkaltinusi dėl nuodėmės. Negaliu suskaičiuoti, kiek žmonių susirinkimų metu yra man sakę: „O, kiek aš galėčiau atiduoti, kad ir vėl pasijusčiau taip, kaip jaučiausi kartą prieš 15, 17 ar 20 metų, kai mane apkaltino Dievo Dvasia... Tada aš nebegalėjau nei miegoti, nei valgyti... Dabar, užuot to siekęs, aš save raminu ir jaučiuosi šaltas kaip akmuo". Manau, kad tokios būklės - kartą apkaltinti dėl nuodėmės - yra dešimtys tūkstančių žmonių.
Yra tūkstančiai kitų, kurie atpažįsta savo nuodėmes šiandien ir sako: „Taip, pamokslininkas sako tiesą. Žinau, kad turėčiau sudėti savo ginklus prieš Dievą". Jie pripažįsta savo nuodėmę, tačiau tuo viskas ir baigiasi. Tai - ne atgaila, nes šią savaitę jie gyvena taip pat kaip ir praėjusiąją. Jie neatsako į Dvasios raginimus ir net Jai priešinasi.
Atgaila nėra ir kančia ar apgailestavimas dėl nuodėmės. Mačiau žmonių, kurie garsiai raudojo, kankinosi, tačiau vis tiek laikėsi savo stabų, ir atskirti juos atrodė neįmanoma. Jei Jėzus Kristus būtų išgelbėjęs šiuos žmones su jų stabais, jie būtų neprieštaravę. Jei jie galėtų pro vartus praeiti nors su vienu iš stabų, būtų seniai pro juos praėję, tačiau jie negali savo stabo palikti. Tokie žmonės niurzgės kaip jūsų užsispyręs vaikas, kurio jūs prašote atlikti tai, ko jis daryti nenori. Jis rėks, kai jūs imsitės rykštės, rėks dar garsiau, bet nenusileis. Kai jis nusileidžia, jis atgailauja, tačiau iki tol jis nusideda.
Kai Dievas paims savo Apvaizdos rykštę, Dvasios rykštę, savo Žodžio rykštę, nusidėjėliai raudos, raukysis, verkšlens ir taip net privers tave patikėti, kad jie meldžiasi ir nori būti išgelbėti, tačiau iš tiesų visą tą laiką jie tebėra kietasprandžiai, kurie negali nusilenkti. Jei jie nusilenktų, tai liudytų apie jų atgailą, ir jie būtų išgelbėti.
Atgaila taip pat nėra pažadas, kad ateityje tu nenusidėsi. Jei taip būtų, tarp mūsų būtų daug atgailaujančiųjų. Tačiau dabar tiek daug vargšų girtuoklių, kurie pažada sau ir savo vargšei žmonai atsisakyti taurelės, tačiau to taip ir nepadaro...
Tad, kas gi yra atgaila? Atgaila yra nuodėmės atsižadėjimas, atsivertimas iš tamsos į šviesą, perėjimas iš šėtono valdžios Dievo valdžion. Atgailauti reiškia savo širdyje atsižadėti nuodėmės ir siekti to, pasiryžti atsisakyti bet kokio blogio, trokšti tai daryti ir pradėti tuojau pat.
Žinoma, susidursime ir su kančia. Kaip sveiko proto žmogus pakeis savo gyvenimo kryptį, jei jis neatgailaus, pasirinkęs ankstesniąją? Žmogus turi nekęsti nuodėmės bei savo ankstesniojo kelio ir nuo jo nusigręžti. Jis - kaip sūnus palaidūnas, kuris gyvendamas kiaulių aptvare, tarp atliekų ir purvo, galutinai apsisprendė ir nutarė veikti. Jis išėjo, ir tai buvo jo atgailos išbandymas. Jis galėjo sėdėti, svarstydamas ir vis žadėdamas... Ir jeigu jis būtų taip daręs, jis niekada nebūtų sulaukęs tėvo priėmimo ir jo pabučiavimo. Jei nebūtų apsisprendęs ir grįžęs namo, nebūtų viso to turėjęs. Bet jis paliko kiaulidę, paliko tos šalies žmones. Jis negalvojo, kaip pasiteisinti, bet grįžo pas tėvą ir sąžiningai pripažino: „Aš nusidėjau". Tai ir yra atgaila.
Ar jūs tai padarėte? Ar jūs atsižadėjote prakeiktos nuodėmės? Ar nutraukėte nuodėmingus saitus, kuriuos Šventoji Dvasia jums parodė? Jūs žinote, kas tai yra, ir niekada nebūsite išgelbėti, kol to neišsižadėsite.
