Nesvarbu, ar evangelizmas yra darbas, ar socialinis veiksmas, XXI a. moterų misionierių vaidmuo yra ypatingai svarbus įvairiose kultūrose.
Manau, esate girdėję apie Lottie Moon, Gladysę Aylward, Elisabethą Elliott, Motiną Teresę ir daugelį kitų. Prasidėjus „šiuolaikiniam misionierių judėjimui", daugelis manė, kad misionierių darbas moterims yra per daug pavojingas. Per visą krikščionybės istoriją misionierius būdavo viengungis vyras, tačiau XIX a. pab. situacija pasikeitė - Amerikos Taryba paskyrė pirmąsias amerikietes moteris misionieres. Jaunosios savanorės atsisakė vykti į misijas, jei joms nebus leista ištekėti.
Pagrindinis misionieriškos santuokos šalininkas buvo Adoniramas Judsonas. Dvasininkų asociacijos susitikimo metu, kai buvo išduotas leidimas pirmajai amerikiečių misijai, jis išsiruošė į kelionę su vietinės bažnyčios diakono Džono Haseltaino (John Hasseltine) šeima. Jų dukra Ana laukė prie stalo ir bandė pagauti Adoniramo žvilgsnį. Po didžiulio jo ir kitų, manančių, kad ji švaisto savo gyvenimą, spaudimo, Ana sutiko ištekėti už Adoniramo ir tapo viena pirmųjų amerikiečių moterų misionierių.
Anos pasiekimai buvo įspūdingi. Taip ji iškėlė aukštą kartelę moterims misionierėms ateityje, visiems laikams įrodydama, kad moterys misijoje yra lygiavertės vyrams.
Troškimas būti naudinga
Ankstesnieji pasakojimai apie Aną Haseltain sako, kad ji buvo linksma, ryžtinga ir protinga mergina. Jos tėvai leido jai lankyti Bradfordo akademiją, kuri viena pirmųjų priėmė mokytis moteris. 1806 m. mokykloje prasidėjus prabudimui, Ana pradėjo keletą savaičių trukusią dvasinę kovą prieš pasaulietiškumą ir pasaulio džiaugsmus. Jos varomoji jėga buvo iškilios Anglijos evangelikų rašytojos ir švietimo reformatorės Hanos Mo (Hannah More) knyga Modernios moterų švietimo sistemos struktūros. Daugelis tvirtino, kad švietimas moterims turėtų būti teikiamas tik jas tarnauti kitiems įkvepiančiu būdu, o ne perteikiant pagražintus pasiekimus, kurie daugiausiai skatindavo jas ieškoti sutuoktinių. Aną sukrėtė gyvenimo nuodėmingumas ir beprasmybė, kai žvelgiama tik į save, todėl ji nusprendė siekti gyventi „naudingai".
Po atsivertimo Ana pradėjo savarankiškai studijuoti teologiją, panašiai kaip tai darė vyrai Andoverio seminarijoje. Ji kasdien studijuodavo Raštą ir pasižymėdavo pastabas. „Skaitydama Raštą, pamokslus ar kitą medžiagą ir pastebėjusi kitokį požiūrį ar doktriną, kurie jai atrodydavo neaiškūs ar sudėtingi, ji tai pasižymėdavo ir prašydavo vyriausiojo dvasininko tai paaiškinti," - pasakojo draugas.
Ana nenorėjo pasilikti tėvų namuose iki savo santuokos. Norėdama būti naudinga, ji ėjo į pasaulį ir mokė vaikus, todėl ją greitai atpažindavo kaip nešančią krikščionybę mokiniams.
Ištekėjusi už... tarnavimo
Sutikęs Aną jos tėvų namuose Bradforde, Adoniramas Judsonas pasipiršo jai laišku. Ana negalėjo jam iškart atsakyti - ne tik dėl to, kad ji jo beveik nepažinojo, bet ir dėl to, kad jai svarbu buvo ne tik ištekėti, jai rūpėjo ir jos pašaukimas.
1810 m. rugsėjo 10 d. savo dienoraštyje ji rašė: „Pasitaikė galimybė leisti dienas tarp pagonių, bandant juos įtikinti priimti Evangeliją. Aš tikra, kad tai - Dievo pašaukimas ir kad Jam patiks, jei savo gyvenimą praleisiu taip, o ne kitaip. Manau, kad turiu atsisakyti žemiškųjų dalykų ir atsiduoti didžiam darbui, nepaisydama pavojų ir sunkumų".
Du mėnesius ji kovojo su šiuo pareigos suvokimu, prisirišimu prie šeimos ir baime likti vienai tolimoje šalyje. Visgi, nepaisydama draugų nuomonės, kurie misijas vadino „laukiniu ir romantišku įsipareigojimu", galiausiai ji nusprendė, kad santuoka su Judsonu atitinka Dievo valią jos gyvenimui: „O, jei Jis (Dievas) teiksis mane padaryti naudingą skelbiant Jo Karalystę, man nesvarbu, kurioje vietoje dirbti ir koks sunkus gali būti tas darbas. Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal Tavo žodį!".
