Kad ir kokie išbandymai spaustų, mes visuomet turime žiūrėti į tikslą, kad įprastume nekęsti šio gyvenimo tuštybių ir galėtume mąstyti apie amžinąjį gyvenimą. Nes Viešpats žino, kad mes iš prigimties linkę aklai ir netgi kūniškai mylėti šį pasaulį, ir todėl Jis naudoja nuostabų būdą susigrąžinti mus ir prikelti iš mieguistumo, kad mūsų širdys nebūtų per daug į tai linkusios.
Nėra nė vieno iš mūsų, kuris visą savo gyvenimą aistringai nesiektų dangiško nemirtingumo. Jei neturėtume amžinybės vilties, būtume ne ką geresni už kvailus gyvulius ir jų padėtis nebūtų blogesnė už mūsų.
Tačiau jei atidžiau panagrinėtume ambicingus kiekvieno žmogaus planus, sumanymus ir veiksmus, pamatytume, kad visi žmonės mąsto žemiškai. Iš čia ir kyla mūsų kvailumas. Mūsų protas, apsvaigintas turtų, valdžios ir šlovės išorinio spindesio, negali matyti nieko daugiau. Taip pat širdis, apsunkinta godumo, ambicijų ir kitų blogų troškimų, negali pakilti virš jų. Vienu žodžiu, visa siela, įsisupusi į kūniškus malonumus, ieško laimės šioje žemėje.
Norėdamas tai sustabdyti, Viešpats įvairiomis griežtomis vargo pamokomis moko savo vaikus, kad šis gyvenimas yra tuštybė. Idant jie neužsitikrintų lengvo ir patogaus gyvenimo, Jis leidžia, kad kartais jiems gyvenimą sudrumstų karai ar revoliucijos, apiplėšimai ir kitokios nelaimės.
Idant jie per daug negeistų praeinančių ir netikrų turtų ar nepasikliautų tuo, ką turi, Jis nuveda juos į skurdą ar bent juos sumenkina. Kartais Jis tai daro ištrėmimu, kartais nederliumi, kartais gaisrais ar kitokiom priemonėm.
Idant jie netaptų pernelyg ramūs ar pasitenkinę vedybiniu gyvenimu, Jis spaudžia juos sutuoktinio nekantrumu arba pažemina juos per nepaklusnų vaiką, arba prispaudžia nevaisingumu ar vaikų praradimu.
Tačiau, būdamas gailestingas, Jis per ligas ir pavojus parodo jiems, kokie nepastovūs ir praeinantys yra visi žemiški džiaugsmai, kad jie neišpuiktų nuo tuščios garbės.
Todėl mes turime didžiulę naudą vien tik iš drausminančio kryžiaus, kai suprantame, kad šis gyvenimas yra pilnas nerimo, rūpesčių, paniekos ir nėra jame laimės, kad ir kaip žiūrėsime; ir kad visi tie žemiškieji malonumai yra netikri, praeinantys, tušti ir susiję su nesibaigiančiomis nelaimėmis.
Dėl to mes vieną kartą turime padaryti išvadą, kad nieko iš šio pasaulio negalima tikėtis, kaip tik kančių, ir kad mes turime žvelgti į dangų, idant matytume vainiką. Tačiau reikia pripažinti, kad mūsų širdis niekada nebūna rimtai nusiteikusi trokšti amžinojo gyvenimo ir galvoti apie jį, kol nėra visiškai atsižadėjusi gyvenimo tuštybių.
Viešpats ateis savo šlovėje. Maranata!
Nėra jokios abejonės, kad visi tikintieji, kol yra žemėje, turi būti „laikomi avimis skerdimui", idant vis labiau ir labiau panašėtų į savo Galvą - Kristų. Todėl jų padėtis būtų apgailėtina, jei jie nepradėtų mąstyti apie dangų, nepakiltų virš praeinančių dalykų ir žiūrėtų tik į šį pasaulį.
Tegu bedieviai kaupia turtus, šlovę ir tegu džiaugiasi vadinamąja proto ramybe. Tegu jie giriasi savo didybe bei prabanga ir tesidžiaugia gyvenimu. Tegu jie vargina šviesos vaikus savo nuodėmėmis, tegu įžeidinėja juos savo išdidumu, tegu iš savo godumo apiplėšia juos, tegu erzina juos Įstatymo laužymu.
Tačiau tegu tikintieji, susidūrę su jais, nukreipia akis nuo šio pasaulio, - tada visai nesunku tokiuose sunkumuose išlaikyti širdies ramybę. Tada jie lauks tos dienos, kai Viešpats paims savo ištikimuosius tarnus į savąją taikos karalystę.
Tada Jis nušluostys kiekvieną jų ašarą, aprengs juos džiaugsmo rūbais, papuoš pergalės vainikais, suteiks begalinį malonumą, apdovanos savo šlove ir padarys juos savo džiaugsmo dalininkais.
Tačiau piktadarius, kurie buvo žymūs šiame pasaulyje, Jis įmes į gėdos bedugnę. Vietoj malonumų Jis duos jiems kančias, jų juokas ir džiaugsmas taps verksmu ir dantų griežimu. Jis sujauks jų ramybę baisiais sąžinės kankinimais. Jis įmes juos ir jų paleistuvystes į neužgesinamą ugnį ir atiduos valdžion ištikimųjų, kurių kantrybe jie piktnaudžiavo. Nes, pasak Pauliaus, kai iš dangaus apsireikš Viešpats Jėzus, Dievas apdovanos bausmėmis tuos, kurie vargina šventuosius, ir suteiks atilsį pavargusiems.
Tai vienintelė mūsų paguoda. Jei pamiršime ją, panirsime į neviltį arba ieškosime paguodos tuščiuose pasaulio malonumuose.
Netgi psalmininkas prisipažįsta, kad buvo priblokštas pamatęs nedorėlių klestėjimą. Jis tol neatsipeikėjo, kol neįėjo į šventyklą ir nepamatė teisiųjų ir neteisiųjų likimo.
Apibendrinsiu viską keliais žodžiais: Kristaus kryžius švenčia pergalę tikinčiųjų širdyse prieš velnią ir kūną, prieš nuodėmę, mirtį ir neteisumą, kai jie pakelia akis ir išvysta prisikėlimo jėgą: Jis sunaikins mirtį amžiams. Viešpats Dievas visiems nušluostys ašaras ir pašalins panieką nuo savo tautos visoje žemėje, nes taip pasakė Viešpats (Iz 25, 8; Rom 8, 36; 1 Kor 15, 19; 2 Tes 1, 6-7; Apr 7, 17).
Iš kn. „Auksinės krikščioniško gyvenimo tiesos"