Paklusnumas yra atgailos išbandymas. Mano vaikas gali norėti padaryti šimtus kitų darbų, tačiau jei konflikto metu jis atsisako paklusti, jis yra maištininkas ir lieka toks tol, kol paklūsta.
Yra skirtumas tarp apsimestinės ir tikros atgailos. Bijau, kad mūsų bažnyčiose yra tūkstančiai apsimestinai atgailaujančiųjų. Jie pripažįsta savo nuodėmes, gailisi dėl jų, nori gyventi geresnį gyvenimą ir mylėti Dievą bendrąja prasme, tačiau jie nesuvokia tikrosios konflikto su Dievu priežasties ir slepia tai nuo pastorių ir žmonių, su kuriais bendrauja.
Abraomas galėjo atiduoti bet ką, tačiau, jei jis nebūtų paaukojęs Izaoko, bet kokia kita auka būtų buvusi beprasmė. Dievas nori tavojo Izaoko. Tu turi savo pažado išsipildymą, kaip turtingas jaunuolis turėjo savo. Tu turi kažką, ką Šventoji Dvasia liepia tau paleisti, bet sakai: „Ne, aš negaliu šito atsisakyti...". Tada tu pasiliksi už karalystės ribų.
Mano draugai, leiskite jus įtikinti sumindžioti tą stabą, nuplėšti melo šydą ir ateiti pas Dievą sąžiningai tariant: „Viešpatie, štai aš. Noriu būti Tavo tarnas. Galiu daryti bet ką ir bet ką iškentėti. Žinau, kad matydamas Tavo šypseną būsiu laimingesnis nei esu dabar, kai blogis skiria mane nuo Tavęs". Kai visiškai pasiduosite ir viską pavesite Jam, jūs gausite tai, ko galbūt ieškojote daugybę metų.
Bet čia ir vėl iškyla sunkumų. Kai kurie žmonės sako: „Aš neturiu jėgų atgailauti". Jie klysta. Jūs turite jėgų atgailauti, kitaip Dievas nebūtų to liepęs. Jūs galite atgailauti. Galite net šią akimirką pakelti akis į dangų ir kartu su sūnum palaidūnu ištarti: „Tėve, aš nusidėjau. Pripažįstu savo nuodėmę".
Galbūt jūs neraudosite - Dievas to nereikalauja ir neliepia daryti, - tačiau jūs galite atsisakyti nuodėmės sąmoningai, tikslingai, ryžtingai. Jūs galite išsižadėti nuodėmės, bet negalite nuo jos išsigelbėti. Kai jos atsižadėsite, Jėzus ateis ir jus išgelbės.
Nesakykite: „Aš dar neapsisprendžiau". Ar esate apsisprendęs palikti savo nuodėmę? - tai svarbiausias klausimas. Siela, kuri atgailauja, bet neišsižada nuodėmės, nėra atgailaujanti siela. Tik tada, kai jūs atsižadate savo nuodėmės, jūsų atgaila yra nuoširdi. Jūs galite šauktis Jėzaus ir laukti, kol pažadas - Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas - bus įvykdytas.
Ar norite tai padaryti dabar? Neieškokite pasiteisinimų. Ženkite šį žingsnį dabar!
Brangus drauge, tikiuosi, patikėsi, kad kiekvienas turime už ką atgailauti. Palikite savo nuodėmes ir ateikite prie Jėzaus kojų. Savo paties labui, patikėkite. Pakluskite dėl ramybės, džiaugsmo, šlovės ir pasitenkinimo, kurį patiriame gyvendami Dievui ir tarnaudami savo artimui, bet svarbiausia - pakluskite dėl Jo meilės jums.
Kartą vienas labai palaužtas žmogus, žiūrėdamas į žmones, atsiliepiančius į kvietimą atgailauti ir patirti išgelbėjimą, mano vyrui tarė: „Pone Boothai, aš neičiau ten ir už milijoną svarų". Mano vyras jo paklausė: „O ar eitum ten dėl meilės?" Padvejojęs vos minutę, su ašaromis akyse vyras pakilo ir nusekė paskui jį.
Ar eitum ten dėl meilės - Jėzaus meilės? Didžios meilės, kuria Jis tave myli, kurios įkvėptas Jis už tave atidavė save? Ar eitum dėl ilgesio, kuriuo Tėvas tavęs ilgėjosi visus šiuos metus? Ar eitum dėl Jo meilės?
Suklupk prie Jo kojų ir nusilenk. Te Viešpats tau padeda. Amen.
Iš žrn. „SpiritLedWoman"
vertė Raimonda Jašinauskienė