Tuo metu, kai moterų įsidarbinimo galimybės apskritai buvo ribotos, santuoka su tarnautoju buvo vienintelis kelias į tarnystę, leidžiantis moteriai būti savo vyro dvasininko padėjėja ir patarnauti moterims. Ištekėdama už misionieriaus, Ana Haseltain įteisino savo, misionieriaus žmonos, vaidmenį kaip „pašaukimą". Matydamos jos sėkmę, ir kitos moterys galėjo tikėtis ištekėti už misionieriaus ir taip patenkinti savo troškimą tarnauti platesniam žmonių ratui nei mažame Naujosios Anglijos miestelyje.
Naujas regėjimas moterims
Dėl moterų įtraukimo į užsienio misijas viešumoje buvo teisinamasi, kad kitokiu būdu pasiekti nepasiekiamas moteris ir vaikus, neįmanoma, nes pagal lytį pasiskirsčiusiose Rytų visuomenėse vyrai neturi daug ryšių su moterimis. Misionierių žmonų vaidmuo buvo daug didesnis nei tik tradicinė pagalba savo vyrams.
1812 m. kovo 14 d. plaukdama į Indiją Ana Judson rašė: „Daugiau nebetrokštu šio gyvenimo malonumų, o noriu skleisti savo Gelbėtojo pažinimą vargšėms ir nieko nesuvokiančioms moterims. Mano širdies troškimas sukurti besimeldžiančių moterų visuomenę, kurią sudarytų moterys, kažkada buvusios pagoniškoje tamsoje. Dėl to aš nuolatos meldžiuosi. Esu pasiryžusi išsaugoti šį regėjimą kaip pagrindinį savo gyvenimo tikslą".
Ana savo misijos tikslus sudarė remdamasi vienos savo mokytojos patirtimi. Būdama Amerikoje ji matė, kad mokyklose mokiniai dažnai atsiversdavo būtent krikščionių mokytojų dėka. Ana turėjo nuojautą, kad švietimas būtų tinkama moterų misijai sfera, ir tai pasitvirtino Anai apsilankius vaikų misijos mokykloje Kalkutoje, kuriai vadovavo baptistų tarnautojų žmonos. Šiame mieste Judson šeima apsistojo, kai pirmą kartą atvyko į Indiją.
1812 m. seseriai rašytame laiške ji išdėstė savo pirmuosius pamąstymus apie konkretų moterų misijos metodą: „Geros moterų mokyklos šioje šalyje yra labai reikalingos. Tikiuosi, kad joks misionierius neatvyks čia be žmonos, nes ji čia gali būti naudinga lygiai tiek, kiek ir jis".
Keletas Anos Judson vaidmenų
Atvykus į Birmą, Adoniramas daug laiko skyrė kalbos studijoms ir mąstė apie Biblijos vertimą į birmiečių kalbą. Ana rūpinos šeima ir buitimi, todėl nelabai turėjo laiko mokytis vietinės kalbos. Ji susidurdavo su nuolatiniais trukdžiais, ypač gimus pirmajam vaikui (1815 m.). Visgi besirūpindama namais Ana Judson vartojo birmiečių kalbą ir po kurio laiko ji šia kalba kalbėjo geriau nei jos vyras.
Ana subūrė kelių žingeidžių moterų grupę - „Sabato draugiją". Ji skaitė joms Bibliją ir pasakojo apie Dievą. Adoniramas diskutavo apie religiją su vyrais, o Ana tuo metu susitikdavo su moterimis, jas lankydavo, melsdavosi ir bendraudavo... Ji reguliariai lankėsi pas vietinio valdininko žmoną, tikėdamasi, kad draugystė su aukšto visuomenės sluoksnio atstovais vieną dieną atneš vaisius.
Ana padėjo Adoniramui į birmiečių kalbą išversti keletą brošiūrų, Danieliaus bei Jonos pranašystes. Ji taip pat parašė katekizmą birmiečių kalba. 1817 m. Rangūne ji susidomėjo siamiečiais (tajais) ir pradėjo mokytis jų kalbos. Ji buvo pirmoji protestantė, 1819 m. išvertusi Evangeliją pagal Matą į siamiečių kalbą. Birmiečių kalba parašytą katekizmą bei brošiūrą ji taip pat išvertė į siamiečių kalbą ir stengėsi vakariečius supažindinti su siamiečių religiniais raštais, versdama juos į anglų kalbą.
1822 m. pablogėjus sveikatai, Ana grįžo į Jungtines Valstijas pailsėti. Amerikoje ji parašė straipsnį „Amerikiečių baptistų misijos ryšys su Birmos imperija". Tai buvo vienas pirmųjų darbų, parašytų Amerikos užsienio misionierių. Gautas pajamas Ana planavo panaudoti mergaičių, kurios buvo parduotos į vergystę, išpirkimui bei švietimui - ji siekė įtikinti birmiečius mergaičių švietimo nauda. Kai 1824 m. Judsonai persikraustė į Avos miestą, Ana atidarė mokyklą trims mažoms mergaitėms, kuri buvo dalinai remiama Bradfordo Akademijos Judsono asociacijos.
Aną Judson JAV išgarsino ne jos evangeliniai ar literatūriniai pasiekimai. Ji greičiau buvo herojė ir vyro gelbėtoja karo, kilusio 1824 m. gegužės mėn. tarp Britanijos vyriausybės ir birmiečių, metu. Trumpas Anos Judson gyvenimas tapo sektinu pavyzdžiu įvairių denominacijų tikinčiosioms. Jos drąsi ir aktyvi veikla įkvepia moteris misionierystei nuo XIX a. iki dabar.
Iš http://www.ctlibrary.com
vertė Asta Glinskaitė